KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Evangelizacijos proskyna

Michael Green

Nedidelei, vienuolikos žmonių grupei Jėzus pavedė tęsti savo darbą ir visam pasauliui skelbti Evangeliją. Jie nebuvo išskirtinės asmenybės; jie nebuvo labai išsimokslinę; jie neturėjo tvirto užnugario. Tarp tautiečių jų niekas nevertino, prie visko prisidėjo ir tai, kad jų tauta sudarė tik nereikšmingą provinciją tolimiausiame Rytų Romos imperijos teritorijos užkampyje. Jeigu jie būtų pasvėrę savo pašaukimo sėkmės galimybes, būtų praradę bet kokią viltį; šansų buvo nedaug, net įskaitant tvirtą įsitikinimą – Jėzus gyvas, jo Dvasia, pavesdama jiems šią užduotį, su jais. Ar galėjo pasisekti?
Išties kliūčių būta daug. Tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, jog nė vienas istorijos tarpsnis nebuvo tinkamesnis priimti jaunajai Bažnyčiai, kaip kad pirmasis šimtmetis po Kristaus; tais laikais pasaulinėje imperijoje tiesiogine šio žodžio prasme galimybės paplisti tikėjimui bei suvokti jį buvo milžiniškos. Evangelizacijos pradžiai buvo būdinga graikiškų, romėniškų bei žydiškų elementų sąveika. Apaštalų darbuose, viename iš ankstyviausiųjų pasakojimų apie krikščionybės plitimą, beveik kiekviename puslapyje galime rasti žinių apie tai, kokį indėlį į šį procesą įnešė Graikija, Roma ir judaizmas. O II amžiuje krikščionys parodė, kad pasaulį krikščionybės atėjimui paruošė dieviškoji Apvaizda. Ne visi jų argumentai vienodai vertingi; bet ir niekas neneigtų, kad pirmasis šimtmetis puikiai praskynė kelią Evangelijai.

