Norman Geisler

Nikėjos tikėjimo išpažinimas (325 m.) įtvirtina bendrą visos ortodoksinės krikščionybės tikėjimą, kad Kristus buvo ir tikras Dievas, ir tikras žmogus. Visi klaidamoksliai, kalbėdami apie Kristų, atmeta arba vieną, arba antra iš šių aspektų. Šiame straipsnyje parodoma, kad Jėzus buvo tikras žmogus, kad jis skelbė save Dievu ir kad tokiam pareiškimui paremti jis pateikė įrodymų daugiau, negu reikia.

Žmogiškumas

Kai vieni tvirtina, kad Jėzus buvęs tiktai žmogus, kiti sako, kad jis tik pasirodęs žmogišku pavidalu. Iš tikrųjų, teigia pastarieji, jis buvęs lyg šmėkla, bekūnis vaiduoklis – absoliuti dvasia, sukelianti kūniškos regimybės iliuziją. Šitoks mokymas vadinamas doketizmu. Jei jis teisingas, tuomet Jėzus nebuvo gundomas kaip mes ir negalėjo numirti, nes dvasia negali būti gundoma kaip kūniška būtybė ir nemiršta. Tai reiškia, kad jis iš tikrųjų nebuvo „vienas iš mūsų“, todėl ir negali būti mūsų Atpirkėjas, užmokėjęs už mūsų nuodėmes. Be to, ir jo prisikėlimas buvo ne kas kita kaip sugrįžimas į pirminę natūralią būseną, neturinčią jokios įtakos mūsų ateičiai. Pasak šio mokymo, Kristaus koja niekada nėra lietusi mūsų žemės, tad būtina įrodyti, kad Jėzus buvo visiškai žmogiškas.

Gyvenimas

Jėzus patyrė visus normalius žmogaus vystymosi procesus. Jis buvo pradėtas savo motinos kūne per Šventąją Dvasią (Mt 1,18. 20; Lk 1,34–35). Jį pagimdė moteris, kuri jį normaliai išnešiojo (Lk 2,6). Jis augo kaip normalus berniukas, brendo kūniškai ir dvasiškai (Lk 2,40–52).

Jausmai

Jėzaus poreikiai parodė visą žmogui būdingą charakterį. Jis jautė alkį (Mt 4,2), troškulį (Jn 19,28), pavargdavo (Mk 4,38), – kaip ir visi. Rodė emocijas: rūpinosi (Mt 26,38), stebėjosi (Mk 6,6), pyko ir būdavo susikrimtęs (3,5) arba užjausdavo (1,41). Jis buvo gundomas, bet nepasidavė (Mt 4,1–11; Mk 1,12–13; Lk 4,1–13; Žyd 2,18; 4,15). Trumpiausia eilutė Biblijoje įrodo visą jo vidinio žmogiškumo gylį: „Jėzus pravirko“ (Jn 11,35).

Mirtis

Dieviškai prigimčiai nėra nieko svetimesnio kaip mirtis. Visgi Jėzus numirė žmogiška mirtimi, kurią paliudija daugybė asmenų, tarp jų Jonas, nedidelė Kristų atlydėjusių moterų grupelė ir visa susirinkusi minia (Lk 23,47–49). Jo mirtį patvirtina ir Romos kareiviai (Jn 19,32–34). Jis buvo palaidotas pagal visus to meto papročius ir paguldytas kape (38–41). Taigi žmogiškiau ir būti negali!

Dieviškumas

Jėzus daug kartų pareiškė esąs Dievas. Panagrinėkime šiuos jo pareiškimus bei įrodymus, pateiktus jo paties.

Kuo Jėzus tvirtino esąs?

