KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Kas gali būti išgelbėtas?

Peter Kreeft
Ronald K. Tacelli SJ

Jei išgelbėjimas siejamas su tikėjimu į Jėzų, tai atrodo negarbinga gerų pagonių atžvilgiu. Juk Sokratas vertesnis dangaus nei Torquemada? [1]

Atsakymas A: Iš kur žinote, kuris jų vertas dangaus, o kuris – ne? Argi esate Dievas? Ar jūs dovanojate dangų? Ar gyvenimas yra žaidimas, kurio taisykles jūs nustatėte?
Atsakymas B: Iš kur žinote, kad Sokratas ne danguje, o Torquemada jau ten?
Atsakymas C: Teorijos vardu prieštaravimas atmeta faktus; atmetama žinoma dėl nežinoma. Mes nežinome, kuris bus išgelbėtas, – mums to nepasakyta – bet žinome, kaip tapti išgelbėtam, – tai pasakyta. Dar žinome, jog Dievas teisus. Galbūt jo buvimas tik nujaučiamas, bet jis pats yra teisus. Jo teisumo pasirodymas lieka paslaptimi, nes mes gyvename laike ir matome „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“. Vien amžinybės požiūris yra visa apimantis ir aiškus.
Kas išgelbsti? Ar vien Kristus?
Kaip beatsakytume, vis vien atsidursime kryžkelėje. Atsakius teigiamai, visai teisėtai iškiltų prieštaravimas: tuo atveju visi nekrikščionys eina pragaran, net ir gerieji pagonys, kaip Sokratas. Ne jo kaltė, kad jis negyveno tinkamu metu ar vietoje, kur būtų susitikęs Jėzų ar krikščionių misionierių. Koks negarbingas ir žiaurus pasirodytų Dievas, pasmerkdamas didžiąją pasaulio dalį pragarui! Jei sakytume, jog nekrikščionys, pavyzdžiui, Sokratas, galėjo būti išgelbėti, tuomet savaime išplaukia klausimas: kam dar betapti krikščioniu? Jei Sokratui, kad nueitų į dangų, pakako to, ką jis jau turėjo, kam dar bekelti griežtą sąlygą, jog Jėzus yra vienintelis kelias? Kitaip sakant, jei Sokrato nėra danguje, tai Dievas neteisus, o jei Sokratas danguje, tai Jėzus nėra vienintelis kelias į ten.

Objektyvus išgelbėjimas prieš subjektyvų išgelbėjimo žinojimą
Ši dilema nėra vien painus techninis, teologinis klausimas ir susijęs ne vien su Sokratu. Tai klausimų klausimas, kuris liečia kiekvieną žmogų atskirai. Norėdami atsakyti, turėtume suskaidyti šį klausimą į jo objektyvųjį ir subjektyvųjį aspektus. Naujasis Testamentas labai aiškiai, nedviprasmiškai ir trumpai atsako į objektyvųjį klausimą ir palieka subjektyvųjį.
Naujasis Testamentas objektyviai tvirtina, jog vienintelis Gelbėtojas yra Kristus: „…nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4,12). Jėzus pats sakė: „Aš esu kelias… Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14,6). Krikščionys tiki, kad Jėzus yra vienintelis Gelbėtojas, nes jis pats taip pasakė. Jei tai netiesa, tuomet jis joks Gelbėtojas, bet melagis, piktžodžiautojas ir neįtikėtinai savanaudiškas kvailys.
Subjektyviu požiūriu, ko mums stinga, kad būtume išgelbėti? Naujasis Testamentas sako, jog norint būti išgelbėtam, reikia tikėti, tačiau ką tai reiškia? Apie kokį tikėjimą čia kalbama? Kelių jėzų negali būti, užtat žmonių tikėjimai gali smarkiai skirtis. Skiriančioji linija tarp Jėzaus ir visų kitų brėžiama labai aiškiai: tai riba, atskirianti įsikūnijusį Dievą ir paprastą žmogų. Riba tarp aiškaus Petro tikėjimo ir galimo Sokrato tikėjimo nėra tokia akivaizdi.
Ką reikštų žodžiai, jog Sokratas galėjo tikėti Kristų? Norėdamas tikėti Kristų, turėtum kiek nors apie jį žinoti. Kokiu būdu Sokratas galėjo susipažinti su Kristumi? Tuo būdu, kuriuo kiekvienas galėtų, nes tai „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1,9). Šviesa kaip dieviškasis žodis, Logosas ar protas iki įsikūnijimo.
