KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Tikrojo mokslo pagrindai

„Materializmas sukūrė teoriją, kuri paaiškina viską pasaulyje, bet neįtikina, kad mūsų mąstymas veiksmingas.“ C. S. Lewis

Charles Colson

Skaitydami straipsnį pasistenkite rasti atsakymą į šiuos klausimus:
· Kokie yra pagrindiniai mokslinio natūralizmo prieštaravimai?
· Kokie krikščioniškosios pasaulėžiūros elementai sudaro šiuolaikinio mokslo pagrindą?
· Ką turėtume atsakyti mokslinio natūralizmo filosofijos šalininkams?

Neseniai išleista Darwino knyga „Pavojingoji idėja“ gali lengvai suklaidinti nieko neįtariantį knygyno lentynų naršytoją. Atrodytų, kad Tufto universiteto profesorius Danielius Dennettas nori įspėti skaitytojus, kokius pavojus kelia darvinizmas. Tačiau iš tikrųjų Dennettas bando įtikinti skaitytojus priimti „pavojingąsias“ Darvino teorijos implikacijas. Jis tvirtina, kad teisingai suprantamas darvinizmas yra „universali rūgštis“, ištirpdanti visus tradicinius moralinius, metafizinius ir religinius įsitikinimus. Mat jeigu žmonės evoliucionavo savaime, dėl materialių priežasčių, nėra pagrindo tikėti mus sukūrusį ir moralines tiesas apreiškusį Dievą. Dennettas net siūlo į tradicines Bažnyčias žiūrėti kaip į „kultūrinius zoologijos sodus“, skirtus lankytojams palinksminti. [1] Ši knyga yra vienas iš spalvingesnių bendros taktikos – panaudojant mokslą kaip ginklą nušauti religiniam tikėjimui – pavyzdžių. Pagal standartinę prielaidą, mokslas reprezentuoja objektyvų pažinimą, o religija yra subjektyvių reikmių išraiška. Todėl religija turinti pritaikyti savąjį mokymą apie pasaulį prie to, ką skelbia mokslas. Taip mokslas išaukštinamas iki visuotinės filosofijos, dažnai vadinamos scientizmu arba moksliniu natūralizmu, – teigiančios, kad vieninteliai realūs dalykai yra tie, kuriuos galima pažinti ir išmatuoti patirtimi bei stebėjimais. Visa kita yra nerealūs, subjektyvios fantazijos produktai, įskaitant tokius dalykus kaip meilė ir grožis, gėris ir blogis, Dievas ir sąmonė.
Davidas Hume’as, aštuonioliktojo amžiaus škotų filosofas ir krikščionybės kritikas, atskleidė tikrąją scientizmo ir dramatinės prozos darbotvarkę. Jis siūlė išimti iš bibliotekų lentynų knygas apie religiją, etiką, metafiziką – apie viską, ko negalima susieti su empiriniais faktais. Jis ragino paimti kiekvieną knygą į ranką ir iškelti klausimą: „Ar joje pateikti faktai pagrįsti matematiniais skaičiavimais? Ar jos išvados pagrįstos faktais ir eksperimentais?“ Jei ne, tokia knyga turi būti „išmesta į laužą“. Jei knyga nesusijusi su matematika ar empiriniais faktais – tai yra su mokslu – vadinasi, „joje nėra nieko kito, kaip tik sofistika ir iliuzijos“ [2].
Daugelis šiandieninių intelektualų kaip ir Hume’as mano, jog mokslas, kad ir kaip jis vadintųsi – scientizmas, pozityvizmas, materializmas ar natūralizmas, yra visokeriopo tikro pažinimo šaltinis. Tai dominuojantis Vakarų kultūros požiūris. Mokslas, kuris iš pradžių paprasčiausiai reiškė natūralaus pasaulio tyrinėjimą, buvo sujungtas su moksliniu natūralizmu, filosofija, teigiančia, jog egzistuoja tik natūralusis pasaulis. Jau 1922 m. G. K. Chestertonas įspėjo, kad scientizmas tapo mūsų institucijas užvaldančia „religija“, „mąstymo sistema, kuri prasidėjo evoliucija ir baigėsi eugenika“ [3]. O 1955 m. vienas mokytojas pareiškė, kad, nors Amerikos mokyklos yra tariamai neutralios, jos „propaguoja tam tikrą dogmatinį tikėjimą, o būtent mokslinį natūralizmą“ [4].
Šis „dogmatinis tikėjimas“ agresyviai siekia viską priskirti natūralistinėms kategorijoms. Net žmonės priskiriami „objektams“ ar „dalykams“, kuriuos galima tyrinėti, su kuriais galima atlikti bandymus ir pagaliau kuriuos galima kontroliuoti. Filosofas Arthuras Koestleris tai pasmerkė kaip „žiurkiamorfinį paklydimą“, argumentuodamas, kad pagal šį tikėjimą su žmonėmis elgiamasi kaip su laboratorinėmis žiurkėmis [5]. Panašiai ir didysis krikščionybės apologetas C. S. Lewisas teigė, kad mokslinio natūralizmo iškilimas ves į „žmogaus panaikinimą“, nes jis neigia mūsų žmogiškumui būtinų dalykų realumą: gėrio ir blogio, tikslo, grožio, Dievo suvokimą.
Jei neigsime tikrai žmogiškus dalykus, kursime nežmogišką kultūrą. Jei laikysime moralę subjektyviu jausmu, moraliniai idealai bus priskirti privačiai sričiai, o viešumoje moralės neliks. Jei neigsime realumą dorybių, dėl kurių esame pranašesni už gyvulius, šios dorybės išnyks ir mes iš tiesų prilygsime gyvuliams. Taigi nors mokslas inspiravo technologinę pažangą, palengvinusią gyvenimą ir padariusią jį sveikesnį, susimaišęs su mokslinio natūralizmo filosofija, mokslas sunaikina viską, dėl ko verta gyventi. Mes valdome natūralųjį pasaulį savo pačių sielų kaina.
Lewisas aiškiai numatė šią keblią padėtį. „Senovės išminčiams, – rašė jis, – svarbiausia problema buvo, kaip priderinti sielą prie tikrovės, ir sprendimas šioje situacijoje buvo pažinimas, savikontrolė bei dorybė.“ Gyvenimo tikslas būdavo siejamas su sielos tobulėjimu ir buvo laikomasi pastovių moralinių standartų. Tačiau pagal šiuolaikinę techninę mąstyseną, „visa problema yra, kaip palenkti tikrovę žmogaus norams, o šios problemos sprendimas – technika“. Tokia mąstysena nepripažįsta nuolatinių standartų, todėl niekas negali tikrinti žmogaus troškimo valdyti ir dominuoti [6].
Pasižiūrėkite gerą televizijos interviu su šiandieniniais mokslininkais ir greitai suprasite, kad dėl etinio subjektyvizmo daugelis mokslininkų nebesugeba įvertinti net savo pačių darbo implikacijų. Jų etikos supratimas nežengė tolygiai su jų puikiais atradimais. Štai kodėl mokslas ir technologija klaidžioja be aiškių moralinių nuorodų, kurdami vis sudėtingesnius prietaisus ir kartu nežinodami, kokiam tikslui ar vertybei jie turėtų tarnauti. [7]
Vis dėlto, nors egzistuoja šie nerimą keliantys trūkumai, išstumti mokslinį natūralizmą iš intelektinio dominavimo pozicijų ne taip lengva, nes jis suteikė mokslininkams milžinišką galią. Jei mokslas yra vienintelis pažinimo šaltinis, tada jų pačių sukurta disciplina nustelbia visas kitas ir tik jie gali autoritetingai kalbėti apie kultūrą kaip visumą. Taigi jei norime atlaikyti mokslo vardu rengiamus išpuolius prieš krikščionių tikėjimą, svarbiausias mūsų taikinys turėtų būti ne specifinės teorijos, kaip darviniškoji evoliucija, bet jų pagrindas – mokslinio natūralizmo filosofija.

