Rüdiger Hauth
Turbūt nėra kitos religinės pasaulėžiūrinės bendrijos ar psichosektos, kuri keltų tokių prieštaringų visuomenės, politikos ir Bažnyčios reakcijų, kaip „Church of Scientology“ („Scientologijos Bažnyčia“). Daugelyje šalių scientologijos veiklą kritiškai svarstė ir tebesvarsto teismai, parlamentiniai tyrimų komitetai, slaptosios tarnybos, nukentėjusiųjų iniciatyvos, universitetų seminarai ir ekonominiai susivienijimai.
Atsiradimas ir istorija
Šios labai ginčijamos, agresyvios ir didžiai netolerantiškos „Scientologijos Bažnyčios“, kuri save mielai vaizduoja kaip „persekiojamą religinę mažumą“, pradininkas buvo toks Lafayette’as Ronaldas Hubbardas. Jis gimė 1911 m. kovo 13 d. Tildene (Nebraskos valstija, JAV) buvusio jūreivio, vėliau JAV laivyno iždininko Harry Rosso Hubbardo ir žmonos Ledoros May Waterbury šeimoje. Vaikystę praleidžia Montanoje, mažoje galvijų rančoje, kuri priklauso jo seneliams. 1922 m. šeima persikrausto į valstybės sostinę Vašingtoną.
Tai, kas pačių scientologų oficialiuose bendrijos dokumentuose užfiksuota apie Hubbardą, pagal struktūrą ir turinį veikiau laikytini fantazijos elementais, charakterizuojančiais visą scientologijos sistemą. Tik nedaugelis šio psichokulto ir jo įkūrėjo pateiktų „biografinių“ duomenų derinasi su tikrove.
Iš tariamos akademinės Hubbardo karjeros irgi nedaug kas galėtų išlikti. Būdamas 19 metų, 1930 m. rugsėjį jis stoja į Džordžo Vašingtono universitetą ir užsirašo studijuoti inžinerinių mokslų. Tačiau 1932 m. pavasarį meta universitetą. 1933 m. balandžio 13 d. jis veda Marie Louise Grubb; šeimoje gimsta sūnus ir duktė.
Ketvirtame dešimtmetyje – ir tai atitinka faktus kaip išimtis – jis atsiduoda mokslinės fantastikos romanų kūrybai. Romanai pasirodo žurnaluose Astounding Science Fiction ir Thrilling Wonder Stories. Kartu pasirodo vesternai, kuriuos jis sukuria pseudonimu Winchester Remington Colt. Tuose mokslinės fantastikos romanuose, kaip savo knygoje „Iracionalybės kultai“ rašo Christopheras Evansas, kalbama „apie paranormalias žmogaus jėgas, kaip kad erdvės ir laiko įveikimas ir dvasios sugebėjimas iš nuotolio paveikti žmones. Tai įvaizdžiai, kurie svarbų vaidmenį vaidino ir scientologijos filosofijoje… Iš daugelio šių istorijų herojų tartum atpažįstamas pats Ronas Hubbardas. Netrūksta nei raudonų plaukų, nei ryškaus polinkio plepėti“ (p. 33).
II pasauliniame kare Hubbardas, pasak oficialaus gyvenimo aprašymo, dalyvavo kaip laivyno karininkas, ir vėlyvą 1942 m. pavasarį su pirmaisiais sužeistais kareiviais esą grįžo namo iš Tolimųjų Rytų. Jis pats apie tai rašo: „Apakęs dėl pažeistų regėjimo nervų ir šlubas nuo sužeidimų į šlaunis ir nugarą, II pasaulinio karo pabaigoje prieš save regėjau praktiškai be jokių perspektyvų ateitį. Pranešime apie mano tinkamumą teigiama: ‘Šis karininkas neurotinių ar psichotinių polinkių neturi’, bet ‘fiziškai netinkamas visam laikui’. Per mažiau nei dvejus metus nusitiesiau kelią, grąžinusį man tinkamumą ir jėgą, vien pritaikydamas tai, ką žinojau… Niekas man nepadėjo“ („Meine Philosophie“, p. 1).
Tačiau Evansas savo knygoje praneša, kad vienas JAV karinio jūrų laivyno valdybos atstovas paaiškino: „Patikrinus pono Hubbardo dokumentus, nėra jokio pagrindo teigti, kad jis buvo sužeistas tarnaudamas JAV kariniame laivyne“ („Kulte des Irrationalen“, 1976, p. 26). Be to, JAV laivyno duomenimis, Hubbardas, kuris niekad neturėjo aukštesnio rango kaip leitenanto, laivyne iš viso tarnavo 1609 dienas; iš jų 147 dienas praleido keliuose laivuose. Jo minimus „karo sužeidimus“, kaip teigia Evansas, sudarė dvylikapirštės žarnos opa, dešiniojo peties bursitas (tepalinio maišelio uždegimas), artritas ir konjunktyvitas.
1945 m. pabaigoje Hubbardas Kalifornijoje sueina į sąlytį su „Ordo Templi Orientis“ (OTO, Rytų templierių ordinu), šio amžiaus pradžioje įkurta neosatanistine grupe, ir tampa jos nariu. OTO tuomet dar veikė prastos reputacijos anglų „magas“ Aleisteris Crowley (1875–1947), kuris ir išrutuliojo šiam „ordinui“ tipiškus seksualinius-maginius ritualus. Prie OTO įsitikinimų priklauso įsivaizdavimai, kad žmogus gali išsivystyti į „dievą“ („Nėra kito dievo be žmogaus“), o žmogiškoji „dvasia-siela“ gali savo noru palikti kūną. Jų „etikos“ principas toks: „Daryk, ką nori, – toks turi būti visas tavo įstatymas“, ir juo postuluojama OTO valdžia ir autonomiškas viešpatavimas.
Su ordino magistru Jacku Parsonsu Hubbardas atlikinėjo magiškus ritualus – apie tai esama pranešimų. Scientologai 1969 m. gruodį į tai, kad nuolatos buvo nurodomi šie ankstyvieji kontaktai su satanizmu, reagavo „pakoreguodami“. Esą Hubbardas vyriausybinių instancijų pavestas buvo įsiskverbęs į vietinę OTO grupę, kad ją sunaikintų, ir tai jam pavykę. (Tačiau ši satanistų sekta dar ir šiandien egzistuoja).
1947 m. gruodį iširo Hubbardo santuoka. Netrukus jis veda tokią Sarą Northrup, bet ir šis ryšys pasirodo esąs „visiška katastrofa“. 1951 m. balandį jo antroji žmona paduoda pareiškimą skirtis, tarp kita ko teigdama, kad jis bandė pagrobti jųdviejų dukrą, trylikos mėnesių Alexis. 1951 m. balandžio 24 d. laikraštis Washington Times Herald viename straipsnyje praneša, kad pateikdama skyrybų skundą Sara Northrup savo vyrą pavadino „beviltišku psichikos ligoniu“. Toliau sakoma, kad kompetentingi medicinos ekspertai patarę vežti Hubbardą į privačią sanatoriją psichiatriškai stebėti ir žinomai kaip „paranoidinė šizofrenija“ psichikos ligai gydyti. 1952 m. spalį Hubbardas trečiąkart tuokiasi su Mary Sul Whipp; iš šios santuokos gimsta trys vaikai.
Kadangi jam, kaip pats sakė, niekas negalėjo padėti spręsti dėl jo psichinių-protinių ypatumų kilusių problemų, jis esą buvo priverstas „tyrinėti“ pats. Savo pastangų vaisius jis pateikia 1950 m. gegužę žurnale Astounding Science Fiction – „Dianetics: A New Science of the Mind“ („Dianetika: naujas mokslas apie protą“) kaip straipsnių rinkinį. Tekstas skelbia: kiekvienas gali pažinti savo psichosomatinių negalių priežastis ir padedamas Hubbardo išplėtotos naujos terapijos pats pasigydyti. Metodas (pavadintas „auditingu“) esą lengvai išmokstamas ir pritaikomas.
Dėl didelės paklausos Hubbardas dar kartą išgvildena šią temą, dabar daug išsamiau. 1950 m. rudenį jis išleidžia knygą „Dianetika: mokslas apie psichinę sveikatą“ (liet. 1999), – tai kūrinys, tuo tarpu tapęs scientologijos „biblija“.
Kiek vėliau Niu Džersyje jis įkuria „Dianetic Research Foundation“ („Dianetikos tyrimo fondą“). Kai valstybinės kontrolės organas šiai įstaigai prikiša, kad tai mokykla, be licencijos mokanti medicinos metodų, jis paleidžia fondą ir Vičitoje (Kanzaso valst.) atidaro naują, tačiau ši 1951 m. turi paskelbti apie savo bankrotą. Bet Hubbardas tęsia.
