Stiprybės suteikia tikėjimas

Karl Friesen

Būdamas ledo ritulio vartininku, esu visuomet paskutinis karys kovos lauke. Jei puolėjas įvelia klaidą, gynėjas ją gali vėl ištaisyti. Net gynėjui apsirikus, vis dar lieka vartininkas, užkertantis įvartį. Tačiau jei aš padarau klaidą – įvartis priešininko naudai. Tai mato tūkstančiai žmonių, ir tai svarbu visai mano komandai.
Mano, kaip sportininko, tikslas – tvirtai žaisti. Niekada nenorėjau būti toks, kuris vieną dieną dega entuziazmu, o kitą vėl nukabina nosį. Manau, jog svarbu, kad mano komandos draugai, esantys ant ledo, visiškai pasitikėtų „vyru tarp virpstų“. Aš įsitikinęs, kad jie jaučia vartininko spinduliuojamą pasitikėjimą, ir tai jiems padeda dar geriau ir veržliau žaisti.
Manau, kad būti tokiu tvirtu, susivaldančiu vartininku man padeda krikščioniškas tikėjimas. Dažniausiai manęs klausia, kaip aš galiu išlikti ramus, kada aplink toks įkarštis? Mano atsakymas remiasi Biblija: „Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ Kai aš patikėjau savo gyvenimą Kristui, Dievas atleido mano nuodėmes, ir taip mano santykiuose su Dievu įsiviešpatavo taika.
Dievo ramybę aš lygiai taip pat jaučiu ir kasdieniniuose reikaluose. Ši taika žengia drauge su manimi kiekvieną akimirką – žinoma, ir ant ledo. Tai taika, lydinti mane tiek draugiškose varžybose, tiek pirmenybėse. Būdamas vartininku aš nuolat turiu atlaikyti milžinišką spaudimą. Kai tik atsigręžiu į Dievą, jo ramybė leidžia man elgtis taip, kaip jam patinka. Tai kelias į tvirtą, pusiausvirą žaidimą.
Aš nežinau, kodėl Dievas mane, nežinomą vartininką iš Kanados, išrinko žaisti už Vokietijos nacionalinę komandą. Ir kodėl aš turėjau būti vienas pirmųjų profesionalų, pasakojančių apie savo tikėjimą Jėzumi kitiems. Betgi aš tikrai žinau: Dievas norėtų, kad atiduočiau jam visa, kas geriausia, kad šlovinčiau jo vardą visur, kur bebūčiau. Taigi už visa, kas įvyksta, aš galiu jam dėkoti. Jis visuomet man linki tik geriausio.

