Mokslinio kriminalo prie Negyvosios jūros penkiasdešimtmečiui

Alexander Schick

Mažne kiekvienas jau yra girdėjęs apie radinius prie Kumrano, tačiau nedaugelis žino, kas iš tikrųjų slepiasi po šiuo bene didžiausiu XX a. archeologiniu atradimu. Gausybė nekvalifikuotų publikacijų ir sensacingų spekuliacijų pasaulio žiniasklaidoje sukėlė ir iki šiol tebekelia daug painiavos. Ar Jėzus arba Paulius gyveno Kumrane? Ar Kumrano ritiniuose yra slaptos informacijos? Ar Biblija turi būti perrašyta? Kumrano radinių 50-mečiui skirtame straipsnyje ir pamėginsime atsakyti į šiuos klausimus

Prieš 50 metų, 1947-ųjų pavasarį, šiaurės vakarinio Negyvosios jūros rajono pakrantėmis kartu su savo ožkomis traukė keli beduinai. Turbūt niekuomet nepavyks tiksliai išsiaiškinti, dėl ko Mahometas el Dibas („Vilkas“) sumanė kopti į stačias ir skardingas uolas ir mėtyti į jų angas akmenis. Ar iš tikrųjų, kaip jis vėliau vis pasakos, ieškojęs pabėgusių ožkų? Galgi jis tikėjosi rasti lobių, o gal vienoje iš daugelio olų jam reikėjo paslėpti kontrabandines prekes? Mat norėdami pagerinti skurdų savo gyvenimą, dažnai slapčia iš Jordanijos beduinai gabendavo prekių, kurias buvo galima parduoti Betliejaus turguje. Kodėl piemuo mėtė į olas akmenis, iš esmės visai nesvarbu, – svarbu tai, jog jis paleido akmenį, kuris ir šiandien tebegniaužia viso pasaulio tyrinėtojų kvapą. Kas gi atsitiko? Kai maždaug pusantro kilometro šiauriau nuo labai senų Kumrano griuvėsių Mahometas el Dibas uoloje atrado nepaprastai mažą ertmę, jis įmetė vidun akmenį. Staiga jis išgirdo, lyg būtų suskilęs molinis indas. Kitą dieną kartu su savo draugais beduinas grįžo prie angos. Šie atsargiai lynu nuleido piemenį į olos vidų. Blausioje šviesoje jis pamatė 45 molinius ąsočius, rūpestingai išrikiuotus pasieny. Gal tai paslėptas lobis? Bet kaip apmaudu! Molio induose jis rado tik siaubingai sulipusius ir pajuodavusius odos ritinius.
Stovyklavietėje radinys buvo kruopščiai apžiūrėtas. Smalsumo vedamas Mahometas el Dibas ėmė vynioti ritinius. Prieš akis atsivėrė keisti juodi rašmenys. Vieną labai storą ritinį jie išvyniojo visiškai. Jo ilgio užteko nuo vienos palapinės iki gretimos – beveik 8 metrai. Beduinai nenutuokė, kad savo rankose laiko lobį, vertingesnį už visą auksą bei sidabrą. Ritiniai vėl buvo suvynioti ir krepšys pakabintas ant palapinės karties. Pagaliau vaikai vėl turėjo naują žaislą. Apimti susižavėjimo mažieji puolė prie ąsočio ir ištraukė ritinį. Smarkiai pasidarbavus, koryta oda suplyšo į skutelius. Skiautės atsidūrė šiukšlyne, ir neilgai trukus buvo išnešiotos vėjų.

