C. S. Lewis

Esė parašyta 1949 m.

Anglijoje pastaruoju metu užvirė polemika mirties bausmės tema. Nežinau, kaip geriau žmogžudžiui atgailauti už savo darbus: gauti galą kartuvėse praėjus kelioms savaitėms po teismo ar nusibaigti kalėjimo ligoninėje trisdešimčia metų vėliau. Netgi negaliu pasakyti, ar tikrai mirties baimė yra ta priemonė, kuri sulaiko žmones nuo nusikaltimų. Nesiimu spręsti – net jei to reikalautų šio straipsnio tema – kaip tokia bausmė atrodo moraliniu požiūriu. Šių klausimų nenorėčiau nagrinėti. Mano objektas nėra mirties bausmė atskirai, bet bausmės teorija apskritai, kurios vertinimo prieštaringumas tarp mano tautiečių yra kone visuotinis. Ją būtų galima pavadinti humaniška teorija. Tie, kurie ją iškėlė, mano, jog ji yra švelni ir gailestinga. Bet čia, manyčiau, jie labai klysta. Esu įsitikinęs, kad „humaniškumas“, į kurį pretenduojama, tėra pavojinga iliuzija, kurioje slypi žiaurumas ir begalinė neteisybė. Aš raginu sugrįžti prie tradicinės, arba atpildo teorijos ne tik dėl paties svarbiausio dalyko – visuomenės interesų, bet dėl pačių nusikaltėlių.
Laikantis humaniškos teorijos bausti žmogų, nes jis to nusipelnė, yra aiškus kerštas, be to, barbariškas ir amoralus kerštas, ir kaip tik todėl, kad jo bausmė pelnyta. Bausmei pateisinti tėra kelios legalios priežastys: sulaikyti nuo nusikaltimo kitus arba pataisyti prasikaltusįjį. Jei ši teorija suderinama, kaip tai dažnai atsitinka, su įsitikinimu, jog visi nusikaltėliai yra daugiau ar mažiau patologiški, tuomet pataisymas bus pagijimas, o bausmė – gydymas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žengėme didelį žingsnį tolyn nuo gana šiurkštaus ir teisuoliško supratimo – piktadarys gauna teisėtą atpildą – ir imame humaniškiau ir gailestingiau vertinti bausmės nusipelniusius nedorėlius, laikydami juos žmonėmis su polinkiu į psichologinį ligotumą. Kas gali būti geresnio? Tačiau vienas nedidelis dalykas, laikomas šioje teorijoje savaime suprantamu, reikalauja tikslesnio apibrėžimo. Tai, ką ruošiamės nusikaltėliui daryti – galime vadinti tai gydymu, – bus lygiai tokia pati prievarta, kokia buvo ir anksčiau, tik iki šiol šį dalyką vadinome bausme. Jei polinkis vogti ir gali būti pagydytas psichoterapijos metodais, tai vagis, be abejonių, bus priverstas leistis gydomas. Kitaip visuomenė negalės egzistuoti.
Aš teigiu, kad ši doktrina, kokia gailestinga ji beatrodytų, iš tikrųjų reiškia, kad kiekvienas, sulaužęs įstatymą, nuo pat tos akimirkos netenka visų žmogaus teisių.
To pagrindas būtų štai koks. Humaniška teorija iš bausmės sampratos pašalina atpildo už padarytą nusikaltimą koncepciją. Tačiau ši koncepcija yra vienintelė grandis tarp bausmės ir teisingumo. O pelnyta ar nepelnyta bausmė tegali siekti tik tiek, kiek nuosprendis yra teisingas ar neteisingas. Netvirtinu, jog klausimas, ar bausmė pelnyta, yra vienintelis, kurį pagrįstai galėtume klausti dėl bausmės. Lygiai taip pat teisinga būtų pasidomėti, ar ji turės užtenkamai galios atitraukti nuo nusikaltimo kitus ir pakeisti patį nusikaltėlį. Tačiau nė vienas iš šių dviejų pastarųjų klausimų nėra susijęs su teisingumu. Kalbėti apie „teisingą atgrasinimą“ nuo nusikaltimo arba apie „teisingą pagydymą“ nėra prasmės. Priemonių, atgrasinančių nuo nusikaltimo, reikia ne todėl, kad jos teisingos, bet kad būtų veiksmingos. Tuo būdu, ėmę rūpintis, kaip išgydyti nusikaltėlį ir atgrasinti kitus, o ne kokiu būdu jį tinkamai nubausti, patyliukais jį apskritai pašalinome iš teisingumo sferos, o vietoje asmenybės – teisės subjekto atsirado objektas – pacientas, „atvejis“.