Jis tvirtino esąs Jahvė
Jahvė yra ypatingas vardas, juo Dievas vadino pats save. Hebrajų Senajame Testamente jis užrašytas tiesiog keturiomis raidėmis (JHWH) ir žydų buvo laikomas tokiu šventu, kad pamaldus žydas jo net netardavo. Tie, kuriems reikdavo jį užrašyti, privalėdavo pirmiausiai atlikti tam tikras apeigas. Tai vardas, kurį Dievas apreiškė Mozei: „AŠ ESU, KURIS ESU“ (Iš 3,14). Šio vardo reikšmė susijusi su Dievo egzistencija. Tuo tarpu kai kitais Dievo vardais vadinami ir žmonės (Adonajus , Pr 18,12, liet. k. čia verčiama „viešpats“), ir stabai (Elohimas, Įst 6,14, liet. „dievai“), Jahvė vartojamas tik vieninteliam ir tikrajam Dievui pavadinti. Niekas kitas negalėjo būti garbinamas, niekam kitam nebuvo galima tarnauti (Iš 20,5) ir niekam negalėjo atitekti jo vardas bei jo garbė. Izaijas rašė: „Viešpats [hebr. Jahvė] sako: Aš esu pirmasis ir paskutinysis, be manęs nėra Dievo“ (Iz 44,6). Kitoje vietoje: „Aš esu Viešpats [Jahvė] – tai mano vardas. Aš neduosiu savo garbės kitam ir savo šlovės stabams“ (Iz 42,8).
Todėl nenuostabu, kad žydai pakėlė prieš Jėzų akmenį ir apkaltino piktžodžiavimu, kai šis tvirtino esąs Jahvė. Jėzus sakė: „Aš – gerasis ganytojas“ (Jn 10,11), – Senajame Testamente parašyta: „Viešpats yra mano ganytojas“ (Ps 23,1). Jėzus tvirtino esąs visų žmonių teisėjas (Mt 25,31 ir toliau; Jn 5,27 ir toliau), – pranašas Joelis cituoja Jahvę štai kaip: „Ten Aš teisiu visas tautas“ (Jl 3,12). Jėzus meldėsi: „Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jn 17,5). Jahvė Senajame Testamente sako: „Aš neduosiu savo garbės kitam“ (Iz 42,8). Taip pat Jėzus save vadina „jaunikiu“ (Mt 25,1), o Senajame Testamente šitaip apibūdinamas Jahvė (Iz 62,5; Oz 2,16). Prisikėlęs Kristus sako: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“ (Apr 1,17) – Izaijo 42, 8 būtent šiais žodžiais save apibūdina Jahvė. Psalmininkas aiškina: „Viešpats yra mano šviesa“ (Ps 27,1), Jėzus sako: „Aš – pasaulio šviesa“ (Jn 8,12). Ko gero, stipriausias Jėzaus pareiškimas, jog jis esąs Jahvė, yra Jono 8,58, kur pasakyta: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, AŠ ESU!“ Šitaip teigdamas, Jėzus ne tik patvirtina savo egzistavimą prieš Abraomą, bet ir tapatinasi su „AŠ ESU“ iš Iš 3,14. Žydai Jėzaus laikais tą reikšmę suprato puikiai ir todėl griebėsi akmenų, norėdami jį už piktžodžiavimą užmušti (Jn 8,58–59; 10,31–33). Tokia pat pretenzija keliama ir Morkaus 14,62 bei Jono 18,5–6.

______________________________________________________
Jėzaus pareiškimų apibendrinimas
Skelbė save Jahve (Jn 8,58)
Skelbė save lygų su Dievu (Jn 5,18)
Skelbė save Mesiju (Mk 14,61–64)
Skelbė save vertą garbinti (Mt 28,17)
Skelbė save turint Dievo autoritetą (Mt 28,18)
Skelbė save tuo, kieno vardu galima melstis (Jn 14,13–14)
______________________________________________________

Skelbė save lygų su Dievu
Jis lygino save su Dievu ir kitokia prasme. Jis priskyrė sau ne tik dievystės titulus, bet ir Dievo privilegijas. Vienam paralitikui jis tarė: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2,5 ir toliau). Rašto aiškintojai paprieštaravo teisingai: „Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ Jėzus išgydė paralitiką norėdamas įrodyti, kad šis jo pareiškimas nėra tuščios pagyros. Visų akivaizdoje jis įrodė, kad tai, ką pasakė apie nuodėmių atleidimą, yra tiesa.
Kita jo prisiskirta privilegija buvo galia prikelti numirusius ir teisti: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda, – ir dabar jau yra, – kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs, tie atgis… Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5,25. 29). Jis paneigė visus abejojimus dėl savo galios: „Kaip tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę kam tik panorėjęs“ (Jn 5,21). O Senasis Testamentas aiškiai moko, kad tik Dievas suteikia gyvybę (1 Sam 2,6; Įst 32,39), tik Dievas prikelia numirusius (1 Sam 2,6; Ps 49,15) ir tik Dievas yra vienintelis teisėjas (Jl 3,2; Įst 32,35). Jėzus drąsiai prisiskiria tai, kas priklauso vien Dievui.
Jėzus pareiškė, kad jis turi būti garbinamas kaip Dievas. Jis norėjo, „kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo“ (Jn 5,23). Besiklausantys žydai žinojo, kad niekas neturi teisės tvirtinti esąs lygus su Dievu, ir „ieškojo progos jį nužudyti“ (5,18).