Romos taika

Svarbiausia buvo Romos taika. Krikščionybės paplitimas būtų buvęs beveik neįsivaizduojamas, jeigu Jėzus būtų gimęs puse šimtmečio anksčiau. Iš tiesų naujasis tikėjimas pasaulyje sklido taikos metais, neturinčiais pavyzdžio istorijoje. Pirmą kartą visas žinomas pasaulis veiksmingai imtas kontroliuoti vienos valdžios, būtent Romos. Tiesa, tokia padėtis būtų galėjusi susidaryti jau beveik daugiau nei prieš šimtmetį, kai Roma, pergalingai užbaigusi Trečiąjį pūnų karą, tapo valdančia jėga Viduržemio jūros baseine. Ginklu bei geru savo kolonijų valdymu ji pasiekė tokią politinę vienybę, apie kokią Aleksandras Didysis tegalėjo tik pasvajoti.
Tačiau tokia padėtis tęsėsi neilgai. Roma, būdama pasaulio valdžia, nebuvo valdžia pati sau. Po keleto metų, sugriovus Kartaginą (146 m. pr. Kr.), buvusio konsulo Publijaus Kornelijaus Scipijono Emiliano vadovaujamame sukilime buvo nužudytas galimas Romos reformatorius Tiberijus Grakchas. Jo mirtis sukėlė vidines kovas, peraugusias į pilietinių karų šimtmetį.
Marijus, Sula, Pompėjus, Krasas ir Julijus Cezaris – tai tik keletas tų garsiųjų šimtmetį trukusių skerdynių dalyvių vardų – visi jie pakėlė ginklą prieš savo tautiečius ir įvėlė pasaulį į jų fatalią kovą dėl valdžios. Kai 44 m. pr. Kr. nuo Bruto ir Kasijaus durklo krito Julijus Cezaris, atrodė, lyg į Romos imperijos karstą būtų įkalta dar viena vinis, nors sąmokslininkai, taip pasielgę, tvirtino norėję likviduoti tironą bei prikelti respubliką. To rezultatas buvo tolimesnės kruvinos kovos tarp triumvirato (susidedančio iš Marko Antonijaus, Lepido ir Gajaus Oktaviano (Augusto), nužudytojo Cezario įsūnio) iš vienos pusės ir Bruto bei Kasijaus – iš kitos. Mūšiu prie Filipų šios kovos baigėsi. Prasidėjus kovai dėl valdžios Lepidas buvo pašalintas iš triumvirato. Įvyko didžiulės grumtynės tarp Antonijaus ir Oktaviano, pasiekusios savo viršūnę kautynėse prie Akcijaus (31 m. pr. Kr.), o po metų pasibaigusios Antonijaus ir jo mylimosios Kleopatros mirtimi; paskutinio įvykio dėka į romėnų rankas pateko dar ir Egiptas.
Galiausiai Oktaviano valdžia tapo neginčijama. Išvargintos tautos su dėkingumu šliejosi prie šio žmogaus, išlaisvinusio jas iš karų šimtmečio, ir su nuoširdžiausiu įsitikinimu paskelbė jį „pasaulio išgelbėtoju“.
Pirmą kartą po dviejų šimtmečių Jano šventykla taikos vardan užvėrė savo galinguosius vartus. 17 m. pr. Kr. Augustas (kaip prieš dešimtmetį atsidėkodamas jį pavadino senatas, greičiausiai dėl respublikonų valdžios atkūrimo) šventė „šimtmečio žaidynes“, Horacijaus apdainuotas kaip „Anchiso ir Veneros sūnaus“ laimėjimus, taip pat jo principato ramybę, pilnatvę ir laimę. [1] Visose senojo pasaulio šalyse paprasta liaudis buvo dėkinga už Augusto įvestą Romos taiką.
Šią taiką Augustas palaikė savo kariuomene, išdėstydamas ją maždaug pagal visą imperijos pasienį, todėl piliečiai, apsupti gerai armijos saugomų sienų, galėjo ramiai miegoti. Galiją buvo užkariavęs Julijus Cezaris, Mažąją Aziją – Pompėjus, o Augustas stengėsi sienas praplėsti iki Reino ir Dunojaus. Joms įtvirtinti buvo pastatyti legionai, o jas saugojo jūrų laivyno daliniai. Rytuose Augustas pasiekė diplomatinių pergalių prieš partus (kurių prijungimas prie imperijos dėl geografinių ir kultūrinių priežasčių būtų buvęs neįgyvendinamas) ir įtvirtino sieną prie Eufrato. Visas tarp šių sienų esantis kraštas buvo sutaikytas ir romanizuotas. Naujo pilietinio karo nebuvo ko bijoti, kadangi Augustas, gudriai padalijęs teritorijas tarp savęs ir senato, laidavo, kad visas tas provincijas, kuriose kariuomenė reikalinga, jis pasilieka sau. Jam mirus tik vienas legionas buvo vienoje iš senato valdomų provincijų, ir tai Afrikoje. Esant tokioms aplinkybėms, vidinė bei išorinė taika rodėsi garantuota.
Sparčiai buvo kuriama kelių sistema. Augustas tuo buvo ypač suinteresuotas: kelių išlaikymą, priežiūrą jis pavertė svarbiu imperijos reikalu, kuriuo rūpinosi vyresniųjų senatorių komitetas. Ir tai suprantama. Buvo galima ne tik greitai perkelti dalinius dėl tvarkos palaikymo ir karinių veiksmų, bet ir greičiau perduoti žinias Augusto įsteigtu tarnybiniu paštu. Kelių sistema davė ir kitokios didelės naudos, visų pirma prekybinės, palengvindama keliones, visuomenės ryšius bei jungdama Viduržemio jūros valstybes į vis labiau besivienijančią kultūrą.
Pirmieji krikščionys atsiradusias galimybes saugiai ir greitai keliauti visiškai išnaudojo skleisti Evangelijai. Tiek Naujasis Testamentas, tiek antrojo šimtmečio raštai kalba apie ilgas keliones kaip savaime suprantamas. Žlugus imperijai ir iki mūsų laikų tokie dalykai čia būtų buvę beveik neįmanomi. Dažnai cituojamas užrašas, rastas ant vieno pirklio antkapio Herapolyje, byloja apie tai, kad tas pirklys ne mažiau kaip 72 kartus vykęs į Romą. Pasas imperijoje niekur nebuvo reikalingas. Jei žmogus nesigabendavo jokių prekių, jam nereikėdavo mokėti ir muitų, nors buvo įpareigotas mokėti nedidelius kelių mokesčius. Iš Apaštalų darbų paaiškėja, kad krikščionys maksimaliai pasinaudojo Romos kelių sistema, savaime nurodydavusia kryptį skelbti Evangelijai. Pirklys dėl savo finansinės naudos, o krikščionis dėl Evangelijos – abu pasinaudojo tomis pačiomis priemonėmis.

