Sabine Schmidt
Paprasta pasaka ar vaikiškas įvadas į okultizmą? Burtų mokyklos mokinys Haris Poteris provokuoja
Našlaitis, antiherojus, geras draugas, superatletas, burtų mokyklos mokinys: visi tik ir kalba apie mažąjį Harį su sulūžusiais akiniais ir per plačiomis kelnėmis. Per 55 milijonus nuotykių knygos egzempliorių jau parduota visame pasaulyje. Storus per 700 puslapių tomus godžiai praryja net ir televizijos bei kompiuterinių žaidimų fanai, kuriuos šiaip jau retai išvysi su knyga rankose (pusė 12–15 metų vaikų Vakarų Europoje neskaito knygų). Pavyzdžiui, Vokietijoje jau išversti keturi anglės vaikų knygų autorės Joannes K. Rowling pasakos tomai, o eilės laukia dar trys. Jau sukurtas ir kino filmas.
Daugiau nei šiuolaikinė pasaka?
Ar visi apimti Poterio manijos? Atrodo, ne, – kadangi tarp begalinio žavėjimosi vis stipriau pasigirsta ir kitokių balsų. Įsivaizduodami, kad jų vaikai švelniai viliojami į burtų bei okultizmo karalystę, susirūpinę krikščionys tėvai kviečia boikotuoti Poterį. Kaip su tuo Hariu Poteriu yra ištikrųjų? Ar jo nuotykiai išties tik šauniai papasakotos vaikų istorijos, ar už jų slypi vis dėlto rimtesni pavojai?
Atvirai kalbant, visai paprasto atsakymo nerasime. Iš pradžių Haris Poteris pasirodo prie mus kaip svajoklis pasakų herojus, kokių prikurta tūkstančiuose seniai žinomų pasakų. Kas tai bebūtų – Haris Poteris, Pelenė ar Snieguolė, – pasakų pasaulyje niekuomet nesibaigia gėrio ir blogio kova. Pirmame tome („Išminties Akmuo“) Haris iš pradžių yra dešimtmetis našlaitis, priverstas gyventi pas nedorus giminaičius, be galo jį slegiančius. Tačiau per vienuoliktąjį gimtadienį situacija pasikeičia: jis aptinka turįs magiškų galių ir sužino apie nepaprastai įdomią savo praeitį. Jo tėvai, burtininkas Džeimsas ir ragana Lilė Poteriai, buvo nužudyti piktojo burtininko Voldemorto. Pats Haris paspruko kaip per stebuklą – teisybė, su žaibo formos randu ant kaktos ir nieko neprisimindamas apie įvykį. Taip jis patenka į Hogvartsą, geriausią pasaulyje burtų ir kerėjimo mokyklą. Hogvartsas – užburta vietovė, nematoma visiems „Žiobarams“, taigi kerėjimo galių neturintiems žmonėms. Čia jis lanko stebuklingų mišinių gaminimo, skraidymo ant šluotos ir pasakų žvėrių priežiūros pamokas. Jis tampa tikru meistru kvidičo žaidimo, prilygstančio futbolui ant skraidančių luotų. Tačiau Haris išmoksta daugiau nei užkerėti. Jis suvokia, kokie svarbūs gyvenime yra draugystė, sąžiningumas ir drąsa. Jis ima pasitikėti savim ir pabaigoje net nugali savo mirtiną priešą Voldemortą.
Šviesiąją lektūros pusę rasime irgi nesunkiai: kaip visos kitos pasakų knygos, Hario Poterio serija skatina kūrybingumą, teikia peno fantazijai. Istorijos visuomet kelia juoko: ar būtų pasakojama apie ausų sieros skonio saldainius, ar apie kalbančias šachmatų figūras, kurios įžūliai kišasi į žaidimą. Be to, knygose rasite apmąstymų apie tikruosius jausmus, gilius draugystės ryšius, užuojautą, drasą, meilę ir pasiaukojimą, net esant labai rizikingai situacijai.
Hario Poterio tamsioji pusė
Viena mama pasakė: „Rowling knygos bando parodyti kaip juokinga ir nekalta tai, kas iš tikrųjų yra bloga“. Kaip tik čia šuo ir pakastas.
