1848 m. Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas išleido „Komunistų partijos manifestą“

David Matern

„Šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla“. Taip Karlas Marxas pradėjo savo „Komunistų partijos manifestą“, kuris buvo paskelbtas 1848 m. vasarį Londono Bišopsgeite. Tuo metu niekas nė nenutuokė, kad šis 37 puslapių rašinys kada nors apvers pasaulį aukštyn kojom. Pats Marxas ir bendraautoris Friedrichas Engelsas buvo įsitikinę, kad ateis diena, kai šmėkla bus subrendusi komunistinei revoliucijai, „kuri sudrebins valdančiąsias klases“. Laikas atrodė palankus, nes visur Europoje pliūpčiojo maištai prieš monarchiją ir karaliaus sostą.
Tačiau ne 1848-aisiais, o beveik po 70 metų įvyko Lenino vadovaujamas perversmas. „Manifestas“ tuo metu priklausė dažniausiai spausdinamoms pasaulio knygoms. Ir tai, kas prasidėjo Rusijoje, o šiandien patiria kolapsą (tam tikrų likučių dar aptiksime Kinijoje, Kuboje ir Korėjoje), su Marxo ir Engelso vizijomis vis dėlto turėjo bendrą etiketę.
Marxas ir Engelsas niekad nepasisakė už vienos partijos viešpatavimą. Jie atmetė centristinę partijos struktūrą, nes ši darbininkų klasę „pajungia autoritariniams ir mistiniams įstatymams, kurie trukdo jos savarankiškumui“ [1]. Taip pat reikia vengti mąstymo ir veikimo vienovės, nes ši reiškia tik „ortodoksiją ir aklą klusnumą“ (ten pat, t. 18, p. 346). Todėl iš statuto turėjo būti pašalinta viskas, „kas skatina tikėjimą autoritetu“ (t. 34, p. 308). Tam ryškiai prieštaravo „realiai egzistuojančio socializmo“ eksperimentas. Komunistinių šalių diktatūros, jų valstybių piliečių disciplinavimas ir indoktrinavimas su Karlo Marxo įsivaizdavimu teturėjo mažai ką bendra.
Be to, Spalio revoliucija, jei būtų klosčiusis pagal Karlą Marxą, neturėjo kilti. Visos trys sąlygos, kurios, jo manymu, būtinos perversmui, Rusijoje nebuvo įvykdytos. Pirma, proletarinis judėjimas turėtų apimti didžiąją liaudies dalį ir sykiu būti savarankiškas. Agrarinėje Rusijoje nebuvo tokio didelio skaičiaus pramonės darbininkų, o revoliuciją sukėlė ne masės, bet maža grupelė, kuri pareiškė pretenzijas vadovauti. Antra, kapitalizmas turėtų stovėti ant aukšto ūkinio laiptelio, kaip kad tuo metu Anglijoje, kad būtų materialūs pagrindai naujai visuomenei (t. 18, p. 556). Ir trečia, revoliucija niekad neturėtų vykti tik vienoje šalyje. Ji būtų galima tik „kaip viešpataujančių tautų žygis iškart ir vienu metu“ (t. 3, p. 35).
Ką Karlas Marxas pirmąkart skelbė savo manifeste, visai nebuvo tai, kam būtų ryžtamasi arba bet kuriuo metu įvykdoma. Veikiau jis savo viziją suprato kaip savotišką gamtos dėsnį: užbėgant už akių tolesniam, neišvengiamam žmonijos keliui, nepriklausomai nuo noro ar nenoro. Ir tai, ką jis matė, iš tikrųjų buvo rojus žemėje: Karlas Marxas turėjo beklasės visuomenės viziją. Visuomenės, kurioje kiekvienas gauna pagal poreikius ir gali dirbti pagal sugebėjimus. Visuomenės, kurioje nebėra didesnių interesų skirtumų, o tik smulkmenos, kurias galima išspręsti racionaliai ir be institucijų.