Graikų kultūra

Graikų kalba
Prie Evangelijos išplitimo žymiai prisidėjo ir Graikija. Svarbiausia čia buvo pati graikų kalba. Tuo metu ji buvo paplitusi toli už Viduržemio jūros baseino ribų ir laikoma kone bendra šnekamąja kalba. Užkariautoji Graikija nugalėjo savo užkariautojus, – skundėsi Horacijus; o nuo II šimtmečio pr. Kr., šaliai pasiduodant romėnų valdžiai, graikų kalba susirungė su lotynų. Aleksandro pergalės jau daugiau kaip prieš šimtmetį graikų kalbą pavertė bendrine kalba Rytuose, dabar tą patį darė Vakaruose, tik Ispanija ir toliau vartojo lotynų kalbą.
Romoje buvo mokoma graikiškai, ir tai atrodė visiškai normalu. Graikų mokytojai, tarp jų daug žymių kalinių arba politinių tremtinių kaip antai istorikas Polibijus, buvo taip tvirtai įsitikinę savo kultūros bei kalbos pranašumu, kad visai nesistengė išmokti kitų kalbų. Jie mokė graikiškai, ir romėnai ne tik kad taikstėsi su tuo, bet jiems tai netgi patiko. Ankstyvieji Romos istorikai, tokie kaip Fabijus Piktoras, rašė graikiškai. Kvintilianas, garsusis I a. pr. Kr. retorius, primygtinai reikalavo, kad berniukas mokytis turėtų pradėti nuo graikų kalbos. Dauguma oficialių to šimtmečio Romos raštų parašyti taip pat graikų kalba. Todėl buvo savaime suprantama, kad žydas Paulius į Romos lotynus kreipėsi graikiškai, o Ireniejus, kilęs iš Mažosios Azijos, II šimtmetyje dirbdamas misionieriaus bei apologeto darbą vienoje Galijos provincijų Lugdūne (dab. Lione), rašė graikiškai. Įdomu, kad romėnų įgulos viršininkas, palaikydamas apaštalą Paulių egiptiečių maištininku, jį užklausia graikų kalba: „Tai tu moki graikiškai?“ (Apd 21,37). Krikščionių misijai buvo neįkainojama nauda, kad gyvavo tokia visuotinė kalba.
Dar reikia pridurti, kad tai buvo jautri, gana lanksti kalba, puikiai tinkanti platinti teologinėms žinioms. Šimtmečius šia kalba buvo perteikiamos didžiausių pasaulio mąstytojų mintys – puiki galimybė naudotis parengtu filosofijos ir teologijos žodynu. Kai praėjus 250 metų vakarinės imperijos graikų šnekamąją kalbą pakeitė lotynų kalba, dėl šio ypatingo žodyno trūkumo atsirado kai kurių sunkumų.

Graikų mąstymas
Graikų kalba ir mąstymas yra neatskiriami dalykai. Jie subrandino graikų literatūrą, buvusią pavyzdžiu Romos rašytojams. Vergilijaus Eneidos formai bei turiniui įtaką padarė Homero Odisėja ir iš dalies Iliada. Poetai buvo savo meto teologai, o eiliniai žmonės savo suvokimą apie dievus bei jų veiksmus kildino iš Homero mitų. Toks mitologijos apie dievus paplitimas buvo lyg netiesioginis pasiruošimas Evangelijai. Tiesos ieškantys žmonės mąstė apie dievams priskiriamus žiaurumus, santuokos laužymą, apgaulę, kovas ir melą ir bjaurėdavosi tuo. Ne krikščionys pirmieji priešiškai pasisakė prieš vulgarų masių politeizmą, prieš sužmogintus dievus, – visa tai jau seniai buvo demaskavę graikų filosofai. Niekas kitas šitaip griežtai nepasmerkė tradicinių dievų amoralumo kaip Platonas; jo kritiką išplatino sofistai [2], kurių būdavo visuose svarbiuose senojo pasaulio miestuose. Graikų sofistų įtaka liaudžiai buvo tokia pat didelė, kaip ir Reformacijos laikų pamokslininkų. Būdai, kuriais jie smerkė dievus, nemažai patarnavo Evangelijos kelio pradžioje. Ne tik Platonas, sofistai, bet ir stoikai, epikūrininkai bei kinikai jau pirma krikščionių kritikavo dievus. Teisingai apie graikus buvo sakoma: ne žmonės buvo taip pagedę, kad atitolo nuo dievų, bet dievai buvo tokie nedori, kad žmonės juos apleido.