Esminiai prieštaravimai
Krikščionys turi tvirtinti, kad mokslinis natūralizmas yra nenuoseklus ir prieštarauja pats sau, nes mokslininkai turi atsiriboti nuo pačios sistemos, kurią jie pritaiko visiems kitiems. Visi žmonės susiejami su mechanizmais, veikiančiais dėl natūralių priežasčių, – išskyrus pačius mokslininkus. Kodėl? Mat tam, kad vykdytų savo eksperimentus, mokslininkai turi dėtis, jog bent jau jie sugeba peržengti materialių priežasčių tinklo ribas, racionaliai ir laisvai mąstyti, kurti teorijas bei pažinti objektyvią tiesą. Jie patys turi sukurti vienintelę ryškią išimtį savo teorijai. Tai fatališkasis natūralizmo prieštaravimas sau pačiam.
Lewisas nurodė ir kitą ne mažiau destruktyvų prieštaravimą. Natūralistas mano, kad viską, kas tik egzistuoja, galima paaiškinti kaip natūralių jėgų išraišką. Tačiau pati prielaida negali būti natūralių jėgų rezultatas, nes tada ji nebūtų laikoma tikrai teisinga. Mat jeigu idėja yra paprasčiausias mūsų protuose susiduriančių dalelių rezultatas, tada ji nėra nei teisinga, nei klaidinga, o tiesiog natūralus reiškinys. Pavyzdžiui, jei koks nors žmogus sako, kad jo namai dega, bet mes žinome, jog jis paprasčiausiai išgėrė haliucinogeninių vaistų, tikriausiai gaisrinės nekviesime. Jei idėją laikome fizikinių ir cheminių veiksnių mūsų prote rezultatu, mes nepriimame jos kaip grynos tiesos ir net nelaikome racionalia mintimi.
Mokslinis natūralizmas reikalauja išvados, kad visos idėjos yra natūralių veiksnių smegenyse produktai – įskaitant paties mokslinio natūralizmo idėją. Taigi jeigu taip yra iš tikrųjų, tai nėra racionali idėja ir ji neturi būti laikoma tiesa. „Visos teorijos, pagal kurias žmogaus protas yra iracionalių veiksnių rezultatas, yra nepriimtinos“, – rašė Lewisas. Mat „kad mąstytume, turime savo protavimą laikyti pagrįstu, o tai neįtikėtina, jeigu mūsų mintys yra tik proto funkcija, o protas – iracionalių fizikinių procesų subproduktas“ [8].
Tokiu atveju krikščionių užduotis aiški: atskleisti mokslinio natūralizmo, kuris apgaubė mokslą absoliučia intelektine valdžia, trūkumus. Turime taip elgtis ne dėl to, kad būtume nusiteikę prieš mokslą, o todėl, kad norime sugrąžinti mokslui jo teisingą paskirtį – tyrinėti Dievo pasaulį ir palengvinti žmonių kančias. Šiuo keliu turi eiti būtent krikščionys, nes pirminė mokslo koncepcija buvo išplėtota biblinės pasaulėžiūros kontekste ir tik tame kontekste ji gali tinkamai funkcionuoti. Iš tiesų, kad ir kaip keista būtų daugeliui žmonių, be krikščionybės nebūtų mokslo.

