Helmut Burkhardt

Kalbinis priartėjimas
Žodis „religija“ kilęs iš lotynų kalbos. Bet jo etimologija nėra aiški. Romėnų rašytojas Ciceronas (106–43 m. pr. Kr.) manė, kad žodį religio galima išvesti iš veiksmažodžio relegere (vėl surinkti, vėl pereiti, vėl apsvarstyti). Tada religio reiškia rūpestingą kulto laikymąsi, t.y. dievų garbinimą.
Krikščioniškoje tradicijoje šis žodis aiškintas kitaip. Štai ortodoksiškasis liuteronų dogmatikas F. Königas (1619–1664) sąvoką „religija“ aiškino krikščioniškomis susitaikinimo mintimis: religio kilęs iš lot. religare (vėl surišti). Šis aiškinimas, žinoma, skamba gražiai, bet kaip tik todėl galima įtarti jį esant teologiškai sukonstruotą.      Vis dėlto tai, kas iš tikrųjų yra religija, galiausiai tampa suprantama ne iš etimologijos, o iš atitinkamo konteksto, kur tas žodis vartojamas.

Religijotyrinis priartėjimas
Meyerio didžiajame kišeniniame žodyne religija apibrėžiama kaip „…apibendrinantis apibūdinimas istorinių reiškinių, kurių pagrindas yra ypatingas santykis tarp antgamtiško, transcendentinio šventojo vienos ar kelių dievybių asmenyje ir žmogaus, pastarojo elgesį lemiančiu būdu“ [1].
Taigi religijoje kalbama apie tam tikrą žmogaus elgesį. Tai vienas iš pagrindinių komponentų. Kitą sudaro tai, kad šis elgesys nukreiptas į anapusinę būtybę, kuri yra laikoma ir patiriama kaip realiai egzistuojanti. Toks elgesys iki šiol stebimas visose žemės tautose, jis bendražmogiškas. Šis aprašymas atitinka ir Adolfo Schlatterio dogmatikoje pateiktąjį: „Formuluotė ‘religija’ kyla iš fakto, kad žmonija praktikuoja kultą ir stengiasi kokia nors forma tarnauti Dievui“ [2].
Tame apibrėžime neatsižvelgta į radikaliausią budizmo pasireiškimą, kuris – kaip kartais sakoma – daugiau tėra filosofinė pasaulėžiūra arba išsigelbėjimo mokymas. Tai pirmiausia galioja pirmykščiam budizmui, hinajanos arba teravados budizmui, kuris nepripažįsta jokio kultinio dievybių garbinimo. Tik mahajanos budizme kaip dievai garbinami išsigelbėjimą atnešantys budos ir bodisatvos, kurie vis dėlto nesiskiria nuo žmonių tuo, kad ir jie yra praeinantys, nes ir jų galutinis tikslas yra pasiekti nirvaną. Vis dėlto kartais ir pasvarstoma, ar teravados budizme nirvana kaip summum bonum (aukščiausias gėris) faktiškai irgi neturi tos funkcijos ir reikšmės, kurios kitose religijose tenka dievybei.
Šis budizmo kaip religijos aiškinimas panašus į bandymą tiek išplėsti religijos sąvoką, kad čia išsitektų ne tik budizmas, bet netgi ir sekuliariosios pasaulėžiūros, tokios kaip marksizmas ir vadinamosios kvazireligijos. Štai P. Tillicho apibrėžimu religija – tai „buvimo apimtam galutinio troškimo (ultimate concern) būsena…, kurioje glūdi atsakymas į mūsų gyvenimo prasmės klausimą“ [3].

Biblinis-teologinis priartėjimas
Gvildenant religijotyriškai, klausimas tebelieka visiškai atviras, specifiškai, – kiek tokia bendra religijos sąvoka išvis pritaikoma krikščionybei arba ką gi apskritai čia norima pasakyti žodžiu „religija“?
Atsakydami į šį klausimą, pirmiausia turėsime atsižvelgti į Biblijos liudijimą.

