Wolfgang Welsch
Šiandien turėtų būti žinoma, jog žodžio „postmodernizmas“ kildinimas iš diskusijos apie architektūrą yra legenda. Tiksliau sakant, jis kilo iš literatūrinių debatų, prasidėjusių JAV 6-ojo dešimtmečio pabaigoje; tuo tarpu architektūroje vartojamas tik nuo 1975 metų. Žinoma, tai buvo būtent diskusijos atšakos pradžia, kur šiandien esame, bet mažiau žinoma apie termino kaip tokio pasirodymą pirmą kartą. Tam reikėtų grįžti stebėtinai toli: toliau nei šimtmetį.
Būdvardis „postmodernus“ pirmą kartą pavartotas 1870 metais. Anglijos salonų dailininkas Chapmanas kalbėjo, kad jis ir jo draugai norėjo skverbtis į postmoderniąją tapybą. Šis ketinimas buvo susijęs su tais laikais „labiausiai kylančios“ tapybos, prancūziškojo impresionizmo, kritika. Būdvardžiu „postmodernus“ Chapmanas nori paaiškinti, jog jis kalba ne apie įprastą reakcingą, bet apie pažangią impresionistinės tapybos kritiką. Beje, šis pirmasis termino pasirodymas, kiek mes šiandien žinome, buvo be rezultatų.
Tas pats tinka ir kitam atvejui, nors čia terminas pasirodo kaip kito termino paveldas. Ir vėl pirmiausia vartojama tik būdvardžio forma. 1917 m. Rudolfas Pannwitzas „Europos kultūros krizėje“ [1] kalba apie „postmodernųjį žmogų“. Jam šis žmogus yra visko kratinys: „sportiškai užgrūdintas, nacionalistiškai sąmoningas, kariškai išauklėtas, religiškai sujaudintas postmodernus žmogus yra perskrudęs moliuskas, dekadanso ir barbaro juste-milieu, išplaukęs iš didžiojo dekadanso radikaliosios revoliucijos europietiškojo nihilizmo verpeto įsčių“. Šis postmodernus žmogus turi tapti figūra, įveikiančia modernizmo krizę. Čia nesunku atpažinti: kalbama apie Nietzsche’ės antpilą (kuris, deja, pernelyg dažnai peržengia Nietzsche’ės kičo ribą). Pannwitzo „postmodernus žmogus“ yra perfrazuota Nietzsche’ės „antžmogio“ žodinė kūryba, tokia kaip ir Nietzsche’ės modernizmo patologijos diagnozė bei jo programa tai nugalėti. Taip pat ir čia sąvoka „postmodernus“ pasirodo sporadiškai, vos vieną vienintelį kartą visame kūrinyje ir be jokių padarinių. Šiandieninėje diskusijoje irgi įdomu konstatuoti, kad šis posakis taip anksti atsiranda Nietzsche’ės pavelde, nes Nietzsche, – teisėtai ar ne, tebelieka neaišku, – tuo metu laikomas tiesiog postmodernizmo tėvu.
Trečiąjį kartą terminas pavartojamas – ir šį sykį pirmąkart daiktavardžio forma – 1934 m. literatūros mokslininko Federico de Oniso, jam suskirstant naujesnę ispanų ir ispanų-amerikiečių kūrybą į „modernizmo“ (1896–1905), „postmodernizmo“ (1905–1914) ir „ultramodernizmo“ (1914–1932) fazes. „Postmodernizmu“ čia vadinamas trumpas – atnaujintas intarpas tarp pirmojo moderato ir antrojo pakilaus modernizmo. Regis, ir šis termino pavartojimas nesukėlė ilgesnio poveikio.
