Interviu su anglikonų teologu Johnu Stottu

Džonas Stotas (g. 1923) vienas žymiausių ir įtakingiausių evangelikalų teologų Europoje. Gimė ir gyvena Anglijoje. Studijavo kalbas Kembridže, Londone įkūrė Šiuolaikinės krikščionybės institutą, kuriam ilgai vadovavo; priklausė Britanijos evangelikų sąjungai, Tarptautinės evangelinės studentų sąjungos bei Tarptautinės Šventojo Rašto sąjungos tarybai; skaitė paskaitas įvairiuose pasaulio universitetuose, parašė keliasdešimt knygų, tarp jų „Krikščionių misija šiuolaikiniame pasaulyje“ („Christian Mission in the Modern World“), „Krikščionybės pagrindai“ („Basic Christianity“), „Kristaus kryžius“ („The Cross of Christ“). Buvo vienos anglikonų Bažnyčios Londone vyriausiasis kunigas. 1997 m. birželio 9-12 d. Jūrmaloje visų trijų Baltijos šalių krikščionių Bažnyčių atstovai susirinko į konferenciją „Bažnyčia ir Šventasis Raštas“. Johnas Stottas sutiko atsakyti į PRIZMĖS žurnalo klausimus.

Tikimasi, kad kitų metų pradžioje pasirodys ekumeninis visos Biblijos (Senojo ir Naujojo Testamento) leidimas lietuvių kalba. Kaip jūs vertinate šį įvykį?
Ką gi, aš apie tai nežinojau, bet Biblijos išleidimas nacionaline kalba yra labai reikšmingas įvykis. Vienas iš XVI a. reformatorių akcentuotų dalykų buvo tai, kad Dievo žodis turėtų būti prieinamas gimtąja kalba. Tai, kad Biblija greitai pasirodys kaip lietuviška ekumeninė Biblija, tautai yra nuostabus įvykis. Lieka tikėtis, jog žmonės pasinaudos tuo kaip įmanoma labiau, ją pirks, skaitys bei studijuos.

Šios konferencijos tema pasiūlyta Šventojo Rašto sąjungos, kuri skatina domėtis Biblija. Kiekvienas krikščionis žino, kad Biblija yra Dievo žodis ir kad ji turi būti gerbiama. Bet kodėl neužtenka reguliariai klausytis pamokslų? Kodėl taip svarbu savarankiškai skaityti Bibliją?
Džiugu, kad jūs tai sakote: krikščionys žino, jog Biblija yra Dievo žodis. Nesu tikras, ar visi krikščionys tai žino… Bet tarkime, kad visi sutinka, – Biblija yra Dievo žodis. Tada norėčiau priminti, ką pasakė Jėzus, cituodamas Pakartoto Įstatymo knygą: žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. Taigi kūno maitinimas analogiškas sielos maitinimui Dievo žodžiu. Ką gi, galite paklausti – kodėl neužtenka pavalgyti kartą per savaitę? Jums sunku būtų išgyventi. Jeigu valgome tris kartus per dieną, tai ir dvasią maitinti Dievo žodžiu reikia dažniau negu kartą per savaitę. Taigi sekmadienio pamokslas papildo kasdieninį Biblijos skaitymą, o kasdieninis Biblijos skaitymas papildo sekmadienio pamokslą. Ir Dievo žodžiu turėtų būti pasisotinama abiem šiais būdais.

Tačiau Biblija yra sena, kartais sudėtinga ir sunkiai suprantama knyga. Kaip šiandieninis krikščionis, turėdamas mažai pagalbinės literatūros, gali suvokti Dievo žodžio išmintį ir mokymą?
Vienas iš šios konferencijos klausimų yra Biblijos interpretavimas. Vakar aš bandžiau išdėstyti tris pagrindinius Biblijos interpretavimo principus. Manau, jog pastoriai turi mokyti savo žmones ne tik Biblijos turinio, bet ir hermeneutinių, jos aiškinimo principų. Jeigu pastorius kiekvieną sekmadienį aiškins Bibliją, žmonės pamažu perpras, pagal kokius principus jis ją interpretuoja, ir galės interpretuoti patys. Taigi labai svarbu atskleisti neprofesionaliems skaitytojams kelis esminius interpretacijos principus.