Toks perskyrimas bus aiškesnis, jei pasidomėsime, kas bus pakankamai kvalifikuotas skirti nuosprendį, nebeišvedamą iš to, kokios bausmės nusikaltėlis vertas. Senuoju požiūriu, teisingo nuosprendžio pritaikymas buvo moralinė problema. Atitinkamai jį priėmęs teisėjas buvo asmuo, pamokytas jurisprudencijos, t. y. išstudijavęs mokslą apie teises ir pareigas, kurių pagrindų pagrindas, teikiantis supratimą apie visus šiuos dalykus, glūdi prigimtinėje teisėje ir Šventajame Rašte. Turime pažymėti, kad daugelio šalių baudžiamuosiuose kodeksuose šie didelės svarbos originalai vietinių papročių, klasinių interesų ir utilitarinių nuolaidų buvo taip pakeisti, jog tapo beveik nebeatpažįstami. Tačiau kodeksas iš principo niekada nebuvo už visuomenės sąžinės ir jos kontrolės ribų. Kaip pavyzdį galėtume imti XVIII a. Angliją, kai veikiančios bausmės, prieštaraudamos moraliniam visuomenės jausmui, sukėlė tokį didelį konfliktą, jog prisiekusieji atsisakė toliau teisti ir pagaliau buvo pradėta reforma. Tai buvo įmanoma todėl, kad mąstoma atpildo kategorijomis, nes baudžiamojo kodekso tinkamumas, būdamas moraliniu klausimu, yra klausimas, į kurį kiekvienas žmogus turi teisę turėti atsakymą ne pagal profesiją, o todėl, kad yra tiesiog žmogus – mąstanti būtybė, besidžiaugianti saulės šviesa. Tačiau be šios koncepcijos viskas pasikeičia. Lieka tik du klausimai, kuriuos dabar leidžiama paklausti apie bausmę: ar ji siekia įbauginti, ar išgydyti. Tačiau tai nėra klausimai, dėl kurių kiekvienam kaip žmogui duota teisė turėti savo nuomonę. Net jei jis būtų juristas, krikščionis ar moralinės teologijos specialistas, be viso to, kad yra žmogus, teisės į nuomonę neturėtų. Nes čia kalbama jau ne apie principus, bet apie patyrimo duomenis; todėl galioja cuiquam in sua arte credendum (kiekvienam [specialistui] patikėk savo sritį). Tik ekspertas, besispecializuojantis bausmių srityje (skamba gana barbariškai), besiremiantis eksperimentu, galės pasakyti, kokios priemonės tikrai atgraso žmones nuo nusikaltimų, kaip tik psichoterapijos specialistas gali pasakyti, kokiu būdu pagydyti. Visiems kitiems, kalbant paprastai, sakyti „bet ši bausmė, mano manymu, yra visiškai neteisinga, ji tiesiog neproporcinga tam, ko nusikaltėlis nusipelnė“ būtų visiškai tuščias reikalas. Puikia logika pasižymintis ekspertas atremtų: „Tačiau niekas čia nekalba apie ‘nusipelnymą’. Niekas nekalba apie bausmę, taip, kaip jūs šį žodį tuo savo pasenusiu, kerštingu būdu iki šiol supratote. Štai statistika, rodanti, kad toks veikimo būdas atgraso. O čia statistika, rodanti, kad šis kitas metodas būtinas išgydyti asmeniui. Kas dar neaišku?“