Kas yra Dievas, tegalima sužinoti tik per Kristų (Jn 1,18; Lk 10,22). Pagonys pažįsta Dievą (Apd 17,28; Rom 1,19–20; 2,11–16). Taigi pagonys pažįsta Kristų. Kristus nėra tik šimto aštuoniasdešimt centimetrų ūgio ir trisdešimt trejų metų žydas dailidė. Jis yra antrasis amžinosios Trejybės asmuo, visiškai apreiškęs Tėvą, jo apsireiškimas arba Logosas (Kol 1,15.19; Jn 14,9). Jis susijęs su Tėvu kaip Saulės šviesa su Saule. Kaip toks, jis yra „šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ per protą ir sąžinę. Tuo būdu mokymas apie Kristaus dieviškumą, liberalų vadinamas „konservatyviu“ ar „tradiciniu“, yra tikrasis liberalų pagonių išganymo vilties pagrindas.
Taigi objektyviai vien Kristus tegali išgelbėti pagonis. Tačiau subjektyviai – koks tikėjimas galėtų išgelbėti pagonis, induistus ar agnostikus? Ar tai: (1) bendrai suprantamas, neaiškiai apibrėžiamas garbingumas ir nuoširdumas; (2) visiškas įsipareigojimas tiesai, kuri suprantama ne kaip santykinė, bet absoliuti, besąlyginė dieviška savybė; (3) ieškojimas ne vien tiesos, bet ir gerumo, plačiai suprantamos tikrosios doros, esminės gėrio, bet ne blogio galimybės; (4) gerumo meilė, suprantama ne kaip santykinė ir bendra, bet absoliuti, besąlyginė dieviška savybė; (5) atsivertimas nuo nuodėmių, nors samprata Dievo, į kurį verčiasi pagonys, gali likti visiškai neaiški; (6) tikėjimas į Dievą, gamtoje apsireiškiantį Dievą, protingą visatos Kūrėją ir šventąją sąžinės balso versmę; (7) laisva valia, sąmoningai atsakant silpnai nujaučiamai dieviškai malonei? Biblija lyg ir nurodo visus septynis reikalavimus esant būtinus.
Vis dėlto norint būti išganytam, nebūtina konkrečiai pažinti įsikūnijusio Jėzaus. Pavyzdžiui, Abraomas, Mozė ir Elijas jo nepažinojo, tačiau buvo išganyti. (Žinome tai pagal Mt 17,3 ir Lk 16,22–23). Tas pats asmuo – antrasis Trejybės asmuo – yra Logosas iki įsikūnijimo, kuris „apšviečia kiekvieną žmogų“ ir įsikūnijęs Jėzus, kurį matė tik labai nedaug žmonių. Tie, kurie matė vieną, matė ir kitą, nes abu yra vienas ir tas pats asmuo.
Jei galėtume paklausti Abraomo, „ar tikite Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją?“, jis negalėtų teigiamai atsakyti. Jo teigiamas atsakymas būtų tik numanomas jo supratime, tačiau tai yra realus santykis su realiu Kristumi. Vis dėlto Abraomas, nujausdamas Kristų, atsakė jam taip, ir tapo išganytas. Tuo būdu neturėjimas galimybės atsakyti į šį klausimą nedviprasmišku „taip“, jūsų iškart nepasmerkia. Tuo būdu Sokratas iškart nepasmerkiamas. Ar jis pažino Kristų kaip Logosą, lieka neatsakyta. Grynai abstraktus, intelektualus tiesos ieškojimas nėra pakankamas pagrindas jums išsigelbėti. Kita vertus, intelekto klaidos nėra pakankamas pagrindas jus pasmerkti.
Jūsų mirties valandą Dievas, norėdamas patikrinti, ar leisti į dangų, neegzaminuos jūsų iš teologijos mokslo. Jei taip būtų daroma, mes visi susikirstume. Iškyla subjektyvaus susikirtimo lygio nustatymo problema. Koks turėtų būti Sokrato tikėjimas, kuris leistų jam išsigelbėti? Ką jam tuomet reikštų tikėti Kristų Logosą? Ką jis privalėtų daryti, kad išsigelbėtų?