Jūs dažnai akcentavote ir akcentuojate didelį Biblijos autoritetą, jos neklaidingumą. Bet ar tai neperdėta? Ar Biblija reikia žavėtis? O kaip su Bažnyčių tradicijomis, jų autoritetingais mokymais, tikėjimo patirtimi ir t.t?
Kiekvienas iš šių klausimų yra labai sudėtingas ir, užuot jums trumpai atsakius, man reikėtų parašyti knygą. Tačiau jūsų klausimo esmę sudaro santykis tarp Šventojo Rašto ir tradicijos. Šis santykis lemia vieną iš pagrindinių Romos katalikų Bažnyčios, stačiatikių Bažnyčios bei protestantų Bažnyčių skirtumų.
Romos katalikų požiūriu, kuris siekia Tridento Susirinkimo laikus ir išreiškia Kontrreformacijos pozicijas, Šventasis Raštas ir Šventoji Tradicija yra du dieviškojo apreiškimo šaltiniai. Tai pakoreguota Vatikano II Susirinkime, kur buvo pasakyta, kad Šventasis Raštas ir Šventoji Tradicija yra dvi apreiškimo srovės. Taigi galima remtis ir Tradicija, ir Šventuoju Raštu, nes kiekviena tradicija gali būti kildinama iš Rašto.
Stačiatikių nuomone, Šventasis Raštas yra tradicijos dalis. Tradicija laikoma autoritetingu šaltiniu. Pagrindinė tradicijos dalis jiems yra Šventasis Raštas, o kitos dalys – pirmųjų septynių Visuotinių Bažnyčios susirinkimų nutarimai, be Credo.
O protestantai – liuteronai, reformatai, baptistai ar, mano atveju, anglikonai – išvien sako: ne, Šventasis Raštas Bažnyčioje yra aukščiausias autoritetas, bet tradicija ir protas atlieka labai svarbų vaidmenį aiškinant bei taikant Raštą. Taigi paprasčiausiai noriu pasakyti, jog, būdamas protestantas, pritariu protestantų požiūriui, kad Šventasis Raštas Bažnyčioje yra didesnis autoritetas net už tradicijas. Maždaug tokia buvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nuomonė. Jis karštai kritikavo fariziejus dėl, jo žodžiais, vyresniųjų tradicijų. Jis sakė fariziejams: per savo tradicijas jūs turite puikų būdą atstumti Dievo žodį. Taigi, jei Jėzus iškelia Šventąjį Raštą virš tradicijos, tą patį turėtume daryti ir mes.

Jūs raginate krikščionis studijuoti Dievo žodį, jūsų požiūris į Bibliją yra gana konservatyvus, arba tradicinis. Vis dėlto akcentuojate ir tai, kad krikščionys turi „klausytis pasaulio“. Biblijos klausymas ir pasaulio klausymas – ar tai neprieštaringa?
Kai kuriose situacijose tai gali būti prieštaringa – nors neturėtų. Mes privalome klausytis ir Dievo žodžio, ir šiuolaikinio pasaulio balsų, bet nevienodai. Dievo žodžio klausome nuolankiai, priimdami, tikėdami ir paklusdami tam, ką jis sako. Šiuolaikinių pasaulio balsų neklausome nusiteikę jiems paklusti, nes dažnai su jais nesutinkame. Taigi pasaulio balsų klausomės kritiškai, bet itin nusiteikę suprasti, ką sako pasaulis. Supratę galime pamokslauti atsižvelgdami į situaciją pasaulyje. Taigi klausome skirtingai, su skirtingais tikslais.

Ir tai jūs vadinate „dvigubu klausymu“?
„Dvigubas klausymas“ – tai Dievo žodžio ir pasaulio klausymas, norint susieti vieną su kitu.