Humaniška teorija iš juristų, kuriems visuomenės sąžinė suteikė teisę pareikšti nuomonę, nuosprendį atima, įdėdama jį į rankas techniniams specialistams, kurių nuosprendžiai net tokių kategorijų kaip teisė arba teisingumas nebeturi. Verta pasvarstyti, ar bus saugu palikti mūsų nusikaltėlius tokiose rankose, kai šios transformacijos dėka senosios idėjos apie bausmę, taigi ir visų keršto motyvų, bus atsisakyta. Čia nekomentuosiu, koks naivus įsivaizdavimas apie puolusio žmogaus prigimtį slepiasi štai už tokio supratimo. Geriau pagalvokime apie tai, kad „vaistai“ nusikaltėliams bus taikomi priverstinai, todėl verta pasižiūrėti, kaip ši teorija praktiškai veikia humanisto sąmonėje. Impulsą parašyti šį straipsnį man davė laiškas, kurį perskaičiau viename mūsų kairiosios pakraipos savaitraštyje. Jo autorius tvirtina, kad tam tikra nuodėmė, dabar mūsų įstatymų traktuojama kaip nusikaltimas, nuo šiol turėtų būti laikoma liga. Jis skundėsi, kad dabartinė įstatymų sistema lemia, kad kalinimo laikui pasibaigus išėję į laisvę žmonės vėl sugrįžta į tą pačią aplinką, kur visos sąlygos nusikalsti iš naujo. Jis skundėsi ne dėl to, kad jie uždaromi, bet kad išleidžiami į laisvę. Jis siūlė tokią bausmės priemonę, kuri įstatymo laužytoją, lyg tai būtų savaime suprantama, leistų laikyti suimtą tol, kol šis bus išgydytas. O kada tai įvyks, niekas kitas negalės pasakyti, kaip tik – žinoma, kas gi daugiau, – oficialūs tvarkos saugotojai. Taigi humaniška teorija pirmiausia pasiekiama, kad aiškus nuosprendis (didele dalimi atspindintis bendruomenės moralinį sprendimą apie skaudų atpildą) būtų pakeistas neaiškiu nuosprendžiu, kuris apibrėžiamas tik pasitikint ekspertų žodžiais – bet jie nėra moralinės teologijos ar prigimtinės teisės ekspertai – štai kur bėda. Argi mes patys, jei kuriam tektų atsidurti teisiamųjų suole, neteiktume pirmenybės būti teisiamiems pagal senąją sistemą?
Tačiau kas nors gal pasakytų, jog daugsyk kartodamas veiksmažodžius „bausti“, „versti kentėti“, aš humaniškos teorijos šalininkus pristatau neteisingai. Jie ne baudžia, ne verčia kentėti, bet gydo. Tačiau neleiskime savęs suvedžioti žodžiais. Prieš savo valią būti atskirtam nuo šeimos ir nuo draugų; prarasti laisvę, patirti visus tuos asmeninius pažeminimus, kuriuos modernioji psichoterapija moka pateikti; būti perdarytam pagal tam tikrą Vienos laboratorijoje išperėtą „normalumo“ pavyzdį, kurio aš niekad nepripažinau; žinoti, kad šis procesas niekad nesibaigs, nebent pagaliau mano įkalintojai padarytų pažangą arba aš pats suvokčiau, kaip juos įtikinti, jog jau pasitaisiau – kam įdomu, kaip tai vadinama – bausme ar ne? Juk joje yra visi tie elementai, dėl kurių paprastai bijomasi bausmės – gėda, atskyrimas nuo visuomenės, laisvės ir metų praradimas – visa tai akivaizdu. Tik nenormaliai didelis nusikaltimas galėtų tai pateisinti; bet tokie dalykai priklauso koncepcijai, kurią humaniška teorija atmeta.