Pažiūrėkime dar sykį į savo pagrindinius duomenis, į Šventąjį Raštą. Šventajame Rašte aptinkame tris atsakymus: turite ieškoti Dievo, atsiversti nuo savo nuodėmių ir tikėti (t.y. priimti tikėjimu ir tokiu būdu gauti Dievo malonę). Pažiūrėkime, ar negalėtume nustatyti bent keletą šių amžinųjų išganymo reikalavimų matmenų.
1. Tiesos, kaip dieviškojo absoliuto, ieškojimas gali būti Dievo ieškojimas, kadangi Dievas yra tiesa. Kitaip sakant, tiesa yra tai, iš ko „padarytas“ Dievas, kaip kad Saulė padaryta iš šviesos ir energijos. Tiesa yra kur kas daugiau nei grynai intelektualus tikslumas. Ieškoti tiesos paskatina valia. Tai laisvos valios, širdies pasirinkimas – tiesos meilė – paskatinanti žmogų jos ieškoti. Ieškojimas yra kažkoks tikėjimas. Tai yra tikėjimas, nukreiptas į ateitį, tikroji viltis. Viltis yra „teologinė dorybė“, sujungianti mus su Dievu. Mums pažadėta, jog kiekvienas, kuris (jo) ieško, (jį) randa (Mt 7,7–8).
Dievo ieškojimas išduoda ieškančioje sieloje pasislėpusią dieviškąją malonę. Augustinas tarėsi Dievą jam sakius: „Vaikeli, būk drąsus. Tu manęs neieškotum, jei nebūčiau tavęs pirmiau suradęs“. Senoje bažnytinėje giesmėje yra tokie žodžiai: „Ilgai ieškojęs Viešpaties, aš supratau, – tai jis, ieškodamas manęs, pakėlė mano sielą jo ieškot. Ne aš tave, bet tu mane, teisusis Gelbėtojau, suradai“.
Paskalis sako, jog pasaulio žmones galima suskirstyti į tris grupes: pirmieji, – tie, kurie Dievo ieškojo ir jį surado; antrieji – tie, kurie jo ieško, bet neranda, o tretieji nei ieško, nei randa. Pirmąją grupę Paskalis vadino „protingais ir laimingais“ – protingais, nes jie ieškojo, ir laimingais, nes surado. Antrąją „protingais ir nelaimingais“, – protingais, nes jie ieškojo, o nelaimingais, nes dar nesurado. Trečiąją grupę vadino „neprotingais ir nelaimingais“ – neprotingais, nes jie neieško, o nelaimingais – nes neranda.
Didžiausias skirtumas yra ne tarp radusiųjų ir dar neradusių. Tai viso labo tik laikinas skirtumas, kadangi visi iš antrosios grupės pateks į pirmąją; ieškantieji randa. Didžiausias skirtumas yra tarp ieškančiųjų ir neieškančiųjų, ir šis skirtumas paliks amžiams. O ketvirtosios grupės nėra, nes neįmanoma, kad neieškantieji rastų.
2. Izaijas suporuoja atsivertimą – antrąjį reikalavimą – su ieškojimu, pirmuoju reikalavimu: „Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti, / šaukitės jo, kai jis arti. / Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus! / Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, / pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus“ (Iz 55,6–7).
Ieškojimas lydėtinas atsivertimo. Atsiversti gali kiekvienas, nes doros įstatymą žino kiekvienas (Rom 1–2), o drauge pažįsta ir savo kaltę. Vien tiesos ieškojimo ar netgi gerumo nepakanka, nes šiais dviem atvejais veiklos paskata galėtų būti išdidumas ar nuosavas teisumas, pasitenkinimas savo paties gerumu, bet ne Dievo. Ar, susitikęs Dievą, prieš jį kapituliuočiau? – tai svarbiausias klausimas.
3. Trečioji sąlyga – tikėti. Tai reiškia tikėjimu gauti Dievą, jo malonę ir gyvenimą. Bet kaip galėtume tikėti ir gauti Dievą, jo nepažinodami? Tai neįmanoma. Bet kiekvienas mūsų jį pažįsta (Rom 1). Kaip gali būti įmanoma pažinti Dievą nepažinus Kristaus? Kiekvienas mūsų pažįstame Kristų Logosą (Jn 1,9).