Gamtos prigimtis
Tyrinėjimų metodas, kurį šiandien vadiname moderniuoju mokslu, atsirado krikščioniškoje Europoje. Jo kultūra skleidėsi bibliniame tikėjime, o daugelis svarbiausių mokslinės revoliucijos veikėjų buvo žmonės, dirbę įkvėpti tikėjimo. Šiuolaikiniai mokslo istorikai, ir krikščionys, ir nekrikščionys, sutinka, jog krikščionybė suteikė esmines nuostatas bei intelektines prielaidas, įgalinusias šiuolaikinio mokslo atsiradimą. Aptarkime keletą svarbiausių krikščioniškos pasaulėžiūros elementų, prieštaraujančių alternatyvioms pasaulėžiūroms.
Fizinis pasaulis yra realus, ne iliuzija. Daugelis Rytų kultūrų vadovaujasi panteizmu, teigiančiu, kad fizinis pasaulis yra iliuzija (maja). Tačiau Biblija moko, kad Dievo sukurtas materialusis pasaulis yra realus ir pažinus. Ši nuostata paskatino Vakarų mąstytojus vertinti fizinį pasaulį ir laikyti jį vertą tyrinėjimų.
Gamta yra gera, bet ne dieviška. Daugelis pagoniškųjų kultūrų išpažįsta animizmą, pagal kurį pasaulis yra dievybės buveinė arba pačios Dievo esmės emanacija. Taigi jie tiki, kad gamta pilna saulės dievų, upių deivių ir astralinių dievybių. Šie senieji tikėjimai mūsų laikais atgyja. Pavyzdžiui, Disnėjaus filme Pocahontas jauna indėnė išplūsta baltaodį už tai, kad jis mano, jog žemė „yra tik negyvas daiktas“, ir puola įtikinėti, kad „kiekviena uola, medis ir būtybė turi gyvybę, dvasią, vardą“. Tai stulbinančiai akivaizdi animizmo išraiška.
Tačiau Pradžios knygos pirmas skyrius tam karštai prieštarauja. Jame aiškinama, jog gamta nėra dieviška; tai Dievo kūrinys. Saulė ir mėnuo nėra dievai; šie šviesuliai patalpinti danguje, kad tarnautų Dievo tikslams. Šios doktrinos pasekmes istorikai apibūdina kaip gamtos „nudievinimą“, ir tai buvo esminė sąlyga atsirasti mokslui. Mat ten, kur gamta vadovauja religiniam garbinimui, pernelyg gilintis į jos paslaptis laikoma nepriimtinu dalyku. „Nudievindama“ gamtą krikščionybė šį baimės ir garbinimo objektą pavertė galimu mokslinių studijų objektu.
Gamta yra tvarkinga ir nuspėjama. Dar vienas unikalus krikščionybės įnašas buvo gamtos dėsnių atradimas. Jokia kita religija ar kultūra, Rytų ar Vakarų, niekada nesiejo žodžio „dėsnis“ su gamta. Priešingai, senovėje daugelis žmonių gamtą laikė paslaptinga, pavojinga ir chaotiška. Istorikas Carlas Beckeris pažymėjo, kad idėja apie natūralių dėsnių egzistavimą kilo ne iš įprastinės patirties, bet tik iš biblinio mokymo, kad Dievas yra Kūrėjas ir įstatymo Davėjas [9]. Pirmieji mokslininkai turėjo dirbti tikėdami, kad gamta yra organizuota, dar gerokai prieš tai, kai sukaupė pakankamai mokslinių faktų tam įrodyti.
Žmonės gali perprasti gamtos tvarką. Be to, pirmieji mokslininkai turėjo veikti tikėdami, kad žmogaus protas gali suvokti gamtos tvarką – šis įsitikinimas buvo pagrįstas bibliniu mokymu, kad mes esame sukurti pagal Dievo atvaizdą. Vėlgi, palyginimas su kitomis kultūromis parodo, koks unikalus šis įsitikinimas. Kad gamtoje egzistuoja tam tikra tvarka, tikėjo ir senovės kinai, bet jie suprato ją kaip žmogaus protu nesuvokiamą įgimtą būtinybę. Štai kodėl kinai, nors padarę didžiulius techninius atradimus, niekada neišvystė mokslo kaip savaime tobulėjančios eksperimentinės veiklos srities (kokią ją pažįstame mes). Ir priešingai, Biblijos mokymas apie Dievo atvaizdą reiškia, kad žmogaus racionalumas tam tikra prasme atspindi paties Dievo racionalumą – racionalumą, pagal kurį jis sukūrė pasaulį. Todėl, pasak pirmųjų mokslininkų, mes galime „mąstyti Dievo mintimis“ ir atrasti kūrinijoje jo įvestą tvarką.
Mes turime eksperimentuoti. Tačiau kaip mes mąstome Dievo mintimis? Atsakymas į šį klausimą mokslui esminis. Senovės graikai apibūdino mokslą kaip intuityvų skverbimąsi į daiktams būdingą racionalią struktūrą, o tai implikuoja, kad pasaulis yra toks, koks yra dėl savo racionalios būtinybės. Taigi tikras pasaulio pažinimas pirmiausia įgyjamas loginės analizės keliu.