Svarbiausia – dalytis savo tikėjimu

Jorginho

Jorge de Amorim Campos, kaip jis oficialiai vadinamas, gimė 1964 rugpjūčio 17 d. Rio de Žaneire. Jis užaugo skursdamas drauge su kitais šešiais broliais ir seserimis. 1974 m. mirė jo tėvas ir dvidešimtmetė sesuo.
„Tai buvo sunkūs metai, visų pirma mano mamai. Kaip ir daugelis brazilų, futbolą žaisti išmokau Rio gatvėse. Ten mane atrado vienas futbolo klubo America Rio atstovas. Čia ir prasidėjo mano karjera.
Šiame klube žaidžiau iki 1984 m., Flamengo Rio – iki 1989 m., Leverkūzeno Bayer 04 iki 1992 m. ir nuo 1992 m. liepos sudariau sutartį su futbolo klubu Miuncheno Bayern. 1995 m. sausį išvykau į Japoniją.
Tais metais mane aplankė daugybė sėkmių. 1983 m. tapau Brazilijos jaunių pasaulio čempionu. Po penkerių metų, žaisdamas už Braziliją, užėmiau antrąją vietą olimpinėse žaidynėse Seule. Tapau pasaulio rinktinės žaidėju. Labai padrąsino ir tai, kad man buvo paskirta Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) premija už garbingą žaidimą. 1994 m. Vokietijos futbolo pirmenybėse žaidžiau už Miuncheno Bayern futbolo komandą, kuri tapo čempionė, po to įvyko nuostabiausia: su Brazilijos komanda laimėjome pasaulio taurę.
Pasiekti rezultatai greitai užmirštami, o karjeristinis mąstymas man svetimas. Svarbiausi mano gyvenimo dalykai visiškai nesusiję su futbolu. Mano gyvenimas absoliučiai pagrįstas tikėjimu Jėzumi Kristumi.
Žinoma, taip nebuvo visuomet. Paauglystėje turėjau problemų su alkoholiu ir seksu. Savo brolio, kuris yra pastorius, dėka atradau krikščionių tikėjimą. Jį taip pat atrado ir mano žmona Cristina. Mes norime, kad mudviejų vaikai Larissa, Vanessa ir Danielis gyventų būtent taip, kaip patinka Dievui. Mes dažnai skaitome Bibliją, nes ten randame daugelį atsakymų į mums rūpimus klausimus apie krikščionišką gyvenseną. Gyvenimas be Biblijos man būtų lygiai taip pat neįsivaizduojamas kaip ir buvimas krikščionimi nieko neveikiant. Todėl ir apie tikėjimą aš kalbu visiškai atvirai.
Kaip mes jau buvome darę Brazilijos klubuose ir nacionalinėje komandoje, per 1991–1992 m. sezoną žaisdamas Leverkūzeno Bayer 04 subūriau sportininkų, skaitančių Bibliją, ratelį. Biblija buvo dalijama visiems futbolo federacinės lygos komandų kapitonams ir besidomintiems. Daugelis per šią mudviejų su Jo Heßu (buvusiu Sportler ruft Sportler profesionalu) akciją buvo padrąsinti ir ėmė aktyviai tikėti. Taip pat ir mūsų Biblijos ratelyje Leverkūzene keli profesionalai įtikėjo Jėzų Kristų.
Man, krikščioniui, yra svarbu dalytis su kitais savo tikėjimu. Todėl aš meldžiuosi už Biblijos vakarus ir kviečiu į juos žmones. Mes giedame, skaitome Šventąjį Raštą ir meldžiame, kad galėtume suprasti ir gyvenime pritaikyti Dievo žodį. Maldoje kaip niekur kitur paliečiama daugybė dalykų. Taigi aš kasdien melsdamasis patikiu Dievui savo gyvenimą; taip pat ir mūsų futbolo varžybas, savo šeimą ir daug daugiau. Biblija ir malda man yra prasmingo ir taikingo gyvenimo garantai.
