Moterų susitikimai su Jėzumi

Luise Löbbe-Laabs

Moterys Jėzaus laikų rabinų literatūroje buvo vaizduojamos kaip mažavertės ir kaip pikto simboliai. Gerbiamos jos buvo daugių daugiausia namų aplinkoje ir kaip motinos. Luise Löbbe-Laabs tyrinėja Jėzus požiūrį į moteris ir jo elgesį su jomis.

Jėzaus mokymas patraukė daug moterų, tarp kurių buvo nemaža turtingų. Moterys, to meto požiūriu sudariusios antrarūšių, nevisaverčių žmonių grupę, Jėzaus mokinių būriui priklausė taip, lyg tai būtų savaime suprantama. Šešios jį supusios mokinės evangelijose yra išvardytos: Erodo Antipo prievaizdo Chūzo žmona Joana, Zuzana (Lk 8,3), Klopo žmona, Jokūbo ir Juozapo motina Marija (Mt 27, 56; Jn 19,25), Salomė (Mk 15,40–41), Marija, Zebediejaus žmona, dviejų mokinių, žvejų Jokūbo ir Jono, motina, taip pat Marija Magdalena (Mt 27,55–56). Ištekėjusios moterys, taip pat mergaitės, palikusios namus ir šeimą, sekė paskui Jėzų skersai ir išilgai po visą šalį.
Moterys tikėjo Jėzaus žodžiais apie ateinančią Dievo karalystę ir buvo jo pripažintos visaverčiais asmenimis, nes Jėzus jas kartu su vyrais mokė Dievo tiesos, suteikiančios kiekvienam išganingą malonę. Jis neteikė reikšmės tuometiniam moters vertinimui ir niekada tuo atžvilgiu nesitaikė prie papročių. Kai Morta savo namuose Betanijoje prašė paraginti jos seserį Mariją padėti atlikti namų ruošos darbus, jis pagyrė ne Mortos veiklumą, o Marijos norą išgirsti pamokymų ir nurodymų (Lk 10,38–42), – o tam viešai atsidėti, juo labiau vyrų draugijoje, moterims nepriklausė.
Moteris jo akyse vertingas darė ne talkininkavimas ir net ne „šelpimas savo turtu“ (plg. Lk 8,3), o tai, kad moterys buvo žmonės, trokštantys išganymo. Ne moterims tenkantis garbingas ir svarbus motinos vaidmuo Jėzui yra vertingas ir prasmingas, o Dievo kelio pažinimas ir gyvenimas einant tuo keliu. Viena moteris iš minios tarė jam: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11,27–28).
Visas Jėzaus elgesys kalba prieš lyčių vertinimą pagal padėtį arba priskirtus vaidmenis. Visa jo laikysena rodo, kad jo mokinės ir mokiniai turi vieni su kitais gyventi kaip lygūs ir kurti Dievo karalystę. Jis nepabijojo viešai kalbėti su jomis apie dvasinius dalykus. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti, kad į samarietę jis prabilo taip, kaip nedažnai prabildavo į vyrus (Jn 4,4–30; 39–42). Šiai nežydei, stebinančiai dvasiniu įžvalgumu, jis patikėjo savo išganymo didybę, leisdamas jai pažinti save kaip Kristų. Po to ji tapo skelbėja ir misioniere tarp savo tautiečių, kuriems Jėzus sakė pamokslus dvi dienas.
Leiskite paminėti pokalbį su Morta Betanijoje (Jn 11,21–28). Po to, kai Jėzus apreiškia esąs žmonijos Gelbėtojas – „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“, ji išpažįsta tikėjimą Mesiju: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į pasaulį“. Šis Mortos apšvietimas ir supratimas yra toks pat iškilus kaip Petro (Mt 16, 15–16).
Jėzų sekantiems vyrams žydams ir aplinkiniams, matyt, nuolat būdavo sunkumų priimti ir laikytis šio naujo gyvenimo būdo ir naujo požiūrio. Apie jų nepasitenkinimą ir nustebimą pasakojama: jie stebėjosi matydami Jėzų atidžiai besikalbantį su moterimi prie Jokūbo šulinio, tačiau varžėsi jo apie tai paklausti (Jn 4,27). Jie buvo nepatenkinti ar papykę, kai viena moteriškė pagerbė jį patepdama brangiu aliejumi. Jėzus ėmėsi moterį ginti ir sudraudė vyrus: „Kam skaudinate moterį?!“ Užuot ją sudraudęs, ištarė pripažinimo žodžius: „Visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi“ (Mt 26,6–13).