Tačiau baigiantis viduramžiams atsirado tam tikra krikščionių teologijos forma, vadinama savanoriškumo principu; ji mokė, kad racionali tvarka gamtoje nėra įgimta, bet suteikta jai pagal Dievo valią ir planą. Savanoriškumo principas padėjo inspiruoti moksle eksperimentinę metodologiją. Mat jeigu pasaulis nesukonstruotas racionalios būtinybės, o yra Dievo laisvo pasirinkimo kūrinys, mes negalime jo pažinti sėdėdami dramblio kaulo bokšte ir logiškai analizuodami, kaip mokė graikai. Turime išeiti iš jo ir pažvelgti, ką Dievas iš tikrųjų padarė. Turime stebėti ir eksperimentuoti.
Daugelis pirmųjų mokslininkų savanoriškumo principą aiškiai susiejo su moksliniu metodu. Pavyzdžiui, Isaaco Newtono draugas Rogeris Cotesas rašė, kad pasaulis atsirado iš „tobulai laisvos Dievo valios“ ir „todėl“ mes turime jį tyrinėti „stebėdami ir eksperimentuodami“ [10].
Panašius argumentus pateikęs Galileo davė ir įsimintiną pavyzdį, rodantį, ką jie reiškia. Norėdamas išsiaiškinti, ar dešimt svarų sveriantis daiktas nukrenta ant žemės greičiau negu sveriantis vieną svarą, jis nekėlė filosofinių klausimų (savo laikais jis buvo labai kritikuojamas dėl to, kad neapsvarstė „svorio prigimties“). Jis paprasčiausiai numetė du rutulius nuo pasvirusio Pizos bokšto ir stebėjo, kas vyksta.
Tvarka gamtoje yra matematiškai tiksli. Šiuolaikinis mokslas remiasi idėja, kad tvarka gamtoje yra tiksli ir gali būti išreikšta matematinėmis formulėmis. Tai taip pat krikščionybės įnašas. Pagal kitas religijas, pasaulis buvo sukurtas iš kažkokios prieš tai egzistavusios ir dievams ne itin pavaldžios materijos. Pavyzdžiui, Vakaruose graikai tikėjo, kad materija egzistavo per amžinybę ir sugebėjo pasipriešinti kūrėjo (kuris buvo žemesnė, pavaldi dievybė) įvestai racionaliai tvarkai. Štai kodėl graikai tikėjosi įžvelgti gamtoje tam tikrą trūkumą, neaiškumus, dažnas anomalijas ir netikslumus.
Ir priešingai, Biblija moko, kad vienintelis Dievas yra amžinas, kad nebuvo jokios prieš jį egzistavusios „žaliavos“, kuri būtų jam nepavaldi ar galėtų pasipriešinti. Pasaulis buvo sukurtas tik Dievo rankomis (sukūrimas ex nihilo, iš nieko) ir yra visiškai jam pavaldus. Taigi krikščionys tiki, kad tvarka gamtoje yra būtent tokia, kokią ją nustatė Dievas, – matematiškai tiksli.
Pavyzdžiui, spėdamas, kad planetos sukasi ne apie Žemę, o apie Saulę, Kopernikas neturėjo jokių empirinių faktų šiai naujai hipotezei pagrįsti. Iki teleskopo išradimo planetų stebėjimai atitiko ir tokią sistemą, kurios centras yra Žemė, ir tokią, kurios centras – Saulė. Vienintelis veiksnys, dėl kurio heliocentrinė sistema atrodė priimtinesnė, buvo tai, kad matematiškai ji buvo paprastesnė ir lygtyse nereikėjo daryti daug pakeitimų. O kadangi Kopernikas neabejojo, kad Dievas sukūrė pasaulį matematiškai tikslų, aiškesnės formulės jam buvo pakankamai svarbus veiksnys. Kai buvo išrasti teleskopai, žinoma, paaiškėjo, kad Kopernikas neklydo. Tačiau stovėjusį ant mokslinės revoliucijos slenksčio Koperniką įkvėpė ne jam prieinami mokslo faktai, o krikščioniškas tikėjimas.
Tas pats tikėjimas įkvėpė ir Johannesą Keplerį, išgarsėjusį atradimu, jog planetų orbitos yra ne apskritimai, kaip tais laikais manė žmonės, o elipsės. Skirtumas buvo toks menkutis, kad kiti mokslininkai numojo į jį ranka, bet Kepleris buvo įsitikinęs, jog viskas kūrinijoje yra būtent taip, kaip nori Dievas. Jei Dievas būtų norėjęs, kad orbitos būtų apvalios, jos ir būtų tiksliai apvalios; kadangi taip nėra, vadinasi, jos turi būti kažkokios kitos tikslios formos. Kepleris dirbo ilgus metus, norėdamas suderinti lygtis su stebėjimais, kol pagaliau išsiaiškino, kad orbitos yra elipsės formos. Per visus tuos sunkius metus, jį palaikė krikščioniškas tikėjimas ir įsitikinimas, kad biblinis Dievas valdo materiją, todėl jai būdingas matematinis tikslumas.
„Taikomoji matematika gamtos mokslo požiūriu išreiškia krikščionišką tikėjimą, kad gamta yra visagalio Dievo kūrinys“ [11], – rašo istorikas R. G. Collingwoodas.

