Ron Kubsch

„Žmogus yra tuo mokytesnis, kuo jis daugiau žino apie savo nežinojimą.“
Nikolaus von Kues (DII,9)

I
Naujųjų amžių pradžia paprastai siejama su Rene Descartes’u (1596–1650). Tuo laiku, kai „Dievas“ valdė viduramžių academia, per Descartes’o skepticizmą į mokslo pastangų centrą buvo įstumtas „Žmogus“. Vyras, nutiesęs tiltą tarp spekuliatyviųjų viduramžių ir naujųjų amžių mokslo, buvo Nikolajus Kuzietis (Nikolaus von Kues), turbūt reikšmingiausias XV amžiaus krikščionių filosofas.
Nikolajus gimė 1401 m. miestiečių šeimoje Kūze, netoli Mozelio. Kaip vyriausiajam sūnui jam buvo numatyta tęsti tėvo pradėtus vynuogininko ir nekilnojamojo turto prekiautojo verslus, tačiau jis nusprendė pasirinkti dvasininko profesiją. Anksti išmoko lotynų kalbą, o 1416 m., būdamas penkiolikos, įsirašė į Heidelbergo universitetą, kad išmoktų „septynių laisvųjų menų“ (baccalaurus in artibus) ir pasiruoštų kunigystei. Po to jis studijavo teisės mokslus Padujoje, bet kartu gilinosi į matematiką, astronomiją, fiziką ir mediciną. Nuo 1423 m. jau turėdamas daktaro laipsnį ir galėdamas mokyti Bažnyčios teisę, jis visgi apsisprendžia tęsti teologijos ir filosofijos studijas Kelne. Nikolajus įgijo nepriekaištingą akademinę reputaciją ir palaikė puikius ryšius su aristokratija. Savo susidomėjimą jis reiškė ne tik teologiniams dalykams, bet ir gamtos mokslams bei visuotinei krikščionijos reformai. „Konstantino dovaną“ [1], kuria rėmėsi pasaulietinės popiežiaus pretenzijos, jis demaskavo kaip klastotę ir ragino vėl suvienyti Romos bei graikų Bažnyčias. Jis buvo vienas pirmųjų Bažnyčios mokslininkų, parodžiusių pakantumą nekrikščioniškoms religinėms bendrijoms ir pateikė pirmąją tarpreliginių dialogų schemą. 1434 m. jis netgi pritarė konsistorijos teisių viršumą popiežiaus teisėms, ir tik truputį vėliau, 1436 m. pabaigoje, jis vėl stojo popiežiaus pusėn. Nikolajus sudarė pirmąjį (deja, dingusį) pieštą Europos žemėlapį, sugalvojo naujus gamtos mokslų metodus, siūlė padaryti kalendoriaus reformą ir pagerino π dydį. Neigė geocentrinę pasaulio sistemą ir konstatavo, kad Žemė nestovi vietoje, ką veikiai ir turėjo įteigti didieji astronomai Kepleris ir Galileo. [2]
Mirdamas 1464 m. Todyje Nikolajus galėjo didžiuotis aktyviai praleistu gyvenimu ir didelės apimties raštų rinkiniu. Pasiekęs aukštą bažnytinį postą – 1448 m. Kuzietis buvo nominuotas kardinolu – jis visą gyvenimą išlaikė tokį nesuvaldomą smalsumą ir įvairiapusiškumą, kokiu šiaip jau negalėjo pasigirti joks kitas genijus.
Prie viso to Nikolajus jokiu būdu nebuvo dramblio kaulo bokšte sėdintis mokslininkas, esantis anapus žemiškų rūpesčių ir, apsuptas gausybės asistentų, netrukdomai išradinėjantis naujas teorijas. Daug jo kūrinių atsirado tokiomis aplinkybėmis, kai atrodė, jog „susikoncentruoti ties filosofiniais klausimais buvo bemaž neįmanoma“ [3]. Dviejų pasiūlytų profesoriaus vietų jis atsisakė. Vėlyvųjų viduramžių vyskupui tai buvo greičiau neįprasta, tačiau jis labai rimtai žiūrėjo į tarnavimą pamaldose ir kartais į kalnų kaimelius keliaudavo netgi ant asilo. [4]
Beje, 1437 metais, kai Kuzietį ištiko „pašaukimo įvykis“ ir kone trenkė „filosofinis žaibas“ [5], jis irgi negyveno komforte. Tų metų rugpjūtį, popiežiaus Eugenijaus IV įpareigotas, jis keliavo iš Venecijos į Konstantinopolį rengti konsiliumo, turėjusio panaikinti tuomet jau 400 m. trukusią Romos bei graikų ortodoksų Bažnyčių schizmą. [6] Varginančioje kelionėje jūros keliais iš Graikijos kristalizavosi mintys, apie kurias jis vėliau pasakė, kad jos esą buvusios „dangaus dovana iš Šviesos Tėvo, iš kurio ateina visos geros dovanos“. Galų gale jam pavykę sudėti nesuvokiamybę į docta ignorantia – mokytą nežinojimą (DI III,99–100) [7].
Jo dvasinis žaibas iš tiesų pasirodė esąs novatoriškas. Prie scholastinių spekuliacijų Nikolajus nepridūrė paprasčiausiai ko nors naujo, jis – labai toliaregiškai – nubrėžė žmogaus pažinimo sugebėjimo ribas ir, pats nepaleisdamas krikščioniškos metafizikos strėlių, padėjo modernizmo pagrindus.
Kuziečio mąstymas buvo nukreiptas dviejomis kryptimis: pirmiausia jis pagrindžia žmogaus pažinimo sugebėjimą. Išeities taškas yra natūralus žmonėms Dievo duotas pažinimo troškimas. Dievui patinka pažinimas. Žmonės turi įgimtą išgyvenimui adekvatų sugebėjimą pažinti, „kad taip jų pastangos nebūtų tuščios“ (DI I,7). Šį galėjimą Nikolajus ypač sieja su žmogaus panašumu į Dievą. Kaip Dievas yra visa ko Kūrėjas, taip kūrybiškas mąstymas rodo žmogaus panašumą į Dievą. Antra, jis vis dėlto nubrėžia proto ribą, jo pažinimo erdvę apriboja baigiamybe ir atima iš jo galutinį rezultatą. Kadangi žmogus nėra Dievas, jo mąstymas lieka negalutinis. Bandymą suvokti Dievą per savo žinojimą Nikolajus prilygina pirmajai nuodėmei, kai nežinojimas apie Dievą turėjo padarinių. Kol „proto žinojimas yra apribotas savo paties galimybių, tai reiškia ignorantia Dei ir galiausiai pašalinimą tiesos iš gyvenimo“ [8]. Tik tada, kai žmogus mokytu nežinojimu atsiveria tikėjimui, jis prasiskverbia į tikrojo Dievo pažinimą. „Tikrą žinojimą žmogus pasiekia tik tada, kai jis susivienija su Kristumi; bet tai įvyksta tikėjime“ (ten pat).
Taip Nikolajus ne tik užbėgo už akių centrinei švietimo minčiai, bet dar prieš jos gimimą kritikavo savitą radikalų pažinimo optimizmą, kuris filosofijoje naujai iškilo tik daug vėliau, būtent XX a., ir buvo sistemiškai išplėtotas ypač kritinio racionalizmo.

