Michelis Foucault ir postmodernusis ateizmas

John Coffey

Prancūzų intelektualas Michelis Foucault (1926–1984) buvo vienas įtakingiausių XX a. mąstytojų. Jo knygos apie beprotybę, mediciną, pažinimą, bausmę ir seksualumą turėjo didžiulį poveikį plačiam disciplinų diapazonui ir tapo nepakeičiamais tekstais studentų kursuose visoje Britanijoje ir Amerikoje. Negana to, jo gyvenimas atspindėjo kai kurias reikšmingiausias pastarųjų 30 metų kultūros tendencijas: tai homoseksualistų subkultūros iškilimas, naujasis atvirumas neracionaliems dalykams, augantis eksperimentavimas su seksu ir narkotikais, susižavėjimas kūnu ir savo Aš. Šis straipsnis iškelia prielaidą, kad Foucault buvo varomas stipraus troškimo rasti bendravimo su Dievu pakaitalą.

1948 m. Michelis Foucault bandė nusižudyti. Tuo metu jis buvo studentu elitinėje Aukštojoje normalinėje mokykloje Paryžiuje. Gydytojas beveik neturėjo abejonių dėl jaunuolio sielvarto šaltinio. Foucault kankino kaltės jausmas dėl savo dažnų naktinių apsilankymų nelegaliuose Prancūzijos sostinės homoseksualistų baruose. Jo tėvas, griežtas drausmės šalininkas, anksčiau nusiuntęs sūnų į griežčiausiai reglamentuotą katalikų mokyklą, kokią tik galėjo rasti, ėmėsi priemonių, kad jį priimtų į psichiatrijos ligoninę įvertinti [jo psichikos būklės]. Bet Foucault tebepersekiojo mintys apie mirtį, jis niūriai juokavo pasikarsiąs ir dar ne kartą bandė baigti savo gyvenimą.
Ši jaunatviška savęs kaip homoseksualaus savižudžio ir sutrikusios psichinės pusiausvyros žmogaus patirtis pasirodė esanti lemiama Foucault intelektualinei raidai. Daugelio jo vėlesnių knygų tema kilo iš jo paties patirties – „Beprotybės istorija“ (1961), „Klinikos gimimas“ (1963), „Disciplinuoti ir bausti“ (1975, liet. 1998) ir „Seksualumo istorija (3 tomai, 1976–1984) – visų jų klausimai asmeniškai labai rūpėjo autoriui. Foucault intelektualinė karjera turėjo būti viso gyvenimo kryžiaus žygis už tuos, kuriuos visuomenė skirstė į kategorijas, nustūmė į pakraščius, įkalino ir slopino.

Foucault modernumo kritika
Kaip kryžiaus žygio dalyvis už išlaisvinimą Foucault stovėjo ilgos eilės gale politiškai užsiangažavusių prancūzų intelektualų – nuo Voltaire’o iki Emile’io Zola ir Jean-Paulio Sartre’o. Tačiau Foucault strategija kaip atsispirti priespaudai ryškiai kontrastavo su ta, kurią naudojo ankstesnės kartos. Mąstytojai skendėjo tarp prielaidų apie krikščionybę, o XVIII a. Švietimas tipišku būdu apeliavo į universalias kategorijas, siekdamas nuversti tironiją. Pavyzdžiui, Prancūzijos Didžiosios revoliucijos „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ (1789) primygtinai teigė, kad kiekvienos politinės sąjungos tikslas – ginti „natūralias ir šventas žmogaus teises“.