Mokslas kaip apologetika
Iš visų pusių girdime, kad mokslas paneigė krikščionybę, tačiau šiandien istoriniai faktai pateikia aiškų atsakymą: tai krikščionybė padarė mokslą įmanomą. Užuot pabūgę mokslo vardu rengiamų antpuolių, mes galime įrodyti, jog pats mokslinio metodo buvimas ir viskas, kas juo pasiekta, yra svarbus apologetinis krikščionybės tiesos argumentas.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, būtent taip elgėsi daugelis tikinčiųjų. Isaacas Newtonas, dažnai laikomas žymiausiu iš pirmųjų mokslininkų, buvo atsidavęs krikščionis, ir jo mokslinius tyrinėjimus stipriai motyvavo troškimas apginti tikėjimą. Jis tvirtai tikėjo, kad mokslinis pasaulio tyrinėjimas ves tiesiai prie šį pasaulį sukūrusio Dievo. Newtonas rašė, jog mokslas atskleidžia, „kokia buvo pirmoji priežastis, kokią galią jis turi mums ir kokią naudą mes gauname iš jo, kad mūsų pareigą jam ir vienas kitam parodytų gamtos šviesa“. O kodėl mokslas mums visa tai atskleidžia? Mat mokslo paskirtis yra „pagal pasekmes išsiaiškinti priežastis, kol pasieksime pačią pirmąją priežastį, kuri tikrai nėra mechaninė“. Kitaip tariant, pasaulis gali veikti dėl mechaninių priežasčių, tačiau pasekę jas iki pat pabaigos, matome, kad pirmoji priežastis turėjo būti protaujanti ir racionali Būtybė. [12]
„Ši nuostabiausia Saulės, planetų ir kometų sistema galėjo atsirasti tik pagal protaujančios ir galingos Būtybės planą bei jai vadovaujant“, – rašė Newtonas (ten pat, p. 91). Jo draugas Rogeris Cotesas paskelbė, kad Newtono darbas „bus didžiausia apsauga nuo ateistų, ir būtent iš šių pozicijų bus galima saugiausiai nusitaikyti prieš bedievių gaujas“ [13]. Būtent tokį požiūrį mes turime atgauti šiandien.
Standartiniai mokyklos vadovėliai vis dar laiko mokslą religiją paneigusiu veiksniu, todėl jaunieji krikščionys klasėse turi apginti savo poziciją. Šis stereotipas yra pirmųjų šiuolaikinių istorikų, kaip Voltaire’as ir Gibbonas, kurie buvo Švietimo epochos racionalistai, troškę diskredituoti krikščionybę, palikimas. Jie kūrė Vakarų civilizacijos istoriją, kurioje religija buvo vaizduojama kaip mokslo ir pažangos priešas. Dabar šis nuostata universalioje išmintyje, kad netgi tie krikščionys, kurie nėra mokslininkai, tikriausiai yra girdėję šio skyriaus argumentus, moka įžvelgti stereotipus ir sugeba apginti tikėjimą.
Turiu prisipažinti, kad, nors kolegijoje mokiausi vidutiniškai, fizikos egzaminą vos išlaikiau, todėl negaliu savęs laikyti mokslo ekspertu. Vis dėlto aš suprantu, apie ką kalba mokslininkai apologetai, tad manau, kad tai prieinama ir daugeliui krikščionių. Mūsų pozicijos tvirtos, ir mes turime būdų mesti iššūkį įsigalėjusiai natūralistinei ortodoksijai bei pateikti savo dabartinius įtikinančius apologetinius argumentus.