Biblijos lobis

Po kelių mėnesių beduinams visgi pasisekė parduoti keturis ritinius vienam Betliejaus batsiuviui, vardu Kando. Pastarasis jau senokai užsiiminėjo nelegalia antikvarinių radinių prekyba. Kando priklausė sirų ortodoksų bendruomenei ir šiais rankraščiais labai sužavėjo savo vyskupą. Taigi už 250 Vokietijos markių ritiniai vėl pakeitė savo savininką. Keletą mėnesių vyskupas Samuelis bandė nustatyti, kam gi jis vis dėlto išleido savo pinigus. Jis pats rašmenų perskaityti negalėjo. Ir štai 1948 m. vasarį vyskupas susitiko su profesoriumi Treveriu, dirbusiu Amerikos orientalistikos tyrimų skyriuje. Mokslininkas iškart suprato, kad vyskupas turi tikrą lobį. Ilgiausias ritinys pasirodė esąs pranašo Izaijo knygos nuorašas. Prof. Treveris prisimena: „Nebuvo jokių abejonių, prieš mane gulėjo hebrajiškas Izaijo tekstas. Raidžių forma buvo labai sena: ritinys turėjo būti iš I arba II a. prieš Kristų. Labai susijaudinęs išvyniojau ritinį iki pat galo. Po beveik 8 metrų pasiekiau ritinio pabaigą, – ir iš tiesų jame buvo parašyta paskutinioji Izaijo knygos 66 skyriaus eilutė. Negalėjau užmigti kiaurą naktį. Juk šiame rašto ritinyje yra seniausia hebrajų kalba parašytos visos biblinės knygos kopija. Išsipildė svajonė, kurios laukė kiekvienas Biblijos tekstų tyrinėtojas“. Izaijo rankraščio data, II–I a. prieš Kristų, radioaktyviais testais vienareikšmiškai patvirtinta 1991 ir 1994 metais. Didysis Izaijo ritinys nuo Negyvosios jūros iki šių dienų tebėra sensacija.

Ar tiksliai perduota?

Kad teisingai įvertintume šio ritinio svarbą, turime prisiminti Biblijos perdavimo istoriją. Judėjai buvo įpratę kruopščiai perrašyti seną rankraštį. Nauja kopija turėjo žymiai didesnę vertę nei senoji: joje nebebuvo jokių pažeidimo pėdsakų. O pamaldose buvo galima naudoti tik nepriekaištingus egzempliorius. Senieji Rašto ritiniai patekdavo į saugyklas, kur ir sudūlėdavo, – judėjų tradicija draudė naikinti daiktus su Dievo vardu. Štai kodėl seniausi mus pasiekę hebrajiški Biblijos rankraščiai yra tik iš I a. po Kristaus! O juk Biblija yra žymiai senesnė. Kaip tik dėl to tekstologai susidūrė su tam tikromis problemomis: kiek žmonių per šimtus metų nuolat perrašinėjo tekstą? Ar galima būti garantuotam, kad jie neprivėlė klaidų, kad ir kokiu stropumu būtų pasižymėję? Galbūt kas nors sąmoningai įsikišo į tekstą ir pakeitė atskiras jo vietas? Be to, pati Senojo Testamento teksto struktūra tyrinėtojams kėlė įvairių klausimų. Hebrajiška abėcėlė neturi balsių, o bibliniame tekste nėra skyrybos ženklų: taškų, kablelių ir didžiųjų raidžių, žyminčių naują sakinį. Skaitytojas gali spręsti pats, kaip sudėtinga kokiame nors žodyje įrašyti tinkamas balses. Juk ko tik nesudarysi iš trijų priebalsių mlt: mylėti, malti, muilyti, mėlti, moliuoti. Tik VIII a. judėjų teologai (vadinamieji masoretai) į hebrajiškus tekstus įrašė balses ir skyrybos ženklus. Perrašinėtojams masoretai sukūrė griežčiausias taisykles. Tačiau žmogiškasis faktorius negali būti visiškai atmestas net ir tada, kai kalbama apie didžiuosius mokslininkus. Todėl niekuomet negalėjai būti tikras, kiek iš tikrųjų patikimas šitaip perkopijuotas Senojo Testamento tekstas. Daugiau kaip tūkstantį metų trukęs perdavimo procesas, aišku, turėjo begalę problemų.