Vienose vaišėse viešai žinoma nusidėjėlė prieina prie susėdusių apie stalą vyrų, sudrėkina Jėzaus kojas ašaromis, patepa, pabučiuoja ir nušluosto savo plaukais. Buvo laikoma, kad moteriai begėdiška atidengti plaukus prieš vyrus, bet Jėzus ją apgina nuo pasipiktinusio vaišių šeimininko, o jai sako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7,36–50).
Kanaanietė, kuri varge Jėzaus šaukėsi, nes jos duktė buvo apsėsta, įgriso mokiniams. „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Ir Jėzus išklausė jos skaudaus prašymo, buvo įtikintas jos vargo ir jos tikėjimo (Mt 15,23– 28). Motinos su vaikais Jėzaus palydovams atrodė neleistinai įkyrios, jie jas apšaukė, bet Jėzus ant vyrų supyko ir išpildė moterų prašymus (Mk 10,13–16). Jis išklauso moteris, ir būtent su rimtu dėmesiu.
Jėzus, Viešpats ir Mokytojas, moteris nuo vyrų gina ir globoja. Kaltinimą, kad jos suvilioja vyrus, jis atmeta, pasakydamas atvedusiems svetimautoją: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8,1–11). Neištikimybės ir sugundymo nuodėmę jis ir vėl taiko vyrui: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5,29). Tuo Jėzus įspėja vyrus dėl polinkio suvedžioti moterį ir atmeta rabinų argumentą apie moters moralinį nevisavertiškumą. Užuot kalbėjęs apie moters „pavojingumą“, jis pabrėžia žmonių kietaširdiškumą, vienodai savą abiem lytims (Mt 5,18–20).
Kaip nedaug vyro gyvenimui buvo būdinga tai, ką mąstė, kalbėjo ir darė Jėzus, rodo simboliai ir palyginimai Kalno pamoksle, paimti ne tik iš vyro gyvenimo ir darbo aplinkos, bet ir iš moters pasaulio. Pamesta drachma, dėl kurios moteriškė užsidega žiburį (Lk 15,8); teisėją prašanti moteris (Lk 18,3); paruoštas raugas (Mt 13,33); dešimt jaunikio laukiančių mergaičių (Mt 25,1) – tai rodo dėmesį moteriai; kaip ir Kalno pamoksle, šalia sėjos ir pjūties minint ir verpimą (Mt 6,26; 28).
Jis skiria dėmesio moterims ir vyrams, vaikams ir nežydams. Jis paima už rankos ir išgydo sergančią Petro anytą (Mk 1,29), nors griežti rabinai svetimų moterų neliečia; prikelia mirusią Jayro dukrelę (Mk 5,41), nors tuo pagal įstatymą susitepa, kaip ir per kraujoplūdžiu sergančią moterį (Mk 5,25–34), bet jai sako: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“. Jis gydo žmones nuo piktųjų dvasių, – vyrus ir moteris (Lk 8,1–3); pasigaili vienišos moters, nešančios į kapą sūnų (Lk 7,11– 17), ir nurodo savo mokiniams pavyzdžiu varguolę, aukojančią paskutinius pinigėlius (Mk 12,41–44). Jis minioje pamato sutrauktą moterį ir ją išgydo šabo dieną, nors sinagogos vyresnysis piktai protestuoja; pavadina ją Abraomo dukterimi, tuo pripažindamas ir patvirtindamas ją priklausant Dievo tautai – kaip gali priklausyti kiekvienas izraelitas vyras (Lk 13,10–17).
Moterys dalyvavo reikšmingiausiuose Jėzaus gyvenimo įvykiuose, ir akivaizdu, kad išganymo požiūriu jam tai ypač svarbu. Jo įsikūnijimo ir gimimo paslaptyje dalyvauja ne tik Marija, bet taip pat Elzbieta ir Ona, kurios, kupinos Dvasios, pranašaudamos garbina Dievą. Jėzaus motinos Marijos šlovinimo giesmėje įspūdingai vaizduojamas Jahvės gelbėjimo darbas, panaikinsiąs priespaudą tų, kurie pasitikėjo Izraelio Dievu (Lk 1,39–50; 2,36–38).