Eilinių krikščionių pasisakymai

Daugelis krikščionių būtent taip ir daro. Prisiminkime teisės profesoriaus Phillipo Johnsono iš Kalifornijos universiteto Berklyje istoriją, kuri tapo XX a. septintojo dešimtmečio radikalizmo ištakomis. 1987 m. leisdamas Anglijoje metines atostogas Johnsonas nusipirko kelias knygas apie darviniškąją evoliuciją. Perskaičius jas įžvalgia teisininko akimi, jį apstulbinę klaidingi samprotavimai ir nepagrįsti faktai. Mokslininkas priėjo prie išvados, kad darvinizmas šiandien dominuoja ne dėl mokslinių argumentų svarumo, o todėl, kad palaiko tam tikrą pasaulėžiūrą – neigia Dievą ir vaizduoja žmones kaip moraliai autonomiškus. Johnsonas suprato, kad prieš darvinizmą nukreipto projekto klausimas iš esmės yra dviejų priešingų pasaulėžiūrų susidūrimas.
Taigi šiandien vilkintis duksliu tvido kostiumu, žvelgiantis per akinius be rėmelių Johnsonas, griaudamas savo kaip dėstytojo tvarkaraštį, priiminėja dažnus kvietimus išdėstyti savąjį projektą įžymiausių pasaulio mokslininkų sausakimšoms salėms. Jo knygos ypač perkamos, jis pats vadovauja puikiems jauniems mokslininkams, papildantiems argumentuotės projektą mokslinėmis detalėmis. [14]
Šiame darbe nebūtinai reikia būti profesoriumi. 1996 m. Kolorado valstijoje penkiolikmetis Danny Phillipsas užprotestavo, pažiūrėjęs mokykloje per vaizdo magnetofoną rodytą filmą apie žmogaus atsiradimą. Šis PBS serijos NOVA filmas prasidėjo pernelyg bendru teiginiu, kad gyvybė atsirado prieš bilijonus metų, kai „galingi vėjai atsitiktinai supūtė iš atmosferos į vieną vietą molekules“. Danny priėjo prie mokyklos direktoriaus ir pareiškė, jog šis filmas pažeidė mokyklos reikalavimus, kad mokytojai pristatytų evoliuciją ne kaip faktą, o kaip teoriją. Vaikinas išdėstė savo nuomonę pagarbiai ir įtikinamai. Jis akcentavo, kad įvadinis filmo teiginys buvo nereikalingas ir doktrinieriškas – nepateikiant jokių faktų tvirtinama, kad gyvybė žemėje yra visiškai atsitiktinai veikiančių gamtos dėsnių pasekmė. Iš mokyklos tarybos sudarytas peržiūros komitetas sutiko neberodyti šio vaizdo filmo. Tačiau kaipmat it žudyti nusiteikę grifai tarybą užsipuolė ACLU [15], pasipylė grasinimai teismais, ir mokyklos valdžia savo sprendimą atšaukė.
Danny, jaunas mokinys, stojo vienas prieš stiprią opoziciją, taigi tokios baigties buvo galima tikėtis. Tačiau kelias, kuriuo jis pasuko, yra puikus pavyzdys, kaip šiuo klausimu kalbėti su mokyklos vyresniaisiais. Danny veikė visiškai savarankiškai, taigi kritikai negalėjo jo laikyti kitų grupuočių marionete. Vaikinas skundėsi tik dėl konkretaus atvejo – kad natūralistinė filosofija buvo pateikta kaip mokslinis faktas. Jis mandagiai pasiūlė klasėje rodyti kitą filmą – „Darvinizmas: mokslas ar natūralistinė filosofija?“, kuriame savo nuomonę išreiškia Stanfordo universiteto nepriekaištingos kvalifikacijos mokslininkai.