Religija kaip biblinė sąvoka
Paprastai tariama, kad sąvokos „religija“ Biblijoje išvis nėra. Bet tai visiškai priklauso nuo to, ką suprantam kaip Bibliją. Nors vokiškame Lutherio vertime, taip pat ir hebrajiškose bei graikiškose Senojo ir Naujojo Testamentų originalo versijose lotyniškas žodis religio nevartojamas, bet – apie šią galimybę paprastai, regis, nė negalvojama – lotyniškame Biblijos vertime, t.y. Vulgatoje, jis yra, būtent ir daiktavardis religio, ir prie jo priklausantis būdvardis religiosus.
Naujajame Testamente žodžiais religio ir religiosus trijose vietose verčiami graikiški žodžiai threskeia ir threskos. Jok 1,26 ir toliau: „Jei kas mano esąs pamaldus (se religiosum esse = threskos einai) ir nepažabojo savo liežuvio …to pamaldumas (religio = threskeia) tuščias. Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse (religio apud deum = threskeia para too theoo) yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“.
Pirminė graikiško žodžio šaknies thre reikšmė yra visai panaši kaip ir lotyniško žodžio religio: ji reiškia „nešti“, „laikyti“, „remti“. Taigi iš čia žodis įgyja reikšmę: laikytis kultinių papročių ir nuostatų. Bet Jokūbas šį žodį, matyt, vartoja pakitusia reikšme. Jis čia pasisako prieš tam tikrą religingumą, kuris atsietas nuo kasdieninio gyvenimo ir jam skirtos atsakomybės už artimą žmogų ir susitelkęs į nežemišką vidinį dvasinį gyvenimą ar kultines apeigas. Bet religija anaiptol nėra tapati tokiai laikysenai, kaip tik turi būti nuo jos saugoma. Taigi religija Jokūbui reiškia: visą žmogaus elgesį (ne tik dalinai religinį jausmą) turi lemti atsakomybė prieš Dievą (apud deum).
Apd 26,5: „Aš kaip fariziejus gyvenau, laikydamasis griežčiausios mūsų tikėjimo (nostrae religionis – tes hemeteras thereskeias) krypties“.
Čia žodžiu religio turimas galvoje judaizmas kaip istorinis religinis fenomenas. Sykiu žodis čia akivaizdžiai taip pavartotas, kad religio yra bendra šį fenomeną apibūdinanti sąvoka: tai „mūsų“ pamaldos. Kaip toks jis skiriasi nuo kito, su kuriuo, kita vertus, ir vėl esama tam tikro bendrumo, ir šis pateisina tos pačios sąvokos religio vartojimą abiem reikšmėm. Šio religio viduje yra tam tikra kryptis (secta = hairesis), kuri atitinkamai suteikia formą gyvenimui Dievo akivaizdoje (vixi = ezesa). Taigi kalbama ne tik apie kitokį nekasdieninio gyvenimo patyrimą, bet visą žmogų apimančią gyvenimo išraišką.
Kol 2,18: „…pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą (religio = threskeia)“.
Toks angelų garbinimas būtinai varžosi su prisijungimu prie Kristaus, kuris vienas yra bendruomenės galva ir kaip toks turi lemti visą jos gyvenimą (eil. 19).
Žinoma, šios trys Naujojo Testamento vietos Biblijos visumos požiūriu tėra labai siauras pagrindas bibliniam-teologiniam pasisakymui religijos tema. Bet vis tiek jau aiškėja, kad religija Biblijoje nereiškia nieko keisto, izoliuoto („nuosavos provincijos sieloje“), bet kai ką, kas – bent jau labai bendrai – apima visą žmogaus gyvenseną ir paveda jį Dievui.
Bet ir be trijų minėtų vietų, žodis religiosus randamas dar keliose lotyniško Naujojo Testamento vietose: Apd 10,2 apie šimtininką Kornelijų sakoma, kad jis („pasižymėjo pamaldumu bei Dievo baime“) buvo pamaldus (religiosus) bei dievobaimingas. Tiesa, religiosus čia ne žodžio threskos vertimas, o kito graikiško žodžio, eusebes, kurį Vulgata taip verčia tik šioje vietoje, o kitur dažniausiai kaip pius. Tuo mums atsiveria perspektyva į dar vieną, dalykiškai giminingą biblinę žodžių šeimą: eusebes.