II
Detaliai nenagrinėdamas kompleksiškos Nikolajaus pažinimo teorijos [9] ir neatsižvelgdamas į naujas diskusijas apie amžinąjį kuzietiškojo mąstymo [10] statusą, čia norėčiau pateikti keturis jo mokymo savitumus, pralenkusius dideles įžvalgas ir iki šiol nepraradusius savo aktualumo.

1. Kuriančioji žmogaus mąstymo galia
Kai Tomas Akvinietis savo adequatio teorijoje dar kalbėjo apie tai, kad tiesa yra „daikto ir proto atitikimas“ (STh I, Q16a1), taigi mąstymas tiek atitinka tikrovę, kiek jis sutampa su išoriniais dalykais, Nikolajus manė, jog tai, ką mes atpažįstame, nėra mums duodama paprasčiausiai „iš išorės“, bet suformuojama kartu su atpažįstamuoju subjektu. Žmogaus mąstymui tinka ne tik dalyvaujanti funkcija, jis modeliuoja aktyviai ir kūrybingai, tai mes vadiname pažinimu. Žinojimas ne visada nukreiptas tik „į pažinius daiktus, bet atiduoda daiktus mąstymui, kad šis apskritai galėtų ką nors sužinoti apie daiktus“ [11].
Tuo Kuzietis išreiškė tai, kas buvo išsamiai tematizuota Descartes’o ir kas šiandien tebėra savaime suprantama, tačiau tikroji filosofijos revoliucija įvyko tik per Immanuelio Kanto (1724–1804) „Koperniko posūkį“. „Protas neima savo įstatymų (a priori) iš gamtos, bet jam juos nurodo“, konstatavo Karaliaučiaus mokslininkas 1783 m. veikale „Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu“. Žmogaus pažinimo subjektyvumą Nikolajus jau buvo diagnozavęs prieš 350 metų.