Pusiausvyros išlaikymas
Jei krikščionys taktiškai, protingai ir pasiremdami faktais įrodinės savo tiesą mokymo įstaigose bei per masinio informavimo priemones, ilgainiui mes galime atgauti pusiausvyrą. Jau atsiranda požymių, kad mokslinės įstaigos pradeda nerimauti. Washington Post buvo išspausdintas straipsnis „Kreacionizmas grįžta“ apie mokyklose kylančius prieštaravimus [16]. Maža to, žurnalas Science įspėjo, kad jis grįžta ginkluotas su „nauja įžvalgia strategija“ [17]. Ši naujoji strategija ugdo kritišką mąstymą ir padeda žmonėms atskirti tikrąjį mokslą nuo moksliškai pateiktos natūralistinės filosofijos – kaip tame filme, dėl kurio protestavo Danny.
Mes turime suprasti, jog visa šio klausimo esmė yra ne evoliucijos detalių prieštaravimas Pradžios knygoje pateiktiems faktams. Esmė yra dviejų pasaulėžiūrų susidūrimas – teigiančios, kad gyvybė yra ne asmeninių jėgų produktas, ir teigiančios, kad gyvybę sukūrė protinga būtybė. Mes turime kovoti pasaulėžiūra prieš pasaulėžiūrą.
Prisiminkime sustabarėjusius dogmatinius teiginius iš tipiškų mokyklinių vadovėlių: „Jūs esate gyvūnas, savo kilme giminingas sliekams“; „Evoliucija nėra kryptinga ir vyksta be iš anksto numatytos tvarkos… Ji neturi nei plano, nei tikslo“. Mūsų mokyklos tariamai yra neutralios religijos atžvilgiu, tačiau šie teiginiai aiškiai rodo, kad taip nėra. Jie prieštarauja bet kuriai ir visoms teistinėms religijoms. Jie peržengia bet kokius empirinius faktus (argi galima įrodyti, kad evoliucija netikslinga?) ir todėl yra daugiau filosofiniai negu moksliniai.

Aiškinimas mokykloms
Taigi mūsų svarbiausias tikslas, aiškinant mokykloms tikrąją padėtį, turėtų būti išmokyti pedagogus atskirti filosofinius teiginius nuo mokslinių teorijų. Kitaip tariant, turėtume pasistengti, kad jie liautųsi filosofines idėjas laikę mokslinėmis. Iškėlus šį klausimą taktiškai ir pagarbiai, daugelis mokytojų bus bešališki ir atsakingi.
Antra, mes turėtume reikalauti, kad mokslinės idėjos būtų aiškinamos sąžiningai. Tai yra, mokytojai turėtų pateikti ne tik tuos pavyzdžius, kurie patvirtina evoliuciją, bet ir tuos, kurie jai prieštarauja, bei anomalijas ir neišspręstus klausimus. Savo veikale Education or Indoctrination? pedagogas Norrisas Andersonas iliustruoja, kaip dogmatiškai vadovėliuose pateikiamas natūralizmas. Pavyzdžiui, „Gyvybės įvairovės pagrindu laikydamas ne antgamtinius veiksnius, o natūralias priežastis, Darwinas suteikė biologijai tvirtą mokslinę atsparą“ (p. 12). Arba toliau: „Šiandien mus stulbina evoliuciją pagrindžiantys faktai… Evoliucija jau ne tik teorija“. Tas pats tekstas užsipuola problemų keliančius kritikus ir paskelbia juos nieko neišmanančiais: „Visada buvo tokių, kurie priešinosi evoliucijos žavesiui ir vis skelbdavo, kad ‘Darwinas klysta’, tikėdamiesi tam tikros naudingos viešumos bei parodydami, kad jie nieko neišmano apie darvinizmą“ (p. 22).
Vis dėlto pats Andersonas supranta darvinizmą geriau už daugelį kitų. Buvęs vadovėlių rašytojas, jis dalyvavo liūdnai pagarsėjusias BSCS (Biological Sciences Curriculum Study, šiandieninių biologijos mokslų studijų) serijas, kurios ir pradėjo dabar paplitusį dogmatinį evoliucijos dėstymą. „Praktiškai aš buvau evoliucijos evangelistas“ – ironiškai sako Andersonas. Tačiau jo nuomonė radikaliai pasikeitė, kai vienas kolega asmeniškai jam pasakė: „Aš tikiu, kad žmogaus evoliucija vyko, tačiau nėra jokių tai įrodančių faktų“. Andersonas išsigando ir pasiūlė perrašyti vadovėlius, atskleidžiant tikrąją padėtį. Jo pasiūlymas buvo kategoriškai atmestas.
„Štai tada mano idealizmas pradėjo blėsti, – teigia Andersonas. – Aš pastebėjau, jog mokslininkai suremia pečius, kad iškreiptų mokslinę tiesą“ [18]. Andersono reakcija paskatino sėkmingą kampaniją jo gimtojoje Alabamos valstijoje, kur biologijos vadovėlių viršelių vidinėje pusėje buvo pradėti įklijuoti evoliucijos teorijos anomalijų ir dviprasmybių sąrašai. Dabar panašiai daroma ir keliose kitose valstijose.
Tai gera pradžia, nes mes turime padėti žmonėms suvokti, kad lazda buvo perlenkta, kad evoliucijos teorija buvo aiškinama vienpusiškai. Turime raginti, kad būtų naudojami sąžiningi metodai, kurie išsklaidytų tą „klaidingą mokslinės tiesos įspūdį“ ir atvirai įvertintų bet kokį absoliučiai natūralistinį požiūrį į gyvenimą ir visada pagrindžiančius ir jam prieštaraujančius faktus.