Pirmame šimtmetyje graikų–romėnų pasaulyje vyko ne tik antipoliteistinis judėjimas (nors negalima jo ir per daug akcentuoti; visgi iki ketvirto šimtmečio pagonybė išliko stipri ir su ja reikėjo skaitytis), bet jau buvo galima įžvelgti ir atsargų judėjimą monoteizmo link.
Vienas ar daug – ši problema ilgai nedavė ramybės graikų mąstytojams, o jiems buvo neįsivaizduojamas požiūris į visatą, negalintis duoti patenkinamo jos vienovės bei įvairovės klausimo sprendimo. Dar VI šimtmetyje pr. Kr., Ksenofano laikais, mąstantys žmonės pradėjo kritikuoti ne tik Homero legendas, pasakojančias apie sužmogintus ir gėdingai besielgiančius dievus; jie bandė apgraibomis prasiskverbti prie vienos vienintelės, protingai valdančios visą visatą aukščiausios būtybės. Netgi eiliniai žmonės, tikintys į daugybę dievų, dažnai buvo linkę vadinti dievų karalių Dzeusą dievybės šaltiniu, arba, anot Homero, „dievų ir žmonių tėvu“.
Platonas ir Aristotelis davė impulsą monoteizmui. Platono aukščiausioji idėja buvo dievybės, prilygstančios Dievui, idėja; jo dievas buvo asmeniškas dievas [3]. Tai demiurgas, suteikęs beformės materijos srautui idėjas, kurias mes, gyvenantys iliuzijų pasaulyje, matome atspindėtas. Aristotelis taip pat buvo linkęs į monoteizmą. Jei yra žemesnieji dievai, tai jie turi priklausyti dangaus sferoms. Mūsų sferoje yra Pirmasis Judintojas, kuris, nors ir nekūręs šio pasaulio (pasaulis amžinas), per mąstymą jį vis dėlto tvarko. Aristotelio dievas bekūnis, tolimas bet kokiam asmeniniam ryšiui su žmogumi ir yra ne kas kita, kaip tik šalta pirminė priežastis matematine prasme. Jo nuomone, nereikia galvoti, kad mes kažkaip Dievą mylime ar kad Dievas į mūsų meilę atsiliepia.
Visas bendras gręžimasis į savotišką monoteizmą arba monizmą, taip, kaip tai vyko tarp to meto inteligentijos (išskyrus epikūrininkus ir skeptikus), pasirodė esąs reikšmingas Evangelijos kelio pradininkas; krikščionys juo greitai pasinaudojo. Žinoma, tarp pirmųjų krikščionių buvo ir tokių, kurie pagonių kultūrą atmetė visiškai. Ekstremaliausias pavyzdys būtų, ko gero, Tertulijonas. „Ką bendro turi Atėnai ir Jeruzalė? – klausė jis. – Kaipgi suderinamos akademija ir bažnyčia?… Liaukitės daryti iš krikščionybės platoniškų, stoiškų ir dialektinių minčių kratinį! Mums nereikalingi jokie sukurti aiškinimai, nes mes turime Jėzų Kristų, jokie moksliniai bandymai, nes mes gyvename Evangelijos džiaugsmu. Mūsų tikėjimas mums nekelia jokio poreikio ieškoti kitokio tikėjimo“ [4].
Ankstyvojoje krikščionybėje toks požiūris buvo įmanomas, bet ilgiau jis negalėjo išsilaikyti. Graikų idėjos taip stipriai prasimušė į visą senąjį pasaulį, kad vien paprasčiausiu ignoravimu jų atsikratyti jau buvo nebeįmanoma. Atitinkamai ir pačiame Naujajame Testamente randame, kad Paulius ir kiti krikščionių misionieriai neatmetė to, kas pagonybėje yra naudinga ir teisinga. [5] II šimtmetyje šis metodas buvo entuziastingai priimtas ir pavadintas „egiptiečių apiplėšimu“. Juo sėkmingai pasinaudojo Justinas, Aristidas, Atenagoras, Teofilis ir didieji aleksandriečiai Klemensas bei Origenas. Krikščioniško Dievo mokymo ginti įtraukiami ir Platonas bei Aristotelis, stoikai ir netgi Euripidas.