Kitas jūsų sudarytas terminas – „dvigubas Bažnyčios identitetas“. Gal galėtumėte paaiškinti, ką turėjote galvoje?
Dvigubas Bažnyčios identitetas, viena vertus, yra jos šventumas: Bažnyčia buvo pašaukta iš pasaulio priklausyti Dievui, jį šlovinti, jam tarnauti ir paklusti. Antra vertus, Bažnyčia buvo siųsta atgal į pasaulį, iš kurio ji buvo paimta, kad liudytų ir tarnautų jam. Vienas anglų rašytojas tai pavadino Bažnyčios „pasaulietiškumu“. Tuo norima pasakyti ne kad Bažnyčia gali perimti pasaulio standartus, o kad ji turi dalyvauti pasaulio gyvenime. Taigi tas anglų teologas turėjo galvoje „šventą Bažnyčios pasaulietiškumą“: Bažnyčia atskirta nuo pasaulio ir kartu yra pasaulyje. Tai ir yra dvigubas Bažnyčios identitetas.

Jūs sakote, jog Bažnyčia pasiųsta į pasaulį – bet ką gi ji gali ten pakeisti? Argi pasaulis šiandien nėra daug įtakingesnis ir galingesnis? Ar nėra priešingai – pasaulis keičia Bažnyčią?
Ar pasaulis veikia Bažnyčią labiau negu Bažnyčia pasaulį? Ką gi, jie abu turi įtakos vienas kitam. Pirmiausia į šį klausimą norėčiau atsakyti istoriškai ir tik paskui bibliškai. Istoriniu požiūriu teigčiau, kad Dievo Bažnyčia padarė milžinišką įtaką pasaulio kultūrai, ypač Europos ir Šiaurės Amerikos pasauliui, arba Vakarams. Turiu galvoje kylančius sveikatos, higienos bei švietimo standartus, aplinkos priežiūrą, vergijos ir vergų prekybos panaikinimą – būtų galima pateikti ilgą sąrašą pavyzdžių, kaip Bažnyčia pakeitė pasaulį.
Tačiau į tą patį klausimą galime pažvelgti pro biblinę prizmę ir prisiminti, jog Jėzus liepė mums būti pasaulio druska ir šviesa. Abi jos veikia savo aplinką. Jeigu jūs pasūdysite mėsą ar žuvį, bus sustabdytas bakterijų veikimas. O jeigu įjungsite šviesą, dings tamsa. Ir druska, ir šviesa įtakingos: druska neleidžia veistis bakterijoms, šviesa iliuminuoja tamsą. Taigi jei Jėzus liepė mums būti pasaulio druska ir šviesa, jis turbūt tikėjosi, kad mes darysime įtaką pasauliui. Mano nuomone, galėtume veikti jį dar labiau.
Norėčiau pridėti ir sociologinį aspektą. Amerikos sociologas Robertas Bellah, pilietinės religijos bei religijos įtakos politikai ekspertas, neseniai viename interviu pasakė, jog visa kultūra gali būti pakeista, jeigu bent du procentai jos žmonių disponuos nauju regėjimu. Du procentai gali pakeisti visą kultūrą! Tai garsaus sociologo nuomonė. Taigi manau, kad mes, krikščionys, galime daryti visuomenei daug stipresnę įtaką, negu darome. Todėl esu ne pesimistas, esu optimistas.

Krikščionys yra „religijos ekspertai“. Ar jie turėtų apsiriboti tik savo religinių įsitikinimų propagavimu?
Mano atsakymas – ne, ne, tūkstantį kartų ne. Būti krikščioniu ir būti religingam – tai du skirtingi dalykai. Puikiausiai įmanoma būti religingam ir nebūti krikščioniu arba būti krikščioniu ir nebūti ypatingai religingam. Dievas suinteresuotas ne tik religija, bet ir visu žmogaus gyvenimu. Todėl mes irgi turime domėtis viskuo. Į tai įeina mūsų socialinė atsakomybė už kultūrą, kurioje gyvename.