Kruopštus perdavimas

Atradus Izaijo ritinį, datuojamą II a. prieš Kristų, turėjome visą Senojo Testamento knygą, kuri buvo daugiau kaip tūkstančiu metų senesnė nei jos viduramžių rankraščiai. Absoliuti sensacija! Pasklidus žiniai apie Izaijo ritinio atradimą, laikraščiuose iškart imta rašyti: „Dabar paaiškės, kad Biblija blogai perduota“. Izaijo ritinys išsyk tapo Biblijos perteikimo rodikliu. Bet po šios medžiagos publikacijų paaiškėjo, kad tekstas perrašytas nuostabiai tiksliai. Kumrano ritinį sulyginus su viduramžių rankraščiais nustatyta, kad yra tik keletas nereikšmingų teksto svyravimų. Pavyzdžiui, Iz 45,2 Lutheris verčia „aš eisiu pirm tavęs ir sulyginsiu kalvas“, Izaijo ritinyje parašyta „aš eisiu pirm jūsų ir sulyginsiu kalnus“, –„ jūsų“ vietoj „tavęs“, „kalnus“ vietoj „kalvų“. Tai grynai kalbos varijavimas, nieko bendra neturintis su prasme ar turiniu. Yra ir keli rašybos ir gramatinių formų nesutapimai. Tokio pobūdžio nukrypimus lietuvių kalboje iliustruotų vidudienisir vidurdienis, kaip dvi vieno žodžio formos. Kartais sukeičiami žodžiai, prirašomas arba išmetamas sakinys. Iz 1,15 parašyta: „nes jūsų rankos kruvinos“, ritinyje tęsiama toliau „ir jūsų pirštai prasikaltę.“ Izaijo 2,3 pateikta: „Eikime prie Viešpaties kalno, į Jokūbo Dievo namus“, Negyvosios jūros ritinyje trūksta „prie Viešpaties kalno“. Tokie neatitikimai, žinoma, įdomūs tekstologams, tačiau jie nepaliečia tikėjimo klausimo. Žydas mokslininkas M. Pearlmanas daro išvadą: „Vertas dėmesio dalykas yra tas, kad, nepaisant daugelio galimybių pakeisti tekstą, kai jis daug kartų perrašomas, šiandieninis mūsų Izaijo tekstas yra beveik nepakitęs ir toks, koks jis buvo užrašytas prieš 2100 metų Kumrane“.
Kartu su šiuo didžiuliu Izaijo ritiniu pirmojoje oloje rastas dar vienas, daug prasčiau išsilaikęs Izaijo knygos rankraštis. Pastarojo tekstas beveik neturi visų tų nukrypimų ir dar labiau sutampa su „klasikiniu“ (masoretų) Biblijos tekstu. Belieka stebėtis ir konstatuoti, kad tūkstančius metų trukęs perrašinėtojų darbas yra be galo kruopštus. Išskyrus nežymias smulkmenas, abu tekstai neturi jokių nukrypimų. Negyvosios jūros radiniai suteikia žydų perrašinėtojams patį aukščiausią įvertinimą!

Kumrano aukso gysla

Ritinių atradimas 1947 m. pakeitė visos beduinų genties gyvenimą. Mahometas el Dibas, olos atradėjas ir trofėjaus dalininkas, galėjo įsigyti ginklą ir galų gale nusipirkti žmoną. Jo finansinės sėkmės pastūmėti, gentainiai iššukavo visą Judėjos dykumą. Nelegalus lobių ieškojimas iškėlė aikštėn ypatingų dokumentų. Pažymėtina Vadi Murabaato ola, kurioje buvo rasta VII a. pr. Kr. papiruso ritinio su sąrašu liekanos, biblinių knygų iš II a. pr. Kr. fragmentai bei Bar Kochbos, paskutiniojo Izraelio karvedžio, dalinių laiškai. Daugelis šios apylinkės olų ištisus tūkstantmečius tarnavo kaip slaptavietės pabėgėliams, taip pat ir Dovydui X a. pr. Kr.
Tiek žydų archeologai, tiek ir Jordanijos senovės istorijos tyrimų valdyba bandė nustumti beduinus į šalį. Bergždžiai. Kai archeologai sužinodavo apie naujus nelegalius radinius ir nuvykdavo prie olos, ten aptikdavo tik keletą „neskelbto kūrinio“ fragmentų. Viena 1952 m. mokslinė ekspedicija baigėsi kone fiasko. Alinantis karštis ir maliarija jau po trijų savaičių privertė nutraukti darbus, ir buvo parsivežtas tik vienas radinys – tikro vario ritinys. Jame buvo išraižytas Izraelyje paslėptų 64 lobių sąrašas. Iki šiol vienareikšmiškai identifikuoti nepavyko nė vienos slėptuvės. Didysis radinys tebelaukė savo eilės, ir jį turėjo padaryti, aiškus daiktas, vėl beduinai…