Tokie kaip Foucault postmodernūs mąstytojai turi didelių rūpesčių su šiuo Švietimo epochos požiūriu. Jie abejoja pačiu teisių, kurios yra natūralios, neatmetamos ir šventos, egzistavimu. Jei žmogus netiki Kūrėją Dievą, nurodo jie, sunku suprasti, kaip visi žmonės galėtų būti apdovanoti tokiomis natūraliomis teisėmis. XIX a. vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche – postmodernizmo senelis – teigė, kad Dievas miręs ir kad su juo numirė visos universalios žmogiškos prigimties arba absoliučių moralinių įstatymų sąvokos. Šios universalybės ir absoliutai dabar buvo atidengti kaip grynai žmogaus išradimai. „Nėra jokių moralinių faktų, – skelbė jis. – Moralinė nuomonė štai ką turi bendra su religine nuomone – ji tiki tikrenybėmis, kurių nėra“[1].1953 m. Foucault pirmąkart „didžiai aistringaiA skaitė Nietzsche’ę. Jis atrado, kad Nietzsche’ės doktrinos yra didžiai išlaisvinančios, kad jos – „apreiškimas“. Foucault pasirodė, kad moralinės ir socialinės „tiesos“, išsikviestos tam, kad apibūdintų jį kaip „nukrypusį“, buvo gryni prasimanymai. Nebuvo reikalo jausti kaltės dėl pamišimo, homoseksualumo arba savižudiškų polinkių. Iki pat gyvenimo pabaigos jis išsijuosęs stengėsi parodyti, kaip kilnūs šūkiai ir moksliniai terminai tėra įrankiai įteisinti jėgos ir dominavimo santykiams.
Pavyzdžiui, „Beprotybės istorijoje“ Foucault tyrinėjo, kaip Proto amžiuje pamišėliai buvo uždaromi į tam skirtas institucijas, kai tuo tarpu anksčiau jie klajojo laisvi ir buvo savotiškai gerbiami. Šis „didysis įkalinimas“, nurodė jis, buvo pateisintas Proto ir Humanizmo vardu. Tiems, kurie neatitiko įprastos sampratos kas racionalu, buvo prisegta „bepročių“ etiketė, tariamai vertybiškai neutralus terminas, o tada jie buvo nustumti į visuomenės pakraštį ir įkalinti. Kilnios „tiesos“, skelbtos Švietimo, buvo panaudotos įteisinti vyravimui, o ne tam, kad paruoštų kelią humaniškesnei, racionalesnei, švelnesnei ir liberalesnei visuomenei. Veikale „Disciplinuoti ir bausti“ Foucault įrodinėja, kad kankinimo bei viešo mirties bausmės vykdymo atsisakymas ir kalėjimo iškilimas anaiptol nebuvo didelė moralinė pažanga. Šiuolaikinis kalėjimas, priminė jis, tiesiog neveikia žmonių kūnų, jis baudžiasi kontroliuoti jų protus. Kaliniai rūšiuojami ekspertų, stebimi, kruopščiai tiriami ir jais imama manipuliuoti. Negana to, teigė jis, kalėjimas yra šiuolaikinės visuomenės mikrokosmas; biurokratija mus visus stebi, skirsto kategorijomis ir sudėlioja į stalčius, ir būname užrakinami, jei atrandama, jog turime nukrypimų ar esame nenormalūs.

Atsakymas Foucault
Foucault protestai puikiai derinosi su pretenzijomis kartos, suformuotos septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo pradžios kontrkultūros. Studentai, suvokiantys Vietnamą ir Votergeito bylą, buvo labai imlūs sąmokslo teorijoms, vaizduojančioms engiančią valdžios galią. Foucault idėjos įdavė intelektualius įrankius radikaliems naujo išsilaisvinimo sąjūdžiams. Akivaizdžiausiai jos buvo patrauklios besiskleidžiančiai homoseksualistų subkultūrai. Universalią „prigimties“ normą vartojo tiek krikščionių, tiek valdžios kalba, kad įvardytų homoseksualistus kaip nenatūralius ir iškrypusius. Foucault teigė demaskuojąs šią universalią normą esant tik engimo įrankiu, kurį valdo galingieji. Ir taip darydamas jis tapo vienu iš vyraujančių poveikių homoseksualistams intelektualams ir „keistoms studijoms“.