Nežinau, kaip klostysis mano gyvenimas ir karjera, tačiau aš pasitikiu Dievu, nes jis sako: „Atsimink, ką įsakiau, – būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi“ (Joz 1,9).

Žaidynėse užkliuvo už Biblijos

Kriss Akabusi

Vienintelis apdovanojimas, kurio Krissas Akabusi per savo pavyzdingą karjerą negalėjo laimėti, buvo olimpinių žaidynių aukso medalis. Tačiau iš esmės jis gali būti patenkintas, galvodamas apie savo laimikį: šių žaidynių sidabro ir bronzos medalius Europos ir pasaulio pirmenybėse, apie Britanijos tautų sandraugos (Commonwealth) žaidynes, jau net nebekalbant apie tai, kad jis keturis kartus pasiekė Britanijos rekordą. Krissas nuėjo ilgą kelią nuo vaikų namų, kur jis praleido savo vaikystę.
17-os metų sportininkas pirmą kartą dalyvavo varžybose ir nuolat darė pažangą. 1984 m. olimpinėse žaidynėse, 4×400 metrų estafetėje netgi laimėjo sidabro medalį. Tačiau Krissas pripažino, jog jis buvo nepakankamai greitas, kad pirmautų.
1986 m. jo karjeroje įvyko posūkis. Sportininkas pastebėjo, kad Didžiojoje Britanijoje nėra 400 m nuotolio barjerinio bėgimo lengvaatlečių, tačiau yra daugybė 400 m atkarpos bėgikų lygioje vietoje. Krissas perėjo į barjerinį bėgimą. Tai padaryti vertėjo. Iki 1990 m. Krissas buvo šios sporto šakos Europos ir Britanijos tautų sandraugos žaidynių meistru. Kitais metais pasaulio pirmenybėse ir olimpiadoje jis laimėjo po bronzos medalį.
Vykdamas į Britanijos tautų sandraugos žaidynes, sportininkas buvo pradėjęs mąstyti apie gyvenimo prasmę. Jo pažiūros buvo perdėm materialistinės. Gyvenimo prasmė Krissui buvo sulaukti kuo ilgesnio amžiaus. Tuomet bėgikas turėjo „didelį namą, prabangų automobilį, žavią žmoną ir daugiau pinigų, nei reikėjo“. Nepaisant to, jis buvo vis nepatenkintas. Britanijos tautų sandraugos varžybose, savo kambaryje, Krissas rado Bibliją.
Jis ją iki galo perskaitė ir pirmąkart suvokė, kas yra Jėzus: „Aišku, aš jau buvau apie jį girdėjęs, tačiau nežinojau, kad jis buvo žemėje ir atliko tai, kas rašoma Biblijoje.“ Tyrinėjant išsamiau jam kilo poreikis melstis: „Dieve, jei tu esi, o aš iš tikro nežinau, ar tu esi, tuomet ateik ir pasakyk Krissui ‘labas’“.
Tą naktį jis labai aiškiai sapnavo, jog Jėzus jį kviečia. Jis pabudo trečią valandą šaukdamas „Jėzau!“ Krissas šį sapną užsirašė. Jis sapnavo, jog buvo prie kranto ir išgirdo balsą. Šoko į vandenį ir ėmė plaukti į balso pusę. Pradžioje buvo sunku, nes jis buvo pačiuptas srovės. Tik staiga jis išvydo „Jėzų visa jo didybe, didelį kaip krioklį, išskėstomis rankomis. Plaukdamas arčiau išgirdau žodžius, skardžius kaip varpas, sklindančius į mano ausis: ‘Ateikite pas mane visi, kurie esate prislėgti!’ Šie žodžiai pasitiko mane, kai aš pasiekiau Jėzų.“
Krissui to pakako. Savo gyvenimą jis atidavė Jėzui Kristui ir nuo to laiko juo seka. Dabar, pasibaigus sportininko lengvosios atletikos karjerai, Krissą dažnai klausia, ką gi jam atneš ateitis. Jis sąžiningai atsako, kad nežino. Tačiau tvirtai žino tai, kad jo ateitis Dievo rankose.

