Interviu su A. Mamontovu
Andriau, tu visiškai negeri alkoholio. Tai labai neįprasta, netgi gal nenormalu tokiai žvaigždei kaip tu? Muzikantai juk švenčia ir švenčia, o koks gi šventimas be svaigalų?
Aš jau septynerius metus visi kai nevartoju jokio alkoholio, net šampano per Naujuosius metus negeriu. Padariau tai dėl to, kad man nebereikia, nejaučiu visi kai jokio poreikio. Ir alkoholio, ir mėsos nevartoju, nes man nereikia, aš nesikankinu. Bandžiau nerūkyti, bet visą laiką to norėjau ir pagalvojau, kad dabar dar rūkysiu kol kas, kol noriu. Mesiu tada, kai pats to nebenorėsiu. Kai ką nors užspaudi savyje, tai nėra dorybė. Dorybė – kai neturi noro.
Visi baliavoja, o tu sėdi blaivus?
Galiu būti linksmesnis už tuos, kurie geria, nes ne nuo to priklauso linksmumas. O kita vertus, nelabai mėgstu vakarėlius, man nelabai įdomu. Todėl alkoholio poreikio neturiu iš viso.
Tas poreikis savaime dingo vieną dieną?
Buvo gal keli metai mano gyvenime, kai pakankamai daug vartojau ir manau, kad paragavau iki galo ir man užteko. O tiksliau, tai ir buvo toks laikas, kai daugiau negu metus kiekvieną dieną buvau girtas. Muzikantams už alkoholį mokėti nereikia: visada yra kas vaišina. Ir jeigu pradėsi, visada atsiras kas pasiūlo. Bet paskui pusę metų (1991 m.) gyvenau Amerikoje. Kai grįžau, mano gyvenimo ritmas pasikeitė, draugai, su kuriais išgėrinėdavau, nutolo ir atsirado geras šansas pradėti viską iš naujo. Ir aš tuo pasinaudojau. Tam dar turėjo įtakos domėjimasis įvairiomis religijomis, Rytų filosofija ir t.t. Man tai labai padėjo. Kai geriu, atrodo, aš nebesu aš. Aš noriu būti savimi.
Po pertraukos tu vėl rūkai, nors žinai, kad tai nėra labai sveika. Ar tai tik malonumas, kurį tiesiog leidi sau?
Tai prisirišimas, nes kai nerūkiau, naktį sapnuodavau, kaip rūkau. Visada norėjau to. Supratau, kad jei nerūkau, bet to noriu, reiškia, kad nemečiau. Aš noriu nenorėt rūkyti. Nerandu kito būdo, kaip parūkyti tiek, kad nebenorėčiau.
Kokioje nors statistikoje būtum, ko gero, priskirtas prie „žolės“ vartotojų, kadangi esi bandęs marihuanos. Kodėl ėmeisi pabandyti, ir kodėl ilgiau nevartojai?
Pirmą kartą pabandžiau Vokietijoj. Koncertavome ten, ir vokiečių muzikantai, su kuriais susipažinom, pavaišino hašišu ir marihuana. Po to kelis mėnesius kartais rūkydavau, bet iki galo to poveikio taip ir nesupratau. Vieną kartą rūkiau visą naktį ir man pasidarė labai bloga, aš perdozavau. Nuo tada negaliu pakęsti net žolės dūmų kvapo, nes iš karto prisimenu, kaip man buvo blogai. Stipresnių narkotikų nenoriu net bandyti. Nereikia visko pabandyt gyvenime, kartais užtenka paklausyt, kai kas nors sako, kad geriau nebandyt.
Žvaigždžių įvaizdžio sudėtinė dalis – narkotikai. Kadangi tu kartą „pakilęs aukštai“ dainavai pinkfloidų „Another Brick in the Wall“, tai „Lietuvos rytas“ ir paklausė: ar tik ne narkotikai padėjo? Ar kūrybiškumui palaikyti menininkui žūtbūt reikia narkotikų? Kaip tu išvis žiūri į tokius „standartus“?
Tai mitas. Scenoje gali viską pasiekt ir be narkotikų, gali įeit į transą ir be jų, natūraliai. Per muziką lengviausia įeit į tą transą, kurį gali pasiekti su narkotikais. Kam juos vartot, kam žalotis, jei gali groti būgnais visą naktį ir lygiai taip pat matyti vizijas, – nereikia jokių cheminių nenatūralių priemonių.