Ir pagrindinėje intelektualinės kultūros srovėje Foucault darbas tapo plačiai komentuojamas. Praėjus dešimtmečiui po jo mirties išleista beveik šimtas knygų apie jo mintis. Tačiau jo provokuojanti modernumo kritika neliko nenuginčyta. Kritikai įrodinėja, kad jis pernelyg supaprastina sudėtingas aplinkybes, ryžtingus apibendrinimus pagrindžia menkais įrodymais ir nepakankamai vertina didžius liberalių demokratijų laimėjimus. Taip pat jie skundžiasi, kad Foucault darbą daro mįslingą vidiniai prieštaravimai. Jis užsipuola globalines normas, tokias kaip laisvė ir teisingumas, tačiau jo protestas prieš priespaudą besąlygiškai priima tas pačias normas, kurių jis nepripažįsta. Jis iškelia sau užduotį demaskuoti tiesas-pretenzijas, tačiau pats, regis, kuria tiesas-pretenzijas visame savo darbe. Ir nors didžiuma jo minčių individualų Aš pateikia kaip pasyvią auką struktūrinių jėgų, per daug galingų, kad būtų galima priešintis, jis taip pat duoda suprasti, kad išsivadavimas ir savikūra yra realios galimybės.
Pastarasis Foucault mąstymo prieštaravimas atrodo juo labiau stebinantis, kai atsižvelgiama į jo paties gyvenimą. Nes Jameso Millerio knyga The Passion of Michel Foucault („Michelio Foucault pasija“, 1993) pademonstruoja, kad Foucault aiškiai save suprato kaip aktyvų veikėją, užsiėmusį asmeniniu užmoju paversti savo gyvenimą unikaliu meno kūriniu.

Foucault ir savikūra
Vos pasirodžiusi, knyga The Passion of Michel Foucault sukėlė protestų audrą, nes susitelkė į sensacingiausius Foucault gyvenimo aspektus. Kai kuriems Foucault sekėjams Milleris yra rašytojas su „antifukine“ dienotvarke. Jei Foucault kalbėjo apie savo Aš išnykimą, Milleris „atkaklų ir tikslingą Aš“ perkelia į jo biografijos centrą. Jei Foucault stengėsi demaskuoti tiesas-pretenzijas kaip priešakines valdžios santykių linijas, Milleris nuoširdžiai pripažįsta, kad Foucault „stengėsi pasakyti visą tiesą kuo geriau“. Jei Foucault protestavo prieš būdus, kuriais šiuolaikinė visuomenė kategorizavo ir tyrinėjo žmones, Milleris ima tikrinti Foucault gyvenimą ir stengiasi jį „įprasminti“.
Tačiau Millerio lengvai neišmesi iš galvos. Jis aiškiai žavisi Foucault, ir jo argumentai pagrįsti gausybe dokumentų. Negana to, jo Aš ir tiesos sakymo pabrėžimas dera su Foucault vėlesniu pareigos sakyti „tiesą apie save“ išryškinimu. Įžymusis kritikas Edwardas Saidas kalbėjo už daugelį, kai pavadino Millerio knygą „svarbiu palydovu skaitant vėlyvojo XX a. Vakarų kultūrą“.
Tai, ką šis svarbus palydovas atskleidžia, yra šiuolaikinio mąstymo savikūros idėjos centrinė vieta. Nietzsche’ės ikonoklastinis universalių normų užsipuolimas pagimdė postmodernistinį skepticizmą, o jo logiška išvada – kad žmogus turi susikurti savo normas – tampa beveik tiek pat įtakinga. Kadangi individai nėra įsipareigoję prisiderinti prie dangaus nurodyto modelio, jie gali laisvai modeliuoti save kaip nori. Prigimtis ir vertybės nėra duotos, jos sugalvojamos. „Kurkime, – ragina Nietzsche skaitytojus, – savo naujų vertybių lenteles… mes norime būti tie, kurie sau duoda savo pačių įstatymą, tie, kurie kuria save!“ „Reikia vieno dalyko, – skelbė jis, – suteikti stilių savo charakteriui – tai didis ir retas menas“. Ir būdas tam padaryti, teigė jis, – tai atrakinti savo asmenybės „dionisiškąjį“ elementą – laukinę, neprijaukintą, gyvulišką energiją, savo asmeninį demoną. „Žmogui reikia to, ką jis turi blogiausio, dėl to, kas jame geriausia“. Tik įgyvendindamas „valią valdyti“ jis gali atrasti transcendenciją.