Skelbti Evangeliją ir Dievo karalystę yra visų Bažnyčių pareiga visais laikais ir visose šalyse. Koks krikščioniškos pasaulėžiūros „elementas“, kokia krikščioniška „vertybė“ arba mintis turi būti labiausiai akcentuojama ir skelbiama tokiose posovietinėse visuomenėse kaip Lietuvos?
Ką gi, turėtumėte neužmiršti, kad Baltijos šalyse esu tik svečias iš Anglijos; tiesa, labai dėkingas ir laimingas, pakviestas į Latviją, bet suprantantis apie baltų civilizaciją ir kultūrą daug mažiau, negu turėčiau. Todėl kalbėti apie situaciją Baltijos šalyse nesiryžtu. Vis dėlto, gana apibendrindamas, galiu pasakyti, jog vienas iš pagrindinių marksizmo ir krikščionybės skirtumų yra susijęs su žmogaus prigimties samprata. Ar žmogus iš esmės vertingas ir dėl to turi būti gerbiamas, ar toji vertė priklauso tik nuo padėties, dėl kurios jis gali būti išnaudojamas? Dar paprasčiau: ar žmonės tarnauja organizacijai, ar organizacija žmonėms?
Manau, šiuo atžvilgiu Marxas ir Jėzus iš esmės skiriasi. Jėzus kalba apie absoliučią, esminę žmogaus vertę; Marxas sako – ne, toji vertė priklauso tik nuo padėties. Taigi didžioji krikščioniškoji vertė, kurią reikia įtvirtinti kiekvienoje situacijoje – ne tik posovietinių Baltijos palių situacijoje – yra žmogaus vertė. Žmonės panašūs į Dievą. Mes sukurti pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą. Todėl turime absoliučią vertę, esminę vertę, dėl kurios žmogaus gyvenimas turi būti gerbiamas. Tai aktualu begalėje situacijų – abortai, eutanazija, disidentų traktavimas, kaliniai, nedarbas, aplinka ir t.t. – visa tai susiję su esmine pagal Dievo atvaizdą sukurto žmogaus verte.

Per pastaruosius penkiasdešimt, šešiasdešimt metų jūs akylai sekėte situaciją Vakarų Bažnyčiose. Bažnyčios Baltijos šalyse ką tik pradėjo atsigauti nuo komunizmo. Ko jos pirmiausiai turėtų pasimokyti iš Vakarų Bažnyčių ir ko turėtų saugotis?
Tai sunkiausias iš lig šiol jūsų užduotų klausimų – pirmiausia dėl to, jog gerai nežinau situacijos Lietuvos, Estijos ir Latvijos Bažnyčiose. Bet aš pabandysiu atsakyti, ko jos gali pasimokyti. Tariuosi pakankamai gerai suprantąs situaciją Baltijos šalyse, kad galėčiau teigti, jog, džiaugdamiesi laisve jau maždaug šešerius metus, jūs vis dar truputį kaip sapne, jums sunkoka nusileisti į tikrovę, įsisąmoninti, kad esate laisvi, ir kaip įmanoma labiau pasinaudoti savo laisve. Per šimtmečius Vakarų pasaulyje mes supratome, jog esame laisvi, jog privalome išlaikyti savo žmogiškas teises, jog turime pasinaudoti savo laisve – ypač evangelizuojant bei visuomeninėje veikloje – ir nebijoti kalbėti kaip krikščionys. Manding, to pamažu mokosi ir Baltijos šalių Bažnyčios.
Ko jos neturėtų iš mūsų mokytis? Kokia didžiausia Vakarų Bažnyčių nuodėmė ar klaida, kurios neturėtų kartoti Baltijos palių Bažnyčios? Sunku atsakyti į šį klausimą. Bet, manau, pagrindinis Vakarų Bažnyčios, iš kurios esu aš pats, trūkumas yra tai, kad ji pernelyg lengvai asimiliuoja aplinkinio pasaulio kultūrą. Mes, krikščionys, esame pašaukti į radikalų antikonformizmą. Neturime būti kaip nendrės, linguojančios nuo viešosios nuomonės vėjų. Neturime būti kaip žuvys, plaukiančios pasroviui, ir neturime būti kaip chameleonai, pagal aplinką savo spalvą keičiantys driežai, – mes pašaukti būti kitokie. Visa Biblija sako, kad mes pašaukti išsiskirti iš pasaulio.
Norėčiau pateikti pavyzdį iš Kunigų knygos 18-o skyriaus, kur Dievas sako Mozei: tu nesielgsi kaip jie Egipto žemėje, kur gyvenai. Ir nesielgsi kaip jie Kanaano žemėje, į kurią tave šaukiu. Tu laikysiesi mano nurodymų ir mano įsakymų. Tai kvietimas būti kitokiems negu mus supantis pasaulis. Apie tą patį Kalno pamoksle kalbėjo ir Jėzus: nebūkite kaip jie! – sakė jis. Mes turime būti kitokie.
Vakarų tragedija yra ta, kad Bažnyčia parėmė pasaulietinius dalykus. Į Bažnyčią įsiskverbė pliuralizmas, sinkretizmas, materializmas, individualizmas. Visi šie „izmai“ Bažnyčioje išstumia tvirtą Kristaus mokymo laikymąsi. Todėl tikiuosi, kad Baltijos šalys neišmoko iš mūsų konformizmo pasaulio atžvilgiu. Mes pašaukti į radikalų antikonformizmą – nesitaikykite prie šio pasaulio!