Jaunimo skatinimas
Turbūt svarbiausias dalykas, ką galime padaryti, tai skatinti krikščioniškąjį jaunimą tapti profesionaliais mokslininkais ir pademonstruoti mokslui taikytinos biblinės sistemos tinkamumą. Kaip sužinojau iš kartą lėktuve man prisistačiusio vyruko, daugelis krikščionių nelaiko mokslo savo misijos sritimi. Jis sakėsi, kad mano knygos padarė didelę įtaką jo dvasiniam augimui, o paskui paaiškino, jog studijuoja molekulinę biologiją. Vis dėlto, baigęs mokslus, jis sakėsi planuojąs dirbti misionieriumi Pietų Amerikoje. „Tokiu atveju, mano knygos nepakankamai prisidėjo prie jūsų dvasinio augimo“, – atsakiau aš. Jaunuolis atrodė apstulbęs. „Kodėl manote, kad turite vykti į Pietų Ameriką ir ten tarnauti Dievui? – paklausiau aš. – Kaip manote, kiek yra krikščionių molekulinės biologijos specialistų?“ „Nedaug“, – pripažino jis. Prieš nusileidžiant lėktuvui, jis darsyk priėjo prie manęs. „Pagalvojau, – pasakė jis, – jog galiu būti molekulinės biologijos misionierius.“
Būtent. Jei norime sukurti pergalingą strategiją, kuri pratęstų Kristaus viešpatavimą visame gyvenime, mums reikia turinčių pašaukimą misionierių ir moksle, ir bet kur kitur.
Dabar tam tinkamas metas. Nors mokslinis natūralizmas atskyrė religiją ir mokslą į dvi priešiškas kategorijas, šias dirbtines pertvaras griauna žmogaus troškimas matyti pasaulį vientisą. Mokslo ir kultūros atnaujinimo centras Sietlo atradimų institute finansuoja ir skelbia tyrimus, kurie atskleidžia fizikos, kosmologijos ir biologijos srityse kuriamiems projektams reikalingus faktus. Templetono fondas skatina tyrinėti mokslo ir religijos santykį, susieti šias dvi sritis. Tai lėmė, kad religiniai klausimai karštai svarstomi mokslininkų susirinkimuose.

Kuri religija?
Svariausias klausimas yra štai koks: kurią religiją oficialiai pripažins mokslas? 1993 m., kasmetiniame Amerikos mokslo pažangos asociacijos (AMPA) suvažiavime sekmadienio rytą susirinkę mokslininkai apstulbo išgirdę skambiu, melodingu balsu giedant šlovinimo giesmę. Tai buvo kosmologo Joelio Primacko žmona Nancy Abrams, o giesmė „Dievo rankraštis“ šlovino po didžiojo sprogimo likusią natūralią kosminę radiaciją. „Dievo paslaptys užrašytos aiškių aiškiausiai, – skelbė priedainis. – Greitai mes skaitysime Dievo metraštyje apie pirmąją dieną.“
Viename iš posėdžių buvo nagrinėjamas mokslo ir religijos santykis, dalyviai diskutavo tokiomis temomis kaip „Didžiojo sprogimo kosmologijos religinis reikšmingumas“ ir „Globalinio religinio mito moksliniai resursai“. Kadangi gyvename amžiuje „pasidaryk sau dievą pats“, nekeista, kad daugelis kalbėjusiųjų tvirtino, jog tradiciniai tikėjimai turi užleisti kelią „mokslu besiremiančiam mitui“. Jie ragino klausytojus išaukštinti kosminę evoliuciją iki „įtikinamo ‘religinio’ naratyvo“, turinčio „galią susieti žmones naujos tvarkos pasaulyje“.
Vis dėlto šiuose kunigiškuose pasisakymuose nepastebėta, kad Vakarų mokslas suponuoja ne „mokslu besiremiantį mitą“ ir išaugo ne iš jo, o, kaip matėme šiame straipsnyje, iš krikščionybės. Mokslininkams vis labiau susidomint šiais klausimais, krikščionys turi išnaudoti galimybę ir pademonstruoti tikrąjį mokslo pagrindą.
Dievas šaukia mus sugriauti visus argumentus ir pretenzijas, kurios „sukyla prieš Dievo pažinimą“ ir paimti „nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Kor 10,5). Kiek tai susiję su šiuolaikiniu mokslu, mes turime nesuklupdami vykdyti šį pašaukimą, nes priešingu atveju sunku pasakyti, kokiais „įtikinamais“, bet klaidingais naujais prasimanymais mokslininkai gali pradėti maitinti mūsų dvasiškai išbadėjusią visuomenę.
Mokslo – ir mūsų realybės supratimo – reformacija yra ne tik dramblio kaulo bokšte sėdinčių akademikų reikalas. Ji veikia visą mūsų pasaulėžiūrą – idėjas ne tik apie religiją bei etiką, bet ir apie meną, muziką, masinę kultūrą.

Vertė Jolanta Kriūnienė
Versta iš: Colson Ch. W. The Christian in Today’s Culture. © 2001 by Tyndale House Publishers. Versta ir perspausdinta leidėjams sutikus





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).