Tuo tarpu savo „tyrimų sritį“ jis išplečia įvairiais pasaulėžiūriniais elementais ir pavadina „scientologija“, „mokslu apie pažinimą“. 1954 m. gegužės 19 d. „scientologija“ oficialiai registruojama, po metų įsteigiama kaip „Bažnyčia“ ir 1955 m. liepos 21 d. Vašingtone (Kolumbijos federacinė apygarda) gauna „Scientologijos Bažnyčios“ registravimo liudijimą. Vėliau (1966 m. kovą) aplinkraštyje savo organizacijos funkcionieriams Hubbardas paaiškina, kodėl jis scientologiją viešai leidžia vadinti „Bažnyčia“: „Visi auditoriai tampa dvasininkais, o dvasininkai daug kur turi ypatingas privilegijas, kurioms tarp kitų priklauso mokesčių lengvatos ir priedai už butą… Žinoma, religija yra visa, kas susiję su žmogaus siela. O ir parlamentai religijų nepuola“ (Evans „Kulte des Irrationalen“, p. 88). Vis dėlto šiame sąryšyje taip pat perteikiama viena Hubbardo pastaba, kurią jis išsakė 1949 m. rašytojų kongrese: „Būtų kvaila už grašį rašyti bent vieną žodį. Jei tikrai norėtum uždirbti milijoną dolerių, geriausias būdas – įkurti savą religiją“.
1953 m. „Bažnyčios įkūrėjas“ leidžiasi į kelionę po pasaulį ir Australijoje bei Pietų Afrikoje aplanko jau atsiradusias šalininkų grupeles. Po dvejų metų savo veiklą jis perkelia iš Amerikos į Angliją, kur 1959 m. jam pavyksta įgyti buvusį Džapuro Maharadžos dvarą „Saint Hill Manor“ Rytų Grinstede (Suseksas) į pietus nuo Londono. Čia iškyla nauja pasaulinė Scientologijos būstinė ir lieka tokia daugelį metų.
Australijoje 1963 m. Viktorijos valstijos gubernatoriaus pavedimu prasideda brangiausias kada nors buvęs tyrimas tema „Scientologija“. Jį sukėlė federalinio parlamento Kamberoje narys, kuris scientologiją viešai susiejo su „šantažu ir išeikvojimu“. Nuo 1963 m. lapkričio deputatui Kevinui Andersonui vadovaujant buvo išklausyta 150 liudytojų, taip tikrinant scientologijos tikslus, praktiką ir technikos įrenginius, taip pat atidžiai pažiūrėta į „ligas“, kurias atseit gydo šis psichokultas. 1965 m. buvo pateikta 202 puslapių Andersono ataskaita, ji lėmė visų scientologinių praktikų uždraudimą. Vertinimas, buvęs baigiamajame pranešime, turbūt niekuo nepasikeitęs tebegalioja iki šiandien. Jis daro išvadą:
„Scientologija yra žalinga; jos metodai kenksmingi; jų praktinis taikymas sudaro rimtą grėsmę visuomenei, ir būtent medicinos, moraliniu ir socialiniu atžvilgiais. Jos šalininkai yra suklaidinti žmonės, neretai psichiškai nesveiki. Jos įkūrėjas yra amerikietis Lafayette’as Ronaldas Hubbardas…, kuris neteisėtai giriasi akademiniais ir kitais vardais ir dėl kurio dvasinės sveikatos kyla rimtų abejonių. Jis teturi menką nuojautą apie įvairias mokslo sritis, ir šie pirmieji pusinio išsilavinimo požymiai yra pagrindas, ant kurio jis pastatė beprotišką ir pavojingą pastatą… Hubbardo institutas reiškia pretenziją į ‘didžiausią pasaulio dvasinės-psichinės sveikatos organizaciją’. Tačiau iš tiesų tai yra didžiausia pasaulinė nekvalifikuotų žmonių organizacija, užsiimanti pavojingais metodais, kuriuos skelbia esant dvasine-psichine terapija“ (Evans, p. 95).
Hubbardas ir jo sekėjai reaguoja tūžmingai, išplūsta komisiją kaip „kengūrų teismą“ ir primena, jog Viktorijos gyventojai yra kalinių ainiai, „padugnių iš Londono lūšnynų palikuonys“.
1968 m. vasarą nemaži sunkumai scientologus ištinka Didžiojoje Britanijoje. Jau 1967 m. kovą tuometinis sveikatos ministras Kennethas Robinsonas į kelių parlamento deputatų pateiktus klausimus atsakė, kad scientologija yra „beprasmiškas kultas“, kuris „sąmoningai griebiasi silpnų, neturinčių pusiausvyros, nebrandžių ir atstumtų bei dvasiškai ir emociškai labilių žmonių“ (Stern, 4/79, p. 76).
Atsižvelgdama į tai britų vyriausybė 1968 m. liepą visiems užsieniečiams scientologams, tarp jų ir pačiam Hubbardui, uždraudžia įvažiuoti į Jungtinę Karalystę – šis draudimas buvo panaikintas tik 1980 m. vasarą. Nuo tol kulto įkūrėjas reziduoja tarptautiniuose vandenyse, trijuose savo 1967 m. struktūriškai įformintos „Sea-Org“ (Jūrų organizacija) laivuose ir vadina save „komodoru“ (laivo junginių vadu); šiuo atveju 3 287 tonų jachta „Apollo“ iki 1976 m. pradžios atlieka laivyno, kuriam dar priklauso „Royal Scotsman“ ir „Athena“, flagmano vaidmenį. Visi sektos šalininkai laivuose nešioja jūreivių uniformas ir turi karininko rangą. Iš jaunų žmonių Hubbardas šiame etape formuoja elitą, kurio prisibijoma ir kuris jam atsidavęs: „Commodore’s Messenger Org“ (Pasiuntinių organizacija). „Mesendžeriai“ ištikimai pagal direktyvas perduoda savo viršininko įsakymus žemesniems psichokulto lygiams ir vietinėms grupėms. Buvęs „mesendžeris“ sako: „Pasiuntiniai, kurie atlieka komodoro užduotį, turi tai daryti taip, kaip tai sako Hubbardas – kai jis ant ko nors niršta, tada pasiuntiniai užduotį išrėkia, arba kai jis kam nors duoda įsakymą, tai šis turi būti perduotas tuo pačiu tonu“ (ABI, p. 35).
1976 m. pradžioje „Sea-Org“ išsilaipina ant žemės; scientologija už 2,8 mln. dolerių Klirvuoteryje (Floridos valst.) įsigyja didelį viešbučių kompleksą – „Hotel Fort Harrison“ – ir įkuria čia „Flag Land Base“, iki šiol veikiančią pasaulinę vyriausiąją būstinę. Elitiniai vienetai „Sea-Org“ ir „Commodore’s Messinger Org“ nebuvo paleisti, bet ir toliau veikia kaip aukščiausios komandinės ir priežiūros struktūros, iš kurių pašaukiami aukščiausi kulto funkcionieriai.
Aštuntajame dešimtmetyje Hubbardo bendrija Amerikoje krinta į akis dėl keleto vienareikšmiškai kriminalinių akcijų. Jų užkulisiniai vadovai priklauso skyriui, kuris veikia kaip scientologijos „slaptoji tarnyba“; tai 1966 m. kovo 1 d. Sent Hil Meinore įkurtas „Guardian Office“ (Sergėtojų biuras). Vienas tuometinis aukšto rango scientologas jį aprašė taip: „Tai pasaulinis tinklas iš specialiai išlavintų ir visiškai fanatiškų agentų ir detektyvų; savo darbo būdu jis dideliu mastu palyginamas su CIA [Centrine žvalgybos valdyba JAV] ir KGB“ (ABI 12-80-164, p. 164).
1973 m. „Guardian Office“ viršininkė Jane Kember savo pavaduotojui rašo laišką, kur praneša, kad interpolas Vašingtone turi medžiagos apie Scientologiją bei L. Roną Hubbardą ir kad ji guli JAV iždinėje. „Mums reikia įsilaužti ir pasisavinti dokumentus. Vykdymą perduodu tau…“
1974 m. rugsėjį pasiunčiamas pirmasis scientologijos agentas į JAV finansų žinybą. Po mėnesio Jane Kember paskelbia blogai pagarsėjusį „Guardian Program Order [įsakymą] Nr. 1361“. Tokie GPO anksčiau buvo itin aktualūs, ir juos galėjo duoti tik Hubbardas, jo žmona ir Jane Kember. Pagal „GPO 1361“ turėjo būti imtasi infiltracijos į Vašingtono mokesčių inspekciją ir JAV teisingumo ministerijos mokesčių skyrių, norint pavogti visus dokumentus apie scientologiją ir Hubbardą, taip pat vidines valstybės advokatūros pastabas apie būsimą scientologijos teismo procesą.
1974 m. lapkritį sektos agentai įtaisė elektroninius pasiklausymo prietaisus mokesčių žinybos konferencijų salėse ir pasiklausė jų bylos nagrinėjimo. Sykiu pradingo pirmieji dokumentai iš mokesčių inspekcijos biuro. Šios vagystės užsitęsė ilgesnį laiką.