„Inventorizacija“ sezono viduryje

Michael Chang

Michaelio Chango vardas teniso istorijos knygose pasirodė, kai jis buvo dar vaikas. Nuo to laiko sportininko rezultatai vertė apie jį kalbėti.
12-os metų Michaelas laimėjo amerikiečių teniso sąjungos jaunių kortų pirmenybėse. Vos suėjus 15-ai, jis jau laikė saujoje dar du Amerikos titulus jauniams iki 18 metų.
Tačiau 1989 m., laimėjęs atvirajame Prancūzijos teniso čempionate ir tapęs pirmuoju nuo 1955 m. amerikiečiu atvirojo Prancūzijos teniso čempionato nugalėtoju, jis galėjo švęsti savo didžiausią pergalę. Be to, Michaelas buvo jauniausias (17 m. ir 3 mėn.) „Didžiojo šalmo“ (Grand Slam) turnyrų nugalėtojas. Vienu atsikvėpimu Michaelas buvo minimas drauge su Borisu Beckeriu, Matsu Wilanderiu ir Björnu Borgu.
1991 m. jis buvo geriausių pasaulio sportininkų sąrašo pirmajame penketuke. Prie to prisidėjo savaitraščio Newsweek čempiono taurės laimėjimas, „Liptono“ tarptautinio čempiono titulas, „Volvo“ čempiono titulas San Franciske ir dalyvavimas atvirojo JAV teniso čempionato pusfinalyje. O 1991 m., pasiekęs keletą pergalių prieš austrą Horstą Skoffą pusfinalyje ir australą Darreną Cahilą finalinėse rungtynėse (įtemptose 5 partijų varžybose, per kurias jis vienu metu net buvo atsilikęs), jis padėjo Jungtinėms Valstijoms iškovoti pereinamąją Deiviso taurę.
Nors jis pelnė daug trofėjų, pergalių, piniginių apdovanojimų, apie kuriuos kitas galėtų tik pasvajoti, Michaeliui, jo paties žodžiais tariant, pagelbėjo 1992-ųjų „inventorizacija“ sezono viduryje: tuomet Michaelas iš naujo apmąstė savo gyvenimo vertybes.
Trečiajame atvirojo Prancūzijos čempionato ture ir pirmajame ture Vimbldone Michaelas nepateko į tolesnes varžybas. Tuomet sportininkas su savo tėvais Betty ir Jo bei broliu Carlu (taip pat treneriu) apsvarstė, kodėl jis prieš kelis mėnesius taip rezultatyviai žaidė ir ką dar būtų galima pagerinti, kad, pasak jo, „likusiuose turnyruose ne tik dalyvautų, bet ir pasiektų gerų rezultatų.“ „Man krito į akis, kokia svarbi yra sava komanda. Dabartinės mūsų komandos sudėtyje mano tėvai ir brolis. Fiziškai mes ruošėmės lygiai taip pat kaip ir anksčiau, tačiau praėjusiuose turnyruose jautėme didžiulę jėgą, vienybę ir ramybę. San Franciske Carlas ir aš susibūrėme su keliais draugais pamąstyti, paskaityti Biblijos ir pasimelsti. Indianos Velse prieš man einant rengtis į kortus mes meldėmės tarsi šeima. Ir ‘Liptone’ susitikinėdavome pasimelsti ir pamąstyti,“ – prisiminė Michaelas.
„Taigi mes tvirtai nusprendėme visa komanda garbinti Dievą, sutelkti savo mintis į jį, šlovinti jį, dėkoti jam ir mokytis iš jo. Laikydamiesi tokio plano ir nuostatos nuvykome į Jungtinių Valstijų atvirąsias pirmenybes ir nors nelaimėjome, mus lydėjo jausmas, lyg jos būtų mūsų sėkmė ir kad viskas vyksta pagal Dievo valią. Mes buvome dėkingi, kad viso to mus išmokė Dievas, nes juk nelengva pačiam vienam rūpintis visais pasaulio dalykais. Nesvarbu, ar tai būtų teniso turnyras, ar sunkus egzaminas. Vis tiek, ar tai susiję su svaresniu, ar su menkesniu įvykiu, tokio pobūdžio komanda labai reikalinga.
Ne visuomet mano komanda drauge mane lydi turnė, ir kartais yra sunku, kai nėra nė vieno, su kuriuo būtų galima pakalbėti ar kuris tave suprastų. Tačiau Dievas visada su manimi, jis suteikia man jėgų ir sustiprina mane.“