Entuziastingi kultai
Visgi Platono gėrio idėja bei Aristotelio „nejudantis judintojas“ nelabai patenkino nepastovių graikų religinius poreikius. Panašiai dėjosi ir su negyvybinga valstybės bei ypatingai ribota šeimos religija. Kadangi visi šie dalykai graikams buvo per siauri ir etine, ir kultine prasme, jie buvo gana atviri įtakai emocingų, fanatiškų kultų, žadančių kasdieniam žmonių gyvenimui pagalbą, nemirtingumą ir dalyvavimą dievų gyvenime. Be to, šie kultai tokie patrauklūs buvo dar ir dėl to, kad gyvavo lyg savotiški paslaptingi klubai, kurių nariai būdavo įvedami į giliausius pasaulio slėpinius ir kurių religinius ritualus buvo draudžiama skelbti viešai. Maždaug apie I šimtmetį pr. Kr. šitie paslaptingi kultai graikų-romėnų pasaulį buvo užvaldę. Labiausai išsiskiriantys iš jų buvo Kibelės, arba Deivės Motinos garbinimas Mažojoje Azijoje, Dioniso – Graikijoje, Izidės, Ozyrio ir Serapio – Egipte, Mitros – Persijoje; romėnų nuomone, čia dar priskirtini žydai ir krikščionys. Visi jie buvo laikomi helenizmo stabmeldyste, privačiais religiniais kultais, o Roma jų nevaržė tol, kol jų sekėjai nenusižengdavo moralei arba valstybei. Kultai buvo lyg tautos emocijų ir religinių jausmų ventilis, ypač paprastai liaudžiai, kurios nepatenkino sausa ir racionali filosofų dialektika. Romos imperijos gyvavimo pradžioje žemesnieji gyventojų sluoksniai galėjo pasijusti šiek tiek atstumti. O šie kultai teikė galimybę bendrauti, kartu dalyvauti kultinėse valgymo apeigose dievo globėjo šventyklose, kur dažnai būdavo ir šokančių, gundančių mergaičių. Tokioje aplinkoje vergas pajusdavo tam tikrą laisvę, laisvasis – lygybę, kareivis – malonumus, o moterys – šiokį tokį lygiateisiškumą. Izidės kulte moterys atliko netgi vadovaujantį vaidmenį.
Šie kultai ne tik kėlė bendrystės jausmą, – jie viliojo ir dar dėl trijų dalykų. Pirma, jie siūlė kaltės klausimo sprendimą. Nereikia manyti, kad senajam pasauliui kaltės jausmas buvo svetimas. Priešingai! V a. pr. Kr., Eschilui parašiusOrestėjas ir netgi dar anksčiau, graikų mąstyme giliai įsitvirtino mintis, kad pikta darantys turi būti nubausti, kad už kaltę būtina atgaila, kad žmonės atsakingi už savo veiksmus. O I a. vykstant pilietiniams karams, įspūdis, jog nuodėmė ir bausmė yra susijusios, sustiprėjo dar labiau. Buvo padaryta išvada, kad karai – tai bausmė už religinį abejingumą bei niekingą piliečių gyvenimo būdą. Iš valstybės pusės bandė pagelbėti Augustas, sukeldamas religinį atgimimą; literatūroje, tokių veiklių rašytojų kaip Vergilijus ir Seneka dėka, buvo galima įžvelgti tikrą nuodėmės suvokimą; žmogus iš gatvės, ieškantis to, kas jį galėtų paliesti asmeniškai, šliejosi prie misteriškos religijos. Nesunku įsivaizduoti, kokį neišdildomą įspūdį palikdavo, pavyzdžiui, priėmimo į Kibelės kultą ritualas: pašvęstasis palįsdavo po tam tikromis grotelėmis, virš kurių jaučiui arba avinui būdavo perpjaunama gerklė. Jis apsipildavo krauju kaip to gyvulio atperkamosios ir stiprinančios galios ženklu ir išlįsdavo paskelbus, kad yra atgimęs amžinybėje.
Saugumo troškimas buvo dar didesnis nei apsivalymo. Misterijos čia irgi siūlė atsakymą, kurį pasigavo bei praplėtė ir krikščionybė. Pasaulis buvo pavojinga vieta. Tereikia paimti ir paskaityti Pauliaus laiškus romiečiams, galatams ir kolosiečiams arba vieną iš apologetų, kad pamatytume, kaip žmones buvo apėmusi demonų, dvasių (dažniausiai piktųjų), veikusių jų gyvenimą, baimė. Demonų valiai atiduoti žmonės jautėsi lyg žaidimo kamuoliukai likimo rankose. Tai priklausė nuo astrologijos, pseudomokslo paskutiniame amžiuje pr. Kr. atsiradimo ir paplitimo, pagal kurį žmogaus likimas siejamas su žvaigždynų padėtimi jo gimimo metu. Astrologai tvirtino valdą šitos paslapties raktus. Šie žmonės savo pusėn patraukė net tokius didžiuosius vyrus, kaip imperatoriai Tiberijus, Klaudijus ir Neronas. Vis dėlto labiausiai liaudį slėgė deterministinė gyvenimo samprata, t. y. įsivaizdavimas, kad niekas negali išlaisvinti iš negailestingo likimo gniaužtų. Būtent čia pagalbon ateidavo misterijos. Pavyzdžiui, Izidės kultas garsėjo kaip teikiąs savo nariui galios valdyti likimą, nurodąs kelią, kaip išvengti žiaurios lemties. Visuose kultuose atsiskleidė troškimas susivienyti su Dievu kaip priemonė apsisaugoti.
Apsivalymas, saugumas – ir nemirtingumas. Tai trečiasis žmogaus širdies troškimas, kurio išpildyti negalėjo valstybinė religija. Dauguma misterinių religijų žadėjo žmogui nemirtingumą, tarp jų Kibelės, Dioniso, Mitros ir Izidės. Todėl jos buvo tokios patrauklios. Nemirtingumą, apie kurį mąstė filosofai ir kurio aistringai troško poetai, dažnai pasitelkdamos vaizduojamąją simboliką savo kultuose siūlė misterijos.