Jei pasuksime nuo gydomosios prie atgrasančios bausmės pateisinimo, pamatysime, kad naujosios teorijos keliamas pavojus dar didesnis. Žmogų bausdami in terrorem (baimei įvaryti) ir padarydami jį pavyzdžiu kitiems, pasinaudojate juo kaip priemone tikslui pasiekti, tuo tikslu turėdami kitą asmenį. Tačiau taip daryti jau savaime labai nedora. Pagal klasikinę bausmės teoriją būdavo teisiama tik tuo pagrindu, kad žmogus bausmę užsitarnavo. Tai buvo nustatyta prieš iškylant bet kokiam klausimui apie galimybę „padaryti jį pavyzdžiu kitiems“. Tačiau jūs, kaip sakoma, nušovėte du zuikius vienu šūviu: nubaudėte, kaip to nusipelnė, tuo pat metu padarydami pavyzdžiu kitiems. Bet nuimkite užsitarnavimo sampratą ir visas bausmės moralinis pagrindas dings. Kodėl aš, vardan dangaus, turėčiau būti nukryžiuotas dėl visuomenės gerovės? – nebent, savaime suprantama, tą užsitarnavau.
Bet tai dar ne blogiausia. Jei bausmės dėl pavyzdžio pateisinimas grindžiamas ne užsitarnavimu, bet kaip veiksminga bauginimo priemonė, visai nėra būtina, kad žmogus, kurį baudžiame, būtų apskritai kada nors nusikaltimą padaręs. Atgrasinimo efektas reikalauja, kad visuomenė gautų moralinę pamoką: „Jei ką nors panašaus padarysime, mums nutiks kaip ir tam žmogui“. Tuomet nubaudimas asmens, kuris yra kaltas, bet visuomenė laiko jį nekaltu, pageidaujamo efekto nesukels; bet jei nubausime nekaltą žmogų, visuomenė manys, kad jis kaltas. Tačiau kiekvienoje šiuolaikinėje valstybėje yra jėgų, kurioms nėra sunku teisminį procesą suklastoti. Kai reikia aukos kaip atgrasančio pavyzdžio, o tikrai prasikaltusio asmens suieškoti nepavyksta, visi tikslai turėti gąsdinimo priemonę bus taip pat patenkinti nubaudžiant nekaltą auką (pavadinkite tai „vaistais“, jei jums taip geriau tinka), imantis priemonių, kad žmonės patikėtų aukos kaltumu. Tačiau veltui klaustumėte, kodėl aš manau, jog mūsų valdžios vyrai galėtų būti tokie nedori. Nekaltojo nubaudimas, t. y. žmogaus, kuris to nenusipelnė, yra negeras dalykas tik tuo atveju, jei sutinkame su tradiciniu požiūriu, kad teisinga bausmė yra užsitarnauta bausmė. Šio kriterijaus atsisakius, visos bausmės turi būti pateisintos remiantis visai kitokiu pagrindu, kuris neturi nieko bendro su teisingu atpildu. Bausmę nekaltajam pateisinus šiuo pagrindu (kai kuriais atvejais galbūt ji bus teisėtai atgrasanti), ji bus nemažiau morali nei bet kuri kita bausmė. Kiekvienas toks pasibjaurėjimo vertas dalykas humaniškos teorijos šalininko bus traktuojamas kaip paprasčiausia tradicinės atpildo teorijos atgyvena.
Labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog mano argumentai, susiję su humanistų požiūriu, visai neturi blogų intencijų, nes jie kyla iš humanistų pozicijos logikos. Aš noriu įrodyti, kad geras žmogus (ne blogas) nuosekliai laikydamasis šios pozicijos, elgsis taip pat žiauriai ir neteisingai, lyg būtų pats didžiausias tironas. O kai kuriais aspektais dar blogiau. Labiausiai slegiantis iš visų despotizmų turbūt yra tas, kuris nuoširdžiai trokšta aukai paties geriausio. Spėju, kad geriau gyventi valdomam plėšiko barono nei svieto lygintojo, kuris mano turįs pačią geriausią moralę. Nes ateis akimirka, kai plėšiko barono žiaurumas užmigs, jo godumas bus pasotintas, bet tie, kurie mus vargina linkėdami mums paties geriausio, kankina be galo, nes taip jie ramina savo sąžinę. Galbūt jie greičiau pateks į dangų, bet tuo pat metu jie greičiau pagrįs žemėje pragarą. Jų gerumas gelia su nepakeliamu skausmu. Būti „gydomam“ prieš savo valią, kai vargu ar apskritai galėtum tai pavadinti liga, reiškia būti sulygintam su tais, kurie dar nepasiekė sąmoningumo amžiaus, ir būti priskirtiems prie bejėgių ir silpnapročių bei naminių gyvūnų. Tačiau būti nubaustiems, kad ir žiauriai, nes šito nusipelnėme, kadangi „privalėjome žinoti, jog turime būti geresni“, reiškia pačia žmogiškiausia prasme būti vertinamiems kaip asmenybė, sukurta pagal Dievo paveikslą.
Gal tikrovėje teks susidurti su tuo, kad atsiras blogų vadovų, taikančių humanišką bausmės teoriją. Tokių idėjų populiarinimas krikščioniškoje visuomenėje panašus į tai, ką Elžbietos laikų anglai vadino „kiaušinių perinimu mėnulio šviesoje“: esą visa visuomenė yra krikščioniška, o situacija krikščionių valdoma. Bet daugelyje šiuolaikinių valstybių taip nėra. Jeigu taip būtų, mūsų vadovai vis tiek būtų puolę žmonės – jie nei labai išmintingi, nei labai geri. Taip jau yra, kad jie paprastai yra netikintys. O kadangi išmintis ir dorybė nėra vienintelės ir būtiniausios savybės, norint gauti vietą vyriausybėje, jie dažniausiai nebūtinai yra patys geriausi netikintieji. Praktinė krikščionių politikų problema nėra tinkamų schemų krikščionių bendruomenei braižymas, bet bandymai surasti būdą, kaip gyventi drauge su netikinčiaisiais bei būti valdomiems netikinčių valstybės vadovų, kurie niekada nebus tobulai išmintingi ir geri, bei kurie kartais bus visai nedori ar net visai kvaili. Na, o humaniška bausmės teorija šiems nedoriems žmonėms į rankas įdėtų nuostabiausią tironijos įrankį, kokį tik blogis kada nors yra turėjęs. Nes jeigu nusikaltimą ir ligą galima traktuoti kaip tą patį dalyką, tuomet bus galima pasidaryti sau išvadą, kad kiekviena mūsų sąmonės būsena, kurią mūsų ponai nusprendė vadinti „liga“, galės būti traktuojama kaip nusikaltimas, kurį, savaime suprantama, būtinai reikės pagydyti. Veltui tuomet kreipsitės į teismą, kad jūsų sąmonės būklė, nepatinkanti valdžiai, nebūtinai yra moralinė niekšybė, verta laisvės atėmimo. Nes mūsų ponai taikys ne bausmę ir jos nusipelnymo koncepciją, bet ligą ir išgydymą. Jau ir dabar žinoma viena psichologijos mokykla, kuri religiją laiko neuroze. Jei ši savotiška neurozė neįtiks valdžiai, kas galės ją sulaikyti nuo bandymo šią tariamą ligą išgydyti? Savaime suprantama, kad toks „gydymas“ bus priverstinis, tačiau pagal humanišką teoriją jis nebus vadinamas sukrečiančiu pavadinimu „persekiojimas“. Niekas mūsų nekaltins, kad esame krikščionys, nebus mūsų nekenčiančių ir niekinančių. Su šilkinėmis daktaro manieromis mūsų lauks naujasis Neronas, tačiau viskas iš tikro bus tokia pati prievarta kaip tunica molesta, tramdomieji marškiniai, kartuvės arba giljotina, ir pateks į emocijų nežinančią terapeutinę sferą, kur žodžiai „teisinga“ ir „klaidinga“ arba „laisvė“ ir „vergystė“ bus visiškai negirdėti. Po to, kai bus duota komanda, kiekvienas žinomesnis šalyje krikščionis gali išnykti pernakt ideologiškai nepatikimų asmenų gydymo įstaigoje, kur pasiliks iki to meto, kol ekspertai, t. y. kalėjimo sargai, nepasakys, kada (jei kada nors) jie vėl pasirodys. Bet tai nebus persekiojimas. Net jei gydymas pasirodys besąs skausmingas, net jei jam prireiks viso gyvenimo, net jei jis bus pražūtingas, tai bus tik nelaimingas atsitikimas, nes juo buvo siekiama tik terapeutinių tikslų. Juk tradicinėje medicinoje yra buvę skausmingų ar net mirtimi pasibaigusių operacijų: panašiai ir čia. Ir kadangi tai gydymas, o ne bausmė, juos kritikuoti galės tik jų kolegos ekspertai ir tai vien techniniu pagrindu, bet jokiu būdu negalės kritikuoti kaip žmogus žmogaus arba remdamiesi teisingumu.