Skelbė save Mesiju–Dievu
Senasis Testamentas vienareikšmiškai moko, kad ateisiantis ir Izraelį išlaisvinsiantis Mesijas bus pats Dievas. Jėzus, skelbęs save Mesiju, drauge sutapatina save su Dievu. Pavyzdžiui, Izaijas (9,6) Mesiją vadina „Galinguoju Dievu, Amžinuoju Tėvu“. Psalmininkas apie Mesiją rašo: „Tavo sostas, o Dieve, stovės per amžius“ (Ps 45,6; plg. Žyd 1,8). 110 psalmėje pateiktas pokalbis tarp Tėvo ir Sūnaus: „Viešpats [hebr. Jahvė] tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje“. Mato 22,43–44 parašyta, jog šią teksto vietą Jėzus pritaiko sau. Didžiojoje mesijinėje pranašystėje Danieliaus 7 Žmogaus Sūnus vadinamas „Amžinuoju“ (22 eil.). Tame pačiame skyriuje Dievas Tėvas šiuo žodžiu pavadinamas dar porą kartų (9,13 eil.). Visos savo tarnystės metu, kalbėdamas apie save, Jėzus dažniau vartojo vardą „Žmogaus Sūnus“, drauge aiškiai apeliuodamas į minėtąją eilutę iš Danieliaus. Ją citavo apklausiamas vyriausiojo kunigo prieš aukščiausiąjį teismą: „Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: ‘Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?’ Jėzus jam atsakė: ‘Taip, AŠ ESU. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse.’ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius šaukdamas: ‘Kam dar mums liudytojai? Girdėjote piktžodžiavimą’“ (Mk 14,61–64). Nebuvo jokių abejonių: tvirtindamas esąs Mesijas, Jėzus skelbė save ir Dievu.
___________________________________________________________________________

Ką reiškia Mesijas?
Žodis „mesijas“ kilęs iš hebrajų kalbos ir reiškia „pateptasis“. Bendrąja prasme šiuo žodžiu vadinamas Persijos karalius Kiras (Iz 45, 1); taip pat Izraelio karalius (1 Sam 26, 11). Po Dovydo mirties Izraelis pradėjo dairytis karaliaus, atitinkančio 2 Sam 7, 12–16 duotą pažadą. Bet apie būsimąjį išganytoją–pranašą–karalių jau išpranašauta Pr 3, 15 bei Įst 18. Daugybė Biblijos eilučių aprašo būsimąjį karalių. Jis bus iš Dovydo giminės (Jer 33), gims Betliejuje (Mch 5, 2), gydys akluosius, išlaisvins belaisvius, skelbs Evangeliją (Iz 61, 1). Jo karalystė aprašyta Zacharijo kn. 9 ir 12 skyriuose. Laikotarpiu tarp Senojo ir Naujojo Testamentų parašymo susiformavo du Mesijo įvaizdžiai: vienas politinis, kitas dvasinis. Buvo tikimasi, kad abu įvaizdžiai įsikūnys viename asmenyje.
___________________________________________________________________________

Priėmė pagarbą
Senasis Testamentas draudžia garbinti ką nors kita, išskyrus Dievą (Iš 20,1–5; Įst 5,6–9). Naujasis Testamentas tam pritaria; jis sako, kad žmonės (Apd 14,15) ir angelai (Apr 22,8–9) atsisakė pagarbinimo. Tačiau Jėzus daugybe atvejų pagarbą priima. Štai raupsuotasis parpuolė prieš jį ant žemės (Mt 8,2), jį pagarbino vyresnysis (Mt 9,18). Audrai nurimus „tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį sakydami: ‘Tikrai tu Dievo Sūnus!’“ (Mt 14,33). Moteris kanaanietė (Mt 15,25), Jokūbo ir Jono motina (Mt 20,20), apsėstasis gerazietis (Mk 5,6) – visi jie garbino Jėzų nesudraudžiami nė vienu vieninteliu žodžiu (plg. Apr 22,8–9). Buvęs neregys sakė: „Tikiu, Viešpatie! – ir parpuolęs pagarbino jį“ (Jn 9,38). Lygiai taip pat kartais Jėzus būdavo ir šlovinamas: Tomas, palietęs Kristaus žaizdas, sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (20,28). Tokius dalykus toleruoti galėjo tik tas, kuris pats save laikė Dievu.