Ar privalu daug žinoti apie Dievą, kad jį tikėtume ir būtume išganyti? Reikalingas žinojimas nustatomas ne pagal statistinių faktų apimtį. Mums puikiai žinoma (Rom 1–2), kad apie Dievą žinome pakankamai daug, kad galėtume būti jam atsakingi. Net jei jūs apie Dievą žinote labai mažai, kaip apie „aukščiausią jėgą“, ar Dievą, kurį tik nujaučiate, jums žinoma pakankamai daug, kad jus laikytų pajėgiu atsakyti Dievui.
Į klausimą, ką derėtų žinoti, kad pajėgtum rinktis tikėti ar netikėti, lengviau atsakyti kitomis kalbomis negu anglų. Jei anglų kalboje čia vartojamas vienas veiksmažodis, to know [žinoti], tai daugumoje kalbų yra du. Vienas reiškia žinoti faktus, kitas – pažinoti asmenį. (Pavyzdžiui, vokiečių kalboje wissen ir kennen, prancūziškai – savoir ir connaitre, o lietuviškai, ko gero, tai atitinka žodžiai žinoti ir pažinti). Žinomų faktų kiekį galima suskaičiuoti. Žmogus žino tiek ir tiek faktų. Tačiau žmogų pažįstate arba ne, ir tai nesusiję su faktais, kurie jums žinomi apie jį. Dievą pažįsta kiekvienas, nors apie jį žinoma gana nedaug (žr. Rom 1 ir Apd 17).
Apibendrinkime išvadą: Sokratas, kaip ir kiekvienas pagonis, galėtų ieškoti Dievo, atsiversti nuo savo nuodėmių, silpnai tikėti ir priimti Dievą, kurį pažino tik iš silpnos savo nuojautos, ir tuo būdu taptų išgelbėtas – ar pasmerktas, jei vengtų ieškoti, atsiversti ir tikėti. Kiekvienas turi pakankamai daug šviesos, galimybių, žinių ir laisvos valios, kad galėtų būti laikomas atsakingu Dievui. Dievas yra teisus. O teisusis Dievas teisia teisingai, ne neteisingai; tai yra jis teisia pagal tai, kiek žino kiekvienas atskirai paėmus, o ne pagal tai, ką turėtų žinoti (žr. Jok 3,1).

Prieštara dėl pagonių išgelbėjimo
Konservatyvūs krikščionys dažnai nesutinka su šia nuomone, leidžiančia pagonims išsigelbėti ir devalvuojančia misijų veiklą. Kam aukoti savo gyvenimą, kam rizikuoti gyvybe skelbiant pasauliui apie Jėzų, jei žmonės gali būti išgelbėti ir be šios pažinties. Tai rimtas klausimas, vertas rimto atsakymo.
Galima nurodyti tris misijų veiklos, tai yra Evangelijos, gerosios žinios apie Jėzų, skelbimo kitiems priežastis. (Atkreiptinas dėmesys, jog visiems krikščionims liepta būti evangelistais; paskutinis Jėzaus priesakas mokiniams [Mt 28,18–20] skiriamas ne vien dvasininkų luomui). Pirma, daug fundamentalistų pateikia šią priežastį: mes žinome, jei pasaulis nepriimtų Jėzaus kaip savo Gelbėtojo, jis nueitų pragaran. Antra, daug modernistų pateikia šią priežastį: mes tik norėtume mylėti savo artimą ir pasidalyti su jais visu tuo, ką turime, atlikti savitą išskirtinį socialinį darbą. Mes netikime pragaru, o jei tikėtume, nelinkėtume nė vienam ten patekti, o jei ten kurie nors patektų, manytume, jog tai buvo vien Hitleris su Stalinu. Neužsiimame išganymo verslu, esame socialinė tarnyba. Trečioji priežastis yra tradicinė: negalėtume tiksliai nurodyti, kuris yra kelyje į pragarą, todėl norėdami keletą išgelbėti, viską statome ant kortos. Mama neturi žinoti, kad jos vaikai gali įlūžti ant plono ledo ir nuskęsti anksčiau, nei ji suskubs sušukti „Greitai sprukit nuo ledo!“ Jai gana žinoti, kad ji nežino, jog jie nenuskęs – jie gali nuskęsti. Mes žinome, kad bet kuris gali nueiti pragaran, – taip pasakė Jėzus. Taigi nesame modernistai. Bet negalėtume tiksliai nurodyti, kuris vaikas bus prarastas, kadangi Jėzus to nenurodė. Todėl atkakliai, kaip fundamentalistai, siunčiame perspėjimus ir svaidome gelbėjimo liemenes.