1975 m. liepą Jane Kember parašo „GPO Nr. 9“, kur nurodo pasiųsti agentą į Interpolo biurą ir pagrobti visus ten esančius dokumentus apie kultą. Šios nusikaltimų serijos viršūnė – 1975 m. gruodžio „GPO Nr. 158“, kuris turi laiduoti sektos įkūrėjo Hubbardo „asmeninį saugumą“. Tai įsakymas infiltruoti visas vyriausybines įstaigas, kurios turėtų galią grasinti Hubbardui bausme arba iškelti jam baudžiamąją bylą. Tolesniais mėnesiais scientologijos agentams pavyksta pagaminti visraktį, suklastoti dokumentus ir pavogti didelį kiekį slaptos medžiagos. 1976 m. vasarą „Guardian Office“ agentai įsilaužia ir į teismo sales bei prokurorų biurus. Tais pačiais metais suimami ir nuteisiami pirmieji agentai. Po to 1977 m. liepos 8 d. daugiau kaip 130 FBI žmonių atlieka kratą kulto Amerikos būstinėje Los Andžele, per kurią konfiskuoti beveik visi iki tol pavogti dokumentai. Scientologai akciją apibūdino kaip „fašistinę“, FBI apkaltino įsilaužimu ir vagyste ir Amerikos vyriausybei pareiškė 750 mln. dolerių ieškinį nuostoliams atlyginti. Tuo saikas prisipildo.
1979 m. gruodį teismas Vašingtone nuteisia Mary Sue Hubbard 5 metams sunkiųjų darbų kalėjimo kaip atsakingiausią už minėtus nusikaltimus, pirmiausia už sąmokslą prieš Jungtines Valstijas. Jane Kember sugeba pasprukti į Angliją ir kaip anglė Valstijoms neišduodama. Visi kiti scientologijos agentai taip pat nuteisiami po kelis metus kalėti ir turi atsėdėti bausmę. Prieš tai visi kaltinamieji pagal kaltinimus buvo paskelbti kaltais (1982 m. „Guardian Office“ buvo paleistas ir pakeistas organizacija pavadinimu „Office of Special Affairs/ OSA“).
Pats Hubbardas taip pat turi praryti karčią piliulę, ir būtent Prancūzijoje. 1978 m. vasario 14 d. Paryžiaus teismas nuteisė jį už akių ketverius metus kalėti be nuosprendžio atidėjimo ir pinigine 30 tūkstančių frankų bauda. Jį ir tris vadovaujančius prancūzų scientologus teismas pripažino kaltais dėl apgaulės. Tačiau įsakymas suimti Hubbardą negalėjo būti įvykdytas, nes jis teisme nepasirodė.
Artimiausi patikėtiniai paruošia jam slaptą prieglobstį La Kvintoje ir Gilmano Hot Springse, Pietų Kalifornijoje, kur jis gali slapstytis. Jei reikėtų bėgti, jis turi 500 tūkstančių dolerių ir didelį automobilį. 1980 m. kovą kulto įkūrėjo pėdsakai dingsta: viešumoje, taip pat bendruomenėje nuo tol jo nematyti. Paskutinis jo išvaizdą 1977 m. aprašo Mitte’as: „Jis turėjo ilgus, pečius siekiančius rausvai pilkus plaukus, karieso apniktus dantis, tikrai didelį pilvą ir barzdą ‘priedangai’. Visai nebebuvo panašus į savo nuotrauką“ (Haack „Scientology“, p. 64). 1986 m. pavasarį scientologų proklamacijoje buvo galima perskaityti: „L. Ronas Hubbardas, atlikęs gyvenimo darbą ir juo visiškai patenkintas, penktadienį, 1986 m. sausio 24 d., paliko kūną“.
Devintojo dešimtmečio pradžioje už šio psichokoncerno kulisų prasideda pirmieji susidūrimai ir valdžios kovos už naujas vadovavimo pozicijas. Čia lemiamą vaidmenį suvaidina jaunuolis iš elitinės grupės „Commodore’s Messenger Org“, vardu Davidas Miscavige’as (gimęs 1957 m.). Perėmus valdžią iš senųjų funkcionierių, kaip aukščiausios valdymo ir kontrolės organas buvo įsteigtas „Religious Technology Center“ (RTC), kuriam iki šiol (1994) „Captain“ rangu vadovauja D. Miscavige’as. Apie tai vienas suinteresuotas asmuo rašo:
RTC įkūrė saujelė aukšto rango Bažnyčios vadovų. Jo vadovavimo direktyvų Hubbardas nepaskelbė, ką šiaip visada padarydavo, kai būdavo kuriama nauja administracinė korporacija. Sklido gandas, kad buvo suklastotas Hubbardo parašas, norint sukurti prideramą įkūrimo dokumentą. Per RTC įkūrėjai galėjo prieiti prie visų Bažnyčios fondų ir resursų ir todėl pasiekti aukščiausias valdžios pozicijas tarptautinėje daugelio milijonų dolerių verslovėje“ („Der Sekten-Konzern“, p. 57).
Pretenzijos
„Civilizacija be psichikos ligų, be nusikaltimų ir karo, kur gabieji gali pasiekti savo, o garbingi žmonės turėti teises, ir kur žmogus gali laisvai tobulėti – tokie yra scientologijos tikslai… Būdama nepolitinio pobūdžio, scientologija mielai priima kiekvieną individą, vis tiek kokio tikėjimo, rasės ar nacijos. Mes nesiekiame revoliucijos. Individui ir visuomenei mes siūlome aukštesnės būties evoliuciją. Mes pasiekiame savo tikslus. Po tūkstančių metų nepasitikėjimo savimi, savo protu ir visata žmogui buvo sudaryta proga prasiveržti. Šią sėkmę lėmė apibendrintos sunkių tūkstantmečių mąstančios žmonijos tiesos, destiliuotos ir praplėstos naujais atradimais apie žmogų. Scientologija šiandien yra gyvybingiausias pasaulio sąjūdis. Scientologijos ribose saulė niekad nenusileidžia… Mes tai darysime ir mums tai pasiseks su kiekvienu nauju Žemės apsisukimu. Lafayette’as Ronaldas Hubbardas“ („Die Scientology Kirche stellt sich vor“, 1982, p. 5).
„Scientologija apima visas humanitarines, religines ir mokslines pastangas pagerinti žmogaus likimą. Ji tiesiogiai siejasi su visomis tomis pastangomis, kurių nuoširdžiai imtasi istorijos eigoje, kad žmogui būtų garantuotas geresnis pragyvenimas ir suteikta viltis, nors tokios viltys vargu ar išsipildė“ („What is Scientology?“, 1978, p. 4).
„Scientologijos mokymas apima sielos ryšio su savimi, su kita gyvybe ir su visata tyrimą. Tikslas yra dvasinė laisvė. Ištakos glūdi Rytų religijose, ypač budizme. Scientologija siūlo kelią, kuriame atskiras žmogus per studijas ir sielovadą gali įsisąmoninti savo paties nemirtingumą ir pasiekti aukščiausią tiesą. Tai suvokimas žmogaus dvasinės pusės ir tų dalykų, kurie trukdo visapusiškai atskleisti savo gabumus“ („What is Scientology?“, 1990, p. 9).
Dianetika ir scientologija
Dianetika
Šį scientologijos dirbtinį žodį Hubbardas sudarė iš graikiškų žodžių dia (=per) ir nous (=protas); jis turi reikšti maždaug „mokslas apie protą“ arba „dvasinės sveikatos mokslas“; su tuo dar susietas įsivaizdavimas, kad esą galima „pagydyti per protą“. Savo knygoje „Dianetika“ jis apibrėžia šią sąvoką ir išvardija panaudojimo sritis: „1. Ji yra susistemintas mokslas apie mąstymą, pagrįstas tiksliomis aksiomomis [įrodytais mokslo principais arba dėsniais]. 2. Ji apima terapijos techniką, kuria galima gydyti visas neorganines psichikos ligas ir visus psichosomatinius negalavimus, kiekvienam garantuojant visišką išgijimą. 3. Ji atskleidžia žmogaus sugebėjimus ir protingumą, gerokai pranokstančius dabartinį vidurkį… 6. Dianetika kliniškai bei eksperimentiškai atrado ir pademonstravo vienintelę psichikos sutrikimų priežastį… 10. Dianetika padarė galą ‘būtinybei’ naikinti smegenis (elektros) šoku ar chirurginiu būdu, kad psichikos ligonis taptų ‘paklusnus’ ir ‘prisitaikęs’…“ (p. 6).
Hubbardas čia atsako ir į savo iškeltus klausimus, ko turįs pasiekti „proto mokslas“, būtent rasti ir visiškai pašalinti psichikos ligų, neurozių, psichozių, įkyrių būsenų ir socialinių sutrikimų priežastis“. Tai dabar esą įmanoma, teigia jis, dėl jo „tyrimų“ rezultatų.
Jis neva atrado, kad žmogaus protą sudaro pozityvus ir negatyvus aspektas, ir pavadino juos „analitiniu protu“ ir „reaktyviu protu“. Konkrečiai jis tai įsivaizdavo šitaip: visa, ką žmogus patiria, suvokia ir pastebi ir mielai laiko atmintyje, priimama „analitinio proto“ ir kaupiama „standartiniame atminties banke“. Bet būna situacijų, kai žmogus nėra savo „analitinio proto“ šeimininkas, nes šis tampa neaktyvus ir stringa. Tai atsitinka ypač vadinamojo nesąmoningumo būsenomis, prie kurių Hubbardas, be tikro apalpimo, priskiria ir šoką, kliedesį bei skausmą. Visi įspūdžiai, jausmai ir vaizdai, kurie plaukia į žmogų per šias būsenas, priimami „reaktyvaus proto“ ir kaupiami „reaktyviame banke“: Hubbardas tokius negatyvius įspūdžių vaizdus vadina „ingramomis“ ir apibrėžia: „Ingrama – visiškai užsifiksavęs ‘nesąmoningumo’ momento turinys, kuris apima fizinį skausmą arba skausmingas emocijas ir visus jutimus. Ji yra vienintelė aberacijų ir psichosomatinių ligų priežastis“ („Dianetik“, p. 516). Tuo tarpu „aberacijos“ yra kuopinė sąvoka psichozėms ir bet kokiai įkyrių vaizdinių rūšiai pavadinti.