Maldingumo sąvoka Biblijoje
Būdvardis eusebes ir vienašaknės sąvokos Naujajame Testamente iš viso pasitaiko 22 kartus: 15 kartų daiktavardis eusebeia, 3 kartus būdvardis eusebes, 2 kartus būdvardis euseboos ir 2 kartus veiksmažodis eusebein. Pagrindinis graikiško žodžio eusebes kamienas turi šaknį seb. Ji nurodo atsitraukimo judesį. Atitinkamai veiksmažodis sebesthai reiškia traukimąsi nuo ko nors pernelyg galingo, nekontroliuojamo, ypač pagarbi baimė susidūrus su tuo, kas viršžmogiška ir dieviška. Taigi tuo turima omeny ne tiek kūrybiškas žmogaus veiksmas, o veikiau negatyvi reakcija, ir būtent į dieviškumo pasirodymą epifanijoje arba teofanijoje. Ilgainiui iš vidinės laikysenos, žinoma, išplaukia tam tikras elgesys, kultinis dievybės garbinimas. Tas pats galioja ir priešdėliu eu– praplėstam žodžiui eu-sebes, reiškiančiam teisingą, baimingai pagarbų elgesį priešais dievybę, priešingai a-sebeia kaip netinkamą, nepagarbų. Bet eusebeia išlaiko dviejopą reikšmę – vidinės nuostatos ir ją atitinkančio elgesio, kuris pirmiausia pasireiškia pamaldose. Abi reikšmes maždaug galima perteikti žodžiu „maldingumas“.
Iš tų 22 Naujojo Testamento pavyzdžių 5 yra Apaštalų darbuose. Apd 10 pirmiausia Kornelijus (eil. 2), paskui vienas jo kareivių (eil. 7) pavadinti eusebes. Sykiu jiedu tebėra pagonys. Bet apie Kornelijų paaiškinant pabrėžtinai sakoma, kad jis „pasižymėjo Dievo baime“ (phoboumenos ton theon). Kaip „Dievas“ čia tikriausiai neturima galvoje pagonių dievybė, bet tik „tas“ Dievas, žydų Dievas. Kornelijus priklausė pagonims, kuriems tuomet padarė įspūdį žydų liudijimas apie vieną, nematomą Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją, ir kurie širdyje simpatizavo šiam liudijimui. Ši vidinė laikysena pasireiškė tuo, kad jis „dosniai šelpdavo“ ir „ištvermingai melsdavosi Dievui“ (eil. 26). Todėl helenistas Lukas jį vadina įprasta helenistine sąvoka eusebes. Nors šis žodis savo pagrindine reikšme apima ir dievobaimingumo mintį, bet Lukas aiškiai jaučia, kad žodis eusebes dar nėra pakankamai aiškus, kad tikrai objektyviai aprašytų Kornelijaus poziciją, ir todėl priduria graikų mentalitetui ir Dievo įsivaizdavimui svetimą, žmogui radikaliai reiklią, biblinėje tradicijoje įprastą mintį apie Dievo baimę.
Taip pat Apd 17,23 žodis eusebein skirtas pagonims, ir būtent tikriems pagonims, kurie nieko nežino apie Izraelio Dievą. Keista, bet jie greta savo dievų altorių turi ir altorių, skirtų „nežinomam Dievui“. Tuo parodoma tam tikra pagarba (eusebein) šiai, kaip sakyta, jiems visai nepažįstamai, dievybei. Šis Dievo garbinimas, viena vertus, dar visai pagoniškas, bet kita vertus, Pauliaus interpretuojamas kaip tam tikro nepasitenkinimo priimtu pagonišku Dievo garbinimu išraiška.
Pagaliau Apd 3,12 eusebeia yra skirtas krikščioniui: apaštalas Paulius kalba apie savo paties maldingumą, per kurį jis stebuklingai pagydė luošį. Bet jis kalba apie tai vien norėdamas pabrėžti, kad šį stebuklą padarė būtent ne jis pats iš savo galios ar maldingumo, bet Jėzus, iki Dievo išaukštintas Viešpats, ir luošio – Dievo duotas – tikėjimas. Vis dėlto turbūt verta prisiminti ir apaštalo tikėjimą. Tada čia į akis kristų „savo maldingumo“ ir tikėjimo skyrimas. Maldingume kaip žmogaus ypatybėje tada glūdėtų pavojus, kad būtų pabrėžtas žmogaus sugebėjimas (dynamis), tuo tarpu tikėjimas savaime yra niekas, jis veiksmingas tik žvelgiant aukštyn į Dievą, tad ir žvilgsnį nuo įvykio kreipia ne į tikintįjį, bet į Dievą kaip iš tikrųjų veikiantįjį. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad maldingumo sąvoka pati savaime neturi šio neigiamo akcento, tam reikia pridėti žodį „savo“ (plg. Rom 10,3).