Skelbėsi turįs Dievo autoritetą
Savo žodžius Jėzus prilygino Dievo žodžiams. Daug kartų kartojo: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta… O aš jums sakau…“ (Mt 5,21–22). „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykie mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28,18–19). Dievas davė Mozei dešimt įsakymų, o Jėzus sakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“ (Jn 13,34). Jis tvirtino: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo“ (Mt 5,18); vėliau tai jis pasakė apie savo žodžius: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mt 24,35). O tą, kuris Jėzų niekina ir jo žodžių nepriima, „pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną“ (Jn 12,48). Nėra jokių abejonių, kad Jėzus savo žodžiams teikė tokią pat reikšmę kaip ir Senajame Testamente užrašytiems Dievo žodžiams.

Skelbė save tuo, kieno vardu galima melstis
Jėzus reikalavo, kad žmonės ne tik jį garbintų, jį tikėtų ir laikytųsi jo nurodymų, bet ir jo vardu melstųsi. „Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, tai padarysiu“ (Jn 14,13). „Jei ko prašysite mano vardu, aš padarysiu“ (Jn 14,14). „Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta“ (Jn 15,7). Jėzus netgi aiškiai pasakė: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14,6). Atsiliepdami į tai, mokiniai meldėsi ne tik Jėzaus vardu (1 Kor 5,4), bet ir pačiam Kristui (Apd 7,59). Žinoma, Jėzaus tikslas buvo, kad meldžiantis jo vardo būtų šaukiamasi ne tik greta Dievo, bet ir kaip Dievo.
Šitaip įvairiais būdais Jėzus skelbė save Dievu. Jis skelbė savo lygybę su Dievu privilegijų, garbės, šlovinimo bei autoriteto atžvilgiu. Prisiskirdamas tiesas apie Jahvę ir tvirtindamas esąs pažadėtasis Mesijas, jis skelbė save Senojo Testamento Jahve. Galiausiai jis pasivadino vieninteliu keliu, vedančiu maldoje prie Dievo ir reikalavo melstis jam kaip Dievui. Tuos dalykus mačiusių ir girdėjusių žydų reakcija rodo, kad jie visa tai suprato kaip žmogaus piktžodžiavimą prieš Dievą. Neturintis išankstinės nuostatos pašalinis žmogus, tyrinėjantis šiuos istoriškai patikimus pasakojimus apie Jėzaus mokymą, pritars, kad Jėzus skelbė save lygų Senojo Testamento Jahvei.

Kuo Jėzų laikė jo mokiniai?
Greta Jėzaus pretenzijų į dievystę reiktų apžvelgti ir tai, ką galvojo apie jį jo mokiniai. Vienas dalykas yra pačiam prisiskirti dieviškumą, visai kitas – tuo įtikinti monoteistus žydus. Tačiau akivaizdu, kad Jėzaus sekėjai labai tvirtai tikėjo jo dievyste.

Priskyrė Jėzui dieviškumo titulus
Pritardami savo mokytojui, apaštalai jį vadino „Pirmuoju ir Paskutiniuoju“ (Apr 1,17; 2,8; 22,13), „tikrąja šviesa“ (Jn 1,9), „akmeniu“, „uola“ (1 Kor 10,4; 1 Pt 2,6–8; plg. Ps 18,2; 95,1), „sužadėtiniu“ (Apr 21,2), „Vyriausiuoju Ganytoju“ (1 Pt 5,4), „didžiuoju Ganytoju“ (Hbr 13,20). Jiems jis buvo tas, kuris turi galią atleisti nuodėmes (Apd 5,31; Kol 3,13; Jer 31,34; Ps 130,4), ir „pasaulio Išganytojas“ (Jn 4,42; plg. Iz 43,3). Apaštalai taip pat mokė, kad jis yra „Jėzus Kristus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius“ (2 Tim 4,1). Visi šie titulai priklauso Jahvei Senajame ir Jėzui Naujajame Testamentuose.

Laikė Mesiju–Dievu
Naujasis Testamentas prasideda istorija, parodančia, kad Jėzus buvo Emanuelis („Dievas su mumis“). Tai byloja apie mesijinę Izaijo 7,14 pranašystę. Vardas „Kristus“ reiškia tą patį, ką ir hebrajų kalboje „Mesijas“ („Pateptasis“). Zacharijo 12,10 Jahvė sako: „Jie žvelgs į mane, kurį jie pervėrė“. Bet Naujojo Testamento autoriai šią eilutę du kartus pritaiko Jėzui (Jn 19,37; Apr 1,7) kaip nuorodą į jo nukryžiavimą. Izaijo žinią „Aš esu Dievas ir nėra kito… Prieš mane suklups kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis man prisieks“ Paulius interpretuoja kaip sietiną su Jėzumi: „kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2,10–11). Tai stiprūs ryšiai, kadangi Paulius sako, kad kiekvienas Dievo kūrinys vadins Jėzų ir Mesiju, ir Jahve (Viešpačiu).