Baltijos šalių visuomenėje ir Bažnyčiose daug pesimizmo – demokratija bei laisvoji rinka iškelia žmonėms naujų problemų. Bet argi ne Bažnyčios uždavinys rodyti gaires? Kokį regėjimą Bažnyčia turėtų „pasėti“ visuomenėje?
Iš dalies jau apie tai kalbėjome. Kalbėjome apie esminę žmogaus vertę kaip kiekvienos visuomenės pagrindą. Meilė ir teisingumas, mano nuomone, yra kiti du faktoriai. Meilė siekia teisingumo – jie artimi vienas kitam. Dėl to krikščionys turi būti šio judėjimo už žmonių teises priešaky. Kiekviena vietinė krikščionių bendruomenė turi būti meilės bendruomenė, tai yra rodyti pavyzdį, kokia yra mylinti bendruomenė. O Bažnyčia, teologiškai kalbant, turi atspindėti Dievo karalystę. Bažnyčia turi rodyti, kokia tampa žmonių bendruomenė, kai jai vadovauja Jėzus Kristus. Turbūt nereikia sakyti, kaip dar toli Bažnyčia nuo to, nors jai skirta būti alternatyvia socialine tikrove.

Savo knygose jūs akcentuojate protingą tikėjimą ir pateikiate argumentų, kad įtikintumėte krikščionis neniekinti proto. Bet pažvelkime į Bažnyčias čia, Baltijos šalyse – argi sekminininkų ir ypač charizmininkų Bažnyčios neakcentuoja daugiau emocinio tikėjimo, kuris ir tarpsta?
Bažnyčios augimas, mano manymu, turi dvi dimensijas. Tai augimas ne tik į dydį, bet ir į gylį. Pripažįstu, jog charizmininkų ir sekminininkų Bažnyčios daugelyje pasaulio šalių auga labai greitai, nors tą patį galima pasakyti ir apie kitas evangelines Bažnyčias. Nemanau, kad jos auga dėl to, jog yra charizmininės ar sekminininkiškos. Vis dėlto savo draugams charizmininkams norėčiau pasakyti, kad jie Bažnyčios kokybe rūpintųsi ne mažiau negu jos augimu. Dievui rūpi ne tik Bažnyčios dydis, bet ir jos branda. Keliaudamas po pasaulį daugelyje augančių Bažnyčių matau begalę paviršutiniškumo, lėkštumo. Dievui tai nepatinka. Kiekvienas iš mūsų turėtume puoselėti tokią Bažnyčią, kuri auga ne tik dydžiu, bet ir pažinimu, supratimu, šventumu, brandumu.
Ir dar: nereikėtų intelekto ir emocijų supriešinti kaip alternatyvų. Dievas sukūrė mus ir racionalius, ir emocionalius. Ir nors akcentuoju racionalumą, nes man labai kelia nerimą daugelyje Bažnyčių paplitęs antiintelektualizmas, neatmetu ir emocijų. Esu tiek pat emocionalus, kiek ir racionalus žmogus. Protas ir emocijos susiję. Vienas pavyzdys: kai pirmą Velykų dieną du mokiniai ėjo iš Jeruzalės į Emausą, prie jų prisigretino prisikėlęs Kristus, o paskui dingo jiems iš akių. Jie tarė vienas kitam: argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios? Tai emocijos. Kada tai įvyko? – Kai Jėzus atvėrė jiems Raštus. Taigi širdys užsidegė per protą. Todėl mums nedera atskirti proto ir jausmų.