Nuostabiausia pergalė – būti krikščioniu

Ole Kristian Furuseth

Ole Kristianui Furusethui vaikystėje niekas nepranašavo tarptautinės kalnų slidininko karjeros. Nors Kristianas ir iš snieguotosios Norvegijos, jis užaugo lygioje pietrytinėje šalies dalyje, gerokai nutolusioje nuo aukštų kalnų, žymių slalomo trasų ir slidininkų klubų. Tačiau žvaigždėms švilpiant nuo nusileidimo takų visa Furusethų šeima tarsi prikaustyta sėdėdavo prie televizoriaus. Nors tuomet Norvegijos slidininkai ir nebuvo pernelyg geri, Ole Furusethas tapo aistringu slidinėjimo sirgaliumi.
Po ilgų prašinėjimų tėvai jam padovanojo slalomo slides. Netrukus jis jau dalyvavo varžybose.
Krūva pergalių Pasaulio slidinėjimo taurės varžybose buvo jo karjeros pradžia. 1989–1990 m. Pasaulio kalnų slidinėjimo taurės varžybose jis tapo antrasis ir didžiajame slalome du kartus laimėjo pasaulio taurę.
Šiandien jis Norvegijos greitojo leidimosi slidininkų komandoje jau „senas vilkas“, galbūt ir geriausias pasaulyje. Net jei kiti norvegai per pastaruosius dvejus metus įstengė laimėti daugiau lenktynių nei Furusethas, kiekvienas žino, kad jis Norvegijoje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje greitajame nusileidime sukėlė didžiąją sensaciją.
Treniruodamasis daugiau nei kiti, sportininkas pasiekė naujų rekordų. Jo geri rezultatai komandai akivaizdžiai parodė, kad šios Vidurio Europos žvaigždės nugalėti neįmanoma.
Tačiau Ole Kristianas žino, kad gyvenime yra daug svarbesnių dalykų nei slidinėjimo varžybos. „Gražiausia pergalė, kokią tik galima pasiekti – tai būti krikščioniu,“ – sako jis.
Jam sunku paaiškinti keliais žodžiais, kodėl jis krikščionis. Tikėjimas Jėzumi Kristumi jo gyvenime užima svarbią vietą. Jis užaugo krikščionių šeimoje, ir Dievo žodis jam visuomet buvo savaime suprantamas dalykas. Jis negali įsivaizduoti gyvenimo be tikėjimo.
„Puiku, jei tu Jėzų laikai savo Viešpačiu. Gyvenime daug kas gali atsitikti ir traumos gali gerokai pakenkti sportininko karjerai. Tačiau išganymu, kurį turiu Jėzuje, galiu pasikliauti visuomet. Aš tikiu atleidimu ir Dievu, kuris mums visuomet nori tik geriausio. Tikiu, kad jis turi planą mano gyvenimui,“ – sako Ole Kristianas.
Visi norvegai pažįsta Ole Kristianą Furusethą, jie žino ir apie jo tikėjimą. Kristianas niekuomet nebandė to nuslėpti. „Man, suaugusiam, savo tikėjimą rodyti nėra keblu. Nereikia gėdytis Jėzaus Kristaus Evangelijos,“ – sako sportininkas. Drauge su kitais geriausiais sportininkais Ole Kristianas norėtų įrodyti, kad žmonės, tikintys Dievą, nėra kitokie, jie nėra ir paslaptingesni nei jų artimieji. Ir galbūt jis galės paskatinti jaunus žmones neslėpti esant krikščionimis.
„Kristen Idrettskontakt – tikinčių Norvegijos sportininkų organizacija – atlieka puikų darbą, – aiškina jis. – Organizacija padeda jauniems žmonėms būti krikščionimis sunkiomis aplinkybėmis. Daugelis sportininkų profesionalų, keliaujančių po visą pasaulį, yra dėkingi šiai organizacijai. Mes negalime reguliariai lankytis bendruomenėje, todėl Kristen Idrettskontakt mums yra didelė parama.“
Kadangi Ole Kristianas neturi galimybės dažniau lankytis bažnyčioje, jam labai svarbūs malda ir Biblijos skaitymas.
„Visuomet į kelionę pasiimu Bibliją ir ją skaitau kiekvieną dieną. Aš taip pat daug meldžiuosi. Svarbu ir naudinga kasdien kalbėtis su Dievu. 37 psalmės 5 eilutė man visuomet reikšminga: ‘Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis padės’. Visiškai nereiškia, kad Dievas man padės laimėti varžybas. Ne, to jis nedaro! Tačiau man ši psalmė sako, kad Dievas visuomet manimi rūpinasi ir yra mano gyvenimo dalis. Tuomet nesvarbu, ar aš atbėgsiu pirmas, ar paskutinis.“

Vertė Daiva Dauskurdytė

„Viešpaties dešinė pergalę teikia“

Interviu su Raminta Sakalauskaite

Raminta Sakalauskaitė – daugkartė Lietuvos lengvosios atletikos čempionė. Jau devyneri metai, kai ji sportuoja. Ši dvidešimt vienerių metų aukštaūgė mergina yra disko metikė. Nuo 1991 metų ji užima pirmąsias vietas visose svarbiausiose Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo varžybose. 1994 metais ji iškovojo čempionės titulą Pabaltijo lengvosios atletikos mače. Kitais metais vėlgi Pabaltijo mače, bandydama savo jėgas suaugusiųjų grupėje, užėmė ketvirtąją vietą. Tais pačiais metais Vengrijoje vykusiame lengvosios atletikos Europos čempionate ji buvo penkiolikta. 1996– 1997-aisiais ji – Lietuvos jaunimo pirmenybių nugalėtoja, 1997 m. – pirmoji Lietuvos aukštųjų mokyklų universiados varžybose ir antroji Lietuvos čempionate.

Kaip patekai į profesionalų sportą?
Nuo mažens buvau judri, mėgau sportuoti, pasakoja Raminta. – Mane pastebėjo, kai tarpmokyklinėse Vilniaus miesto varžybose bėgimo rungtyje iškovojau pirmąją vietą. Tuomet prie manęs priėjo viena trenerė ir pasiūlė lankyti lengvosios atletikos treniruotes. Pradžioje bandžiau savo jėgas bėgimo, šuolių į aukštį ir į tolį rungtyse. Tačiau netrukus atsitiko nelaimė. Vasaros sporto stovykloje aš susilaužiau dešinę ranką. Treniruotės nutrūko. Bet rudenį nelauktai paskambino trenerė ir tarė: „Ar nori tapti pasaulio čempione? Tuomet ateik į disko mėtymo užsiėmimus“. Man patiko ši sporto šaka. Be to, daug reiškė ir tai, jog aš norėjau būti pas šią trenerę. Apie pirmąsias vietas tuo metu nė nesvajojau.