Paprastai ingramos neveikia; bet jas gali atgaivinti „dirginimo-atsiliepimo“ mechanizmas; taigi tuo, kad per panašius išorinius įvykius, vaizdus ar vyksmus prisimenami patys negatyvūs patyrimai. Kam, pavyzdžiui, kartą labai skaudžiai įkando šuo, tam šis išgyvenimas kaip „ingrama“ įsirašė į „reaktyvų protą“. Vis dėlto ingrama tol neatmenama, kol nukentėjusis nemato šalia šuns arba kol šuo nesitaiko jam įkąsti. Bet kai tai atsitinka, tada ingrama „restimuliuojama“ ir nulemia akimirksnio mąstymą ir jausmą: jis bijo šuns.
Kitos ingramos signalizuoja gyvačių ar uošvės, darbo vietos praradimo baimę arba baimę, kad maiste gali būti nuodų ir t.t. Iš viso Hubbardas manė kiekvieną žmogų turint nuo 200 iki 300 ingramų, kurios sukelia įvairias psichikos ir fizines ligas.
Scientologija
Dianetika orientuota į terapijos analizę ir praktiką, o scientologijos atveju neva kalbama apie religiją ir filosofiją. Pats žodis, regis, sudarytas iš lotyniško scire (=žinoti) ir graikiško logos (=mokymas) ir reiškia maždaug „mokymą apie žinojimą“ (arba „žinoti, kaip žinoma“).
Pasak Hubbardo, scientologija susideda iš viso pasaulio išminties: joje neva yra induistinės vedos ir Gautamos Budos mokymai; kinų lamų vienuolynų žinios, graikų, romėnų ir arabų matematinis pažinimas, kaip ir Kanto, Nietzsche’s ir Schopenhauerio filosofijos; greta atseit yra įvairių sudėtinių dalių iš krikščionybės ir iš Vakarų bei Rytų civilizacijos technologijų, kokios jos gyvavo mūsų amžiaus pradžioje.
Iš vedų (šventųjų induizmo raštų) kaip „seniausio scientologijos šaltinio“ esą perimtas ir „tikėjimas reinkarnacija“, pereinąs į įsivaizdavimą, „kad žmogus yra nemirtinga dvasinė būtybė, turi kūną ir protą (o nėra vien kūnas ar protas), taip pat į tikslą pasiekti tobulą dvasinę laisvę sau ir savo artimiems“ („Glaube und religiöses Brauchtum der ScientologyKirche“, p. 4 ir t.).
Panašumas tarp budizmo ir scientologijos yra tas, kad abiejuose žinoma priežasties ir pasekmės sąveika, ypač žmogaus problemos atžvilgiu. Kaip ir budizmas, scientologija norinti pradėti nuo žmogaus, įduoti jam į rankas problemos įveikimo įrankį ir įgalinti jį sąmoningai jausti visus būties aspektus, ypač susijusius su dvasiniu gyvenimu.
Siekiant apibrėžti vieną scientologijos poskyrį, nepasigailėta ir krikščionybės. Ištraukiama „paprasta Kristaus žinia apie tiesą ir Dievo meilę“, kuri galinti padėti mylėti savo artimą, „net ir mūsų priešus“. Jėzus skelbė „kelią į Dievą“ ir „dvasios išlaisvinimą“, taip pat „žmogaus atsakomybę prieš savo artimuosius…“ Kas jaučiasi toks atsakingas ir padeda kitiems, tas esą patiria „pasitenkinimą“ ir „džiaugsmą“.
Iš induizmo, budizmo ir krikščionybės pasiskolintos religinės detalės su įvairiais mokslinės fantastikos elementais nūnai suplakamos į naują sistemą ir, remiantis dirbtinai sukurtų svetimžodžių žodynu, pristatoma į rinką kaip „religijos filosofija“ ir „moderni religija“.
Svarbiausią vaidmenį šios naujos religijos mokyme vaidina dvi sąvokos – „teta“ ir „tetanas“. Graikiška raide „teta“ scientologija žymi kūrybinę, dvasinę energiją arba gyvybinę jėgą, kuri savo pirmykšte forma yra visa ko materialaus priežastis. Ji yra „tetano“, nemirtingos, amžinos žmogaus dvasios dispozicijoje. Taigi „tetanas“ yra tikrasis žmogus, nepriklausomas nuo savo kūno, sąmonės ir proto. Todėl jis nepavaldus laiko, erdvės ir materijos apribojimams; jis stovi virš visatos ir turi sugebėjimą sukurti sau šią visatą iš materijos (matter), energijos (energy), erdvės (space) ir laiko (time) – MEST. Tetanui galimos įvairios būties būsenos, tarp kitų – be kūno apsistoti už fizikinės visatos ribų arba tyčia būti už savo kūno, kad šiam vadovautų iš šalies (eksteriosiacija).
Fizinės mirties atveju tetanas atsiskiria nuo kūno ir pagal „reinkarnacijos principą“ stengiasi rasti naują žmogišką apvalkalą. „Kaip elgiasi tetanai, kai staiga nebetenka kūno? Jie elgiasi kaip žmonės. Jie laikosi arti žmonių; jie pamato nėščią moterį ir nuseka paskui ją gatve… Tetanai daro keisčiausius dalykus. Nėra normos, kada priimamas naujas kūnas, tik paprastai (kai tetanas nieko kito neketina) tai įvyksta dvi ar trys minutės po vaiko atsiskyrimo nuo motinos. Tetanas vaiko kūną dažniausiai perima maždaug tada, kai šis pirmąkart įkvepia“ („Staatsanwaltschaft München“, 1986 balandis, p. 51 ir t.).
Hubbardo manymu, iš pradžių visi žmonės buvo įsisąmoninę, jog yra nemirtingos dvasinės būtybės; kaip tetanai jie sugebėjo tvarkyti chaotišką visatą ir susikurti sau kūną. Jie buvo absoliučiai laisvi. Tačiau šiandien žmonės mano esą priklausomi nuo materijos, erdvės ir laiko.
Aiškindamas, kaip galėjo būti prieita iki šio sąmonės susidrumstimo, Hubbardas pasinaudojo savo moksline fantastika: kadaise tetanai gyveno Helotrobos planetoje laimingi ir pasitikintys savimi. Bet ten prieš 35 milijardus metų viešpatavęs piktasis kunigaikštis Xenn turėjęs rūpesčių dėl gyventojų pertekliaus. Tad jis ilgai negalvojęs ir sugrūdęs du milijardus tetanų į vandenilio bombas, kurias susprogdinęs vulkano krateryje, ir nusviedęs juos į žemę, kuri tuomet dar vadinosi Teegeack (tydžek). Šio perkėlimo metu Xenn tetanus pavertęs vergais, jų „visuminį pėdsaką“ (visą laiko pėdsaką per milijardus metų) prikrovęs negatyvių įvykių (ingramų). Kunigaikštis už savo nusikaltimą buvęs nubaustas – ištikimų liaudies karininkų uždarytas į elektra įkrautą dėžę ir užkastas viename kalne Šiaurės Amerikos vakaruose, kur tebėra ir šiandien.
Jei šiandieniniams žmonėms būtų galima grąžinti tetanų tapatybę, jie būtų išvaduoti iš „vergo būties“ ir patirtų visišką laisvę. Šią svajonę ir norinti įgyvendinti scientologija.
Hubbardo sekėjai mano, kad žmonių veiklą lemia „aštuonios dinamikos“:
pirmoji dinamika: siekis egzistuoti kaip individui ir atskleisti save;
antroji dinamika: tarpžmogiško ryšio ir šeimos sukūrimo siekis;
trečioji dinamika: veržimasis priklausyti bendrijai, profesinei, sporto ar bendraminčių grupei;
ketvirtoji dinamika: veržimasis į bendražmogišką būtį;
penktoji dinamika: siekis išgyventi per tolesnį gyvūnų ir augalų pasaulio gyvavimą;
šeštoji dinamika: siekis išgyventi per fizinę visatą;
septintoji dinamika: veržimasis į dvasinės būtybės būtį;
aštuntoji dinamika: begalybės, aukščiausios būtybės egzistencijos siekis.
Tetano ypatybė yra ne „leistis paveikiamam“, o „pačiam paveikti“, pačiam būti poveikių priežastimi. Scientologija parodo šį kelią, kuris per pirmąsias septynias „dinamikas“ veda aukštyn, kol siekiantysis aštuntoje pakopoje vėl taps laisva, visiškai nepriklausoma dvasine būtybe kaip kadaise – nemirtinguoju tetanu.