1983 m. interviu Foucault paaiškino, kad jis pritaria Nietzsche’ės pažiūroms apie savikūrą. Jis užsiminė, kad Sartre’as ir Kalifornijos „naujaamžininkai“ išklydo todėl, kad įvedė „autentiškumo“ sąvoką duodant suprasti, kad reikia būti ištikimam savo tikrajam Aš. Iš tikrųjų nėra nieko viduje ir išorėje, kam reikia būti atsidavusiam, – savikūra neturi tokių ribų. Reikalas susijęs su estetika, o ne su morale; vienintelis rūpestis turėtų būti suformuoti tokį Aš, kuris būtų „meno kūrinys“.
Kaip ir Nietzsche, Foucault tikėjo, kad įrankių tokiam formavimuisi reikia ieškoti jo vadinamoje „ribinėje patirtyje“ – kraštutinumų patirtyje, kuri gali atpalaiduoti galingas kuriamąsias jėgas ir sukelti intensyvų džiaugsmą. Jo susižavėjimą pamišimu, mirtimi, prievarta, iškrypimu, savižudybe maitino įsitikinimas, jog tai ne ignoruotini, išgydytini ar po užraktu slėptini dalykai, bet atpalaiduotini kūrybiniai fenomenai. Jo knygos nebuvo tiesiog neigiama priespaudos kritika; jose glūdi numanomas iššūkis išsilaisvinti peržengiant ribas. Pavyzdžiui, „Beprotybės istorija“ leidžia manyti, kad iracionali žmogaus asmenybės pusė turėtų būti tyrinėjama, o ne varžoma.

Foucault asmeninis ieškojimas
Pats Foucault kaip tik tai ir buvo pasiryžęs daryti, ir Milleris vadina visą jo gyvenimą „didžiuoju nyčistiniu ieškojimu“. Jo kaip studento herojai buvo menininkai ir filosofai, įsikibę į tamsiąją gyvenimo pusę. Jis papuošė savo kambarį Goya’s groteskiškos karo prievartos graviūromis ir garbino avangardo aktorių Antoniną Artaud’ą, kurio „žiaurumo teatrą“ ženklino nešvankumas, glosolalija, įsiūtis ir nerišlūs užkeikimai. Foucault pasinėrė ir į pornografinius Marquiso de Sade’o raštus, teigiančius, jog per seksualinius kankinimus galima patirti atsimainymą.
Savo gyvenime Foucault ieškojo ribinių potyrių. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki aštuntojo vidurio jis juos aptiko netvarkingus, ir to priežastis buvo prancūzų studentų ir ultrakairiųjų maištai. Jis teigė, kad minios „troškimas, polinkis, gebėjimas, galimybė absoliučiai aukotis“ vedė prie „pasidalytos ekstazės“. Tačiau aštunto dešimtmečio viduryje jis ėmė nusivilti politiniu smurtu ir nerimauti dėl „fašizmo mumyse visuose“. Jis ėmė eksperimentuoti su visai kitokios rūšies ribine patirtimi. 1975 m. lankydamasis Mirties slėnyje (Kalifornija), jis pirmąkart pavartojo LSD, kaip tik leidžiantis saulei. Rezultatas buvo savotiška epifanija, apie kurią jis entuziastingai kalbėjo vėlesniais metais. Džiaugsmo ašaros sruvo jo veidu. „Dangus sprogo ir žvaigždės lyja ant manęs, – pasakė jis kompanionui. – Aš esu labai laimingas“.
Kalifornija aštunto dešimtmečio viduryje buvo ir scena visiško Foucault panirimo į sutartą sadomazochistinį seksą (S/M). Jis dėstė Berklio universitete ir lengvai galėjo pasiekti San Francisko homoseksualistų barus bei pirtis. Foucault tai buvo puiki proga praktiškai įgyvendinti de Sade’o teorijas. Interviu su homoseksualistų žurnalistais Foucault liaupsino S/M privalumus. Tai yra, teigė jis, „savotiškas kūrimas, kūrybiškas užmojis“, per kurį dalyviai išranda naujas savastis, tirdami „naujas malonumo galimybes“.