Žydų religija

Romėnai ir žydai
Visgi geriausias sąlygas krikščionybei plisti sudarė žydai. Iki I šimtmečio jie jau seniai buvo pasklidę už Palestinos ribų. Kad ir kur apsistodavo, su savo tikėjimu nesiskirdavo. Žydų skaidymas Rytuose prasidėjo VIII a. pr. Kr., kai buvo sunaikinta Izraelio (Šiaurės) karalystė ir ištremta dešimt „pražuvusių genčių“. Helenizmo laikais šis procesas pagreitėjo, kadangi daugybė žydų, užsiimdami prekyba, savanoriškai kėlėsi į naujus Viduržemio jūros pakrantės miestus. Labiausiai traukė į Egiptą, Siriją ir Mažąją Aziją. Iš antrojo Apaštalų darbų skyriaus kai ką sužinome apie žydų paplitimą įvairiuose kraštuose ir vietovėse, tokiose kaip Kreta ir Arabija, Partai ir Egiptas, Persija ir Pamfilija. Iš jų visų buvo pasiųsti maldininkai į Jeruzalę švęsti Sekminių.
Juozapas Flavijus pasakoja, kad valdant Neronui Damaske vieną dieną buvo nuteista mirties bausme ne mažiau kaip 10 tūkstančių žydų [6] ir kad žydų tauta buvo labai pasklidusi po visą pasaulį, ypač daug jų buvę Antiochijoje ir Sirijoje. Filonas Aleksandrietis rašo, kad jo laikais, panašiai kaip ir Jėzaus, Egipte gyveno daugiau kaip milijonas žydų; jie sudarė maždaug aštuntadalį visų gyventojų. Apie jų didelį paplitimą Graikijoje ir Mažojoje Azijoje galime spręsti ypač iš Apaštalų darbų.
Pirmieji žinomi kontaktai tarp Romos ir žydų vyko jau Makabiejų laikais. 168 m. pr. Kr. Judas Makabiejus ir šiek tiek vėliau Jonatas Makabiejus siuntė pasiuntinius į Romą draugiškiems santykiams užmegzti (1-oji Makabiejų knyga, 8,17–32; 1–4). Trečioji tokia pasiuntinių grupė pasiekė, kad 139 m. pr. Kr. su Roma buvo sudaryta sutartis. Tačiau, nepaisant šių nedidelių kontaktų, iki karų su Pompėjumi imperijos rytuose romėnai ir žydai reikalų turėjo nedaug. Pilietinių karų sąmyšyje mažytė Judėjos karalystė lyg koks niekutis buvo mėtoma į visas puses, o dėl Aristobulo apsirikimo 63 m. pr. Kr. Pompėjus užėmė Jeruzalę. Jis buvo nusprendęs įsiveržti į šventyklą ir pasižiūrėti, kas yra daugybės paslapčių apgaubtoje šventų švenčiausiojoje vietoje. Nors ir buvo šaukiama, kad tai šventyklos išniekinimas, jis vis tiek nepaklausė ir, jo nuostabai, ten nieko nerado! Romėnams tai buvo nesuvokiama. Jie tiesiog negalėjo patikėti, kad šventyklos viduje nėra jokio Dievo atvaizdo. Vėliau dėl to jie dažnai buvo linkę žydus vadinti ateistais. „Jų šventovė tuščia, jų paslaptys – bereikšmės“, rašė Tacitas. [7]
Po Pompėjaus pergalės į Romą buvo atgabenta tūkstančiai žydų. Bet dėl ypatingų religinių papročių romėnams kaip vergai jie buvo neparankūs. Filonas Aleksandrietis pasakoja, kad daug iš jų buvo atleisti nuo vergovės ir netgi gavo Romos pilietybę bei įkūrė koloniją.
Romėnai niekad nesuprato žydų, bet elgėsi su jais labai padoriai ir tolerantiškai. Priežastis būtų ta, kad žydai padėjo Cezariui pasiekti pergalę; jie davė jam karių ir pagal įstatymą jį rėmė. Jis atsidėkojo suteikdamas žydams stebėtinų, oficialiai įtvirtintų teisių. Juozapas Flavijus savo Žydų senovėje [8] išdidžiai pamini visą sąrašą tų įstatymu patvirtintų nurodymų. Niekas neturėjo teisės trukdyti žydams atlikti aukojimo ir kitų religinių apeigų bei versti nesilaikyti šabo. Buvo garantuota laisvė eiti vyriausiųjų kunigų pareigas, buvo gerbiami jų valgių įstatymai. Jie turėjo savo teismus, galinčius skirti ne tik pinigines, bet ir kūno bausmes. Jų nešaukė į karinę tarnybą. Žydams suteiktas saugumas buvo tiesiog pavydėtinas; taip buvo ir dėl neramumų, kurie nuolatos kildavo jiems gyvenant Aleksandrijoje. Atsiradusios galimybės buvo tokios didelės, kad vėliau, krikščionių persekiojimo laikais, Kristų įtikėjusiems žydams iškilo pagunda atpulti nuo tikėjimo dėl socialinės ir ekonominės naudos, kurią jie kaip žydai patyrė.