Praktiškesnis klausimas: kiek žinome, jūs savanoriškai pasirinkote viengungystę. Lietuvos Bažnyčiose taip pat yra daug jaunų viengungių – tačiau ne savo noru. Kadangi jaunų moterų yra daug daugiau negu vyrų, dėl tokios situacijos ypač nukenčia jos. Ar ieškoti partnerio tarp nekrikščionių – išeitis? Ką jūs galėtumėte patarti iš savo asmeniškos patirties?
Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie santuoką ir viengungystę apskritai. Nors esu viengungis ir jūs pavadinote mano viengungystę savanoriška, tai ne visai teisinga. Būdamas 20-30 metų tikrai norėjau vesti ir ieškojau tinkamos partnerės. Man teko draugauti su dviem ledi, – žinoma, ne vienu metu. Abiem atvejais maniau sutikęs savąją partnerę (viena jų buvo anglė, kita – amerikietė). Viskas, ką galiu pasakyti, yra tai, jog atėjus laikui apsispręsti, ar tęsti bendravimą, man trūkdavo aiškumo, kad tai Dievo valia. Todėl aš atsitraukdavau. Du kartus taip pasielgęs, pradėjau klausti savęs – ar tik nėra tai ženklas, kad Dievas šaukia mane likti viengungiu. Dabar, atsigręždamas į savo praeitą gyvenimą, galiu suprasti, kodėl jis taip padarė. Niekada nebūčiau tiek apkeliavęs ar parašęs tiek knygų, jeigu būčiau turėjęs rūpintis žmona ir šeima.
Iš Mato 19 ir Pirmo laiško korintiečiams 7 – vienur apie viengungystę kalba Jėzus, kitur Paulius – matome, jog tai yra Dievo pašaukimas, bet ne visuotinis. Apskritai Dievo valia yra santuoka, tačiau yra žmonių, pašauktų viengungystei. Turėtume įsiklausyti į svarbiausią eilutę, kuri, mano požiūriu, yra Pirmo laiško korintiečiams 7,7. Paulius sako, kad kiekvienas turi dovaną iš Dievo – vienas vienokią, kitas kitokią. Kitaip tariant, ir santuoka, ir viengungystė yra ar gali būti Dievo malonės dovanos, ir mes turime priimti tai, ką Dievas mums duoda.
Į jūsų klausimą, jei nepavyksta surasti krikščionio partnerio, ar krikščionė turėtų ištekėti už nekrikščionio, atsakyčiau neigiamai. Naujasis Testamentas labai aiškiai sako, kad krikščionys turi tuoktis tik su krikščionimis. Santuoka yra toks glaudus ryšys – ne tik kūno, bet ir sielos bei dvasios, – jog mums reikia būti susietiems svarbiausio dalyko – krikščioniško tikėjimo.