Mažai odos, bet daug pinigų

1952 m. rugsėjį, tyrinėdami tiesiog priešais senuosius Kumrano griuvėsius esančias olas, beduinai atrado neįtikėtinų dalykų. Į jų rankas pateko bemaž 600 rašto ritinių. Prisiminkime: prieš penkerius metus, pirmojoje oloje, buvo rasti septyni ritiniai. Šįkart prieš beduinų akis atsivėrė visa antikvarinė 600 ritinių biblioteka. Tačiau nė vienas rašto ritinys nebuvo išsilaikęs – rankraščiai buvo subyrėję į 40 tūkstančių fragmentų. Vidutinis gabalėlis buvo maždaug metalinio penkių litų dydžio. Kol archeologai sužinojo apie naują nelegalų išgrobimą, ketvirtąją olą (olos, kuriose rasti tekstai, sunumeruotos, pavyzdžiui, 4Q – 4-oji Kumrano ola) beduinai beveik ištuštino. Jordanijos senovės istorijos tyrimų valdyba radinius iš beduinų turėjo supirkti už dideles pinigų sumas. Už mažutį pašto ženklo dydžio fragmentą teko sumokėti 60 Vokietijos markių! Kumrano radiniai visą beduinų gentį padarė pasiturinčią.

Kam priklausė biblioteka?

Be biblinių rankraščių liekanų, buvo rasta ir vienos griežto religingumo žydų bendruomenės tekstų. Dauguma tyrinėtojų mano, kad čia būta esėjų („pamaldžiųjų“) raštų. Jėzaus laikais greta fariziejų esėjai priklausė antrajam pagal dydį senojo judaizmo religiniam judėjimui. Apie šią bendruomenę detaliai pasakoja žydų istorikas Juozapas Flavijus (37–100 m. po Kr.). Esėjai vietoj „neištikimos“, jų akimis, jeruzaliečių šventovės kulto bendruomenės norėjo įkūnyti „tikrąjį“ Izraelį. 4 tūkstančiai šios partijos narių gyveno pasklidę po visą kraštą. Bendrijos nariai gyveno skurdžiai, dalijosi pajamomis, didžiausią dėmesį skyrė kultiniam skaistumui ir šventuosiuose Raštuose tyrinėjo „paskutiniąsias dienas“. Aiškindami ir laikydamiesi Toros (Mozės įstatymų) jie buvo griežtesni už pačius fariziejus. Kumranas tikriausiai buvo jų dvasinis centras. Čia parašyta ir perrašyta daugiausia raštų.
Per pirmąjį žydų karą kumranitai sugabeno vertingąją savo biblioteką į aplinkines olas, kad apsaugotų ją nuo artėjančių romėnų. 68 m. po Kr. jų gyvenvietė tapo Romos legionų auka ir buvo visiškai sugriauta.