Tik 1947 m. pasirodo tas terminas, kuris nors vis dar nepriklauso prie tiesioginio šiuolaikinių debatų konteksto, tačiau jau leidžia spėti turėjus lemiamos reikšmės vėlesniam sąvokos vartojimui. D. C. Somervello parūpintoje vieno tomo santraukoje iš pirmųjų šešių Arnoldo J. Toynbee’io enciklopedinio pagrindinio veikalo „A Study of History“ šiuolaikinė Vakarų kultūros fazė vadinama „postmodern“. Ir vėl termino kilmė tiek dalykiniu, tiek laiko atžvilgiu pasirodo kitokia. Pasak Toynbee’io, „postmodernizmas“ atsiradęs 1875 m., o jo požymiu laikomas politikos perėjimas nuo nacionalinės valstybės mąstymo į globalines tarptautines akcijas. Būtent čia „postmodernizmas“ vartojamas visiškai kita prasme nei vėliau mums žinomoje diskusijoje, bet, atsižvelgiant į smarkų Toynbee’io veikalo paplitimą, lygiai taip pat tikėtina, jog vėlesnis termino taikymas kaip tik čia prasideda.
Iki šiol konstatuotas termino netikrumas bei neatitikimas – tai jis taikomas tapybai, tai visai kultūrai, po to vėl vien literatūrai, galop politikai – tuo metu padaro vietos tam tikrai konsolidacijai, kai terminas tampa pagrindiniu nepertraukiamos diskusijos žodžiu. Tai nutinka vėlyvajame 6-ajame dešimtmetyje JAV. Išeities taškas – literatūra, tačiau ji nepriklauso specialistams, bet yra kaip bendro dabarties ir ateities supratimo mediumas. Todėl nereikia stebėtis, kai postmodernumo diskursas iškart po to tapo bendruoju moderniosios kultūros diskursu, kadangi jau nuo pat pradinės fazės turėjo tokių refleksijų impulsų.
Postmodernizmo literatūriniai debatai prasideda 1959 ir 1960 m. su Irvingu Howe’u ir Harry Levinu, konstatuojančiais, kad jų meto literatūra, ne kaip didžioji modernizmo literatūra – Yeatso, Elioto, Poundo ir Joyce’o – paženklinta suglebimu, sumažėjusia potencija atsinaujinti bei prasiskverbimo galia. Jie kalba apie postmodernizmo literatūrą. Jų diagnozė turi nostalgijos ir rezignacijos prieskonį. Tačiau jie nurodo įtikinamas žlugimo priežastis, tuo pat metu tampančias ir atleidimu: esą visiškai natūralu, kai pasibaigus modernizmui, po jo eina konsolidacijos fazė; kai modernizmo laikais tabu tapęs pasisekimas dabar duodąs mažiau šansų profiliuoti; kai nauja masinė visuomenė randa savo adekvačią išraišką niveliuotose formose. Pozityvaus naujų tendencijų įvertinimo nereikėjo ilgai laukti. Literatūros kritikai, kaip antai Leslie Fiedleris ir Susan Sontag, atsisakė orientuotis į klasikinio modernizmo mastelį, atsikratė pesimistinių kultūros tonų ir atrado bei apgynė tikrąją naujosios literatūros kokybę. Jie įžiūrėjo lemiamus tokių autorių kaip Borino Viano, Johno Bartho, Leonardo Coheno ir Normano Mailerio pasiekimus kaip naują sąsają su elitine ir masine kultūra. Pirmiausia tai išdėstė Fiedleris. Postmoderni literatūra – bent jau idealioji – atsižvelgia į visas tikrovės sferas ir paliečia visus socialinius sluoksnius. Ji sujungia, pavyzdžiui, realizmą ir fantastiką, pilietiškumą ir pašalietiškumą, techniką ir mitus. Jos karališkasis kelias yra ne aprengti uniformomis, bet prabilti daugiakalbe. Jai būdingi tokie semantiški ryšiai, sociologiškas elitinio ir populiaraus skonio sujungimas. Taigi 1969 m., praėjus dešimčiai metų nuo postmodernizmo literatūrinių debatų pradžios, pasiekta nuo šiol patvari ir greitai tapusi privaloma ir kitoms sritims pagrindinė formuluotė: postmodernizmo fenomenai yra ten, kur praktikuojamas principinis kalbų, modelių ir veiklos būdų pliuralizmas, ir būtent ne vien įvairiuose veikaluose vienas greta kito, bet ir vienam ir tam pačiam veikale. Literatūriniuose debatuose „postmodernizmas“ įgavo tikroviškos sąvokos kontūrus ir drauge iš neigiamo žodžio, registruojančio suglebimą, pakilo iki teigiamo, kuris įvardija nūdienius ir būsimus uždavinius ir kurio turinys yra ryžtingas pliuralizmas.