Jei Foucault S/M skausmą laikė kažkaip išlaisvinančiu, nenuostabu, kad panašiai jis žvelgė ir į mirtį. Kai Jamesas Milleris ėmė interviu iš Foucault meilužio, Danielio Defert’o, jam buvo pasakyta, kad filosofas „žiūrėjo į AIDS labai rimtai“. Tačiau Defert’as taip pat teigė, kad kai Foucault paskutinįkart nuvyko į San Franciską, jis tai vertino kaip ribinį potyrį. Milleris iš to daro išvadą, kad „atsižvelgiant į aplinkybes San Franciske 1983 m. rudenį, kiek aš galiu jas atkurti, AIDS kaip ribinio potyrio vertinimas… turėjo apimti ir ėmimąsi potencialiai savižudiškų aistros veiksmų su tam pritariančiais partneriais, kurių dauguma tikriausiai jau buvo užsikrėtę. Tyčia atsisakydami atsargumo, Foucault ir tie vyrai lošė iš savo gyvenimų“.
Foucault teiginių apie mirtį ir savižudybę šviesoje šis įvykių eigos atkūrimas atrodo itin įtikimas. „Mirti dėl meilės vaikinams. Kas gali būti gražiau?“, – sykį paklausė Foucault. Kita proga jis teigė: „Reikėtų per visą gyvenimą užsidirbti savižudybę“. Taigi su beatodairišku nesivaržymu puldamas į homoseksualinės meilės sceną, kai AIDS spektras jau ryškėjo, Foucault galėjo mėginti pasiekti deramą savo gyvenimo viršūnę, tokią, kuri sulydytų keturias didžiąsias jo manijas: beprotybę, iškrypimą, kančią ir mirtį. „Kelias į savą dangų, – kaip pastebėjo Nietzsche, – visada veda per savo pragaro geidulingumą“. 1984 m. birželį, praėjus aštuoniems mėnesiams po jo paskutinio apsilankymo San Franciske, Foucault mirė nuo AIDS.

Mokytis iš Foucault
Būtų lengva šioje vietoje nutraukti pasakojimą vien Foucault gyvenimo stiliaus pasmerkimu. Krikščionys prisimins, kad Paulius Laiško romiečiams 1 skyriuje lytinį ištvirkavimą laiko žmogaus sukilimo prieš Dievą ženklu. Bet mes linkę pamiršti, jog Paulius pratęsia mintį pareikšdamas, kad visi esame ištvirkę, nėra nė vieno teisaus (plg. Rom 3,9–20). Galbūt mes pamirštame ir tai, kad Jėzus, kuris kategoriškai smerkė nuodėmę, buvo draugiškas su „nusidėjėliaisA ir demaskavo veidmainystę tų, kurie pretendavo būti teisūs (Mt 5,27–30; 9,9–13; Lk 18,9–14; Jn 8,2–11). Taigi jei norime būti ištikimi Šventajam Raštui, turime suderinti kvietimą atgailauti su giliu jausmu, jog esame nusidėjėliai, išgelbėti per malonę. Maža to, jei norime suprasti šiuolaikinę kultūrą, turėtume norėti rimtai apmąstyti Foucault gyvenimą ir mintis.
Juk jo mintys gali mus išmokyti svarbių dalykų. Jo modernios visuomenės analizė dažnai yra gili, ir jo Švietimo epochos racionalistinės puikybės kritika yra tokia, kokią krikščionys turėtų sveikinti. Negana to, jo įtarimas, kad tiesos-pretenzijos pridengia priespaudą, turi mus įspėti apie Bažnyčios piktnaudžiavimo galia pavojų. Skambūs religiniai tvirtinimai gali būti panaudojami įteisinti egoizmui ir vyravimui – teologiniai argumentai aparteido Pietų Afrikoje naudai yra tragiškas to pavyzdys. Įjautrinti Foucault kritikos, turėtume grįžti prie biblinio mokymo, kad Bažnyčiai netinka nugalėti pasaulietiška galia ar išmintimi, bet skelbiant „kvailą“ žinią apie nukryžiuotą Dievą (plg. 2 Kor 10,1–4; 1 Kor 1,18–31). Ši žinia tikrai yra tiesa, bet tai tiesa, kuri patraukia žmones meile ir išvaduoja juos nuo kankinančio kaltės jausmo, padeda jiems augti Kristuje (plg. Jn 8,32).