Čia yra kažkas panašaus į abortus. Galima išskirti tris požiūrius į abortą, kurie, priklausomai nuo to, ką jūs sakotės žiną, atitiktų tris misijų veiklos priežastis. Kai kurie sakosi žiną, kad siela įžengianti į kūną apvaisinimo momentu ir iš karto padaranti vaisių asmeniu, todėl abortas yra žmogžudystė. Kiti sakosi žiną, jog tai netiesa, todėl abortas nėra žmogžudystė. Treti teigia nežiną, kada siela įžengianti į kūną, kada vaisius tampąs asmeniu. Nors šis skeptiškas požiūris dažniausiai aptinkamas pasirinkimo laisvę palaikančių žmonių sluoksniuose, juo taip pat gana įsakmiai pasisakoma prieš abortą. Jei jūs gerai nežinote, ar negimęs kūdikis nėra asmuo ir ar jis kartais neturi sielos, būtų baisiai beširdiška ir neatsakinga rizikuoti jį nužudyti. Tai beveik tas pat, kaip šaudyti į žmonių minią ar važiuoti sunkvežimiu per aprengtų drabužiais figūrų būrį.
Nežinojimas ir rizika gali būti įsakmios paskatos veikti, lygiai kaip žinios ir aiškumas. Jei manote, kad galbūt jūsų vaikas miršta, jūs lėksite pas gydytoją ne mažesniu greičiu, nei žinodamas, jog jis tikrai miršta. Todėl atviras liberalizmo skepticizmas ir aistringas bei visiškas fundamentalistų atsidavimas yra visiškai suderinami.
Apie evangelizacinės veiklos paskatą, kuri yra svarbesnė, nei ši visa apskaita ir galimybės, galima būtų pasakyti kur kas daugiau. Paskata skelbti Evangeliją nukreipia ne vien tam, kad pagausintume dangaus gyventojų skaičių ir sumažintume jų pragare, bet kad pakviestume kitus į gilesnį dvasinį gyvenimą šiame pasaulyje: intymesnį Kristaus ir meilės pažinimą, kuris suteikia gilų tikėjimą, viltį, meilę, džiaugsmą ir ramybę. Be išsamaus Kristaus pažinimo, tai pasiekti, ko gero, neįmanoma. O be šių savybių, jei išgelbėjimas ir yra įmanomas, tai išgelbėjimo tikrumas tikrai nepasiekiamas.

Kas tuomet bus išgelbėtas?
Sakėme, jog atsakymas į klausimą „kas gelbsti?“ yra vien Kristus. Dar sakėme, jog tai dar nebūtinai reiškia, kad tokie pagonys kaip Sokratas negalės būti išgelbėti. Dabar iškeliame klausimą: ar Sokratas išgelbėtas? O jei ir išgelbėtas, kokia tai išimtis? Ar daug išgelbėtų?
Akivaizdus atsakymas – mes paprasčiausiai nežinome. Mums nedera spręsti to, ko negalime nuspręsti.
Bet ar Jėzus nesakė, jog tik keletas bus išgelbėti, kelias į amžinąjį gyvenimą yra siauras, o kelias į pražūtį yra platus (Mt 7,13–14)?
Taip, bet „keletas“ ir „daug“ nėra procentais išreiškiami santykiai. Gerasis Ganytojas į savo avis žiūri kaip geri tėvai į savo vaikus: net ir vienas prarastas yra „per daug“, o išgelbėtos devyniasdešimt devynios iš šimto yra „per mažai“. Mokiniams paklausus Jėzų apie santykinę dangaus ir pragaro statistiką („Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų“), jis neatsakė nei „taip“, nei „ne“, bet – „pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ (Lk 13,23–24). Kitaip sakant, „žiūrėkite savo nosies!“ Sukti galvą dėl kitų yra beprasmiška, netgi pavojinga, kaip ir svarstyti apie pasaulio pabaigą – kitą temą, kurią Dievas išmintingai nuslėpė nuo mūsų (Mt 24,36).
Taigi mes negalime žinoti. Bet galime veikti. Kristus neatsako į teorinius mūsų klausimus, bet duoda praktinius nurodymus. Dalį mūsų užduoties sudaro apologetika, intelekto laukų išminavimas ir tikėjimo kliūčių pašalinimas.