Postmodernas labiausiai išgarsėjo architektūroje. Tačiau šioje srityje terminas prigijo ir įsitvirtino tik palyginti vėlai, būtent nuo 1975 m., kai Robertas Sternas ir Charlesas Jencksas – kuris tada ir tapo pagrindiniu sąvokos propaguotoju – pavartojo terminą maždaug tuo pačiu metu. Žinoma, prieš tai jis buvo sporadiškai taikomas ir vyko debatai dėl architektūros, kuri pagal reikalą seniai atspindėjo teminius postmodernios statybos pagrindinius bruožus. Josephas Hudnutas 1949 m. pavartojo terminą straipsnio apie „the postmodern house“ pavadinime; polemiškai jį pavartojo 1966–1967 m. Nikolausas Pevsneris, anglosaksų architektūros kritikos dievas bei angažuotas moderno atstovas, kad pasmerktų kai kurių architektų atsimetimą nuo moderno. Nuo 8-ojo dešimtmečio vyko intensyvūs debatai dėl architektūros, nebenorinčios sekti vien tik įsipareigojimais modernui arba tuo labiau vien tarptautiniam stiliui. Vis labiau ryškėjo kitas šiandien vadinamos „postmodernios“ architektūros pavyzdys. Pagal Robertą Venturi galima nustatyti abi – tiek teorines, tiek praktines naujoves. Net Vokietijoje, kur architektūros diskusija – palyginti su tarptautine – buvo atsilikusi, jau prieš 1975 m. prasidėjo viešas ginčas dėl funkcijų nebeturinčios architektūros.
Panagrinėjus sąvoką, šių architektūrinių debatų bendrumai akivaizdūs su prieš tai buvusia diskusija dėl literatūros. Postmodernumo supratimo kontūrus Jencksas akivaizdžiai nubrėžė laikydamasis Fiedlerio. Kai Fiedleris kalbėjo apie elitinės ir masinės kultūros sujungimą ir siūlė tam meninį dvikalbiškumą, net daugiakalbiškumą, tai ši tiek sociologinė, tiek ir semantinė programa vėl sugrįžta pas Jencksą, jam apibrėžiant postmodernią architektūrą kaip kalbą, galinčią paliesti tiek elitą, tiek ir žmogų iš gatvės ir šiam tikslui privalančia būti užkoduota dvigubai arba daugiagubai. Šis derinimas moko, kad skirtinguose sektoriuose, nepaisant visų skirtingumų, postmodernizmas turi suvienytą struktūrą. Kartais neteisingai tvirtinama priešingai. Rūšių specifiškumas modifikuoja būtent šią bendrąją struktūrą ir ją išsaugo.
Tai pasitvirtina ir ne menų sektoriuose, pavyzdžiui, sociologijoje. Čia „postmodernizmo“ terminas gavo pradžią 1968 m. Amitai Etzioni dėka. Remiantis juo, postmodernią visuomenę apibrėžia komunikacijos, žinojimo bei energijos technologijų kilimas. Specialiojoje dalyje Etzioni kalba apie tai, kad ši plėtra veda prie „aktyvių veiksmų“, t. y. prie visuomenės, nesekančios svetimais technokratiniais apibrėžimais, bet linkusios tapti autonomiška, dinamiška ir pliuralistiška. Taigi ir sociologiškai žodis „postmodernizmas“ taikosi pirmiausia į ryžtingo pliuralizmo išplėtimą. Nors vėliau – pirmiausia Danielio Bellio dėka – įsigalėjo, priešingai kalboms apie „postmodernią visuomenę“, pavadinimas „postindustrinė visuomenė“, – tai daro užuominą į akcento pasislinkimą būtent technologinio polio naudai, tačiau ir Belliui galioja tiesa, kad šios postindustrinės – arba postmodernios – visuomenės dizainas iš esmės yra pliuralus.