Po komunizmo žlugimo kiekviena Bažnyčia Baltijos šalyse pirmiausiai perorganizuoja savo gyvenimą ir darbą. Todėl ekumeninė idėja nėra taip gerai įsišaknijusi kaip, pavyzdžiui, Anglijoje. Kaip jūs vertinate ekumenizmą Baltijos šalyse? Kas galėtų būti vienijantis faktorius ir kokie gali būti tokio proceso pavojai bei ribos?
Reikia skirti du dalykus: ekumeninius santykius ir tarpdenominacinius evangelikų santykius. Kai dėl antrųjų, esu visiškai už tai, kad evangelikų vienybė susiformuotų kiekvienoje šalyje. Britų evangelikų sąjunga (The British Evangelical Alliance) įkurta 1830 metais. Ji seniausia pasaulyje. Šią sąjungą įvairiose pasaulio dalyse jungia Pasaulinė evangelikų draugija (World Evangelical Fellowship). 1951 m. Olandijoje buvo kuriama WEF ir aš ten dalyvavau. Visus tuos metus karštai rėmiau šį darbą. Ten gali dalytis ta pačia Evangelija, tuo pačiu Šventojo Rašto supratimu.
Tačiau pasaulinis ekumenizmas paprastai yra platesnis judėjimas, apimantis ir Romos katalikus, ir stačiatikius, ir galbūt mažesnes protestantų Bažnyčias. Mums paprasčiausiai reikėtų prisiminti du dalykus. Pirma, Jėzus meldėsi už Bažnyčios vienybę. Be to, apie Bažnyčios vienybės poreikį kalbėjo ir Paulius. Bet Jėzaus ir Pauliaus numatyta vienybė buvo tiesoje, o ne vienybė, atsiradusi nusižengiant tiesai. Vienybės formų tarp skirtingų Bažnyčių gali būti daug, Bažnyčios gali įvairiai išreikšti vienybę. Norėčiau paminėti keturis dalykus. Jeigu Bažnyčios kokiu nors būdu kooperuojasi, reikalingas bendras tikėjimo išpažinimas, bendra doktrina. Reikalinga bendra narystė, tai yra vienų ar kitų krikšto pripažinimas. Reikia turėti ir bendrą tarnavimą, kad būtų susipažįstama su kitų ordinacija – tarnavimas turėtų būti vykdomas ir vienoje, ir kitoje Bažnyčioje. Pagaliau ketvirta, reikalingas bendras senatas bei taryba, kad būtų galima planuoti šalies evangelizaciją ir aptarti kitus dalykus. Mano manymu, tai keturios minimalios jungtys.

Šiandien paskaitoje jūs paminėjote ir Šventojo Rašto vaidmenį ekumenizme.
Ką gi, svarbiausia čia pirmasis iš keturių ką tik paminėtų punktų – tai bendras tikėjimo išpažinimas. Turėtų būti bendras biblinio tikėjimo išpažinimas, kad, norėdami išsaugoti netikrą vienybę, nepaaukotume nė vienos iš pagrindinių krikščioniškų doktrinų.

Praeityje jūs užėmėte daug svarbių postų Bažnyčioje ir nebažnytinėse organizacijose Anglijoje ir kitose pasaulio šalyse. Jūs esate vienas iš garsiausių evangelikalų teologų, parašėte labai svarbių knygų ir deklaracijų, neabejotinai buvote ir esate labai įtakingas autoritetas daugeliui krikščionių. Visgi didžiausią pagarbą mums kelia jūsų kuklumas. Kaip žmogus gali išlikti kuklus, būdamas toks įtakingas? Kaip suderinti jėgą ir kuklumą?
Manau, į šį klausimą galima atsakyti labai paprastai. Kuklumas nėra kitas veidmainystės pavadinimas. Kuklumas nėra apsimetinėjimas. Kuklumas – tai sąžiningumo sinonimas. Esu įsitikinęs, kad turime būti sąžiningi ir pripažinti, jog visa, kas pasiekta, buvo įmanoma tik dėl Dievo malonės ir šlovė nepriklauso nei man, nei jums. Tai faktas. Taigi kuklumas yra tik fakto pripažinimas bei sąžiningumo, o ne veidmainystės sinonimas.