Taip sportas Ramintos gyvenime ėmė darytis vis svarbesnis. Būdama devintoje klasėje, ji perėjo mokytis į sporto mokyklą ir ten užbaigė vidurinę. Po to įstojo į Vilniaus pedagoginio universiteto kūno kultūros specialybę. Dabar ji trečiakursė. Į jos studijuojamus dalykus įeina ne tik fizinis pasirengimas, bet ir psichologija, pedagogika, užsienio kalba ir kt. Suderinti mokslą ir sportą nėra lengva, tačiau universitetas padarė Ramintai nuolaidų, leisdamas studijuoti pagal laisvą grafiką.
Ne tik sportas yra labai svarbus šiai merginai. Ji – „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios narė. Kita sportininkė, priklausanti šiai bendruomenei, yra tenisininkė Galina Misiurova, kuri šiais metais iškovojo pirmąją vietą Lietuvos suaugusiųjų pirmenybėse.
Būti sportininku, Ramintos manymu, yra pašaukimas. Tikintis sportininkas – ne toks jau dažnas reiškinys. Štai ką ši mergina pasakoja apie save:
„Savo tikėjimo kelio pradžioje maniau, kad Dievas reikalingas tik mano vidiniam, dvasiniam pasauliui. Nežinojau ir net neįsivaizdavau, jog Dievui galėtų rūpėti visas mano gyvenimas, kiekviena jo sritis, tarp to ir sportas. Nuolatinė sėkmė varžybų metu, pirmosios vietos, kurias aš užimdavau, mane vertė manyti, jog visi šie laimėjimai gauti tik mano pačios pastangų, įdėto darbo ir kitų panašių dalykų dėka. Būčiau ir toliau taip galvojusi. Tačiau Dievas privertė mane pakeisti savo mąstymą. Tai buvo prieš porą metų. Norėdama pasiekti aukštesnių rezultatų treniravausi su dar didesniu įkvėpimu nei paprastai, dirbau, stengiausi, liejau prakaitą. Atėjo varžybų diena. Viskas veltui. Atrodė, jog diskas skrieja toli, kol staiga, tarsi atsitrenkęs į nematomą sieną, ima kristi žemyn. Nesupratau, kas atsitiko, kodėl ėmė nesisekti, kankinausi ieškodama priežasties. Tuomet maldoje paklausiau Dievo ‘kodėl?’ Jis atsakė aiškiai ir paprastai: ‘Nė vienas nelaimės savo jėga’ (1 Sam 2, 9) ir ‘Viešpaties dešinė pergalę lemia’ (Ps 118, 16). Supratau, jog mano pergalės – tai besireiškianti man Dievo malonė ir gailestingumas. Todėl jei noriu laimėti, privalau paprasčiausiai tikėti“.
Sportininko gyvenimas įtemptas. Jaudinimasis, baimė, jog nepavyks parodyti rezultatų, yra nuolatiniai kiekvienų svarbesnių varžybų palydovai. Ramybę ir pasitikėjimą, jog viskas bus gerai, ši sportininkė suranda maldoje.

Kaip reaguoji, jei kas nors sako, jog tai vyriškas sportas?
Nesijaudinu, nes žinau, jog mano vieta yra kaip tik čia, šioje sporto šakoje.

Sportininkai, kuriais Raminta žavisi, yra disko metikas Virginijus Alekna ir septynkovininkė Remyga Nazarovienė. Į mano klausimą, kokią rinktųsi kitą profesiją, jei negalėtų sportuoti, ji atsakė, jog yra patenkinta savo pasirinkimu ir apie nieką daugiau negalvoja. O labiausiai Ramintai šiuo metu rūpi užbaigti mokslus ir pasiruošti kitoms varžyboms.

Vitalija Norvilienė, žurnalistė

Mano gyvenimo kredo

Interviu su Elmaru Baumaniu

Elmaras Baumanis (g. 1924 m.) gyvena Rygoje. Pirmoje savo amžiaus pusėje jis sportavo ir sportą dievino. Sulaukęs 35-erių pradėjo aktyvų religinį gyvenimą. Nuo 1971 m. tarnavo pamokslininku baptistų bendruomenėse, o pastaruosius 25 metus – pastoriumi. Šiuo metu yra pastorius pensininkas.