Alkoholis tau irgi nepadėjo kurti?
Alkoholis man niekada nebuvo įkvėpimo šaltinis, savo geriausias dainas parašiau be jokio alkoholio ar narkotikų. Man jų nereikia, nes tai man nepadeda. Jei nori atsipalaiduoti, geriau nueiti į mišką, pavaikščioti, susitikti su draugais. Užsienyje garsūs muzikantai gauna didelius pinigus, jiems apsisuka galva, jie nežino, kur tuos pinigus padėti, jie gali sau leisti. Jų gyvenimo grafikas labai įtemptas, labai daug koncertų, labai daug reikia dirbti. Lietuvoje, man atrodo, muzikantai vartoja narkotikus dažniausiai tik dėl to, kad jie mėgdžioja užsienį. Atrodo dirbtinai.
Antinarkotinių kampanijų ūkis: visuomenė be narkotikų! Kaip manai, ar įmanoma gyventi visi kai atsisakant visų rūšių narkotikų?
Nelygu ką vadinsim narkotikais. Man muzika yra narkotikas, aš be jos negaliu gyventi. Visuomenė visai be narkotikų, manau, kad neįmanoma. Tų lozungų prasmė – kad būtų mažiau žmonių, vartojančių narkotikus. Visi kai kad nevartotų, aišku, to niekada nebus. Visais laikais buvo narkomanų. Padarysi koncertą prie narkotikus, ir gal du žmonės pagalvos, kad nereikia to daryt. Kalbėt apie tai reikia visur.
Ką manai apie narkotikų legalizavimą? Viską uždrausti ar viską leisti?
Tai labai slidus klausimas. Manau, kad Lietuvoje tikrai nereikia legalizuoti, čia žmonės dar nemoka vartoti net vaistų. Kita vertus, nuvažiavęs į Amsterdamą, kur jų galima legaliai nusipirkti, pamatai labai liūdną vaizdą. Išeitų, jog žmonės tampa priklausomi nuo to, ką jie laisvai gali daryti. Palaikau griežtas priemones. Man labiau patinka Kinija, kur už narkotikų platinimą sušaudoma. Galima galvot, kad tai nežmogiška, bet prisiminęs narkotikų prekeivius, prie mokyklų vaikams pardavinėjančius narkotikus, pasisakau už tai, kad juos sušaudyt. Auginu vaikus ir pagalvojęs, kad greitai jie eis į mokyklą, imu bijoti. Neseniai lankiausi Honkonge ir mačiau, kaip tas įstatymas veikia. Ten nepamatysi niekur narkotikų prekiautojų, nes priemonės labai griežtos.
Dainoje „Another Brick in the Wall“ skamba „we don t need no education“ (mūsų nereikia auklėti). Tačiau viename 1997 metų interviu tu tvirtini: „Fojė niekada nebuvo pinigų gaminimo mašina… Fojė turėjo kitą tikslą – sujudinti jauną ar nebūtinai jauną žmogų, kad jis pradėtų abejoti, ar teisingai gyvena, ką jis mano apie pasaulį, apie save. Ką jis veikia, kokie jo tikslai. Apie visa tai dainuodavome.“ Argi tokie sakiniai nekalba apie auklėjimą? Ar tu save matai kaip pavyzdį kitiems?
Nenoriu nieko mokyti. Jeigu manęs klausia, galiu pasakyti, kaip gyvenu, bet niekada nesakau, kad jūs darykit taip, kaip aš. Aišku, yra žmonių, kurie kartoja ir daro tai, ką daro žinomi žmonės, bet kiekvienas žmogus pats pasirenka ir aš tikrai nesu tas, kuris gali mokyti. Esu tiesiog muzikantas. O „we don t need no education“ daugiau kalba apie mokyklų sistemas, nes daug dalykų, kurių mus moko mokykloje, yra visai nereikalingi, o apie svarbius dalykus mums kartais nieko nepasako.
Žinoma, tu tikrai esi pavyzdys kitiems, kai sakai, kad gyventi reikia atsakingai (narkotikų atžvilgiu taip pat) ir kad galime pasirinkti gėrį arba blogį. Ar tai dėl to, kad mes – kaip tu sakai – kitame gyvenime turėsime atsiskaityti, kad mirtis nėra visko pabaiga ir mums „teks susimokėti“?