Praktika
Verbavimas
Pirmas kontaktas su šiuo psichokultu atsiranda arba per darbo kolegas, darbdavį, draugus ar pažįstamus, kurie jau priklauso jam, arba per skelbimą laikraštyje, kur greičiausiai reklamuojama Hubbardo knyga; arba verbuotojui užkalbinus praeivį gatvėje, paprastai netoli būstinės. Šį žvalgymąsi besidominčių asmenų ir pėsčiųjų užkalbinimą (Gal turite minutę laiko? Ar nenorėtumėte sužinoti, kas iš tikrųjų esate?) scientologai vadina „Body-Routing“, o tai amerikietiškai reiškia maždaug „eiti gaudyti klientus fiziškai“.
Verbuotojas turi užduotį užkalbintąjį būtinai pakviesti į būstinę, kad ten šis atliktų „asmenybės testą“. Gatvės darbuotojams raštiškai nurodyta, kaip elgtis ir į ką atkreipti dėmesį. Viename tokiame potvarkyje sakoma: „Visa akcija tik tada yra produktas (t.y. sėkmė), kai užkalbintas asmuo sėdi kursuose, komunikacijos ar kituose, nusipirko knygą ar leidžiasi audituojamas“ („Executive Directive Nr. 26 – Body-Routing – Scientology Kirche Düsseldorf“, 11. Mai 1984).
Asmenybės testas
Testą, kurį scientologai, turbūt tam, kad sukeltų moksliškumo įspūdį, išdidžiai vadina „Oksfordo asmenybės analize“, sudaro 200 klausimų; į kiekvieną galima atsakyti trejopai (taip, ne, nežinau). Jų turinys gan skirtingas, pavyzdžiui:
„02. Ar situacijose, kuriose kiti sutrinka, Jūs liekate gan ramus?
09. Ar manote, kad socialinėms garantijoms reikėtų išleisti daugiau pinigų?
16. Ar lėtai kalbate?
86. Ar kramtote pirštų nagus arba pieštuką?
97. Ar gerai miegate?
140. Ar visada renkate tą pačią partiją, užuot atidžiai įsižiūrėję į kandidatus ir temas?
155. Ar žmonės mielai būna su Jumis?
192. Ar Jums rūpi karo aukų ar politinių pabėgėlių likimas?
196. Ar kada pagalvojate, kad Jūsų amžius byloja Jūsų nenaudai (esate per jauna(s) ar per sena(s))?“
Pridedamas vertintojo scientologo parengtas testo lakštas turi dešimt simptomų sričių, suskirstytų į pozityvų ir negatyvų lauką.
pozityvu negatyvu
A stabilus labilus
B linksmas prislėgtas
C ramus nervingas
D patikimas nepatikimas
E aktyvus neveiklus
F gebantis suvaržytas
G atsakingas neatsakingas
H korektiškai sprendžia nepatiklus, kritiškas
I rodo palankumą nesugeba įsijausti
J geba bendrauti užsisklendęs
Prie to pridėtame lankstinuke sakoma, kad testas padeda „tiksliai atkreipti dėmesį į asmenines silpnybes, labiau susidomėti savo asmeniu ir šį tą sužinoti apie asmenines tobulėjimo galimybes“.
Autorius „testavosi“ triskart ir įsitikino, kad nepaisant įvairaus atsakymo į klausimus pagal įvertinimo lauką nubrėžta „testo kreivė“ kaskart rodė tą pačią kryptį. Kiek žinoma, čia kalbama apie normalią standartinę kreivę, kuri pateikiama kiekvienam testo dalyviui. Taip pat kiekvienas su mažais nukrypimais gauna tą patį žodžiu pranešamą rezultatą: viena vertus, esate patikimas, suvokiąs atsakomybę ir ramus; bet kita vertus, taip pat ir nepatiklus ir užsisklendęs; o ypač bendravimo srityje visa yra labai negatyvu ir problemiška (asmeninės „silpnosios vietos“).
Taigi scientologas pasiūlo savo bendrijos sudarytus komunikacijos kursus, kurie gali išspręsti atskleistas problemas ir „ištestuotąjį“ paversti nauju, labiau savimi pasitikinčiu žmogumi. Jeigu užkalbintasis sutinka su pasiūlymu, jis nė nepastebėdamas žengė pirmą žingsnį į šį psichokultą.
Aprašytasis „asmenybės testas“ specialioje literatūroje neminimas, nenagrinėjamas ir rimtų psichologų nenaudojamas. Jis veikiau vertinamas kaip grėsmė „nestabilioms asmenybėms“, nes „surastosios silpnosios vietos“ gali duoti dingstį būgštavimams dėl savo asmens. 1984 m. gruodžio mėn. eksperto atsiliepime Miuncheno apskrities valdybos skyriui konstatuojama, kad tariamų „silpnųjų vietų“ nurodymas gali kelti rimtą nerimą ir „paskatinti nenormalius psichikos procesus“.
Komunikacijos kursai
Veiksmingiausiems verbavimo požiūriu scientologijos pasiūlymams priklauso vadinamieji „komunikacijos“ kursai. Juos sudaro daug nedidelių pratimų, kurie dalyviui turi perteikti ypatingus bendravimo sugebėjimus, pavyzdžiui: „Sugebėjimas priešstatyti save asmeniui ar situacijai, netampant agresyviam ar neprarandant savitvardos. Aiškiai ir tiesiogiai kam nors perteikti idėją ar mintį, nepasijuntant sutrikusiam ar sumišusiam ir pasitikint. Sugebėjimas įsiklausyti į asmenį, suprasti, ką jis jums sako, ir pranešti, kad jį suprantate. Nepaisant trikdžių ar nukrypimų vairuoti pokalbį ir gauti atsakymus į jūsų iškeltus klausimus“ (Scientology-Faltblatt „Erreichen Sie Zufriedenheit und Glück“, 1975).
Per atskiras kursų fazes treneris ir dalyvis sėdi arti vienas prieš kitą, o treneris naudoja „patvirtinimo“ techniką: kiekvieną partnerio atsakymą ar reakciją patvirtina žodžiais „gerai“, „puiku“, „šaunu“ ir t.t. – „kasdienybėje vargu ar prasmingas pokalbio metodas“ (Haack „Scientology“, p. 88).
Scientologai nejudrų sėdėjimą vienas prieš kitą dar vadina „konfrontavimu“ – tai sąvoka, kurią Hubbardas taip apibūdino: „Žodis ‘konfrontuoti’ reiškia žiūrėti į veidą ar į akis; stovėti arba būti priešais neišsigąstant ir nesitraukiant… ypač esant iššūkiui, priešinimuisi ar kaltinimui… Kai to neįstengi, kai atsitrauki, – nesi sąmoningas“ („Magazin der Scientology Kirche“, Nr.126, 1983, p. 1). Per seansus, kurie gali trukti iki dviejų valandų, neleidžiama: spurdėti, kikenti, gūžčioti ar kaip nors „trikdančiai judėti“. Kai vis dėlto kas nors atsitinka, treneris duoda komandą: „Klaida – pradėti iš naujo!“
Šių kursų absolventams galimi aiškūs socialinio elgesio pokyčiai, nes šis „spoksojimas į akis“ normaliai žmonėms bendraujant veikia labai agresyviai ir nemaloniai. Be to, psichologai apie tokius išimtinus bendravimo metodus kalba kaip apie „izoliavimą nuo išorės“ (sensorinę deprivaciją), dėl kurio gali smukti kursų dalyvių darbingumas, pažangumas, kilti koncentracijos sutrikimų, iliuzinių nesupratimų, taip pat haliucinacijų. Juk ir buvę scientologai praneša apie tokius potyrius ir psichopatologinius simptomus, kurie iš dalies turėjo būti gydomi psichiatrijos ligoninėse.
Auditingas
Kai besidomintis asmuo per bendravimo kursus priartėja prie scientologijos, labai greitai jam pasiūloma ypatinga terapijos ir „dvasinio konsultavimo“ forma – vadinamasis auditingas (iš lot. audire – klausyti, girdėti). Hubbardas išrutuliojo šią psichotechniką norėdamas išdildyti negatyvius sielos-dvasios įspūdžius (ingramas), kurie trukdo žmogaus „tetaniškai būčiai“. Auditavimo žadamas tikslas yra „kliro“ (angl. clear – švarus, šviesus, tyras) būsena: juo tampa asmuo, kurio psichosomatinės ligos ir aberacijos pranyksta ir nebegrįžta. „Kliras“ (laisvas, išlaisvintas) „laisvai tvarkosi su visais savo sugebėjimais ir vaizduote“ (Hubbard „Dianetik“, p. 205). Jis tampa atsparesnis tikroms ligoms, pakelia savo moralinį lygį, sustiprina asmenybę, tampa dinamiškas ir imlus įspūdžiams, konstruktyvus ir kūrybiškas. Hubbardas manė, kad „kliras“ net ilgiau gyvena. Auditingu galima pasiekti daug kitų fantastinių dalykų, net žaidžiant šachmatais apskaičiuoti ėjimus per dešimtpenkiolika sekundžių, tuo tarpu normaliam žaidėjui tam prireiktų pusvalandžio. Todėl nenuostabu, kad Hubbardas prieina prie tokio palyginimo: „Kliro santykis su vidutiniu žmogumi yra toks, kaip vidutinio žmogaus su psichikos ligoniu“ („Dianetik“, p. 206). Pirmuoju šio pasaulio „kliru“ atseit 1965 m. tapo vienas pietų afrikietis. 1994 m. vasarą pateiktais duomenimis, pasaulyje turėjo būti 49051 „klirų“ („The Auditor Special“, Aug. 1994, p. 8).