Jėzaus viešoji veikla prasidėjo įvykiu, kurio metu Marija jo prašo padėti. Nors ir atmesdamas jos kaip motinos žodžių įsakmumą, jis išpildo jos prašymą. Ir Marija žino: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2,1–11). Nuo įtikėjusios prie Jokūbo šulinio moters žodžių ima augti tikinčių Jėzumi samariečių bendruomenė. Marija iš Betanijos nujaučia, kuo baigsis Jėzaus gyvenimas, ir verkdama patepa jį laidotuvėms (Jn 12,1–8).
Nepaisydamos jų pačių gyvybei gresiančio pavojaus, mokinės nepalieka Jėzaus kančioje – ant kryžiaus, tiesiai prieš Romos kareivių akis. Jos neslepia savo įsitikinimų ir ištikimybės. Ir eiti prie kapo pavojinga, atsargieji to geriau vengia, nes pasaulio akyse tai būtų pasisakymas už viešai nuteistąjį mirti (Mk 5,21–23; Gal 3,13).
Moterys pirmosios gauna ir svarbiausią pasaulyje naujieną – žinią apie prisikėlimą – ir pavedimą pranešti tą žinią mokiniams, kurie savo ruožtu turi paskelbti ją pasauliui. Bet bailiems vyrams moterys atrodė nepatikimos, – nepaisant jų nepaprastos ištvermės ir ištikimybės per bendrą trejų metų sekimą. Džiugiosios naujienos apie Jėzaus pergalingą mirtį ir prisikėlimą skelbimas, jam pavedus, prasideda ne per pirmiau tam pašauktus vyrus, nors Viešpats prieš savo mirtį apaštalais paskyrė dvylika savo sekėjų. Vyrai neišlaikė pirmojo bandymo, kur reikėjo tvirto tikėjimo.
Šis dvylikos Jėzaus Kristaus išrinktų apaštalų skaičius yra nuoroda į visą Izraelį. Juk Jėzaus išganymas pirmiausia buvo skirtas sandoros tautai, ir savo liudininkais jis parinko ir pasiuntė senosios sandoros dalyvius. Tai buvo pagal žydų (Mozės) įstatymą apipjaustyti vyrai. Taip jis įkūrė „naująjį Izraelį“, naująją sandorą senosios pagrindu visiems Kristų tikintiems žmonėms. Atsižvelgiant į šią nepaprastai svarbią išganymo istoriją reikėjo, kad būtų išrinkti vyrai – kaip patikimi jos skelbėjai vyriškai orientuotai liaudžiai ir kultūrai. Velykų liudijimas parodė, kad moters žodis buvo nuvertintas.
Tačiau ši dvylikos mokinių apaštališkoji tarnyba neturi būti susijusi su kokia nors valdžia, nes Jėzus uždraudė vyresniškumo vaidmenis ir vardus mokinių – vyrų bei moterų – bendruomenėje sakydamas: „Jūs nesivadinkite ‘rabi’… Taip pat nesivadinkite mokytojais… Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas“ (Mt 23,8–12). Mokytojas ir vyresnysis buvo tik Jėzus Kristus, Dievo siųstasis Išganytojas, savo įpareigojimą ir užduotį įvykdęs atsidavimu ir tarnavimu Dievui ir žmonėms.
Jėzus nepaskelbė jokių esminių visuomenės gyvenimo pakeitimų, tačiau savo mokiniams ir mokinėms nustatė naujus mastelius, pagal kuriuos jie turėjo veikti esamomis sąlygomis.
Jėzaus elgesiui su moterimis buvo būdinga vidinė laisvė. Jis, šabo ir Įstatymo Viešpats, ne tik su tuo laisvai elgėsi, bet buvo laisvas nuo bet kokios vidinės baimės ar suvaržymo, galėjusių sutrukdyti pripažinti visą moters žmogiškąją vertę. Išganingai kreipdamasis į žmones jis pralaužė laiko ir kultūros sąlygotus prietaringus įpročius ir visai kitaip įvertino moterį, tuo nurodydamas vyrų ir moterų kaip partnerių lygiavertiškumą; tai galima atpažinti kaip Dievo valią senosios istorijos pasakojimuose apie sukūrimą ir tai atitinka pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus garbingumą.

Vertė Aldona Naktinienė

Versta iš: Löbbe-Laabs L. Fromm und frau. – Stuttgart, 1994