Jūs esate labai užsiėmęs žmogus – vieną po kitos rašote knygas, skaitote paskaitas konferencijose kaip ši, daug kur pamokslaujate. Ar dažnai pasijuntate išvargęs? Ką patartumėte vietinių Bažnyčių tarnautojams bei vadovams?
Pabandysiu duoti jiems kelis patarimus. Pirmas: aš išmokau labai vertinti tai, ką vadinu HHH. Tai „horizontal half hour“ („horizontalus pusvalandis“). Kitaip tariant, senam žmogui labai gerai po pietų bent pusvalandį prigulti – HHH. Taip pailsėdamas vidury dienos, gali keltis anksti ir gultis labai vėlai. Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje visi vidurdienį ilsisi. Tai labai išmintingas elgesys. Toks mano pirmasis patarimas. Antra, turime kiekvieną savaitę vieną dieną ilsėtis ir nebandyti dirbti septynių dienų per savaitę. Jeigu dirbame septintą savaitės dieną, pretenduojame į didesnę išmintį negu Dievo ir nepaklūstame jo įsakymui. Trečia, turime turėti geras atostogas. Ir ketvirta, manau, mums visiems praverstų hobis arba truputis pramogų.
Mano hobis, kaip jūs galbūt žinote, yra stebėti paukščius. Man tai labai patinka. Jėzus Kalno pamoksle liepė stebėti paukščius. Vadinasi, jeigu jų nestebime, nepaklūstame Dievui. [Juokiasi…] Taigi stebėkime paukščius. Tam reikia išvažiuoti į kaimą, toliau nuo žmonių. Tai veikia jūsų protą. Patarčiau daugiau domėtis natūralia, Dievo sukurta tvarka. Daugelis evangelikų turi gerą atpirkimo doktriną ir blogą sukūrimo doktriną. Mums reikalinga tokia pat gera sukūrimo doktrina kaip ir atpirkimo. Taigi Bibliją ir gamtą reikėtų studijuoti kartu. Studijuoti du Dievo apsireiškimus – Šventajame Rašte ir gamtoje.
Beje, naujausia mano knyga yra apie paukščius. Nuvykau į Ukrainą, paskui į Novosibirską ir vieną iš dviejų kelionės savaičių atostogavau bei stebėjau paukščius. Parašiau knygą, kuri greičiausiai bus pavadinta „Tegul paukšteliai būna tavo mokytojai“. „Tegul paukšteliai būna tavo teologai“ – tai citata iš Martino Lutherio. Martinas Lutheris, komentuodamas Kalno pamokslą, priėjęs „paukščių stebėjimą“, teigia: tegul paukšteliai būna mūsų teologai, nes jie gali mus daug ko išmokyti.

Kaip jūs manote, kokios Baltijos šalių Bažnyčios bus po penkerių, dešimties metų?
Galiu pasakyti tik tiek, kad jos augs į dydį ir į gylį, – vyks ir viena, ir kita.

Tai optimistinė ar utopiška viltis?
Tarp utopijos ir optimizmo yra skirtumas. Nemanau, kad krikščionys turėtų būti utopistai. Mat jeigu tu puoselėji utopiškas svajones apie tobulos visuomenės sukūrimą žemėje, jeigu turi tokių svajonių, užmiršti žmonių sugedimą, puolusio žmogaus prigimtį ir tai, kad žmonės negali sukurti idealios visuomenės. Pretendavimas patobulinti visuomenę nėra tas pat, kas noras padaryti ją idealią. Mes negalime padaryti jos tobulos, tačiau, padedami Dievo, galime ją pataisyti. Taigi esu optimistas, tikiu, kad įmanomas pagerėjimas, bet nesu utopistas. Nemanau, jog įmanoma tobulybė kitoje naujo dangaus ir naujos žemės pusėje.

Dėkojame už pokalbį.

Vertė Jolanta Korolkovaitė