Priskyrė Jėzui Dievo galią
Yra dalykų, kuriuos gali padaryti tik Dievas, bet tuos dalykus Jėzaus mokiniai priskyrė Jėzui. Jie sakė, kad jis galįs prikelti numirusius (Jn 11) ir atleisti nuodėmes (Apd 5,31; 13,38). Be to, jis pagrindinė aktyvioji jėga, sukūrusi pasaulį (Jn 1,3; Kol 1,16), kuris vien juo laikosi (Kol 1,17). Žinoma, tiktai apie Dievą galima pasakyti, kad jis yra visa ko kūrėjas ir saugotojas, bet mokiniai priskyrė šią dievišką galią Jėzui.

Siejo Jėzaus ir Dievo vardą
Kad mokiniai kreipėsi į Jėzų kaip į Dievo įgaliotinį ir kaip į maldos adresatą, jau minėjome (1 Kor 5,4; Apd 7,59). Dažnai jo vardas minimas maldose arba laiminimuose greta Dievo vardo: „Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (Gal 1,3; Ef 1,2). Jėzaus vardas įgauna dievišką statusą vadinamojoje Trejybės formulėje, pavyzdžiui, raginant krikštyti „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19). Antrojo laiško korintiečiams pabaigoje patvirtinama ši vienovė: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (13,13). Jei tėra tik vienas Dievas, tai visi šie trys turi būti lygūs.

Kreipdavosi į jį tiesiog kaip į Dievą
Tomas, pamatęs jo žaizdas, sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20,28). Paulius apie jį liudija kaip apie tą, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2,9). Laiške Titui jis Jėzų vadina „didžiuoju Dievu bei Gelbėtoju“ (2,13), o Laiško žydams autorius apie jį sako: „Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams“ (1,8). Paulius nurodo: prieš Kristui tampant „panašiam į žmones“ (tai aiškiai liudija apie jo tikrąjį žmogiškumą), jis „turėjo Dievo prigimtį“ (Fil 2,5–8). Lygiagrečios eilutės patvirtina, kad, jei Jėzus buvo tikras žmogus, tai lygiai taip pat ir tikras Dievas. Žemiškam Dievo apsireiškimui pailiustruoti vartojamas panašus pasakymas Kol 1,15: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas“. Ši iliustracija dar labiau paryškinama Laiške žydams, kur pasakyta, kad „Jis Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą“ (Hbr 1,3). Jono evangelijos prologe rašoma: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (1,1).

Sakė, kad jis aukščiau už angelus
Mokiniai ne tik tikėjo, kad Kristus buvo daugiau nei žmogus; jie tikėjo jį esant aukščiau už bet kurią sukurtą būtybę, įskaitant ir angelus. Paulius apie Jėzų sakė, kad jis yra „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1,21). Demonai klausė jo paliepimų (Mt 8,32), ir net angelai, atmetę žmonių jiems rodomą pagarbą, garbino jį (Apr 22,8– 9). Laiško žydams autorius pateikia tvirtą argumentą, liudijantį Jėzaus viršenybę prieš angelus, sakydamas: „Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta: ‘Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau?!’ …Toliau, įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis sako: ‘Tepagarbina jį visi Dievo angelai’“ (Hbr 1,5–6). Iš to išplaukia aiškus mokymas: Jėzus nėra angelas, bet Dievas, kurį angelai privalo garbinti.
Taigi yra liudijimų paties Jėzaus ir jį pažinojusių, jog jis skelbė save Dievu ir kad jo mokiniai juo tikėjo. Stalius iš Nazareto prisiskyrė pritinkančius tik Dievui titulus, galią, privilegijas ir darbus. Buvo taip ar ne, tačiau nėra jokių abejonių, kad jo sekėjai tuo tikėjo ir kad Jėzus taip manė pats apie save. Jei mus šokiruoja Jėzaus pretenzijų drąsa, atsiranda įvairių alternatyvų. C. S. Lewisas pastebi: „Tuo aš stengiuosi užkirsti kelią tikrai kvailystei, kurią žmonės dažnai sako apie Jį: ‘Esu pasirengęs priimti Jėzų kaip didį dvasios mokytoją, bet nesutinku, kad Jis yra Dievas.’ Taip sakyti negalima. Žmogus, kuris būtų tiktai žmogus ir kalbėtų tokius dalykus, kokius kalbėjo Jėzus, negalėtų būti didis dvasios mokytojas. Jis būtų arba beprotis – tokio pat lygio kaip ir tas, kuris tvirtina esąs virtas kiaušinis, – arba velnias iš pragaro“ (C. S. Lewis „Tiesiog krikščionybė“. – Cituojama pagal vertėjo rankraštį).