Sėkmingiausiai mūsų priesakai įgyvendinami per šventumą. Šventumas išmėgina Evangelijos realumą. Kiekvienas myli mylimąjį. Jėzus laimi sielas savo meile, ne savo „teologija“. Jis nelaimėjo nė vienos sielos savo knygomis, nes nė vienos jų neparašė.
Laimė, kad parašė jo mokiniai, o parašytosios knygos (Naujasis Testamentas) aiškiai atsako į klausimą apie išgelbėjimą bendrai, bet ne konkrečiai. Tai kaip ir blogio problema: mes žinome bendrą atsakymą (Dievas leidžia blogį, kad atsirastų didesnis gėris – Rom 8,28), bet ne konkretų (kodėl Dievas dabar užleidžia šį blogį ant manęs?).
Atsakymas į klausimą „kas išgelbėtas?“ aiškus – „kas nori, teateina“ (Apr 22,17). Dangaus vartai visada atviri (Apr 21,25; 3,7–8; 4,1), o pragaro vartai užrakinti iš vidaus. Tuo pagrindžiamas aiškinimas, jei Dievas yra tyra meilė, tai išgelbėjimas gryna dovana. Jei išganymas yra laisva dovana, tai ją gauna kiekvienas, išskyrus tuos, kurie jos atsisako. Dievas neatstumia nė vieno, – tik tuos, kurie jį atstumia.

Peter Kreeft, Ronald K. Tacelli SJ, katalikiškos Bostono kolegijos (JAV) docentai, P. Kreeftas – daugelio apologetinių knygų autorius

Vertė Julius Norvila

Priedas

„Nostra aetate“
II Vatikano Susirinkimas apie Bažnyčios santykius su nekrikščionių religijomis

II Vatikano Susirinkimas (1962–1965) į katalikų Bažnyčią įnešė šiokių tokių naujovių. Paprastam mišių dalyviui tai aiškiausiai pasimatė liturgijos reformose. Nuo tada ir protestantai imti vertinti kaip tikėjimo broliai. Į žmoniją bei pasaulį kaip tokius irgi žiūrima vis reikšmingiau, – tai liudija pastoralinė konstitucija Gaudium et spes. Pagaliau vienas iš šešiolikos Susirinkimo dokumentų prakalbo ir apie nekrikščionių religijų reikšmę.
Nostra aetate yra vienas trumpiausių II Vatikano dokumentų, užtat – dėl dažno citavimo – turi būti priskirtas prie vieno iš įžymiausių. Pirminis deklaracijos projektas lietė tik žydiją ir buvo nukreiptas prieš antisemitizmą. Dėl gausybės prieštaravimų buvo įtrauktos ir kitos religijos. Po ilgai trukusių diskusijų, 1965 m. spalio pabaigoje dokumentas visgi buvo patvirtintas.
Jau pirmas Nostra aetate skirsnis patraukia savo teigiamu tonu. Kaip ir kituose Susirinkimo dokumentuose, remiamasi globaline žmonijos perspektyva: „Prisimindama savo pareigą siekti vienybės bei meilės tarp žmonių ir tuo pačiu tarp tautų, ji [Bažnyčia] pirmiausia iškelia bendruosius ir žmones jungiančius klausimus“. Misijų veiklos ir apologetikos temos dokumente neliečiamos, kadangi jos nagrinėjamos kitur, pavyzdžiui, dekrete Ad gentes.
Antrame skirsnyje pripažįstama, kad religijos duoda autentiškus, „sąžiningus“ atsakymus į būties klausimus. Teigiamas jų vaidmuo trumpai apibendrinamas taip: „Taip pat ir visos kitos religijos pasaulyje stengiasi įvairiausiais būdais išaiškinti širdies nerimą, nurodydamos kelius, praktinius gyvenimo pamokymus, įsakymus bei šventas apeigas“. Pabaigoje skaitytojas randa žymųjį pasažą: „Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas šiose religijose teisinga ir šventa. Su nuoširdžia pagarba ji svarsto veikimo ir gyvenimo būdus, įsakymus ir teiginius, nors jie daug kuo skiriasi nuo jos pačios. Mat jie neretai yra tiesos spindulys, apšviečiantis visus žmones“ [2].