2. Viso žinojimo spėliojamumas
Nikolajui pažinimo procesai buvo ne tik „subjektyvūs, perspektyviški, daugiskaitiniai ir komunikatyvūs“, bet ir „iš esmės nebaigti ir netobuli“ [12]. Pažinimas vyksta lyginant. Kadangi bet kokį palyginimą gali pranokti koks nors tikslesnis, „baigtinė dvasia“ negali „panašumo santykiu“ tiksliai pasiekti „daiktų tikrovės“ (DI I,15). Nikolajus rašo:

Tiesa būtent nėra nei daugiau, nei mažiau. Ji nedaloma. Viskas, kas nėra savaime tikra, negali būti matuojama tikslumu, kaip apskritimas, kuris yra tam tikrame nedalume, negali būti matuojamas jokia neapskritimo formos figūra. Taigi dvasia, kuri nėra tiesa, niekuomet nesuvoks tiesos taip tiksliai, kad jos nebūtų įmanoma dar tiksliau suvokti begalybiškume (DI I,15).

Taigi Nikolajui mąstymas yra priartėjimas. Jis asimiliuojasi su pažinimo objektu, niekuomet nesuvokdamas jo visiškai. Tai galioja ne tik begalybiškumui, bet ir baigtiniams šio pasaulio pažinimo procesams.

Objektų esmė, kuri yra esamų daiktų tiesos, nepasiekiama savo grynume. Jos ieško filosofai, tačiau nė vienas iš jų to iš tikrųjų nerado (DI I,15).

Taip Kuzietis nebeleidžia pasauliui „totaliai suvokiančiai įsikišti“ (Neuhaus, ten pat) ir nugali modernaus pasaulio vaizdo silpnuosius, jam dar apskritai negimus. Jei modernizme kėlė galvą išdidus pažinimo optimizmas, tai Nikolajus ragino laikytis santūriai. „Visas mūsų žinojimas, net ir pasaulio dalykuose, yra grynas ‘spėliojimas’“, pasakė jis (C 2).
Tik praėjus šimtmečiams ši kritika buvo performuluota. Johannas Georgas Hamannas (1730–1788), labai aukštai įvertinęs Nikolajaus koincidencijos mokymą, pasisakė prieš I. Kantą teigdamas, kad pažinimas visuomet susijęs su dinamiškais ir komunikatyviais procesais ir todėl lieka neužbaigtas. [13] XX a. Karlas Popperis (1902–1994) išplėtojo spėjimų epistemologiją, pagal kurią pažinimo pažanga vyksta „spėjimų“ ir „paneigimų“ [14] dėka. Žinojimas visuomet yra tik „spėliojimas“ (angl. „conjecture“, Nikolajus tai vadino lot. „coniectura“), kuriuo mes priartėjame prie tikrenybės, jos kada nors galutinai nesuvokdami.
Nors Nikolajus ir žinojo apie bet kokio žmogiško žinojimo reliatyvumą ir perspektyvumą, jis nepuolė į skepticizmą. Kritiškas požiūris į mūsų pačių pažinimą, anot jo, neveda į rezignuojantį skepticizmą, priešingai – jis artina prie tiesos.

Kuo nuodugniau mokomės šiame nežinojime, tuo labiau patys artėjame prie tiesos (D I I,15).

3. Begalybiškumo neatpažįstamumas
Kuzietis iškasa neįveikiamą griovį tarp baigiamybės ir begalybiškumo. Baigtinis protas nėra laiptai, kuriais būtų galima įkopti į dangų (panašiai manė dar Tomas Akvinietis, STh I,Q 2–3). Tarp baigiamybės ir begalybiškumo glūdi „radikali praraja“ [15]. Nikolajus rašo:

Begalybiškumo disproporciškumas baigiamybės atžvilgiu yra akivaizdus. Su įtikinamu aiškumu išplaukia, kad absoliučiai Didžiausio nebus ten, kur nuolat yra peržengiamas ir peržengtas, nes tiek peržengiamas, tiek peržengtas yra baigtiniai dydžiai (DI I,13).

Norėdamas iliustruoti analogia entis santykinumą Kuzietis vartoja palyginimą tarp apskritimo ir daugiakampio. Baigtinės dvasios santykis su tiesa yra toks, koks daugiakampio su apskritimu.

Kuo labiau didinsime kampų skaičių daugiakampyje, tuo labiau jis panašės į apskritimą. Nesiekiant susivienodinti su juo norėta iki begalybės padidinti kampų skaičių. Žinoma, daugiakampis turėjo persitvarkyti, kad susitapatintų su apskritimu (DI I,15).

