KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Trys taikos ir muzikos dienos

Holger Lahayne

1969-ųjų rugpjūtį beveik pusė milijono žmonių susirinko į „Vudstoko“ festivalį Niujorko valstijoje

„Aš sutikau Dievo vaiką,/ jis ėjo gatve./ Aš paklausiau jo, kurgi jis eina?/ Ir štai ką jis man atsakė:/ ‘Aš einu į Yasguro fermą, grosiu rokenrolo grupėje,/ einu stovyklauti į gamtą,/ einu gelbėti savo sielos/’… [Priedainis:] Mes – žvaigždžių dulkės,/ mes – auksiniai/ ir mes turime patys sugrįžti į [Edeno] sodą… “ [1]

Folkloro dainininkė Joni Mitchell pati nedalyvavo Vudstoko festivalyje. Kad nepraleistų pasirodymo per televiziją, ji verčiau liko Niujorke. Nes šeštadienį, rugpjūčio 16-ąją, visi keliai, vedantys į festivalio vietovæ Betelyje, buvo beviltiškai užkimšti kilometrinėmis autokolonomis. Vietoj planuotų 50 tūkstančių į Niujorko valstijos užkampį patraukė 4–5 šimtai tūkstančių!
Vudstokas, pakrikštytas iš pradžių numatytos vietovės pavadinimu, švelniai tariant, buvo „baisi makalynė“ (Pete’as Townshendas). Visgi festivalis tapo legenda, ir ne vien dėl 150 operatorių apie jį susukto filmo. Geriausiai trijų dienų dvasią perteikė Mitchello daina „Vudstokas“, parašyta dar 1969 rugpjūty: sielos laisvė, žmogaus laisvė, meilė, taika ir harmonija – rojus žemėje.
Vudstokas buvo 7-ajame dešimtmetyje JAV ir Europoje praūžusių protestų kulminacija. Jaunimas, daugiausia studentai, „hipiai“, stojo prieš sustabarėjusios senosios kartos taisykles bei melagingą moralę, prieš vartotojiškumą ir militarizmą. Naujasis gyvenimo jausmas buvo išreikštas pirmiausia per muziką – Elvis Presley su savo klubų raitymu, agresyvieji „Rolling Stones“, „The Who“ ir, žinoma, „grybų galvutės“, „Bitlai“, veikė kaip katalizatoriai. „Laikai keitėsi“, kaip kad rašo Bobas Dylanas – jis pats, beje, nepanoro dalyvauti Vudstoke – 1964-aisiais savo to paties pavadinimo dainoje:
„Motinos ir tėvai/ visame krašte/ nekritikuokit to/ ko nesuprantat./ Jūsų sūnūs ir dukros/ nebeklauso jūsų komandų/ lauke vyksta mūšis/ jis verda/ jis tuoj gali sudrebinti jūsų langus/ išklibinti jūsų tvoras/ nes laikai tiesiog keičiasi“ [2].
Betelyje, fermerio Maxo Yasguro valdose, nesiautė joks mūšis – visi čia buvo savi. Tiesa, susidarė spūstys prie tualetų bei aptarnavimo punktų, o scena tiesiog drebėjo nuo muzikantų ir aparatūros svorio ir nekart galėjo įgriūti. Apskritai Vudstokas kaip grandiozinis masinis renginys buvo nepaprastai taikus: niekas nieko neužmušė (tiesa, užfiksuotas vienas mirties atvejis dėl nelaimingo atsitikimo, vienas žmogus mirė natūralia mirtimi ir vienas – nuo narkotikų perdozavimo), neprimušė, neapiplėšė ir neišprievartavo. Beje, „Los Angeles Times“ pasipiktinæs rašė, kad „jaunimas… (esą) nusirito į patį dugną“, tačiau šis apleistas jaunimas bent jau nenužudė nė vienos nekaltos būtybės Vietname.
Visuomenės kritikus, aišku, šokiravo toks laisvo sekso ir narkomanijos paradas (manoma, kad 90 proc. dalyvių ir žiūrovų rūkė marihuaną) – būtent čia kilo 8-ojo dešimtmečio narkomanijos banga. Visgi jaunoji karta buvo ne taip jau nutolusi nuo tautos krikščioniško paveldo – visi laikė save „Dievo vaikais“ (žr. Mitchell dainą). Žiūrint iš nūdienos perspektyvos Vudstokas, tiesą sakant, savo dvasia labiau priminė pamaldas po atviru dangumi arba sąskrydį Tezė nei roko koncertą. Tiesioginiai religiniai elementai panėšėjo labiau į „New Age“ krikščionybæ. „New Age“ miuziklas „Hair“ dar prieš tai paženklino Vandenio eros pradžią. Be kita ko, čia buvo ir tokių atlikėjų kaip Joan Baez, kuri dainavo vadinamuosius gospelsongus „Swing Low Sweet Chariot“, „We shall Overcome“ ir pan. bei dainą „Amazing Grace“ („Malonė Dievo suteikta“). Dauguma dainų buvo kupinos meilės, taikos ir laisvės ilgesio.