Jau šie keli Apaštalų darbų pavyzdžiai rodo tam tikrą skirtumą tarp eusebeia ir threskeia. Jeigu pastarasis pirmiausia apibrėžia viešas pamaldas, religiją objektyvesne prasme, tai eusebeia labiau turi omeny individualią nuostatą, t.y. religiją subjektyvesne prasme, taigi tai, ką mes savo kalboje stengiamės apibūdinti kaip maldingumą.
Šį konstatavimą patvirtina ir šios žodžio šeimos vartojimas visur kitur Naujajame Testamente.
Dažniausiai jis pasitaiko vadinamuosiuose pastoraciniuose laiškuose, Pauliaus laiškuose Timotiejui ir Titui, o iš viso 13 kartų. Be to, dar vienoje vietoje pasirodo giminingas žodis theosebeia (Dievo baimė).
Apskritai pastoraciniuose laiškuose krinta į akis tai, kad Paulius, regis, tą sąvoką visiškai nesivaržydamas vartoja kaip krikščioniško gyvenimo aprašymą. Štai, pavyzdžiui, 1 Tim 2,2 krikščionys raginami melstis už visus žmones, ypač už valdančiuosius, kurie atsakingi už žmonių bendrabūvį. Bet maldos tikslas tas, „idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“. Patraukia dėmesį tai, kad čia maldingumas tampa viso krikščioniško gyvenimo būdingu bruožu: nėra taip, kad greta viso kito žmogus dar būtų ir „maldingas“, bet gyvena tiesiog maldingumu pasižymintį gyvenimą (bion diagomen). Priedas „gerbtinas“ turbūt mažiau žymi nuo maldingumo besiskiriančią ypatybę, o daugiau tik jos poveikį išorei: maldingas gyvenimas ir nekrikščionims kelia pagarbą. Toks tiesiog visuomeniškas poveikis pirmiausia patartinas krikščionėms moterims: per jų „gerus darbus“ pasireiškia jų „Dievo garbinimas“ (Č. Kavaliausko vertime „pamaldumas“) (theosebeia; 2,10).
Panašiai plati šio žodžio reikšmė ir 5,4: svarbiausią ir pagrindinę krikščioniško auklėjimo užduotį galima aprašyti kaip įvadą į maldingą gyvenimą (eusebein). Toks maldingumas pirmiausiai rodytinas dėkingumu gimdytojams. Šis sukonkretinimas anaiptol nėra profanacija: nes nuo tokio elgesio, kaip pabrėžtinai priduria Paulius, priklauso, ar patiksi Dievui. Už to, kad taip iškeliamas tėvų gerbimo priesakas, galėjo stovėti helenistinio judaizmo suformuota nuomonė, kad gerbti tėvus kaip vaikų ugdytojus sykiu yra ir gerbti Dievą kaip tikrąjį gyvenimo davėją.
Taip pat pačiam Timotiejui primygtinai patariama „ugdytis maldingumą“ kaip „viskam (!) naudingą“ (4,7 ir t.). Po šio paraginimo atmetama kūnui priešiška askezė (4,1 ir t.). Toks kūniško susilaikymo pratimas pažymimas kaip „nedaug kam tinkamas“ ir jam priešstatomas maldingumo „ugdymas“, t.y. nuoseklus maldingumo praktikavimas, dėkingai priimant Kūrėjo dovanas ir taip jį gerbiant. Bet toks maldingumas „viskam naudingas“, t.y. jis pasirodo tinkamas visam gyvenimui, ne tik orientuotam į šiapusybę ar anapusybę, bet visam atsakingai Dievo akivaizdoje gyvenamam gyvenimui. Tokiam Dievo gerbimui jau ir dabar, ir anapus žemiškojo gyvenimo skirtas Dievo pažadas (eil. 8). Krinta į akis tai, kaip stipriai Paulius pabrėžia šį pasakymą: „Štai tikras žodis, vertas visiško pritarimo“, o paskui tęsia: „Mes todėl [dėl tokio Dievo gerbimo] ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas“ (eil. 10). Šiame pasakyme Dievo kaip Kūrėjo gerbimas išplečiamas iki Dievo kaip Išganytojo gerbimo.