Foucault gyvenimas irgi gali mums daug ką pasakyti apie šiuolaikinę kultūrą. Nes kol bandoma išmesti jį iš galvos kaip ekstremistą, jo populiarumas teigia ką kita. Pastaruosius du dešimtmečius Foucault buvo nepaprastai madingas tarp studentų ir intelektualų kaip tik dėl to, kad jis išreiškė ir suasmenino jų jausmus. Kaip ir daugelis kitų kontrkultūros adeptų, jis buvo įsitikinęs, kad naują Aš galima sukurti eksperimentuojant su narkotikais ir seksu, flirtuojant su neracionalumu, tiriant kūną ir jo potencines galimybes. Metu, kai narkotikų vartojimas, pernakt trunkančios išgertuvės, kūno dalių pradūrimas ir „lankstus“ seksualumas paplitę labiau nei kada nors, Foucault gyvenimas tampa ganėtinai aktualus. Jis leidžia manyti, kad šioje kontrkultūroje gali būti kai ko daugiau nei vien smaginimosi paieškos.

Stabmeldystė ir Dievo ilgesys
Foucault susižavėjimas ribiniais potyriais, šiaip ar taip, turi neabejotiną teologinį matmenį. Net kalbą Foucault ir jo herojai ne kartą skolinasi iš krikščionybės. Vienas jo mokytojų, Georges’as Bataille teigė, kad geidulingai skausmingas erotizmas padarė galimą „negatyvią teologiją, pagrįstą mistiniu patyrimu“. Foucault, aprašydamas seksualinį homoseksualistų eksperimentavimą, tai darė nuoširdžiai sakramentinėmis sąvokomis; jis kalbėjo apie agonijos „transsubstanciaciją“ į ekstazę, „nešventą kūnų komuniją“. Jis visą gyvenimą išlaikė susidomėjimą demoniškaisiais dalykais, net kalbėjo rašysiąs šia tema knygą. Jį traukė ir tokie krikščionys kaip šv. Antanas, Pascalis ir Dostojevskis, kuris pabrėžė, kad kelias Dievop eina per kančią ir kvailybę. Jis pats, pasak Millerio, buvo „savaip mistikas“.
Foucault ateistinis misticizmas krikščionių nestebina, nes mes esame suformuoti pagal dievišką atvaizdą, sukurti „šlovinti Dievą ir gėrėtis juo amžinai“ (Vestminsterio trumpesnysis katekizmas). Ir todėl, kad žmogaus Aš savo tikrąjį tapatumą gali rasti tik santykyje su trivieniu Dievu, nuklydusieji nuo savo Kūrėjo nuolat patirs skausmingą nepatenkinto troškimo jausmą. Kaip pasakė Augustinas, Dievas sukūrė mus sau, ir mūsų širdys tol nenurims, kol neras ramybės jame. Foucault nerimą, jo siautulingą transcendencijos paiešką galima laikyti Dievo ieškojimu netinkamose vietose.
Foucault gyvenimo tragedija ta, kad jis priėmė kaip savaime suprantamą Nietzsche’ės arogantišką Dievo mirties skelbimą. Pasipriešinęs katalikiškam auklėjimui, jis niekad krikščionybės nelaikė rimtu pasirinkimu. Nietzsche sykį parašė: „Ar aš suprastas? Dionisas prieš Nukryžiuotąjį“. Foucault, nelaimei, visa suprato per gerai: kai jis eksperimentavo ilgėdamasis Dievo, jis savyje ieškojo dionisiškųjų impulsų, o ne Jėzaus ant Kryžiaus. Bet kaip teigė filosofas Rogeras Scrutonas, Foucault buvo savotiškas „aistringas eretikas“ tarp modernių ateistų, „tarsi stengdamasis iracionalumo dieviškumą panaudoti tam, kad užkištų tariamą spragą, paliktą nesančio Dievo“. Kaip ir tūkstančiai jaunų žmonių, kurie ieško sakramentalios patirties, orgijose dalydamiesi „Ecstasy“ narkotikus, Foucault stengėsi rasti tikrojo garbinimo pakaitalą.