Aš tikiu karma, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Visada yra reakcija į viską, ką mes darom. Ir viskas sugrįžta atgal. Gali galvoti vienaip ar kitaip, bet už tai, ką darai, vis tiek gausi atpildą arba reikės užsimokėti. Dėl to vertėtų kartais pagalvoti, ką darai.
Kai skaitai tavo interneto svetainėje tau užduodamus klausimus, negali atsistebėti. Jauni žmonės kreipiasi į tave dažnai su labai rimtomis problemomis, išsako savo nerimą, abejones. Ar negavę atsakymo niekur kitur,šie žmonės galėtų būti potencialūs narkomanai? Kur tu matai pastarųjų metų narkomanijos bangos priežastis?
Narkomanijos priežastys Lietuvoj labai kvailos. Čia tiesiog naujas dalykas ir daugelis žmonių tiesiog nori pabandyti juos lyg naują parduotuvėje atsiradusią prekę. Ir daugelis užkimba ant to kabliuko. Žmonės negalvoja, kad ne viską, kas nauja, reikia pabandyti. Aišku, tai šiek tiek madinga ir norėdami būti madingi, žmonės gali pražudyti savo gyvenimą. Manau, kad Lietuvoje žmonės pradeda vartoti narkotikus ne dėl kokių nors problemų, – problemos atsiranda vėliau, pavartojus narkotikų. Baisiausia, kad tai jauni žmonės.
Tu tiki, kad siela nemiršta, tiki, kad yra gyvenimas po mirties, tiki į Dievą, vadini save „tikinčiu“ ir Jėzuje matai gera tai, kad jis kalbėjo apie meilę. Tačiau nepriskiri savęs kokiai nors religijai, netgi atmeti organizuotą religiją – „religija tapo verslu“. Kas, tavo manymu, turėtų būti kitaip krikščionių bažnyčiose, kad jos konkrečiai tau taptų patrauklios?
Religija turi būti judėjimas, bet šiais laikais tai jau organizacija su savo hierarchija, laipsniais, – gali daryti karjerą, užsidirbti pinigų, nebėra jokio ryšio su tikėjimu. Jėzus Kristus neturėjo nei sąskaitų banke, nei auksinių žiedų. Jis beldėsi į duris ir kalbėjo apie meilę. O vėliau daug kas buvo iškraipyta, dėl to atsirado visokių krypčių, sektų. Tuos, kurie kalba apie Jėzaus tiesas, norėčiau matyti panašius į jį: paprastus, kuklius, nesiekiančius turto. Jei esi mokinys, turi būti panašus į savo mokytoją. Aš to nematau. Ypač naujoviškos sektos, kur tikrai matosi masinė psichozė ir pinigai. Vartoja patogias frazes iš Biblijos, kad pateisintų save. Tai biznis ir aš nenoriu priklausyt organizacijai. Galiu išpažinti kokią nors religiją, bet organizacijai nenoriu priklausyt. Manau, kad bažnyčia yra kiekviename žmoguje. Juolab kad visos religijos veda į tą patį tašką, tikslą. Todėl nėra taip svarbu, kokiai konfesijai žmogus priklauso.
Rytų religijos tau šiek tiek labiau patinka, kadangi ten ta laisvė didesnė?
Taip, nes ten aiškiau. Dievas turi daug veidų, pavidalų, jo negalima apibrėžti taisyklėmis ar žodžiais, jį reikia tik priimt. Jis mums davė tiek religijų, kad tik mes nors kurią vieną iš jų pasirinktumėm. Dėl to nėra svarbiausia, kokią religiją išpažįsti, svarbiausia, kad tu tiki. Tikėjimas yra svarbiau. Ar būsi budisto drabužiais, ar su vienuolio mantija, nebeturi reikšmės. Jeigu nepripažįsti kitų religijų, reiškia, nesupranti savo religijos iki galo.
Redakcijos pastaba. Andriaus atsakymai į du paskutiniuosius klausimus nevisiškai sutampa su „Prizmės“ pozicija. Vis dėlto mums atrodo svarbu suteikti jam žodį ir šiais klausimais, nes jis kviečia krikščionis gyventi patrauklų ir autentišką gyvenimą.