Žydijos patrauklumas
Žydai nebuvo populiarūs, bet buvo įtakingi; jų įtaka buvo pastebima net aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose. Po Jėzaus mirties Adiabėnės prie Tigro karališkoji šeima perėjo į žydų tikėjimą. Pats Juozapas Flavijus buvo trijų valdžiusių imperatorių garbingas svečias. Nerono meilužė Popėja Sabina simpatizavo žydams ir, atrodo, juos užstojo. Žemutiniuose visuomenės sluoksniuose žydų įtaka buvo irgi pakankamai didelė, nors tiesioginių duomenų ir nedaug apie tai turime. Be jokios abejonės, žydai darė didelį įspūdį; net Tacitas, negalintis nieko gero apie juos pasakyti, buvo nustebintas jų monoteizmo. „Žydai pripažįsta tik vieną Dievą, kurį jie įsivaizduoja vien dvasiškai. Jie laiko bedievyste, kai iš neamžinų medžiagų daromi žmogaus pavidalo dievų atvaizdai“. [9] Šis didingas monoteizmas, šis vieno Dievo Kūrėjo, būsimo žmonių Teisėjo garbinimas skleidė didžiulę traukos jėgą senajame pasaulyje, kuris, kaip jau matėme, nepaisant viso akivaizdaus politeizmo, linko vienos aukščiausios būtybės garbinimo pusėn. Ir tą tikėjimą, besiskiriantį nuo kai kurių filosofų pusiau monoteizmo, praktikavo bei skleidė visai paprasti, neapsišvietę žydai.
Kai filosofai ne kažin ką tegalėjo pasakyti apie didįjį Dievą, prie kurio jie artinosi atsargiai apgraibomis, žydams dėl to neiškilo jokių sunkumų. Platonas sakė: „Sunki užduotis rasti visatos kūrėją ir tėvą; o jį radus – neįmanoma jo paskelbti visiems.“ [10] Bet žydas suprato radęs vieną tikrąjį Dievą, arba tiksliau, – jog jis pats yra Dievo surastas. Dievas nepaliko žmonių, apgraibom jo ieškančių patamsyje; jis pats apsireiškė Izraelio istorijoje ir Rašte. O tas Raštas graikams ir žydams buvo seniai prieinamas.
Helenizmo laikų žydams Aleksandrijoje į pagalbą atėjo atsiradusi Septuaginta. Nuoširdžiai tiesos ieškantis žmogus iš jos galėjo semtis žinių apie Dievą, nors prastas vertimas į graikų kalbą sukeldavo nemažai sunkumų. Čia žmogus galėjo naudotis seniausia pasaulio knyga; čia jis galėjo rasti Dievo žodžius. Iš Mozės knygų galima kildinti visą tikrąjį graikų ir romėnų pažinimą. Šitokią argumentaciją randame Juozapo Flavijaus veikale Prieš Apijoną; ją perima krikščionių apologetai.
Be to, atsiradus Septuagintai, pradėta reguliariai laikyti pamaldas, ir būtent arba sinagogoje, arba susirinkimų aikštėje lauke. Savotiškos senųjų laikų religinės pamaldos, tokios, kokios jos buvo laikomos Izraelyje, susidėjo iš maldos, psalmių giedojimo, Rašto skaitymo ir baigiamojo raginimo. Tai sužadino daug didesnį susidomėjimą nei dalyvavimas šventyklos ceremonijose, kuriose buvo žiūrima, kaip naršomi viduriai. Pamaldos lygiai taip pat priminė ir filosofijos mokyklą, ir religines apeigas, o tai žmones traukė. Juozapas Flavijus pasakoja, kad, pavyzdžiui, Antiochijoje, kur gyveno daugybė žydų, į pamaldas rinkdavosi ir nemažai graikų, taip tapdavusių tam tikra prasme žydų bendruomenės dalimi. Tai aiškiai galime matyti ir Naujojo Testamento pasakojimuose. Sinagogoje buvo sutinkama tikrų žydų, prozelitų (priėmusių apipjaustymą) ir dievobaimingųjų (neapipjaustytų, karštų Dievo garbintojų). Įdomu, kad susirinkimuose kartais apsilankydavo ir Romos okupacinių ginkluotųjų pajėgų kariškių, pavyzdžiui, Kornelijus. Vienas karininkas, tarnavęs tame krašte, taip susižavėjo Izraelio religija, kad Kafarnaume pastatė sinagogą (Lk 7,5).
Kaip tik šis suskirstymas į tikruosius žydus, prozelitus, dievobaiminguosius ir paprastus pagonis buvo netiesioginis pasiruošimas Evangelijai. Nes niekas tikrąja prasme negalėjo būti „Abraomo sūnumi“, jei jis iš prigimties nebuvo žydas. Mišnoje sakoma, kad prozelitas sinagogoje turįs melstis „jūsų tėvų Dievui“; jis nėra ir niekad negali būti lygus žydui. [11] Netgi diasporos žydo, negyvenančio šventojoje žemėje, statusas buvo žemesnis; nes buvo tokių religinių įpareigojimų (pirmiausia aukojimo), kurių jis negalėjo įvykdyti. Moterys ir vaikai irgi buvo žemesnės padėties nei pilnateisiai piliečiai; tokia nuomonė buvo bent jau žydų vyrų, kasdien dėkojančių Dievui, kad jie gimė ne moterimis!
Krikščionybėje visi šie klasiniai skirtumai neteko reikšmės. Tai paskatino greitą naujosios religijos išplitimą Romos žemėse. Nes jei Romos pilietis ir žavėjosi žydų religija bei etika, jam visgi buvo sunku tiek nusižeminti, kad pasidarytų antros klasės piliečiu niekinamoje ir užkariautoje Rytų tautoje. O norint tapti krikščioniu, visa tai buvo nebereikalinga; čia visi buvo broliai, ir rasės, lyties, išsilavinimo bei turtiniai skirtumai neturėjo jokios reikšmės.