Auditingas yra savotiškas klausimų ir atsakymų žaidimas, žaidžiamas paciento (prekliro) ir „terapeuto“ (auditoriaus), ir jį lemia du akcentai. Auditorius turi sugebėti žodis į žodį vis iš naujo „iškelti preklirui tikslų klausimą, nesvarbu, kaip dažnai prekliras atsako į jį“, ir kaskart, kai prekliras atsako arba įvykdo nurodymą, patvirtinti jo žodžius sakant „gerai“ arba „ačiū“ (VELKD-Information „Was ist Scientology?“, p. 8). Taip pat auditorius jokiu būdu neturi rodyti jausmų preklirui, kad ir kaip gerai ar blogai jam sektųsi per „apklausą“. „Kai auditorius dvasiškai taip nusiteikia, kad galėtų sau ir toliau sėdėti bei švilpauti dainelę, kai priešais jį dega Roma, – manė Hubbardas, – tada jis dirbs optimaliai“.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje Hubbardas savo terapijos metodą suefektyvino išrastu techniniu aparatu, vadinamuoju Hubbardo elektromačiu, sutrumpintai „emetru“. Kalbama apie įrankį, kuris atseit matuoja „asmens realumą“, „tai, kas asmeniui atrodo tikra ir realu“ (VELKD-Info, p. 9). Audituojamas prekliras liečia dvi konservų dėžutes, kurios kabeliu sujungtos su indikatoriaus skale. Iš pažiūros jis panašus į melo detektorių ir veikia pagal tą patį techninį principą.
Taigi audituodamas auditorius stengiasi priartėti prie prekliro ingramų, pirmiausia vis klausdamas bendrų „standartinio atminties banko“ duomenų, kad pamažu aptiktų „laiko pėdsakus“, kurie užrašė visus pozityvius ir negatyvius ligtolinio gyvenimo įspūdžius. Jei auditorius savo klausimų žaidime aptinka ingramą, tada prekliras turi šį nemalonų potyrį dar ir dar kartą pavaizduoti su visomis smulkmenomis, įsivaizduodamas tuometines emocijas ir nuotaikas. Proceso metu, ypač atsakinėjant į pavienius klausimus (techniškai žiūrint čia matuojama drėgnų rankų odos varža) juda emetro skalės adata, ir kaip auditoriui „parodomas kiekvienas sielos pokytis arba kiekvienas audituojamojo dėmesio posūkis. Tad jis gali pasikliauti ne tik išoriniais ženklais kaip kad šypsena, kaktos raukymas, nervingas žvalgymasis ir t.t., bet gali visas emocijas perskaityti ant emetro“ („Ursprung“, Nr. 68, April 1978, p. 8). Šitaip scientologų manymu, ingramos redukuojamos ir vieną dieną net išdildomos.
Religijos įkūrėjas Hubbardas mintyse turėjo tikslą padaryti „klirais“ ne tik pavienius žmones, bet ir visą Žemės planetą su visais jos gyventojais. Jis leido savo vaizduotei laisvai įsibėgėti ir svajojo apie tai, kad vieną dieną gali būti pašalinti žmonių trūkumai bei suklydimai ir sudarytos rojaus sąlygos.
Bet greta tokio fantastinio akcento visa tai turi ir vieną labai pavojingą momentą. Šios „terapijos“ metu pacientų pasąmonė ir jų sielos problemos atiduodamos į rankas žmonėms, kurie nėra kvalifikuoti nei kaip medikai, nei kaip psichologai ar psichoterapeutai. Scientologų pastaba, kad auditorių atveju kalbama apie „visiškai išlavintus dvasininkus“, yra melaginga ir šiame sąryšyje nesvarbi.
OT – „tiltas į visišką laisvę“
Kas per dianetiką pasiekia „kliro“ statusą ir gerai elgiasi kaip scientologijos („Bažnyčios“) narys, gali imtis labai brangių „Operating-Thetan“ (Veikiančio tetano, OT) kursų, kad pasiektų aukštesnį sąmonės lygmenį „iki žvaigždžių ir dar toliau“ („Ursprung“ Nr. 20, 1972, p. 9). Kad neatkristų ir nesudarytų sau problemų, jis netgi privalo tęsti ir tapti „OT“, t.y. „veikiančiu tetanu“ – to Hubbardas reikalavo jau 1967 m. „Asmuo yra kliras pirmoje dinamikoje – būtina tapti OT, kad būtum nuskaidrintas visose dinamikose, įskaitant visuomenės ir fizinės visatos… Kelyje į tiesą nėra jokio stabčiojimo. Jeigu jau pastatėte koją ant kelio, turite eiti iki galo, kitaip jus apniks visokie sunkumai ir nemalonios staigmenos“ („Advance! Deutsche Beilage“, Nr.78, 1983, p. 2).
Kai 1967 m. vis daugiau scientologų pasiekdavo „kliro“ statusą ir „išsivaduodavo iš savo negatyvių įtakų“, Hubbardas turėjo pasiūlyti ką nors aukštesnio ir patrauklesnio, kad užpildytų susidariusį vakuumą, duotų naują orientaciją ir palaikytų nervinį knietulį. Tad buvo išrasta OT šmėkla, kuri aštuntame dešimtmetyje išsiplėtojo į gudriai sumanytą sistemą. Pagal „Grade Chart“ (Laipsnių lentelę) nuo 1991 m. iki šiol egzistuoja 15 pakopų, OT I iki OT XV, iš kurių vis dėlto paskutinės šešios „dar nesuteiktos“. Ką Hubbardas prifantazavo savo mokslinės fantastikos romanuose, dabar esą galima (už dešimtis tūkstančių markių) patirti praktiškai.
Nuo pakopos ant pakopos kopia „tetanas“ aukštyn, kol pasiekia nemirtingumo, viešpatavimo laikui, erdvei ir materijai būseną, t.y. peržengia „tiltą į visišką laisvę“. OT kursų absolventai praneša, kad jie atskirose pakopose turėję nuotykingų išgyvenimų. Taip jie visai sąmoningai pabuvę už savo kūno ribų, sklandę virš Šiaurės ašigalio ir sykiu apžvelgę visą Afriką, telepatiškai susikalbėję su kitais „tetanais“, judinę daiktus vien savo minčių jėga, įveikę demonus ir sužinoję „galutinę tiesą“ ir t.t.
Ypač įdomus, atrodo, yra OT III, „svarbi gairė kelyje“. Šiame sąryšyje nuolat kalbama apie ugnies sieną, kurią esą 1967 m. kovą pirmas pramušęs Hubbardas. Už „ugnies sienos“ neva jam buvusi atskleista „galutinė šios visatos paslaptis“. Prieš 75 mln. metų „konfederacijos, kuriai tuomet priklausė Žemė, planetoje“ įvykusi didžiulė katastrofa ir buvę nuniokota visa, kas materialu ir dvasiška. Dar ir šiandien mūsų gyvenime ir kultūroje esą jaučiami šių mirtinų įvykių padariniai. Tarp praeities ir dabarties egzistuojanti ši „ugnies siena“, kurios iki 1967 m. niekas nepajėgęs įveikti.
Dabar esąs laikas apgręžti tai, kas įvykę, ir išgelbėti, bent iš dalies, visatą. Hubbardas vienoje paskaitoje scientologams sakė: „Galbūt tai, ką Jūs manot apie realybę, jei pasakysiu, kad mes ketiname išgelbėti šį sektorių. Niekas per 75 mln. metų to padaryti neįstengė. Mes esame pirmieji… Per visą visatos plotį nėra žmogui kitos vilties kaip mes patys. Tai milžiniška atsakomybė. Aš per ilgai buvau vienas. Dabar jūs dalijatės ja su manimi… Aš pasimatysiu su jumis čia viršuje, kitame tilto gale“ (OT III – Die Feuerwand, Faltblatt, 1967).
Valymo „rundown“
Jei kas nors nusprendžia išeiti aukštesniuosius scientologijos kursus, norėdamas siekti „dvasios išsilaisvinimo“, drauge jis privalo ir fiziškai išsilaisvinti ir dalyvauti „sveikatos programoje“, vadinamojoje valymo „rundown“. Hubbardas apie tai sako: „Gyvename chemiškai orientuotoje visuomenėje. Didžioji gyventojų dalis kasdien turi vartoti maisto produktų konservavimo priemones, kitus cheminius nuodus, kenkėjų naikinimo priemones ir panašiai. Dar prisideda tabletės nuo skausmo, raminamieji ir kiti gydytojų prirašomi medicininiai chemikalai. Pagrindinis valymo ‘rundown’ tikslas – pašalinti kūne susikaupusius chemikalus ir nuodingas medžiagas“ (Faltblätter, 1982).