Štai kodėl, manau, reikia iš esmės oponuoti humaniškai bausmės teorijai, kritikuojant ją iš pačių šaknų, kur tiktai su ja besusidurtume. Jos išorinis gailestingumas yra visiška apgaulė. Štai taip ji gali suklaidinti geros valios žmones. Klaida, galimas dalykas, prasideda nuo Shelley teiginio, kad pasigailėjimas ir teisingumas buvo išrasti tironų teismuose. Tai skamba kilniai, ir iš tikrųjų buvo kilmingųjų sąmonės klaida. Pagal senovines pažiūras gailestingumas „sušvelnindavo“ teisingumą, arba – aukščiausia prasme – gailestingumas ir teisingumas susitikdavo ir pasibučiuodavo. Esminis gailestingumo aktas buvo atleidimas, į kurio svarbiausią dalį įeina kaltės pripažinimas ir jos išpažinimas nukentėjusiajam. Jei nusikaltimas tik liga, kurią būtina išgydyti, o ne verta bausmės nuodėmė, tuomet ir atleidimo negali būti. Ar reikia atleidimo žmogui, turinčiam votį arba medinę koją? Tačiau humaniška teorija paprasčiausiai norėtų panaikinti teisingumą ir jį pakeisti gailestingumu. Tai reikštų, jog jūs pradedate būti „malonus“ žmonėms dar prieš nusprendžiant, kokios yra jų teisės, ir po to primetate jiems savo įsivaizduojamą gerumą, kurį patyrusysis priims kaip pasibjaurėtiną žiaurumą. Atrodo, būsite persistengęs. Gailestingumas, atskirtas nuo teisingumo, virsta atvirkščiu dalyku. Tai svarbus paradoksas. Jei esama augalų, kurie gerai auga tik kalnų žemėje, taip ir gailestingumas gali tarpti tik augdamas plyšiuose ant teisingumo uolos: persodintas į humanizmo liūną, jis tampa piktžole, kurią valgo žmonės, o tai ypač pavojinga, nes jos vardas tebėra tas pats kaip ir tos, kuri auga ant kalnų. Šią pamoką jau seniai privalėjome išmokti. Dabar turėtume būti jau per seni visoms tokios rūšies žmonių pretenzijoms, kurios palaiko kiekvieną šio revoliucingo periodo, kuriame dabar gyvename, žiaurumo pasireiškimą. Jie yra kaip „švelnūs aliejai“, kurie „sudaužys mums galvas“ (Ps 141,5).
J. Bunyanas yra pasakęs: „Visa tai, ką jis sakė, degino mano sąmonę lyg ugnis: ką jis besakytų ir kiek bemeilikautų, jeigu aš su juo eičiau, parsivedęs į savo namus, jis parduotų mane lyg vergą“ („Piligrimo kelionė“).

C. S. Lewis (1898–1963), filologas ir literatūrologas, parašęs daug knygų ir esė apie krikščioniškąjį tikėjimą

Vertė Vitalija Norvilienė