Šiems sakiniams, žinoma, nebuvo pagailėta kritikos. Prieštaraujančių balsų pasigirdo iš lefebristų ir iš grupės protestantų. Beje, pagrindinė mintis iš esmės neturėjo kelti ginčų: nekrikščionių religijose ne viskas yra bloga ir juoda. Visose religijose iš tiesų galima rasti teigiamų elementų – patinka tai kam nors ar nepatinka. Ginčytis galima dėl šių teigiamų dalykų apimties ir dėl formuluočių. Kadangi „kiekviena tiesa yra Dievo tiesa“ nereikia prieštarauti sąvokai „teisinga“ religijose. Dėl „šventumo“ galima diskutuoti. Be to, reikia rimtai priimti sąvoką „spindulys“: religijose esama tik pavienių tiesos spindulių – ne mažiau, bet ir ne daugiau. Todėl kai kurie katalikai, kurie tvirtina, jog „visos religijos geros“, prieštarauja II Vatikano Susirinkimo supratimui.
Nostra aetate tiesiogiai nepareiškia savo nuomonės amžinojo išganymo klausimu žmonių, kurie miršta išpažindami nekrikščionių religijas. Pirmame skyriuje kalbama apie „Aukščiausiosios Dievybės“ pripažinimą, nors lieka neatsakyta, ar to „pakanka“ amžinybei. Remiantis Gaudium et spes 22 skirsnio formuluotėmis, „geros valios“ lyg ir užtektų. Dogminės konstitucijos Lumen gentium 16 skirsnyje aptinkama turbūt pati aiškiausia pozicija tuo klausimu: „Visi be savo kaltės nepažįstantieji Kristaus Evangelijos ir jo Bažnyčios, bet ieškantieji Dievo nesugadinta širdimi ir besistengią malonės poveikyje įvykdyti savo darbais Dievo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas – visi gali pasiekti amžinąjį išganymą“. Čia susidaro galimybė įvairiai interpretuoti. Vieni žodeliu „gali“ plačiai atveria duris nekrikščionims – iš esmės kiekvienas padorus budistas pateks į dangų. Kiti nori ir toliau nekrikščionims laikyti užrakintas amžinybės duris ir teigia, kad tik labai nedaug pagonių pasieks amžinąjį išganymą.
Visus šiuos debatus, mūsų nuomone, komplikuoja tai, kad II Vatikano Susirinkimo tekstuose nekrikščionys vadinami broliais – tai vartosena, iki šiol išsilaikiusi Bažnyčioje (žr. Katalikų Bažnyčios katekizmą, § 361). Nostra aetate 5-o skirsnio pradžioje pasakyta: „Negalime Dievo vadinti visų Tėvu, jei atsisakome elgtis su kai kuriais žmonėmis, sukurtais pagal Dievo paveikslą, kaip su broliais“. Arba antai 92-ame Gaudium et spes skirsnyje teigiama: „Kadangi Dievas Tėvas – visų pagrindas ir tikslas, mes visi esame pašaukti būti broliais“.
Mintis, jog krikščionys yra atsakingi už visus žmones, išpažįstančius bet kokią religiją, laikytina teigiama ir verta dėmesio. Tiesa, pasakymas „visų Tėvas“ kaip visa ko Kūrėjas, nevykęs. Bibline vartosena, Dievas yra tik vieno Izraelio Tėvas (Įst 32,6; Iz 63,16; Jer 31,9; Mal 2,10). Naujasis Testamentas šį principą perima: Dievas yra išgelbėtųjų Tėvas; kas tapo Dievo vaiku, galiDievą vadinti „Aba, mylimas Tėve“ (Jn 1,12; Rom 8,12– 16; Gal 1,4; 3,26; 1 Jn 3,1). Taip Senajame Testamente izraelitų tautiečiai vadinami broliais (Iš 2,11; Įst 15,7; Ps 22,23; Jer 7, 15; Oz 2,3; Mch 5,2; išimtys: Pr 19,7 – atsižvelkite į kontekstą!). Naujajame Testamente šis pavadinimas pereina krikščionijai, kuri per tikėjimą suformuoja naują Dievo tautą (Mt 23,8; Apd 15,23; Rom 8,29; 1 Kor 6,5; Fil 4,1; 2 Tes 3,15; 1 Pt 2,17). „Universalios brolybės idėją“ (T. O. Goncalves „Sandoroje“, 9/99, p. 24) būtų geriau apibūdinti kaip bendrą atsakomybę už kūriniją ir pasaulį, o sąvoką „broliai“ (ar „seserys“) palikti naujatestamentine krikščionių prasme. Kitaip tarp krikščionių ir nekrikščionių esantis skirtumas bus per stipriai sumenkintas.

H. Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).