„Laisvė“, „Freedom“ – taip vadinosi improvizuota daina pirmojo atlikėjo Richie Havenso, kuriam neleido nulipti nuo scenos, nes dar nebuvo numatytas kitas pasirodymas. Havensas jau buvo atlikæs visą savo repertuarą, tad spontaniškai sugrojo „Laisvæ“ – su visišku atsidavimu ir iš paskutiniųjų sugrota daina buvo tinkama festivalio uvertiūra ir išgarsino Havensą (kuris populiarios dainos daugiau taip ir nesukūrė) iki mūsų dienų.
Apskritai Vudstokas pateikė įvairiausių muzikinių stilių kokteilį su daug folklorinio ir trankaus roko, trupučiu egzotikos (indas Ravis Shankaras) ir faktiškai tik vieno ilgesnio papildomo šou: šeštadienio naktį britų grupė „The Who“ pagrojo visą koncertinæ programą ir daug dainų iš savo roko operos „Tommy“. Palyginti su angeliška Joan Baez, „The Who“ atstovavo priešingam – brutaliam ir beviltiškam – poliui. Jų 1965-ųjų „himne“ „Mano karta“ („My Generation“), priešpaskutinėje programos dainoje, yra tokie žodžiai: „Žmonės bando mus prispausti/ vien todėl, kad mes esame čia/ Dalykai, kuriuos jie daro, yra baisiai šalti/ Aš ti kiuosi mirti, kol pasensiu“. [3]
Priedo Townshendas, kaip ir visų savo pasirodymų pabaigoje, sudaužė savo gitarą ir dalį scenos aparatūros. Jėga pratrūko, bet buvo vilties sulaukti rojaus žemėje. Iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos, kai pankai griovė su tikru pasimėgavimu, atrodė, praeis ištisi amžiai.
Kas žvelgė giliau, visgi jau tuomet galėjo pamatyti ir tamsųjį Vudstoko šešėlį. 26-erių Janis Joplin, kuri kerėjo naktinæ publiką savo „bliuziniu“ balseliu ir kurios veidas atrodė pasenæs ištisais metais ar net dešimtmečiais, po gerų metų pasimirė nuo narkotikų perdozavimo. 1970-ieji nusinešė ir paskutinæ festivalio žvaigždæ Jimį Hendrixą. Pirmadienio rytą amerikiečių gitaros genijus dar grojo 25 tūkstančiams žiūrovų (ir krūvoms šiukšlių). Astrononomiškai didelis tais laikais buvo ir Hendrixo honoraras – 125 tūkst. dolerių – kas vargu ar atitiko antikapitalistinio judėjimo dvasią. Jis padaugino narkotikų likus kelioms savaitėms iki to, kai nuo jų mirė Joplin.
Prieš Vudstokui tampant tikru mitu, įamžinus jį kino juostoje, tikrovė dar kartą pasivijo „Vudstoko kartą“: gruodžio pradžioje Mickas Jaggeris iš „Rolling Stones“ Altamonto festivalyje išreiškė savo „Simpatiją velniui“ („Sympathy for the Devil“), prie jų derėjo „Hell’s Angels“ surengta prievartos orgija ir prie scenos nužudytas juodaodis.
Šiandien daug kam Vudstokas atrodo tik kaip neįtikėtinas, nepaprastas įvykis iš kito pasaulio: marga antimada, ilgi plaukai, primityvi koncertinė technika ir – pagal nūdienos kriterijus – gan nuobodus scenos šou. Kokie idealistai turėjo būti organizatoriai, galėjæ šeštadienio festivalį padaryti nemokamų koncertų diena! Šiandien iš pelno paskatų, esant tokiai paklausai, būtų pareikalauta dar ir priemokos.
Ką gi davė šis mega festivalis? Muzikiniu požiūriu nedaug, daugumos atlikėjų šiandien niekas nežino. Vieninteliai Joe Cockeris bei Carlosas Santana Vudstoko dėka tapo pasaulinėmis žvaigždėmis. Kaip mitinis festivalis Vudstokas buvo vilties arba geriau – ilgesio ženklas. Geresnio pasaulio, žemiškosios taikos viešpatijos arba, kaip dainavo „Ten Years After“, Tėvynės ilgesio: „I’m going home“ – „aš grįžtu namo“.

Vertė Saulius Rimkevičius





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).