Beklasė visuomenė, jo įsivaizdavimu, pasiekiama tik panaikinus privatinę nuosavybę ir pakeitus gamybos santykius. Norint išformuoti senąją ūkio sistemą, su kuria, jo nuomone, buržuazija turtėjo proletariato sąskaita, proletariatas tam tikrą laiką turi diktatoriškai viešpatauti buržuazijai. Tada sykiu su senais gamybos santykiais vėl automatiškai pradingsta proletarinės klasės pranašumas. Klasinių prieštaravimų, kuriuos Marxas kitados matė taip ryškiai iškylančius, vietą užims asociacijos, kur kiekvieno laisvė yra sąlyga visų laisvei. Tik vėliau Marxas ir Engelsas pradėjo iš dalies peržiūrėti savo pozicijas. Tada jie laikė įmanomu ir neprievartinį perėjimą. Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų demokratija jiems pasirodė tinkama rinkimais prastumti proletarinius interesus (t. 18, p. 160).
Iš šiandieninės perspektyvos Marxo vizija atrodo kaip utopija. Jo svajonė apie visų žmonių lygybę praktiškai neįgyvendinama. Kas nors visada buvo „lygesnis“ už kitus. Kaip galėtų būti įmanoma, kad planetos žmonės gyventų taikoje vienas su kitu, be viešpatavimo, be vieno valdžios kitam? Argi žmonės dažnai neįrodė, kad jie kivirčijasi net tada, kai jiems materialiai gerai sekasi? Karlas Marxas atsižvelgia tik į materialią individų laisvę kaip beklasės visuomenės sąlygą. Kitų faktorių, kaip egoizmas, pavydas, valdžios siekimas ar godumas, jis visiškai nepaiso. Kaip tai paaiškinti?
Svarbiausia Marxo argumentacijos strėlė buvo prielaida, kad sąmonę formuoja tik materialioji būtis (t. 13, p. 7). Viso dvasinio gyvenimo pagrindas esąs ekonominė visuomenės struktūra, kuri savo ruožtu priklauso nuo gamybos jėgų išsivystymo stadijos. Į ją galima suvesti visus politinius mokymus, menus, filosofijas ir ypač religijas.
Naudojantis religijos pavyzdžiu, lengvai galima pasekti, kaip Marxas argumentuoja. Iš žydų tėvų namų kilęs Marxas buvo įsitikinęs ateistas. Religija, jo požiūriu, yra liaudies opiumas, kuris išlaiko ramius pavergtus žmones. Tačiau atsisakyti praktikuoti religijos jis neragino. Nes persekiojimas yra „geriausia priemonė paskatinti nemėgstamus įsitikinimus“. Todėl neteisinga esą „paskelbti ateizmą priverstine tikėjimo dogma“ (t. 18, p. 532).
Priešingai, religija pribaigsianti pati save. Kadangi Marxas bet kokį dvasiškumą suprato kylant iš materialių santykių, buvo visiškai logiška, kad su buržuaziniu gamybos būdu pranyks ir religija. Žmonės, manė jis, savaime atsisakys tikėjimo. Ši išvada atrodo labiau nei abejotina.
Karlas Marxas su savo pranašavimais buvo neteisus. Kapitalizmas nesugriuvo. Priešingai. Ten, kur jis nebuvo prievarta likviduotas, jis augo toliau ir sykiu gerino didžiosios dalies gyventojų materialinę padėtį. Pramonės darbininkija pagaliau nebeaugo, o susitraukė paslaugų sektoriaus sąskaita. Nors darbininkai, kaip teisingai numatė Marxas, tapo politine jėga, bet ji vietoj revoliucijų nukrypo į profesines sąjungas. Jie atlyginimų ir darbo sąlygų klausimais iš darbdavių išgavo nemažų kompromisų. Ir vėliausiai nuo keinsizmo [2] ir Marxui būtų paaiškėję, kad verslas nukreiptas į paklausą iš gyventojų pusės. Platus proletarizavimas keltų grėsmę savo egzistencijai.