Maldingumui kaip Dievą gerbiančiam elgesiui palanki dirva – ne tik Dievo per jo natūralias dovanas pripažinimas (4,3 ir t.), bet pirmiausia jo išganomojo darbo pripažinimas. Todėl neatsitiktinai kaip tik čia atsiduria žodis „tikintieji“ (eil. 10), nes tikint priimti gelbėjimo darbą – tikrasis specifiškai krikščioniško maldingumo pagrindinis elementas. Taigi Paulius 3,16 šį Dievo gelbėjimo darbą Kristų apibūdinančiame išpažinime įveda žodžiais: „Didis yra maldingumo slėpinys“. T.y. tikrasis maldingumas pašaliečiams yra neprieinama paslaptis, vien Kristus yra jos raktas. Tikrasis maldingumas nėra žmonėms iš anksto duotų galimybių sklaida, o visiškai priklausomas nuo Dievo apreiškimo Kristuje ir įmanomas vien tikėjimu į jį.
Bet ir priešingai, anot 6,3, susiduriant su klaidinančiais mokytojais maldingumas gali tapti mokymo kriterijumi: sveikas mokymas turi atitikti maldingumą, t.y. nuostatą ir gyvenseną, kurią nulemia pagarbi Dievo baimė, netarnaujanti savanaudiškiems, vien materialiems tikslams, nedaranti iš maldingumo verslo (eil. 7). Tikrasis maldingumas nesivaiko materialaus pelno, o viliasi Dievu (eil. 17) ir pasitenkina tuo, ką Dievas atseikėja pragyvenimui (eil. 6–8). Čia maldingumas taip pat pasirodo esąs tinkamas kasdienybėje, bet kaip tik todėl tarnauja Dievo garbei (eil. 16).
Į šią minčių eigą įterptas betarpiškas paraginimas Timotiejui „kovoti gerąją tikėjimo kovą“ (eil. 12). Bet ši kova prieš tai išsamiau aprašoma daugeliu dorybių, kurių Timotiejus turi siekti: „teisumas, maldingumas, tikėjimas, ištvermė, romumas“ (eil. 11). Iš pirmo žvilgsnio atsitiktinai atrodančiai grupei, kurioje maldingumas, regis, tėra viena dorybė greta kitų, vis dėlto galėtų būti pagrindu tam tikra struktūra: sąvokos tikėjimas, meilė ir ištvermė apima Pauliui ir šiaip įprastą trejetą – tikėjimą, viltį ir meilę. Čia ištvermė atitinka viltį ir dar papildoma romumo sąvoka. Bet čia ši trejybė yra abiejų ankstesnių sąvokų – teisumo ir maldingumo – paaiškinimas. „Teisumu“ Paulius priima žydų ir graikų etinėje tradicijoje talpiausią sąvoką apibūdinti doram gyvenimui. Bet greta šios prišliedamas maldingumo sąvoką, teisų veikimą jis įveda į atsakomybę prieš Dievą, tuo tarpu tolesnis trejetas siūlo konkretizuojančią interpretaciją: teisingai ir maldingai gyventi – vadinasi, tikėti Dievą, jį mylėti ir juo viltis. Čia tikėjimas ir viltis susiję ne tik su amžinuoju išganymu, bet ir su Dievo buvimu bei veikimu jau žemiškame gyvenime (4,8). O meilę Paulius dar laiško pradžioje pažymėjo kaip tikrąjį Evangelijos pamokymo tikslą (1,5).