Programą sudaro fizinis judėjimas (bėgimas ristele), buvimas labai karštoje saunoje, taip pat augalinio aliejaus, didelių kiekių vitaminų preparatų ir mineralų gėrimas. Parą prieš prasidedant „rundown“ nebegalima gerti alkoholio, dėl apsilankymų pas gydytoją būtina konsultuotis su scientologais. Tarp aliejaus ir vitaminų gėrimo turi praeiti valanda, saunoje nuolat turi būti paruoštų druskų ir kalio tablečių. Kasdien turi būti parengtas pranešimas apie programos eigą ir pristatytas į vietinį centrą.
„Rundown“, kaip mano scientologai, taip pat teikia imunitetą bet kokiai spinduliavimo žalai, ypač radioaktyviems spinduliams. Tam tikslui labai padeda Hubbardo paskirtas vitaminų preparatas „niacinas“ (nikotino rūgštis) sykiu su auditingu. Kulto įkūrėjas sakė: „Srityse, kuriose per atominį karą galimi pavojingi radioaktyvūs krituliai, savo veikla užsiims tik scientologai. Aš noriu, kad jie pergyventų III pasaulinį karą“ (Faltblatt „Reinigungs-Rundown & Atomkrieg“, Januar 1980).
Etika
Vakarietišku supratimu etika paprastai reiškia morališkai gerą elgesį su žmonėmis ir aplinka; jai priklauso tolerancija, užuojauta silpnajam, rūpestingi ryšiai su gamta ir t.t. Tad štai šią sąvoką scientologija „apibrėžė iš naujo“, t.y. užpildė ją visai kitu turiniu. „Savanorių dvasininkų vadovėlis“ (angliškas leidimas) apibūdina: „Etikos tikslas yra: ŠALINTI IŠ APLINKOS PRIEŠINGUS KETINIMUS; kai jis pasiektas, jos tikslas yra: ŠALINTI IŠ APLINKOS SVETIMUS KETINIMUS. To dėka pažanga yra galima visiems“ (p. 283).
Knygoje „Ethik der Scientology“ (1989) į korupciją, kūno sužalojimą, kitaip manančių persekiojimą ir malšinimą, taip pat prievartos naudojimą priešams žiūrima kaip į legalų ir siūlomą valdžios įgijimą ir išlaikymą. Pavyzdys: „Valdžią visada stumkite į to asmens pusę, nuo kurio valdžios jūs priklausote, ar tai būtų daroma skiriant daugiau pinigų valdžios žmogui, ar karštai ginant valdžios žmogų nuo kritiko. Netgi įmanoma, kad vienas priešų tamsoje dusliai tėkštųsi ant grindinio arba kaip gimimo dienos staigmena suliepsnotų visa priešo stovykla“ (p. 270). Taigi „etika“ scientologams reiškia „pasipriešinimo pašalinimą“ ir rėmimą visko, kas naudinga psichokultui.
Scientologija – „Bažnyčia“?
Psichokultas viešumoje prisistato kaip Bažnyčia ir stengiasi tai pateisinti nuoroda į „religinius įsitikinimus ir veiksmus“. Dabar sąvoka „Bažnyčia“ juridiškai nėra apsaugota ir gali būti vartojama visų įmanomų grupių ar susivienijimų. Kad scientologijos atveju nekalbama apie krikščionišką konfesiją ar Bažnyčią ekumenine prasme, turbūt jau paaiškėjo iš ligšiolinių samprotavimų. Bet ką kulto sekėjai savo ruožtu supranta kaip Bažnyčią? Vienam jie gan bendrai kalba apie „religiją“, o kitam, atsižvelgdami į savo „ceremonijas“, apie „Bažnyčią“.
„Scientologija nėra monoteistinė apreiškimo religija (tikėjimas į vieną vienintelį Dievą); ji veikiau dominuoja gnostinių išganymo religijų tradicijoje (tokių, kurios išganymo ieško per savęs paties pažinimą)…“ („Die Scientology Kirche in Deutschland“, p. 15).
Iš čia atsiranda priešprieša su krikščionybe, kuri apibūdinama taip: „Akivaizdu, kad ir krikščionybei rūpi žmogaus išganymas. Ir čia žmogus esą vedamas (keliu) į tiesą… Pagrindinis skirtumas tas, kad krikščionybėje žmogus išganomas ar turėtų būti išganomas ‘iš išorės’ Jėzaus Kristaus darbu ir Dievo valia, tuo tarpu scientologijoje žmogus išganomas ‘iš vidaus’, iš savęs paties. Dar vienas skirtumas atsiranda iš fakto, kad scientologijoje žmogaus išganymo ar išvadavimo siekiama jau šiame gyvenime, tuo tarpu krikščionybėje žmogus laukia išganymo po mirties“ (p. 16).
Apie Dievą randami tik migloti pasisakymai. Scientologai jį sieja su „aštuntąja dinamika“; ir kadangi kiekvienas žmogus yra šios „dinamikos“ dalininkas, esą „Dievą“ greičiausiai galima rasti pačiame žmoguje. Beje, „Jėzaus Kristaus darbas“ esąs labai aukštai vertinamas; nes jis esą „į Vakarų pasaulį atnešęs viltį ir išganymo galimybę“ (p. 16).
Tačiau 1954 m. suformuluotame „tikėjimo išpažinime“ apie Kristų nekalbama; tuo tarpu kalbama apie „neatimamas žmogaus teises atlikti savo religinę praktiką, …saugoti savo dvasinę sveikatą, išsakyti savo nuomonę“ ir t.t. Be to, negalima „proto tyrimo ir psichinės kilmės ligų atitolinti nuo religijos ar atiduoti nereliginėms sritims“. Scientologai pagal šį išpažinimą tiki, kad „žmogus iš esmės yra geras ir kad jis siekia išgyventi“. Ir pagaliau: „Mūsų bažnyčios atstovai tiki, kad dvasia gali būti išgelbėta ir kad vien dvasia gali išgelbėti ir išgydyti kūną“ (p. 19).
Kaip „tikra Bažnyčia“, scientologija, žinoma, turi ir „dvasininkų“. Tai „auditoriai“, kurie yra prisiėmę „atsakingas užduotis“: „Pavienio žmogaus išganymas ir išlaisvinimas be jų būtų neįmanomas“ (p. 20). Svarbiausia jų funkcija yra išklausyti „išpažintis“ (auditingas). Suklydimus ir nuodėmes, kurias žmonės jiems išpažįsta, jie aiškina kaip „aštuonių dinamikų“ pažeidimą. Greta to „dvasininkai“ gerai išmano ceremonijas, „kurios primena krikščioniškus sakramentus, pavyzdžiui, krikštą ir santuoką. Tačiau jų reikšmė ir šaknys – Scientologijos Bažnyčios tikėjime“ (p. 24).
„Krikštas“ praktikuojamas „vardo davimo“ forma. Šioje ceremonijoje nemirtingoji dvasia-siela (tetanas) gauna naują tapatybę, nes jis per ankstesnio kūno mirtį patyrė „trauminį tapatumo praradimą“. Per jungtuves išsakoma, kad du asmenys susivienija „savo ir visų išgyvenimo labui ir įgyvendina atitinkamas dinamikas“. Pagaliau laidotuvių ceremonija skirta „prisiminti apie belaikę dvasinę žmogaus būtį ir sinchroniškai pradėti naują pradžią tolesnėje gyvenimo atkarpoje – kitoje vietoje ir kitame laike“ (p. 24).
Ir socialinėje srityje psichokultas norėtų pasirodyti kaip „Bažnyčia“. Kadangi socialinės problemos atsirandančios dėl žmonių „įsivėlimo į materialią visatą“, scientologija čia siūlo savo pagalbą „išsilaisvinti“. Programoje yra „kova prieš narkotikus, prieš žmogaus teisių pažeidimus psichiatrijoje, be to, taikos ir nusiginklavimo gynimas“ (p. 25).
Tačiau kritiškai stebint matyti, kad minėta veikla veikiau tarnauja įvaizdžiui kurti, nariams verbuoti bei scientologinėms struktūroms pridengti, o tikro socialinio darbo neatlieka. Be to, „komisijos prieš psichiatrijos žmogaus teisių pažeidimus“ atveju kalbama apie maskuojamąją kulto organizaciją, kuri varo besaikę pjudymo ir šmeižto kampaniją prieš psichologus ir psichiatrus, kurie kaip ekspertai atsiliepia į scientologijos kliedesius. Pats L. Ronas Hubbardas visą gyvenimą smarkiai kovojo prieš psichiatriją, ir tai suprantama iš jo biografijos.
Kova prieš kritikus
Pasaulėžiūrų ir ideologijų, filosofinių sistemų ir religinių tikėjimų srityje dažnai kovojama gan aštriai, kai reikia apginti savo poziciją arba įtikinti kitus, kad ji teisinga. Tačiau tas, kas nori dalyvauti šioje kovoje už „tiesą“, turi parodyti gebėjimą ir pasirengimą pirmiausia priimti ir savo reikalo kritiką.
Bet ką manyti apie organizaciją, kuri vengia atviro ir garbingo ginčo, nesutinka su pagrįstais kritiniais argumentais ir iš anksto apskritai ir beatodairiškai paskelbia visus savo kritikus „kriminaliniais nusikaltėliais“?