Didžiausia pasaulyje dėlionė

Siekiant sutvarkyti ir identifikuoti didžiulį kiekį medžiagos, rastos 4-ojoje oloje, visi fragmentai buvo išdėlioti ant metrinių Rokfelerio muziejaus stalų. Kadangi neatsirado nė vieno Jordanijos mokslininko, sugebančio tvarkyti žydų dokumentus, 1952 m. sudaryta šešių narių tarptautinė tyrinėtojų grupė. Tarp jų buvo ir vokiečių profesorius dr. Klausas Hunas Hunzingeris. Jis prisimena: „Paimkite 600 iliustruoto žurnalo egzempliorių, suplėšykite juos į skutelius, viską kruopščiai sumaišykite ir – o tai blogiausia – 80 proc. medžiagos sudeginkite. Tada iš likučių rekonstruokite žurnalą ir jo turinį. Kaip tik toks ir buvo mūsų darbas su fragmentais, bet čia turėjome reikalo su nevokalizuotais hebrajų ir aramėjų kalbos tekstais. Tai buvo raštai, kurių didžioji dalis iki to laiko buvo visiškai nežinoma. Darbas varginantis ir į priekį stūmėsi labai iš lėto. Vis dėlto kruopštaus juvelyrinio triūso dėka medžiaga buvo surūšiuota pagal raštininkų braižą, ir sujungta tai, kas priklausė kartu. Tuomet buvo nustatytas ir rankraščių turinys“.
Tas darbas tęsiasi iki šių dienų! Iki 1956 m. vienuolikoje olų buvo rasta beveik 900 rašto ritinių liekanų. Vienuolika ritinių buvo beveik visiškai išlikę, tarp jų ir įžymusis didysis Izaijo ritinys; likusiąją dalį sudaro daugiau kaip 80 tūkstančių rašto skiautelių. Jeigu biblinius fragmentus, pasitelkus hebrajiškas konkordancijas, sujungti buvo lengviau, tai nebibliniai tekstai pareikalavo žymiai daugiau pastangų. Čia turimi galvoje esėjų ST komentarai ir mokomieji raštai.
Iki 1967 m. eksperimentinės grupės veiklą tvarkė Jordanijos senovės istorijos tyrimų valdyba. Po Šešių dienų karo Kumrano fragmentai kartu su visu Rokfelerio muziejumi tapo Izraelio „karo trofėjumi“. Ir šiandien už šių ypatingų dokumentų apdorojimą bei skelbimą atsakingos Izraelio archeologinės žinybos. Tarptautinės teisės požiūriu jie kaip ir anksčiau priklauso Jordanijai. Derybose dėl būsimojo Jeruzalės statuso šie dokumentai irgi gali tapti karštų diskusijų objektu.
Nuo 1990 metų pradžios tarptautinė ritinių tyrinėtojų grupė padidėjo ir dabar ją sudaro 60 darbuotojų. Nors visi tekstai jau yra paskelbti (bei išversti į daugelį kalbų), mokslinio leidimo teks palaukti iki kito tūkstantmečio. Kumrano radiniai kol kas dar nėra pakankamai įvertinti. Tai juk seniausi iki šiol išlikę žydų raštai, kurie mums leidžia susipažinti su teologiniu ano meto mąstymu. Šie tekstai visiškai naujai nušviečia kai kuriuos evangelijų pasakojimus, parodydami, kaip patikimai evangelijos yra perduotos.

Nėra jokios „slaptos informacijos“

Didžiausio pasisekimo sulaukė knyga Negyvosios jūros ritinių apgaulė (The Dead Sea Scrolls Decepcion), kurioje sunkus ir sudėtingas publikacinis darbas su keliasdešimčia tūkstančių Kumrano fragmentų parodytas kaip Vatikano sąmokslas. Šio sąmokslo tikslas – neva išsaugoti slaptą informaciją apie Jėzų. Tuo tarpu Vatikanas neturėjo nieko bendra su Kumrano ritinių leidimu – tai buvo ir tebėra grynai Izraelio archeologijos valdybos reikalas. Visi tekstai yra prieinami mokslininkams, o dauguma jų išversta į įvairias kalbas. Be to, Kumrano raštai nepasakoja užšifruota forma apie Jėzų, Paulių arba pirmuosius krikščionis. Naujojo Testamento specialistas vokietis Reineris Riesneris daro tokias išvadas: „Roberto Eizenmano ir Barbaros Tyring knygos, teigiančios tokius dalykus, priskirtinos, nepaisant profesorių titulus turinčių autorių, literatūriniam pasakų žanrui“. Visi bandymai Kumrano riti-niuose pamatyti krikščionių dokumentus sužlunga jau vien todėl, kad dauguma tų raštų kilę iš III–I a. prieš Kristų. Tai vienareikšmiškai patvirtinta dviejų nepriklausomų radioaktyvių tyrimų Ciūriche (1990) ir Tūsone (1994). Raštai, parašyti gerokai prieš Jėzų, negali turėti jokios „slaptos informacijos“ apie pirmuosius krikščionis. Didžiosios daugumos tyrinėtojų nuomone, šiuos tekstus sukūrė esėjai, religinė judėjų partija, kuri Jėzaus laikais Kumrane turėjo vieną iš savo centrų.
Neįprasčiausias šios bendruomenės požymis buvo ypač griežta ir labai ortodoksiška Mozės įstatymų interpretacija. Šabo šventumas esėjams buvo pats svarbiausias. Šabo metu jos nariams nebuvo leidžiama nueiti net į WC, kadangi tai, anot jų, jau buvo nusižengimas įsakymui.
Nors Negyvosios jūros ritiniuose tiesiogiai apie Jėzų ir nerašoma, šie esėjų raštai Naujojo Testamento tyrimams yra labai reikšmingi, – kai kuriais atvejais jie naujai nušviečia Bibliją.