Filosofijoje terminas pasirodo gana vėlai: 1979 m., kai Jean-Francois Lyotard’as paskelbia savo kūrinį „Postmodernus būvis“ (liet. 1993), tapusį tuo metu bene žymiausia postmodernizmo knyga. Ten postmodernizmas apibrėžiamas pirmiausia kaip „metapasakojimų pabaiga“. Anot Lyotard’o, modernizmą charakterizavo metapasakojimų viešpatavimas, kurių pagrindinė idėja buvo iš anksto nustatyta, kurių pastangos žinoti bei gyvenimo praktika buvo susietos vieno meto ir sukauptos vienam tikslui: žmonijos emancipacija per švietimą, dvasios teleologija per idealizmą, hermeneutika per istorizmą, visų žmonių palaima per turtą kapitalizmo sąlygomis, žmonijos išlaisvinimas dėl autonomijos per marksizmą ir t. t. Tačiau tokios rūšies metapasakojimai tuo metu dėl skausmingos patirties tapo neįtikėtini. Tačiau į šį nuostolį šiandien nebereaguojama su liūdesiu ir melancholija, nes pastebėta tokių visuotinumų išvirkščioji pusė ir pripažinta šį praradimą veikiau esant nauda. Nes išvirkščiosios visuotinumo pusės – prievartos ir teroro praradimas, priešingai, susijęs su autonomijos gavimu ir daugumos išlaisvinimu. Šis pertvarkymas yra galutinis. Naują orientaciją nustato vertinimas diferentiško ir heterogeninio. Tik kai išskiri tokias pozityvias skirtingų kalbų žaismės, veiksmo formų, gyvenimo būdo, žinojimo koncepcijų etc. įvairovės vizijas, pajudi postmodernizme.
Postmoderni filosofija, žinoma, yra pliuralizmo advokatas ne tik ta prasme, kad ji, kiek įmanoma, radikaliai eksponuoja ir gina jos konstituciją, tačiau ji privalo atsigręžti ir į šio pliuralizmo problemą – akivaizdžiai aukščiausią konfliktiškumą ir dairytis naujų galimybių spręsti. Čia išryškėja – anapus visų klišių – vaisingas konfliktas su aiškiais „modernių“ pozicijų atstovais.
Dalykai iš esmės pasirodo sudėtingesni negu sveikintini naivūs pavyzdžiai mėgėjams. Lyotard’as jau seniai atsisuko prieš banalų – tačiau bemaž neišnaikinamą – postmodernaus kaip ištisos epochos supratimą. Postmodernumas jam – veikiau „būdo arba dar labiau dvasios būsena“, atsižvelgianti į kalbėjimo, mąstymo ir gyvenimo formų negrįžtamą įvairovę anapus priverstinio vienybės įsivaizdavimo ir mokanti su ja apsieiti; o tokia dvasios būsena, galimas daiktas, yra buvusi jau ir iki postmodernizmo ir modernizmo. Tai reiškia: šis „postmodernumo“ supratimas susprogdina chronologijos, epochų, pažangos, aplenkimo ir nugalėjimo schemą. Kaip tik tuo iš esmės postmodernus požiūris skiriasi nuo modernaus.
Wolfgang Welsch, Jenos universiteto (Vokietija) filosofijos profesorius, vienas iš svarbiausių šalies postmodernizmo ekspertų
Vertė Ona Pulkauninkienė
Versta iš: Welsch W. Wege aus der Moderne. – Berlin, 1994 © Akademie Verlag