Matome, kad ir žydas Paulius gali teigiamai suprasti graikų pagonybėje įprastą sąvoką eusebeia ir ją pritaikyti krikščioniškai egzistencijai. Bet priėmimas yra ne tik svetimo gero perėmimas, bet ir integravimasis į duotą biblinę tradiciją bei pasikeitimas per ją. Eusebeia yra išliekančio egzistencijos apibrėžtumo apibūdinimas, tai buvimas pamaldžiam. Taip jis palyginamas su tuo, ką graikas supranta esant dorybe kaip dorine ypatybe. Bet jis yra ne tik tiesiog dorybė greta kitų, bet pagrindinė krikščioniškos egzistencijos paskirtis. Ir kaip toks jis yra ne nuolatinė žmogaus asmenybės sklaida savo užduotuose polinkiuose, bet iš esmės per ją nurodo į Dievo apreiškimą: tik per Dievą jis galimas, tarnauja jo garbei.
Taigi eusebeia seną biblinį Dievo baimės ir pašventinimo motyvą priima kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą (1 Tim 2,15). Dievo baimė ir pašventinimas yra, taip sakant, biblinės esminės sąvokos tam, ką Paulius pastoraciniuose laiškuose apibūdina helenistine sąvoka eusebeia. Ji nėra papildoma, šalia kitų taip pat ugdytina dorybė išskirtinėje, „šventoje“ srityje nepriklausomai nuo „profaniškos“ gyvenimo srities, kurioje galioja kitos dorybės, neturi ji ir paprastai ištirpti kasdieniniame gyvenime. Bibliškai suprantama dorybė priešinasi tokiam gyvenimo skaidymui į šventą ir profanišką sritis, kaip ir šventybės ištirpdymui kasdieniniuose žmogiškuose reikaluose. Veikiau ji yra viso gyvenimo formavimas, bet būtent paklūstant Dievui, būnant jo akivaizdoje ir su juo. Ir ji pasirodo esanti praktiška tenkinant natūralaus gyvenimo reikalavimus ir poreikius. Bet ji jame neištirpsta. Veikiau ji gyvena iš betarpiškai Dievo pasakyto žodžio (1 Tim 4,6) ir pasireiškia betarpišku kreipimusi į Dievą malda ir jokios natūralios reikmės nenulemtu jo gelbstinčio apreiškimo liudijimu Evangelijoje, taip pat natūralius nuostatus peržengiančiu pasirengimu kentėti dėl Evangelijos (2 Tim 2,12).
Pagaliau žodžiai eusebes ir eusebeia Naujajame Testamente dar aptinkami ir Petro antrame laiške. Vis dėlto naujų aspektų šie pavyzdžiai nepateikia: dar laiško pradžioje sakoma, kad mums padovanota visa, „kas praverčia gyvenimui ir maldingumui“, ir būtent pažinimu Dievo, „kuris pašaukė mus“ (1,3). Ir čia žodis „maldingumas“ žymi visą krikščionišką gyvenimą, ir jis yra dovana, taigi nekyla savaime, bet vien pažinimu, kuriame taptume „dieviškosios prigimties dalininkais“, t.y. išliekančio tikrumo, atspindinčio Dievo būdą (eil. 4).
Prie šio konstatavimo šliejasi raginimas, kuriame dorybių sąvokų virtinė reikalauja Dievo pašaukimą ir tikrumą atitinkančios gyvensenos: tikėjimas, dorinis stropumas („dorybė“), pažinimas, susivaldymas, ištvermė, maldingumas (eusebeia), brolybė ir meilė (1,5 ir t.). Ši grupė turbūt ne taip sistemingai sutvarkyta kaip 1 Tim 6,3. Bet tai nereiškia, kad visos sąvokos tiesiog be jokios tvarkos lygiavertiškai koegzistuoja. Aiškiausiai tokią lygiavą ardo dorybės (arete) sąvoka kaip klasikinė antikos etikos gimininė sąvoka. Nėra atsitiktina tai, kad tikėjimas apibrėžiamas kaip pagrindinis krikščioniško gyvenimo ypatumas, o meilė – kaip aukščiausias galutinis tikslas. Taip pat ir derinant ištvermę bei maldingumą būtų galima išvesti vidinį sąryšį ta prasme, kad ištvermė pagundų situacijose padeda laikytis Dievo baimės. Kad iškart po Dievo baimės kaip dar vienas grandinės narys paminėta brolybė, taip pat galėtų reikšti, kad pirmesnioji išlaisvina paskesniąją. 2,9 „maldingi žmonės“ net tapo vardu krikščionims pavadinti – panašiai kaip psalmėse „teisieji“ (Ps 1,6) arba šiaip Naujajame Testamente „tikintieji/įtikėjusieji“ (2 Tes 1,10), arba „šventieji“ (Rom 1,7).