Marxas pažeidžiamas ir moksliškai. Kaip rašė austrų–britų filosofas Karlas Popperis, loginiu pagrindu neįmanoma numatyti ateities scenarijaus. Marxo „Gamtinius kapitalistinės gamybos dėsnius“, kuriuos jis regėjo patvirtintus nuo pat žmonijos pradžios ir kurie ir toliau turėjo galioti, Popperis paneigė. „Jokiam moksliniam prognozuotojui – nesvarbu, ar žmogui, ar skaičiavimo mašinai, – neįmanoma iš anksto numatyti savo rezultatų“ („Istoricizmo skurdas“). Jei galėtume numatyti ateities žinojimą, tada jį jau turėtume ir nebebūtų jokio būsimo žinojimo. Be to, kyla paradoksas, kad, viena vertus, vystymosi komunizmo link sustabdyti neįmanoma, o kita – mes galime jo išvengti. „Todėl mes negalime žinoti, ar istorinė tendencija, kurią šiandien manome stebį, rytoj atrodys lygiai taip pat“ („Atvira visuomenė ir jos priešai“, t. 2).
Nepaisant visos pateiktos kritikos, „Manifestas“ iškėlė savo laiko problemas: viena, masių nuskurdimas ir neištveriamos darbo sąlygos fabrikuose, antra, smarkiai kylanti įmonininkų klasė. Pramoninės revoliucijos priežastis ir pasekmes vargu ar kas atskleidė taip aiškiai, kaip Marxas ir Engelsas. Tačiau su savo ateities vizijomis jie apsiriko. Vis dėlto kai kurios manifesto ištraukos iki šiandien neprarado aktualumo. Su aistringu patosu prieš 150 metų jis skelbė ekonomikos „globalizavimą“: „Nuolat augantis savo produktų realizavimo poreikis veja buržuaziją per visą žemės rutulį… Senosios nacionalinės pramonės šakos naikinamos ir bus naikinamos kasdien. Jas išstums naujos pramonės šakos, kurių įvedimas tampa visų civilizuotų nacijų gyvybės reikalu… Vietoj senų, vietinės pramonės produktais patenkinamų poreikių iškyla nauji, kurie savo patenkinimui reikalauja labiausiai nutolusių šalių ir klimato produktų. Vietoj seno vietinio ir nacionalinio pasitenkinimo savais ištekliais ir uždarumo įžengia visapusiška apyvarta, visapusiška nacijų tarpusavio priklausomybė.“ [3] Marxas ir Engelsas teisingai spėjo, kad jokia pasaulio šalis neišvengs kapitalizmo įtakos. Kas vengia rinkos ekonomikos žaidimo, tam gresia ekonominis žlugimas. Kelio atgal, regis, nėra.
Nors tuo tarpu sumanytas ekonominis-politinis instrumentarijus, kuris turi amortizuoti pasitaikančias ekonomikos krizes, kapitalizmas išlieka pabaisa, kuri tampa vis labiau nepriklausoma. Tai aiškiai rodo pastarosios krizės iki tol ekonomiškai kilusioje Pietryčių Azijoje. Po ilgamečio sėkmingo kurso sekė sąmyšis ir įtūžusių masių plėšikavimai. Tai stebėtojui aiškiai rodo, kad kapitalo srautai jau beveik nekontroliuojami. Žaibišku greičiu jie dumia per Žemės rutulį, kad pasiieškotų vietos, kur galėtų dar sustorėti. Nacionalinius valdovus, kadaise suverenius karalius, šiandien neretai riboja rinkos ekonomikos būtinybė. Apie tai Karlas Marxas rašė: „Šiuolaikinė buržuazinė visuomenė, iškėlusi galingas gamybos ir susisiekimo priemones, panaši į burtininką, kuris nebegali suvaldyti savo sukeltų požeminių jėgų“ („Manifest“, p. 29). Jos priešininkas būrėjas buvo lygiai toks pat virtuoziškas kaip ir naivus: kas žmonėms nepavyko per 10 000 metų, dabar kurią proletarai, – beklasę visuomenę, rojų be Dievo.

David Matern, Freiburgo universitete studijuoja istoriją, sociologiją ir politologiją

Vertė Zigmantas Ardickas