Kokius įrodymus pateikė Jėzus savo teiginiams patvirtinti?

Pasakymas, kad Jėzus kėlė štai tokias pretenzijas, nieko neįrodo. Jos gali būti neteisingos, o tai reikštų, kad jis buvo melagis arba beprotis. Tikrasis klausimas būtų toks: ar yra pakankamai pagrindo tikėti, kad tos pretenzijos teisingos arba neteisingos? Kokie yra tie Jėzaus pateikti įrodymai savo dievystės pretenzijoms patvirtinti? Jis pateikė antgamtinius įrodymus savo teiginių, kad jis yra antgamtinė būtybė. Tų įrodymų logika tokia:
1. Stebuklas yra Dievo veiksmas, patvirtinantis, kad Dievo tiesa yra su juo susijusi.
2. Skelbdamas save Dievu Jėzus pateikė trejopą tokio pareiškimo patvirtinimą: senatestamentinės pranašystės išpildymas, gyvenimas be nuodėmės, pilnas stebuklingų darbų, ir jo prisikėlimas.
3. Jėzaus padaryti stebuklai liudija, kad jis yra Dievas.

Mesijinių pranašysčių išpildymas
Senajame Testamente buvo daugybė pranašysčių apie Mesiją. Kai jos buvo parašytos, kai kurios jų nebuvo priimamos kaip pranašiškos; pavyzdžiui, tos, kurios sako, kad jis bus nazarietis (Mt 2,23) arba kad jam teks bėgti į Egiptą (eil. 15). Kitos įgauna prasmę tik tuomet, kai siejamos su Mesiju–Dievu. Čia pateikiamos kai kurios reikšmingos pranašystės, išpildytos Jėzaus. Nurodytoje Naujojo Testamento vietoje skaitome apie jų išsipildymą.
1. Jis gims iš moters (Pr 3,15; Gal 4,4).
2. Jį pagimdys mergelė (Iz 7,14; Mt 1,21 ir toliau).
3. Praėjus 483 metams po įsakymo atstatyti šventyklą, duoto 444 m. pr. Kr., jis „bus nužudytas“ (Dan 9,24 ir toliau).
4. Jis bus Abraomo palikuonis (Pr 12,1–3; 22,18; Mt 1,1; Gal 3,16).
5. Jis kils iš Judo giminės (Pr 49,10; Lk 3,23. 33; Hbr 7,14).
6. Jis bus iš Dovydo namų (2 Sam7,12 ir toliau; Mt 1,1).
7. Gims Betliejuje (Mch 5,2; Mt 2,1; Lk 2,4–7).
8. Jis bus pateptas Šventąja Dvasia (Iz 11,2; Mt 3,16–17).
9. Jo tarnystės pradžią paskelbs Dievo pasiųstasis (Jonas Krikštytojas) (Iz 40,3; Mal 3,1; Mt 3,1–2).
10. Darys stebuklus (Iz 35,5–6; Mt 9,35).
11. Išvaikys prekiautojus iš šventyklos (Mal 3,1; Mt 21,12 ir toliau).
12. Bus žydų atmestas (Ps 118,22; 1 Pt 2,7).
13. Mirs žeminančia mirtimi (Ps 22; Iz 53), ir
a) bus atmestas (Iz 53,3; Jn 1,10–11; 7,5. 48)
b) prieš kaltintojus tylės (Iz 53,7; Mt 27,12–19),
c) bus nukryžiuotas (Ps 22,7–8; Mt 27,31),
d) bus prikaltos rankos ir kojos (Ps 22,16; Lk 23,33),
e) bus nukryžiuotas kartu su nusikaltėliais (Iz 53,12; Mt 27,38),
f) melsis už savo kankintojus (Iz 53,12; Lk 23,43),
g) bus perdurtas jo šonas (Zch 12,10; Jn 19,34)
h) bus paguldytas turtingo žmogaus kape (Iz 53,9; Mt 27,57–60),
i) dėl jo drabužių bus mestas burtas (Ps 22,18; Jn 19,23–24).
14. Prisikels iš numirusiųjų (Ps 16,10; Mk 16,6; Apd 2,31).
15. Bus paimtas į dangų (Ps 68,18; Apd 1,9).
16. Sėdės Dievo dešinėje (Ps 110, 1; Hbr 1,3).