Pirmiausia norėtume sužinoti, kokia buvo jūsų gyvenimo kelio pradžia. Kas buvo jūsų tėvai, kokioje aplinkoje formavosi jūsų pažiūros?
Turėjau laimę gimti ir užaugti tikrai dievobaimingoje šeimoje. Tėvas buvo baptistų bendruomenės pamokslininkas, vėliau – Biblijos draugijos knygnešys. Šeima pragyveno iš atsitiktinių uždarbių. Motina šeimininkavo namuose ir sekmadieniais mokė vaikus Kristaus tiesų vietinėje bendruomenėje. Gyvenome kukliai, nes nebuvo lengva aprūpinti keturių vaikų šeimą. Tėvas anksti pratino mus prie darbo ir sveiko gyvenimo būdo. Jie ypač rūpinosi mūsų krikščionišku auklėjimu. Aš pats aistringai skaičiau religinio turinio knygas, žurnalus. Kartais draugas prinešdavo bulvarinės literatūros. Ji mane žavėdavo vaizduotės lakumu, fantastika, žygdarbiais. Pradėjau mokytis paviršutiniškai. Visokiomis išdaigomis liūdindavau ir tėvus, ir mokytojus.
Kai man buvo 14 metų, tikėjimu priėmiau mano nuodėmių atleidimą, pasikrikštijau ir prisijungiau prie baptistų Bažnyčios.

Kokie buvo jūsų pirmieji kontaktai su sportu? Kas nulėmė tolesnį jūsų gyvenimą?
Gerai atsimenu, kaip, dar būdamas moksleivis, susirgau poliomielitu. Abi kojos buvo paralyžiuotos. Tačiau po kelių mėnesių patyriau dievišką išgydymą ir mano sveikata grįžo. Pradėjau intensyviai mankštintis. Čia man padėjo fizinio lavinimo mokytojas Blažgis.
Greta mūsų maldos namų buvo sporto aikštė. Nebūdavo lengva aplenkti šį magnetą. Tėvai man nedrausdavo bandyti savo greičio ar ištvermės dalyvaujant bėgimo, slidinėjimo ar čiuožimo varžybose, bet tik ne sekmadieniais. Tėvas aiškindavo mums šios dienos reikšmę ir stengdavosi įdiegti jai pagarbą. Ne visuomet sugebėdavome be prieštaravimų jam pritarti.

Ar tuomet, paauglystės metais, ir atsivėrė jums kelias į sporto pasaulį? Ar buvo kokių kliūčių, kurias teko nugalėti?
Tuomet apie sportinę karjerą net neteko pagalvoti. Šeimos išlaidos didėjo, todėl reikėjo padėti tėvui išlaikyti šeimą. Dirbau įvairius darbus pas ūkininkus, žiemą kartu su tėvu kirsdavome mišką ir neblogai uždirbome. Atmintyje išliko graudus atvejis, kai vietoje uždirbtų 120 latų mums įteikė 12 rusiškų rublių. Tai buvo 1940 metais, kai visa mūsų tauta išgyveno kažką panašaus į užsitęsusį užtemimą.
Prasidėjo karas. Mane mobilizavo tarnauti vokiečių kariuomenėje statybos batalionas.
Ačiū Dievui, man pavyko išlaikyti santūrų gyvenimo būdą: alkoholį ir nikotiną kategoriškai atmečiau. Tačiau karo ir pokario įvykiai mane paveikė. Ir vienoje, ir kitoje kariaujančiųjų pusėje mačiau žiaurumą, kerštą ir negailestingumą žmogaus gyvybei. Pokario metais dirbau prie geležinkelio, o laisvalaikiu treniravausi Jaunimo sporto mokykloje klasikinių imtynių skyriuje. Mane domino teologija ir teisės mokslai, bet tais laikais man tai buvo nepasiekiama. Mokydamasis Rygos kooperacijos technikume dalyvaudavau įvairiose lengvosios ir sunkiosios atletikos varžybose. Iškovojau prizus tiek Rygos, tiek Latvijos mastu. Tapau Rygos aeroklubo lakūnų skyriaus absolventu. Nebuvau nei komjaunuolis, nei komunistų partijos narys, todėl nieko kito nesitikėdamas sumaniau mokytis Kūno kultūros institute. Pasirinkau imtynių specialybę ir buvau priimtas net be stojamųjų egzaminų.