Lygiai taip 3,11 gresiančio Dievo teismo akivaizdoje (3,10) reikalaujama šiam teismui jau dabar atsiskaitančios gyvensenos, bet ši pažymima kaip „šventas gyvenimas“ arba tą patį perteikiant kitu, helenistiniu pasakymu „maldingas gyvenimo būdas“.
Taigi išvardyti visi Naujojo Testamento žodžių šeimos eusebes pavyzdžiai. Žinoma, atkreipia dėmesį tai, kad jų vartojimas apsiriboja keliais tekstais: Luko Apaštalų darbais, Petro antru laišku ir visų pirma pastoraciniais Pauliaus laiškais.
Senojo Testamento vertėjai į graikų kalbą šio žodžio šeimą irgi vartojo labai santūriai. Kaip vertimas iš hebrajų kalbos eusebeia tėra tik trijose vietose: Iz 11,2; 33,6 ir Pat 1,7 atitinkamai „(pagarbi) Viešpaties baimė“ (jirat JHWH).
Kita vertus, ši sąvoka yra graikiškai parašytuose apokrifiniuose Makabiejų trečios ir ketvirtos knygų tekstuose. Pastarosios atveju „maldingas apdairumas“ net yra aiški visos knygos, paveiktos helenistinės populiariosios filosofijos, tema.
Visi šie pastebėjimai patvirtina, kad žodžio eusebes šeimos atveju kalbama apie pasiskolintą iš graikiško mąstymo sąvoką, kurią tik labai santūriai priėmė į biblinę tradiciją, nes jausta, kad ji tik silpnai ir bent jau dviprasmiškai atitiko biblinę Dievo baimės (ir ją atitinkančio paties Dievo pažinimo) idėją. Religinė graikų jausena, kaip tai išreiškiama ir drovos prieš Dievą sąvoka, labiau skirta harmoningam Dievo ir žmogaus interesų išlyginimui. Tuo tarpu biblinėje Dievo baimės idėjoje šventojo Dievo pažinimo fone labiau pasireiškia beatodairiškas atsidavimas suvereniai Dievo valiai: „Mokyk mano širdį pagarbiai bijoti tavo vardo“ (Ps 86,11).
Bet, kita vertus, tenka pažymėti, kad ši helenistinė žodžio šeima Naujajame Testamente – nepaisant viso santūrumo – vis dėlto buvo teigiamai priimta ir todėl nederėtų veidmainiškai bijoti ją paliesti. Veikiau reikėtų pasinaudoti šiame priėmime glūdinčiu šansu – tai, kas biblinėje tradicijoje išreikšta daugeliu įvairių sąvokų, sujungti su šia sistematizuojančia helenistine sąvoka. Pabrėždama viso gyvenimo orientavimą į Dievą, taip pat betarpiškas tokios orientacijos išraiškos formas, ši sąvoka, atsižvelgiant ir į prieš, ir po to gyvavusias tendencijas vienpusiškai etizuoti krikščionybę žmogaus santykio su savimi ir pasauliu ap(si)ribojimo prasme, yra svarbi ir šiuolaikinėje teologinėje diskusijoje.

Krikščioniškas maldingumas ir teologinė religijos kritika
Taigi religijoje bibline prasme kalbama ne apie žmogiškų galimybių išugdymą dėl jų pačių, bet dėl Dievo ir jo garbės. Dievo baimė yra pagarbi baimė, kaip baimė pažeisti Dievo garbę. „Savo esme ji nėra grynai jo galios ir jo teismo baimė, bet iš pagarbumo išeinantis nedrąsumas padaryti ką nors jam atgrasaus“ [4]. Taigi religija nėra tik etikos priemonė, etiško žmogaus elgesio su kitais žmonėmis motyvas (Kantas), bet joje kalbama apie patį Dievą. Todėl ji visada tėra antrinis vyksmas, tik atsakymas į Dievo kalbėjimą, baimingą pagarbą sukeliantį Dievo pasireiškimą, savęs apreiškimą. Religija visada yra atitikimo (korespondencijos) įvykis.