Augustinas suprato šį fenomeną. Savo „Išpažinimuose“ jis žvelgė atgal į savo gyvenimą prieš atsivertimą ir suvokė, kad jis visą laiką nesąmoningai ieškojo Dievo, net tada, kai įžengė į „tamsų neteisėto geidulio pragarą“ Kartaginoje. „Aš ieškojau tavęs, – prisipažino Augustinas, – kūno pojūčiais“. Tačiau nors jautė Dievo „alkį viduje“, jis „žibančias pasaulio fantazijas“ klaidingai palaikė Kūrėju ir pasuko prie filosofijos, kad pateisintų savo nutolimą nuo Viešpaties.
Krikščionys įtaria, kad Foucault darė kažką panašaus. Nes nors jis stengėsi sugriauti Švietimo stabus, atrodo, kad galiausiai nuslydo į savęs sudievinimo formą, kur rūpestis ir atsidavimas buvo eikvojami sau, o ne Kūrėjui. Jo auklėtojas Nietzsche buvo nuoširdus dėl savo stabmeldystės. „Leiskit man atskleisti jums visą savo širdį, bičiuliai: jei būtų dievų, kaip aš ištverčiau, nebūdamas dievas? Todėl nėra jokių dievų“. Nietzsche’ei Dievas buvo varžovas, kliūtis jo paties autonomijai. Dievas turi būti nužudytas, jei valdyti nori individualusis Aš. Foucault situacija buvo skaudesnė. Jo gyvenimas nebuvo skirtas užmušti Dievui, bet užpildyti baisiam vakuumui, kurį paliko tariamoji Dievo mirtis. Jo stabmeldystė, panašiai kaip Apaštalų darbų 17 skyriuje minima atėniečių, tikriausiai kilo tiek iš nežinojimo ir gilaus tuštumos pojūčio, tiek ir iš troškimo būti autonomiškam.
Tačiau kaip ir jaunasis Augustinas, Foucault užsiėmė intelektualiu savęs pateisinimu. Vaizduodami savo Aš kaip visuomenės kalinį, jo veikalai leido įteisinti paleistuvavimą, politinę prievartą ir sadomazochizmą kaip išlaisvinimo strategijas. Krikščionims tai priminimas, kad mūsų nuopuolio būvis veikia mūsų protą kaip ir mūsų valią bei aistras (žr. Rom 1,21; Kol 1,21). Jei apeliavimai į Tiesą, Teisingumą ir Žmogaus Prigimtį gali maskuoti valdžios siekimą, tai rafinuotas intelektualus argumentavimas gali slėpti sukilimą prieš Dievą. Tiek, kiek Foucault mąstymas buvo pastanga tai padaryti, jis mums pateikia tragišką saviapgaulės atvejį.
Foucault, žinoma, tokią jo gyvenimo interpretaciją būtų laikęs įrankiu tų, kurie buvo pasiryžę pasmerkti jį ir juo manipuliuoti, o ne mylint pasakyta tiesa, kuri jį išlaisvintų. Bet ar merdėdamas jis nepajuto, kad pasuko klaidingu keliu į „savo paties dangų“? Jamesas Milleris mano, kad ne. Jis piešia optimistišką drąsiai žvelgiančio į mirtį Foucault portretą, kai jo gyvenimo darbas sėkmingai užbaigtas. Tačiau tikrovė galėjo būti daug niūresnė. Foucault draugas Hervé Giulbert’as vėliau parašė knygą apie tai, kaip Foucault ir grupė draugų homoseksualistų Paryžiuje tvarkėsi su AIDS atėjimu. Pasak vieno apžvalgininko, „Giulbert’as pateikia kur kas skausmingesnę ataskaitą apie Foucault psichikos būklės blogėjimą ir sutrikimą negu Milleris ir piešia tikrai siaubingą kelių paskutinių savaičių kūno kančių paveikslą. Turbūt dar blogiau tai, ką Giulbert’as cituoja Foucault sakius apie savo neišvengiamą mirtį: ’Žmogus visada manai, kad tam tikros rūšies situacijoje visada rasi ką nors apie ją pasakyti, o dabar paaiškėja, kad galiausiai pasakyti nėra ko’“[2].

John Coffey, istorikas, dėsto Kembridžo universitete

Vertė Zigmantas Ardickas

Versta iš: Cambridge Papers, Vol. 5, Nr. 4, 1996