Tikriausiai tuomet ir prasidėjo jūsų tiesus kelias į sportinę karjerą?
Taip. Studijų metu susiformavo mano intelektinis ir sportinis brandumas. Kai kas manęs klausė, kodėl pasirinkau būtent imtynes, nes tai esanti brutali ir agresyvi sporto šaka. Aš buvau universalus sportininkas, mano rezultatai penkiose įvairiose sporto šakose atitiko I atskyrio lygį. Galėjau pasirinkti aristokratiškesnę sporto šaką, bet vis dėlto imtynės – tai ne boksas… Norėjosi išmokti imtynių metodikos, kad esant reikalui galėčiau apginti save ar kitus.
Institutą baigiau su pagyrimu ir priėmiau pasiūlymą pasilikti dirbti vyresniuoju dėstytoju. Taigi mokiau būsimus pedagogus, bet teko ir pačiam mokytis… marksizmo-leninizmo institute.
Vienų varžybų metu Talsuose susipažinau su vietinės baptistų bažnyčios choriste Elvyra, kurią po dvejų metų vedžiau. Jau 45 metus mes esame kartu. Dievas mums dovanojo penkis sūnus ir keturiolika anūkų.

Atrodo, kad jums neblogai sekėsi. Turėjote puikią šeimą, įdomų darbą. Kas privertė jus pasitraukti iš didžiojo sporto?
Visų pirma žmogiško, etinio pobūdžio sumetimai. Didžiajame sporte pagrindinis tikslas yra ne sveikatos stiprinimas, bet pasaulio rekordų siekimas. O čia jau tenka dažnai rizikuoti sveikata. Sovietinė santvarka oficialiai nepripažino sporto profesionalumo, bet praktiškai jis egzistavo. Tai buvo nesąžiningas, daugelį sporto žmonių kompromituojantis dalykas.
Mano gyvenimo kredo buvo ne „nugalėti bet kokia kaina“, bet harmoningai lavinti kūną ir dvasią. Todėl vienas svarbiausių mano argumentų buvo įsitikinimas, kuris susiformavo Šventojo Rašto pagrindu – 1 Tim 4,7–9: pripažinimas, kad kūno lavinimas yra ne toks svarbus palyginti su maldingumo ugdymu. Maldingumas yra žymiai pranašesnis, nes jam skirti šio ir būsimojo gyvenimo pažadai.
Kai dirbau pedagogo ir sporto organizatoriaus darbą, Dievas įvairiais būdais ne kartą leido man suprasti, kad esu „apsinuodijęs“ sportu. Jis buvo tapęs mano svarbiausiuoju stabu. Nusigręžti nuo sporto garbinimo nebuvo lengva, bet tai atnešė palaimą. Teko dirbti nekvalifikuotą darbą vienoje chemijos gamykloje. Kurį laiką tiesiog neapkenčiau sporto. Juk betarnaudamas jam nemažai metų visai nesirūpinau savo dvasiniais reikalais. Toliau jau niekas nebetrukdė bendrauti su tikėjimo draugais, atvirai lankyti pamaldų. Apėmė didelė sielos ramybė, džiaugsmas, pasitenkinimo jausmas.
Kaip dabar žiūriu į sportą? Kūno lavinimą, jei tik nepuolama į kraštutinumą, aš suprantu kaip fizinių ir moralinių valios savybių ugdymą, optimalaus tonuso palaikymą. Mano galva, žmogaus požiūrį į sportą nulemia motyvai, kodėl mankštiname savo kūną. Tikslai gali būti šventi ir nešventi. Siekti pergalių iš savimeilės, garbės troškimo, demonstruoti savo pranašumą pažeminant kitus – tai, mano manymu, yra beširdiška.

Ir paskutinis klausimas: kaip jūs tapote Evangelijos skelbėju?
Praėjus maždaug 10 metų po atsisveikinimo su sportu, pradėjau pamokslauti Slokos baptistų bendruomenėje. Tuo pačiu laiku neakivaizdžiai mokiausi Biblijos kursuose Maskvoje. Kai laikiau paskutinius egzaminus, man jau buvo 50 metų. Dėkoju Dievui, kad laiku susivokiau klystąs ir gavau atleidimą. Nė kiek dėl to nesigailiu ir dabar visa mano viltis yra Išganytojas Jėzus Kristus ir galios davėja Šventoji Dvasia.