Nauja šviesa evangelijoms

Evangelijoje pagal Matą, 5,43 Jėzus sako: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo“. Ar jūs kada nors nagrinėjote šią vietą Senajame Testamente? Tokių žodžių jūs ten nerasite. Kunigų knygos 19,18 parašyta: „Mylėkite savo artimą kaip patys save. Aš esu Viešpats“. Įsakymo nekęsti priešo nerasime nei ST, nei tradicinėje žydų literatūroje. Kuo gi tuomet čia remiasi Jėzus? Ar šie žodžiai yra tiksliai perteikti, o gal ši vieta buvo pramanyta evangelisto Mato? Kas gi laikėsi tokios nuomonės?
Kumrano tekstai paaiškina ir parodo, kad šie Jėzaus žodžiai perteikti visiškai autentiškai. Vadinamosiose „bendruomenės taisyklėse“, tiksliai reguliuojančiose esėjų tarpusavio santykius, randamas ne vienas raginimas nekęsti priešo. Bendruomenės nariai buvo skatinami „mylėti visus šviesos sūnus“, bet „nekęsti visų tamsos sūnų“. Kaip „šviesos sūnūs“ suprantami patys esėjai. Visi nepriklausantys jiems buvo priskiriami „tamsos sūnums“. Taigi esėjų raginimas nekęsti priešo buvo žinomas visame Izraelyje, juk greta 6 tūkstančių fariziejų 4 tūkstančiai „pamaldžiųjų“ atstovavo antrajai pagal dydį religinei partijai. Kalno pamoksle Jėzus labai smarkiai pasipriešina įsakymui nekęsti priešo. Kumrano tekstuose mes susitinkame su Jėzaus amžininkais, į kuriuos Kalno pamoksle jis ir kreipiasi. Šiuo aspektu Negyvosios jūros ritiniai yra tikras laimingas atvejis. Jie rodo, kad evangelijų ir apaštalų darbų pasakojimai atsirado judėjiškame fone ir yra tiksliai istoriškai perteikti.
Tačiau tekstai paaiškina ir tai, kad laisvę nešantis Jėzaus Kristaus pranešimas yra tikra priešingybė esėjų mokymui, kurį būtų galima apibūdinti kaip asketišką, įstatymišką, rituališką ir uždarą. Pavyzdžiui, valgant kumranitams buvo uždrausta pasikviesti luošių, paralyžiuotų arba aklų. O evangelijose, priešingai, gausu pasakojimų, kaip Jėzus eina kaip tik pas ligonius ir visuomenės atstumtuosius (Lk 5,27–37). Neįtikėtinas dalykas tyrumo taip siekiantiems esėjams.
Kitas pavyzdys: per šabą esėjams buvo draudžiama ištraukti į duobę įkritusį jautį. Damasko raštuose parašyta: „Jeigu šabo dieną galvijas įkrenta į šulinį arba duobę, tai šabo dieną jo ištraukti nereikia“. Nuo šios griežtos įstatymų interpretacijos nukentėdavo ir žmogus. Kad neišniekintų šventadienio, į nelaimę patekusiojo iškelti nebuvo leidžiama – jam galėjo nuleisti tik virvę. Visiškai kitaip elgėsi Jėzus! Ir esėjai, suprantama, turėjo niurzgėti prieš Jėzaus pasakymą, kad „šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui“ (Mk 2,27).

Ar Jėzus gyveno Kumrane?