Svarbu atkreipti dėmesį, kad tos pranašystės buvo užrašytos keli šimtai metų prieš Kristaus gimimą. Niekas negalėjo tų laiko ženklų paaiškinti arba tiesiog daryti gudrias prielaidas, kaip tai įmanoma, pavyzdžiui, ekonomikoje. Net liberaliausi kritikai sutinka, kad pranašų knygos baigtos sudaryti maždaug apie 400 metus prieš Kristaus gimimą, o Danieliaus knyga apytiksliai datuojama 167 pr. Kr. Tačiau yra pakankamai įrodančios medžiagos, kad dauguma šių knygų parašytos žymiai anksčiau (kai kurios psalmių ir pirmųjų pranašų knygos – aštuntame, devintame šimtmetyje pr. Kr). Bet argi tarp to didelis skirtumas? Vienodai sunku išpranašauti tai, kas bus po 200 metų, kaip ir tai, kas įvyks praėjus 800 metų. Abiem pranašystėms reikia nė kiek ne mažiau kaip dieviško žinojimo. Net jei pranašystė datuojama vėlesne data, jos išsipildymas lygiai toks pat nuostabus, pateikiantis Dievo patvirtinimą, kad Jėzus yra Mesijas.
Kai kurie įsivaizduoja taip, lyg pranašystės išsipildymą būtų įmanoma paaiškinti visai paprastai. Vieni daro išvadą, kad pranašystės Jėzuje išsipildė atsitiktinai. Kitaip tariant, jis atsirado reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Bet kaip tai suderinti su tomis pranašystėmis, kuriose kalbama ir apie stebuklus: „Jis atsitiktinai išgydė neregį“, o gal „jis buvo atsitiktinai prikeltas iš numirusiųjų“? Šie įvykiai sunkiai paaiškinami kaip atsitiktinumai. Jei egzistuoja Dievas, kontroliuojantis – kaip jau sakėme – visą pasaulį, tada jokių atsitiktinumų negali būti. Logiškai yra įmanoma, kad visi šie išpranašauti įvykiai atsitiktinai susiduria viename žmoguje, tačiau tikrai nėra tikėtina. Matematikai apskaičiavo šešiolikos pranašysčių išsipildymo viename žmoguje tikimybę ir gavo 1:1045. Jei vietoj šešiolikos imtume 48 pranašystes, tuomet tikimybė būtų 1:10157. Tai skaičius, kurio dydis mums visiškai neįsivaizduojamas. Ši teorija atkrinta ne todėl, kad ji logiškai negalima; ji negalima morališkai. Neįmanoma, kad visagalis ir visažinis Dievas nekontroliuotų įvykių ir atiduotų juos aklam sutapimui. Neįmanoma, kad kažkas tiesiog atsiradęs reikiamu laiku reikiamoje vietoje suardytų jo pranašiškų išsipildymų planą. Dievas nemeluoja, jis nelaužo ir savo pažadų (Hbr 6,18). Taigi esam priversti daryti išvadą, kad jis negalėjo leisti, jog jo pranašystes sužlugdytų atsitiktinumas. Visa įrodymų medžiaga krypsta į Jėzų, Dievo noru paskirtą mesijinių pranašysčių išpildytoją. Jis atėjo iš Dievo ir buvo patvirtintas Dievo ženklais.