„Tie, kurie kritikuoja scientologiją arba neigiamai pasisako apie ją, neatlaikytų nuodugnaus jų praeities darbų ar ketinimų patikrinimo. Tai, ačiū Dievui, mums yra laiminga aplinkybė. Kriminalinis nusikaltėlis vengia dienos šviesos, o mes esame šviesa… Kada tik mes tyrėme scientologijos kritikos užkulisius, rasdavome baustinų veiksmų, už kuriuos tas asmuo pagal galiojančius įstatymus būtų galėjęs sėsti į kalėjimą. Niekad neradome scientologijos kritikų, kurie neturėjo kriminalinės praeities“ (Flugblatt „Die Kritiker der Scientology“, p. 2). Paskui proklamacijoje, iš kurios paimti šie sakiniai, gan šiurkščiai grasinama pamokyti „bedievius“, kiekvienas, stojantis scientologijai skersai kelio, akimirksniu rizikuoja savo galva. Regis, pirmiausia ši rizika – tai Hubbardo organizacijos būti įveltam į teismo procesą. Atsižvelgiant į tuo tarpu bemaž neaprėpiamą bylų skaičių, – pasak vieno jų funkcionieriaus – „Visur Europoje ir Šiaurės Amerikoje vedame daug gynybos ir kontrpuolimo bylų“ (Stern, 4/79), – beveik būtų galima kalbėti apie iracionalų šio psichokulto „procesinį įtūžį“ (kelti bylas).
Hubbardo nuomone, „proceso tikslas yra ne tiek jį laimėti, kiek įkyrėti ir atimti drąsą. Saugokitės advokatų, kurie jums pataria nestoti prieš teismą“. Amerikos Time Magazine, iš kurio paimta ši citata, savo 1991 m. gegužės 6 d. numeryje rašė, kad psichokultas juridiniams ginčams vien JAV kasmet išleidžiąs apie 20 mln. dolerių. Pasak Time, „aiškus scientologijos tikslas yra įvaryti oponentus į bankrotą arba palaidoti po popieriais“. Žurnalas cituoja advokatą Josephą Yany, kuris pagaliau įsitikino, kad scientologija, tiek pakirtusi teisingumą ir teisės sistemą, kad jai turėtų būti neleidžiama „ieškoti savo teisių kuriame nors teisme“. Iki 1987 m. Josephas Yany atstovavo psichokultui kaip juristas, bet paskui, kai kulto šalininkai jo pareikalavo atlikti kriminalinius veiksmus, padėjo savo mandatą. Nuo tol jis yra scientologų grasinimų nužudyti, įsilaužimų ir teisenos taikinys.
Ši sekta-koncernas ginčuose su kritikais ir priešininkais naudojasi ir tikrai prievartiniais metodais, kaip įtikinamai gali paliudyti ne tik buvę nariai, bet ir leidyklos, žurnalistai bei Bažnyčių įgaliotiniai sektų klausimams. Apie paskiausiai paminėtą asmenų grupę vienas vyresniųjų scientologų sakęs, jog šie esą „mėšlo separatoriai“ ir geriausiu atveju saugomi „du metrai po žeme“.
Vertinimas krikščionio akimis
„Scientologijos Bažnyčia“ neturi nieko bendra su kokia nors krikščioniška Bažnyčia ir krikščionių tikėjimu. Sąvoka „Bažnyčia“ kaip savęs apibūdinimas turbūt buvo pasirinkta dėl mokestinių, teisinių ir kitų priežasčių ir nuo tol savavališkai vartojama. Pasinaudojama nusistatyta sąvoka, užmaukšlinant ją ant svetimo dalyko. Žodis „Bažnyčia“ yra vienareikšmiškai išvestas iš graikiško ekklesia kyriake, („Viešpačiui priklausantis susirinkimas“), o taip, aišku, apie Hubbardo organizaciją manyti neįmanoma. Be to, visas religinis turinys, kurį scientologai platina pavadinimu „Bažnyčia“, yra visiškai priešingi atitinkamoms biblinėms ištarmėms apie Dievą, tiesą, dvasią, išganymą, tikėjimą, krikštą ir t.t.
Su „religija“ tikrąja religijotyrine to žodžio prasme scientologija taip pat turi nedaug ką bendra. Čia nieko nekeičia kartais ir administracinių teismų (pavyzdžiui, Frankfurtas prie Maino, 1990) atstovaujama nuomonė, jog scientologija todėl traktuotina kaip „religija“, kad jos sekėjai garbiną „aukštesnę būtybę“, turį „tikėjimo išpažinimą“ ir „savo mokymą padarę savo misijos objektu“. Todėl, anot vieno kritiko, kiekviena teroristinė gauja Vokietijoje galėtų pasiskelbti „Bažnyčia“, jei tik gerokai religiškai paspalvintų savo agitaciją (Frankfurter Rundschau, 24. November, 1990). Taigi ir federalinė Jaunimo, šeimos ir moterų ministerija 1990 m. spalio 23 d. išsakė savo nuomonę: „Scientologijos sekta nėra nei religinė bendruomenė, nei pasaulėžiūra, todėl ir negali remtis konstitucijos 4 str. 1 ir 2 pastr. pagrindine teise“.
Scientologija savo esme yra psichokultas, o struktūra – multinacionalinis koncernas, kurio vienintelis tikslas, pasak vidinių jos įkūrėjo L. Rono Hubbardo instrukcijų, yra pinigų įgijimas („Darykit pinigus! Darykit daugiau pinigų!“). Kad pasiektų šį tikslą, Hubbardas sukūrė darnią organizaciją, kuri iš vidaus ir iš išorės turi totalitarinės sistemos bruožų ir brutaliai disciplinuoja bei reglamentuoja savo šalininkus; motyvavimas toks: „Kadangi scientologija dabar neša visišką laisvę, ji privalo turėti ir galios reikalauti visiškos disciplinos, arba ji neišgyvens“ („HCO Policy Letter“, 1968 01 05).
Savo pažadu, kad gali žmones ir visą žemę padaryti „klirais“ (švariais), kultas tikriausiai eina pasitikti daugelio amžininkų, kurie žvalgosi galimybių geriau susitvarkyti su savo ir aplinkos problemomis. Tačiau tikrasis scientologijos tikslas yra ne tiek individualus problemų sprendimas, kiek „naujo žmogaus“, „antžmogio“ sukūrimas.
Čia paaiškės sąsajos su neosatanistiniais vaizdiniais, su kuriais Hubbardas susipažino aname „Ordo Templi Orientis“. Saviraiškos siekiantis „autonominis žmogus“ nebeklauso jokių įsakymų, įstatų ir etinių normų, kurie kyla ne iš jo; tada jis pats veikia kaip šių normų iniciatorius ir tuo susikuria savo asmenišką „visatą“. Taigi kai išaukštinta ir sudievinta dvasia, „tobulai išsilaisvinęs tetanas“ tampa paskutine bet kokio mąstymo ir veikimo instancija, jis nebėra atsakingas ir Kūrėjui.
Toks žmogaus paveikslas yra didžiai nekrikščioniškas. Noras būti kaip Dievui (arba pasak Martino Lutherio, „nebeleisti Dievui būti Dievu“) Biblijos pradžioje aprašyta kaip „pirmykštė nuodėmė“, šėtoniškas gundymas.
Tad esant tokiai pažiūrų struktūrai, argi nuostabu, kad scientologai vaizduojasi esą gerokai pranašesni už visus kitus žmones? Kad jie „neapšviestus“ nescientologus tik paniekinamai ir tevadina „row meat“ (žalia mėsa)? Anot Hubbardo, „scientologų ir dianetikų rango pakopa yra protingiausių pasaulio gyventojų grupių viršutinio dešimtadalio viršutiniame dešimtadalyje; jie yra protingiausi (gabiausi, inteligentiškiausi) pasaulio žmonės. Yra būtent taip“ (Weihnachtsansprache, 1976). Tad ar nuostabu, kad scientologai paskui savo „pranašą“ Hubbardą, pirmą autonominį šios epochos antžmogį, jaučia esą pašaukti „išganyti pasaulį“? Kad jie tokius savo tikslus nori prastumti visomis priemonėmis, net ir tada, kai tuo padaromi nusikaltimai ir žmonės lieka tarpustotėje?
Ši sistema „neatsuka kito skruosto“, bet smogia atgal. Galioja „power“ (valdžia) ir struktūrinė prievarta, kaip yra ir neosatanistinėse grupėse: „Stiprusis turi viešpatauti, silpnasis turi tarnauti arba žūti“. Krikščioniškos savybės – nusižeminimas, tolerancija, supratimas ar užuojauta – scientologijos etikai nepriklauso.
Iš viso Hubbardo kultas teologiniu-konfesiniu požiūriu vertintinas kaip nekrikščioniškas, socialiniu – kaip kenksmingas, humanistiniu – kaip niekinantis žmogų, o savo fantastine orientacija – kaip paranojiškas.
Rüdiger Hauth, teologijos daktaras, religijotyrininkas, sektų bei pasaulėžiūros klausimų Vestfalijos evangelikų Bažnyčios ekspertas
Vertė Zigmantas Ardickas
Versta iš: Hauth R. Hexen, Gurus, Seelenfänger. –Wuppertal, 1994. © R. Brockhaus Verlag