Evangelijų pasakojimai vienareikšmiškai parodo, kad Jėzus visiškai atmetė ne tik šios bendruomenės mokymą, bet ir jos elgesį. Žydų istorikas Juozapas Flavijus apie esėjus pasakoja: „Aliejų jie laiko nešvariu ir jeigu kas nors ištepamas prieš jo valią, jis tuoj nusiprausia savo kūną. Nes turėti šiurkščią odą jiems garbinga“. Jėzus, priešingai, Betanijoje Marijai leido ištepti jį brangiu aliejumi, nes matė, kad ji troško susitaikymo su Dievu (plg. Jn 12,1–8).
Jeigu Kumrano tekstus palyginsime su Naujuoju Testamentu, taps visiškai aišku, kad Jėzus niekuomet nebuvo šios bendruomenės narys arba nepraleido Kumrane savo „mokslo metų“. Daugelis žmonių, kurie pirmąkart susiduria su Kumrano radiniais, yra labai sužavėti ir dažnai net nustebinti, kad kumranitų raštų ir NT kalba yra tokios artimos. Jėzus mus ragina tapti šviesos sūnumis, – o esėjai save vadina „šviesos sūnumis“. Bet neturėtume susivilioti tokiais kalbos panašumais, kadangi tie pranešimai yra visiškai priešingi. Esėjai ir pirmieji krikščionys buvo ištikimi savo Biblijai (mūsų Senajam Testamentui) ir kuo puikiausiai joje orientavosi. Čia juos vienijo bendras judėjiškas pagrindas. Tačiau Mozės įstatymų aiškinimas radikaliai skyrėsi.
Dar sykį sugrįžkime prie priešo neapykantos, apie kurią Kalno pamoksle kalba Jėzus. Iš savo klausytojų Jėzus reikalauja visiškai priešingų dalykų, negu esėjai. „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus! …Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus?“ (Mt 5,43–47). Jau vien ši vieta rodo, kad Jėzaus Kristaus „kumranitu“ neįmanoma pavadinti. Jėzaus žinia ir Kumrano esėjų mokymas labai stipriai kontrastuoja. Esėjų jau nebėra, Kumranas virto akmenų krūva, griuvėsiais. Jėzaus Kristaus žinia, priešingai, tebegalioja – visame pasaulyje – net ir po dviejų tūkstančių metų. Biblijoje parašyta: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mt 24,35). Kumrano tekstai gali padėti mums šiek tiek geriau suprasti Jėzaus laikus. Todėl jie mums, krikščionims, irgi yra svarbūs. Tačiau savo turiniu jie lieka tuo, kas ir yra: šio praeinančio pasaulio dvasia sukurtomis mintimis, pasaulio, kuriame žmonės mąsto apie šviesą ir tamsą. Su Jėzumi viskas visai kitaip. Jis sako: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8,12).

„Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“

Savo, kaip Mesijo, pretendavimu Jėzus Kristus pranoko visus to meto žmonių lūkesčius. Įspūdis, kurį jis padarė tūkstančiams savo amžininkų, pasitvirtina sugretinus Kumrano mokymus ir Jėzaus Kristaus pranešimą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?!“ (Mk 1,27). Iki šiol tiesa tebėra tai, kas buvo ir anksčiau, – kad „niekados žmogus nėra taip kalbėjęs“ (Jn 7,46). Jėzus Kristus niekad nebuvo esėjas, nepaisant nuolat pasikartojančio tokio klaidingo tvirtinimo. Reikia labai atidžiai paskaityti, kas iš tikrųjų parašyta Kumrano ritiniuose ir palyginti tai su džiugia Naujojo Testamento žinia. Viena taps aišku: esama dviejų priešingų pasaulių – ten, Kumrane, įstatymo ir teisėtumo pasaulio, kai uoliai siekiama patikti Dievui, ir čia, Jėzuje Kristuje, džiugios žinios pasaulio, skelbiančio šventojo Dievo meilę, pasaulio, kurį savo gyvenimu bei mirtimi laidavo pats Jėzus. Pabaigoje dar vienas esminis dalykas: Negyvosios jūros ritiniai rodo, kad Kumrane tvyrojo įtemptas laukimas, ne tik bendras, susijęs su laikų posūkiu, bet ir konkretus, susijęs su mesijinės asmenybės atėjimu. Žydų pamaldiesiems Kumrane iki šio įvykio buvo likusi ne viena diena, bet tik viena valanda. Tačiau nė viename Kumrano tekste nėra to, kas veikiai buvo parašyta kiekviename Naujojo Testamento puslapyje: Sulaukėme, Mesijas jau čia. Jo vardas Jėzus Kristus.

Alexander Schick, Kumrano radinių ir Biblijos parodų iniciatorius vokiškai kalbančiose šalyse. Parašė šia tema knygą

Vertė Vilija Adomavičiūtė