Bet esant šiam biblinės religijos atsiliepimo pobūdžiui, yra tiesos ir Bartho religijos, taip pat krikščionybės kaip religijos kritikoje, būtent tiek, kiek ji yra save pateisinantis žmogaus kūrinys ir kiek, žinoma, netikėjimo, nemielumo ir beviltiškumo išraiška.
Barthas prieš „Bažnytinės dogmatikos“ 17-ą skyrių pateikia tokį teiginį: „Dievo apsireiškimas Šventosios Dvasios išsiliejimu yra teisiantis, bet sykiu ir sutaikinantis Dievo buvimas žmogiškosios religijos pasaulyje, t.y. žmogaus bandymų pasiteisinti ir pašventinti save prieš įnoringai ir savavališkai apmestą Dievo paveikslą. Bažnyčia tiek yra tikros religijos vieta, kiek ji gyvena per malonę (ir) iš malonės“ [5].
Žinoma, kaip savęs pateisinimas ir pašventinimas religija yra netikėjimas. Ir tegu niekas nesako, kad taip yra tik kitose religijose. Tai vis iš naujo esti ir tarp mūsų bei mumyse, tarp krikščionių. Bartho teiginyje dar pažymėtina, kad jis anaiptol neatmeta tos sąvokos apskritai, kad ir kaip dažnai ji būtų neapgalvotai priimama ir skleidžiama. Barthas gali ir visai teigiamai kalbėti apie „tikrąją religiją“! Šiaip ar taip, tai įvyksta Barthui tipiška dialektine forma: „Kad esama tikros religijos, yra įvykis Dievo malonės Jėzuje Kristuje akte“ (p. 377).
Antroji šio sakinio pusė dialektiškai užbaigia pirmąją: griežtai sakant, Barthui apskritai „nėra“ tikros religijos – Dievas tik leidžia jai vis iš naujo tapti įvykiu. Tik savo tapsme turi ji savo būtį kaip electio continua (nuolatinį išrinkimą). Ta būtis lieka „statmenume iš viršaus“, kuris panaikina bet kokį istorinį žmogaus gyvenimo nenutrūkstamumą. Visa, kas nenutrūkstamai egzistuoja, visada yra religija neigiama prasme: žmogaus darbas. Šiuo aktualistiniu požiūriu Biblijos teologas Barthas krikščioniškai egzistencijai paklusti negalės. Nes Biblija žino ne tik tikėjimo ir šventėjimo aktą, bet ir buvimą tikinčiuoju ir tegu ne automatišką, bet vis dėlto nepertraukiamą šventėjimą.
Tačiau iš tokio Bartho religijos supratimo, slapto pavojaus, kad žmogus užvaldys religiją sau išaukštinti, taip pat suprantama, kodėl Bartho religijos kritika pietizmo srityje iki pat bendruomenės apačios rado teigiamą atgarsį, ir čia dažnai tiesiog bjaurimasi sąvokomis „religija“ ir „religinis“. Bet šia prasme ir Schlatteris galėtų pasakyti: tik tas gali „įrodyti esąs krikščionis, kuris pradeda ryžtingą kovą prieš viską, kuo žmonija užsiima kaip religija“ [6]. Vis dėlto jokiu būdu negalima pritarti teologijoje tapusiam įprastam visiškam sąvokos „religija“, kai ji taikoma krikščioniškam tikėjimui, atmetimui. Maža to: kiek tikrai Dievo apreiškimas per atnaujinantį Šventosios Dvasios veikimą įgauna konkretų pavidalą mūsų gyvenime, ir būtent ne tik – Bonhoefferio arkanų disciplinos prasme – slaptoje, bet pačiame šiame pasaulyje, tiek tikrai krikščioniška religija yra čia: tikėjimo, vilties ir meilės suformuotame dvasingume, kuris pasireiškia malda, pamaldų ir misionierių išpažinimu ir paklusnumu iki aukos – Dievo garbei ir liudijimui, kurį pastebi pražuvęs pasaulis. Buvimas krikščioniu be religijos šia prasme savaime būtų prieštaravimas.

Dr. Helmut Burkhardt, sistematinės teologijos docentas, dėsto teologijos seminarijoje Šveicarijoje

Vertė Zigmantas Ardickas

Versta iš: Burkhardt H. Ein Gott in allen Religionen? – Gießen, 1993 © Brunnen Verlag