Nuostabus gyvenimas be nuodėmės
Kristaus biografija parodo jo pretenziją į dievystę. Nenuodėminga gyvensena savaime neįrodo dieviškumo (nors tik Jėzus sugebėjo nenuodėmingai gyventi). Tačiau tvirtinti Dievu esant ir kaip to įrodymą gyventi nenuodėmingą gyvenimą – jau visai kitas dalykas. Kai kurie jo priešų jį kaltino neteisingai, bet Piloto nuosprendis po pokalbio su Jėzumi buvo istorinis nuosprendis: „Aš nerandu šiame žmoguje jokios kaltės“ (Lk 23,4). Prie nukryžiuoto Jėzaus stovėjęs kareivis tai patvirtino sakydamas: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis“ (eil. 47), o kartu su Jėzumi nukryžiuotas nusikaltėlis teisino jį: „šitas nieko blogo nėra padaręs“ (eil. 41). Tačiau tikrasis patvirtinimas yra tie, kurie buvo arčiausiai Jėzaus. Ką gi apie Jėzų sakė jie? Mokiniai gyveno ir dirbo keletą metų kartu su Jėzumi, tačiau jie jokiu atžvilgiu nevertino Jėzaus menkiau. Petras Kristų vadino avinėliu „be klaidos ir dėmės“ (1 Pt 1,19), pridurdamas, kad „jo lūpose nerasta klastos“ (2,22). Jonas vadina jį „teisiuoju Jėzumi Kristumi“ (1 Jn 2,1; plg. 3,7). Pirmosios Bažnyčios bendrą tikėjimą Paulius apibūdina teigdamas, kad Kristus nepažino nuodėmės (2 Kor 5,21), o Laiško žydams autorius sako, kad jis buvo „kaip ir mes, visaip mėgintas, bet nenusidėjęs“ (4,15). Kartą pats Jėzus metė iššūkį savo kaltintojams: „Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus?“ (Jn 8,46), tačiau niekas nesugebėjo jo nors kuo apkaltinti. Taip jau yra; Kristaus nenuodėmingumas pateikia dvigubą įrodymą, kad jo pretenzijos teisingos. Jis pateikia mums įrodymų ir drauge garantuoja, kad nemelavo sakydamas esąs Dievas.
Greta moralinių jo gyvenimo aspektų mes susiduriame su nepaprasta jo tarnystės kilme. Jis pavertė vandenį vynu (Mt 2,7 ir toliau), vaikščiojo vandens paviršiumi (Mt 14,25), padaugino duoną ir žuvį (Mt 6,11 ir toliau), nematančiam sugrąžino regėjimą (Mt 9,7 ir toliau), luošą pastatė ant kojų (Mk 2,3 ir toliau), išvarė demonus (3,11 ir toliau), gydė žmones nuo įvairiausių ligų Mt 9,35), taip pat nuo raupsų (Mk 1,40–42) ir net prikėlė mirusiuosius (Jn 11,43–44; Lk 7,11–15; Mk 5,35 ir toliau). Paklaustas, ar jis yra lauktasis Mesijas, jis darė stebuklus, kad įrodytų tai. Jėzus sakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami“ (Mt 11,4–5). Ši nepaprasta stebuklų gausa buvo ypatingas ženklas, jog Mesijas yra atėjęs (žr. Iz 35,5– 6). O Nikodemas netgi šitaip pasakė: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“ (Jn 3,2). Pirmojo šimtmečio žydui stebuklai, kokius ir Jėzus darė, buvo aiškus Dievo pritarimo ženklas tuos stebuklus darančiojo skelbiamai žiniai. Jėzaus atveju viena dalis tos žinios buvo tvirtinimas, kad jis yra Dievas žmogaus kūnu. Šį jo pareiškimą patvirtina padaryti stebuklai.

Prisikėlimas
Trečiasis Jėzaus skelbimosi Dievu patvirtinimas yra nuostabiausias ir didžiausias iš visų. Nieko panašaus nėra turėjusi jokia religija ir joks kitas stebuklas neįstengia taip stipriai istoriškai pagrįsti Jėzaus iškeltos pretenzijos. Jėzus Kristus trečiąją dieną po savo mirties pakitusiu kūnu prisikėlė iš numirusiųjų. Tokiu atsinaujinusiu pavidalu jis pasirodė iškart daugiau nei 500 savo mokinių, Petrui ir kitiems mažiausiai aštuonis kartus per keturiasdešimt dienų. Jis kalbėjosi su mokiniais, kartu valgė, ruošė jiems pusryčius bei leidosi paliečiamas. Tas faktas, kad tiek Senasis Testamentas, tiek pats Jėzus prisikėlimą išpranašavo, dar labiau sureikšmina šį stebuklą. Susidūręs su žmonėmis, vien dėl neapykantos netikinčiais jo stebuklais, Jėzus savo dieviškumą grįsdavo tiesiog prisikėlimu.

Norman Geisler, ilgus metus buvo apologetikos profesorius ir dekanas įvairiose Amerikos aukštosiose mokyklose, išleido daug knygų dogmatikos, filosofijos ir apologetikos klausimais

Vertė Rima Lahayne

Versta iš: Geisler N. L. When Skeptics Ask – A Handbook on Christian Evidence. – Colorado Springs, 1990