Taigi būtų galima manyti, kad šitoks savikritiškas požiūris į nuosavas žmogiško pažinimo galimybes turėtų neišvengiamai baigtis rezignacija. Tačiau šio pavojaus Nikolajus išvengia, nes sugeba labai sveikai vertinti proto galimybes. Jis žino proto ribas, jis jo nesuspenduoja. Protas veda jį prie negatyvios teologijos, kuri jam parodo, kad mes, žmonės, esame priklausomi nuo maloningo Dievo įsikišimo. „Jeigu Dievo negalime suvokti žinojimu, tuomet galbūt nežinojimu“, rašo Weischedelis apie Nikolajaus pažinimo mokymą. [16] „Taigi jeigu protas nori matyti, jis turi tapti nežinančiu ir atsidurti šešėlyje“, rašo pats Kuzietis (VD 164).

Ne tai, ką jis suvokia, arba tai, kas yra jo tikslas, patenkina protą. Ir ne tai, ko jis visai nesuvokia, gali jį patenkinti, bet vien tai, ką jis suvokia nesuvokdamas (VD 166).

Protas, kurį Nikolajus supranta kaip Dievo dovaną, parodo mums mūsų pačių ribas. Taip jis sužadina ilgesį Tam, kam mes esame sukurti, būtent Dievui (plg. Pr 242). Tas ilgesys nėra Dievo suvokimas. Protas yra galimybė, „kad nežinomybės galima ilgėtis, bet negalima suvokti“ (Pr 242). Tikrasis priėjimas prie Dievo galų gale priklauso „visiškai nuo Dievo iniciatyvos: kad jis pats žiūrėtų į žmones“ [17].

4. Žinojimo ribos ir Dievo apreiškimas
Priėjome paskutinįjį mūsų punktą. Nikolajaus pažinimo mokymas veda žmones į nuolankumą ir Dievo garbinimą. Nors žmogus iki kraštutinumo nuvargina protą, jis neįstengia pažinti Dievo. Priešingai, protas parodo žmogui Dievo nesuvokiamumą ir bet kokio žmogaus žinojimo laikinumą. Jis parodo jam, kad jis priklauso nuo apreiškimo. Jeigu Dievas „savo šviesa neišvaro tamsos ir neapsireiškia“, žmogus lieka vienas (P 358). „Dievas prisidengęs ir pasislėpęs nuo visų išminčių akių, tačiau jis apsireiškia mažiesiems ir nuolankiesiems, kuriems jis teikia malonę“ (P 304). De Genesi Kuzietis rašo:

Taigi akivaizdu, kad žmogus nei iš dalies, nei apskritai negali rasti esmės ir prie jos prisiliesti. Jeigu žmogus tai apsvarstys, tuomet jis paniekins savo silogistinius vaikymosi žygius, paklusniai atsigręš į apreikštus pranašiškus apšvietimus ir, paniekindamas save kaip visiškai nesugebantį, ras kelią į pažinimą ir į tai, ko jis ieško. Taip pažinimas nusižemina tamsumui ir, nusižemindamas prieš jį, jį paaukština ir pamoko. Tai gerai išreiškia Mozė, kai žmogaus kritimą į nežinojimą, kuris yra intelekto mirtis, jis aiškina tuo, kad žmogus žinojimu bandąs savo paties jėgomis prilygti Dievui. [18]

III
Čia pavaizdavome keturias reikšmingas Nikolajaus Kuziečio pažinimo mokymo charakteristikas. Krikščionis filosofas, padaręs lemiamą įtaką šiuolaikinio mokslo pagrindams, suformulavo teorines pažinimo įžvalgas, kurios darbais buvo įrodytos mokslo teorijoje ir iš dalies tik daug vėliau pripažintos kaip tikrai reikšmingos. Nikolajus nurodė į žmogaus pažinimo proceso subjektyvumą, bet kokio žinojimo negalutinumą ir neįveikiamą noetinę prarają, skiriančią begalybiškumą nuo baigtybės. Tuo jis nepasidavė nei modernizmo arogancijai, nei nihilizmui arba populiarumui, kuris, atrodo, charakterizuoja postmodernizmą. Ribų nubrėžimas įtraukė Nikolajų į tariamą prieštaravimą, į „mokytą nežinojimą“, parodantį žmonėms, kad jie yra iš esmės priklausomi nuo Dievo.

Ron Kubsch, „Prizmės“ redakcijos narys, dirba moksliniu asistentu Martino Bucerio seminarijoje Vokietijoje, bendradarbiauja tarptautinėje misijoje „Agape“ ir Islamistikos institute

Vertė Vilija Ulienė