Prisidėjo dar ir kitas dalykas. Krikščionybėje išliko ir visa tai, ką patrauklaus turėjo judaizmas; o du dalykai, dvi didelės žydų religijos kliūtys graikų–romėnų pasauliui buvo panaikintos: apipjaustymas ir valgių įstatymai. Valgių įstatymai pagonims buvo tiesiog juokingi, apipjaustymas, jų akimis, dar blogiau: jis reiškė suluošinimą, kokio galima tikėtis tik iš laukinių, egzotiškų sektų, tokių kaip Kibelės kultas, narių ir buvo absoliučiai neromėniškas. Kadangi krikščionybėje apipjaustymą pakeitė krikštas, tai jis suteikė jai pranašumo prieš judaizmą; krikštas buvo gretinamas su apsivalymo ritualais, kurie tarp pagonių buvo įprasti.
Ir kitu požiūriu judaizmas ruošė kelią Evangelijai. Žydų dėka senasis pasaulis suvokė galimybės tapti prozelitu faktą, kitaip tariant, galimybę žmonėms atsiversti į išskirtinai monoteistinę religiją. Be judaizmo, to meto pasaulyje nebuvo jokios kitos religijos, kuri būtų draudusi gyvuoti ir kitoms tikėjimo pakraipoms. Dėl tikėjimo dievais senovėje buvo skelbiama: „Gyventi ir leisti gyventi“. Galų gale netyčia įžeidus kitos tautos galingą dievybę, galima susilaukti ir nemalonumų. Nors ir stebėtina, kad tarp mokslininkų yra tuo abejojančių, tačiau to meto žydų prozelitizmo apraiškos bei sėkmė yra puikiai įrodytos ir visų pirma ne žydų literatūroje. Horacijus ir Juvenalis neigiamai atsiliepia apie uolų žydų prozelitizmą. Juozapo Flavijaus darbuose randame nuorodų apie tai, kad žydai su dideliu įkarščiu Romos imperijoje visur laikė savo pamaldas, kad daug graikų perėjo į judaizmą ir kad Jeruzalėje iš šventyklos mokesčių, kuriuos mokėdavo prozelitai, susidarydavo didžiulės sumos. Matas neperdeda sakydamas: „Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį“ (Mt 23,15).
Buvo išleista nemaža misionieriškų raštų, skirtų pagonims atversti. Giliai tikintiems žydams tai visai natūralus dalykas, kadangi jie buvo tvirtai įsitikinę savo religijos pranašumu ir troško tai paskelbti kitiems. Dauguma rabinų reikalavo tokio misionieriško mąstymo. Hilelis sako: „Būk Aarono mokinys, siek taikos, mylėk žmones ir atvesk juos prie Įstatymo!“ O rabinas Eliezeras mano netgi taip: „Dievas tik dėl to išsklaidė Izraelio žydus po visas tautas, kad prozelitų skaičius dėl jų įtakos didėtų.“ Žinoma, tokios pažiūros priblėso prasidėjus rimtam žydų persekiojimui. Padėtis visiškai pasikeitė sugriovus Jeruzalę ir vėliau nuslopinus smarkų Adriano sukilimą. Tačiau I a. po Kr. prozelitizmas be jokios abejonės padarė nemenką pažangą. Romos valdininkams atrodė, kad netgi per didelę. Jie pripažino žydų teisinę padėtį ir jiems teikiamas privilegijas, tačiau žydų prozelitizmas jų nedžiugino. Dažnai pasitaikydavo, kad valdant kai kuriems imperatoriams, žydai iš Romos būdavo išvaromi, nes jų pasirodydavę per daug. Kas gi kurstė tokią misionierišką žydų aistrą? Paradoksalu, bet tai buvo jų tikėjimas savo išrinktumu. Persekiojimai sužadino jiems apokaliptines mintis, tikėjimą, kad ateinančioje Mesijo karalystėje visos neteisybės bus atitaisytos, Izraelis – išteisintas, o visi bedieviai pagonys – sunaikinti. Tai ir vedė į prozelitizmą, nes ramia sąžine nebuvo galima laukti ir nieko nedaryti žinant, kad bus išgelbėti tik nedaugelis, o dauguma žus. Šitaip būtų galima paaiškinti augantį norą surinkti pagonis po Dievo tautos sparnu.
Žinoma, šiek tiek pavojinga daryti apibendrinančias išvadas apie tokį daugiasluoksnį tikėjimą, koks buvo judaizmas. Per paskutiniuosius penkiasdešimt metų literatūriniai ir archeologiniai tyrinėjimai atskleidė, kokia paini tikėjimo bei dievobaimingumo įvairovė sudaro bendrą Izraelio vaizdą. Sektantiškos ir sinkretistinės grupuotės klestėjo visame Viduržemio jūros rajone; helenistinis bei persų mąstymas buvo įsiskverbęs netgi į pačius konservatyviausius Judėjos sluoksnius. Nepaisant to, galima tvirtinti, jog etinis monoteizmas, apipjaustymas, pamaldos sinagogose, Rašto skaitymas ir prozelitizmas tarp daugumos žydais save vadinančių grupių turėjo prioritetą. Šių dalykų dėka judaizmas paruošė krikščionybei dirvą, kurioje tikėjimas galėjo bręsti geriausiai ir greičiausiai. Be to, tai nutiesė plačius kelius, kuriais Dievas pagal savo gerąjį planą galėjo skleisti susitaikymo naujieną. Vokiečių teologas Harnackas (Harnakas) apie tai pasakė: „Jie dėkingi jums už tokią daugybę dalykų, kad beveik galima drįsti teigti, jog krikščionių misija yra žydų propagandos tąsa.“ Beveik, bet visgi ne visai. Nes tada reikštų, kad į Jėzų Kristų nėra ko nė atsižvelgti.

Michael Green, anglikonų teologas ir evangelistas, daugelio knygų autorius

Vertė Rima Lahayne

Versta iš: Michael Green. Evangelisation zur Zeit der ersten Christen. – Neuhausen, 1971





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).