Pirmoji problema. Haris Poteris prieš skaitytojo akis piešia tris tikroves. Visų pirma normalių žmonių (Žiobarų), nieko nežinančių apie burtų pasaulį. Paskui – gerųjų burtininkų, kuriems, žinoma, priklauso Haris Poteris. Ir pagaliau Voldemorto ir jo bendrininkų viešpatija, įkūnijančių absoliutų blogį (tai puikus Šėtono portreto eskizas). Net suprantant įprastą pasakų dramaturgiją, čia tikrai reikėtų įjungti krikščioniškos sąžinės aliarmą. Knygos rodo – daugelis dalykų, kuriuos Biblija vienareikšmiškai įvardija kaip „blogį“, čia yra „geri“. Pats Dievas pripažįsta tik du pasaulius: savo amžinąją karalystę, kuri yra gera – ir blogio karalystę, kurioje viešpatauja šėtonas ir jo demonai. Dievo žodis nė truputėlio neleidžia suabejoti, kad nėra neutralios zonos, kur blaškosi po svietą nemokšos Žiobarai, – bet jis teigia, kad kiekvienas privalo pasirinkti Dievą arba šėtoną. Priešingai nuomonei šiuolaikinių raganų ir burtininkų, kurių įtaka ezoteriniame bume reiškiasi vis stipriau, nėra „geros“ ir „blogos“, arba „baltos“ ir „juodos“ magijos. Magija ir visi panašūs dalykai, kaip juos bevadintume, visuomet penisi, anot biblinių ištarmių, iš blogio šaltinio. Todėl Dievas, kuris mus myli ir nori mus vesti, primygtinai įspėja vengti sąmonės praplėtimo ir galių ieškojimo per abejotinas praktikas (plg. Įst 18,9–15). Ir kam? Kas su juo gyvena, tam nereikia pasikliauti nei ta energija, kurią turi jis pats, nei juolab kokio nors tariamo burtininko. Kaip tik tai krikščionys tėvai meiliai ir įtikinamai turėtų perduoti savo vaikams aptardami Harį Poterį.
Antra problema. Tai pigūs atsakymai į svarbius klausimus. Pavyzdžiui, mirtis skaitytojui lieka praktiškai nepaaiškinta arba sumenkinta. Pirmame tome yra toks sakinys: „Pagaliau mirtis gerai pasirengusiai dvasiai yra tik kitas didelis nuotykis“. Kas, anot Hario Poterio, lieka po mirties? Kerai?
Trečia problema – pardavimo aplinka. Daugelyje vietų Hario Poterio pristatymai knygynuose išpuošti raganų šluotomis, kristalo rutuliais ir kitokiais magiškais daiktais. Kai kurie knygynai rengia net burtų naktis, kviečia raganas ir burtininkus, kurie skaito ateitį iš vaikų delnų arba piešia ant jų mažų kaktų žaibus. Gal tai tik pigus rinkodaros triukas? Net jei taip ir būtų, negalima į tai numoti ranka, nes kaip tik vaikai, kurių pasaulėvaizdis dar nėra susiformavęs, nesąmoningai perima tas praktikas ir požiūrius, kuriems Biblija aiškiai prie tarauja. Nereikėtų praleisti dar vieno aspekto: kas ryšis spręsti, ar tik ne čia bus padėtas pamatinis akmuo „nekaltus“ okultinius žaidimėlius tęsti suaugusiųjų gyvenime?
Naudokite Harį Poterį saviems tikslams!
Ką daryti, jeigu mažyliai žūtbūt nori skaityti Harį Poterį, kadangi „visi vaikai mokykloje“ tai daro? Pulti į paniką arba isteriją ir nepaaiškintais draudimais saugoti vaikus nuo šios lektūros, atrodo, neįmanoma ir net neišmintinga. Gal yra alternatyvių kūrinių, padedančių ištrūkti iš Poterio apžavų. Pagaliau juk yra daug geresnių ir įdomesnių vaikiškų knygų, gvildenančių panašią tematiką. Žymi literatūros kritikė Sigrid Löffler pavadino Poterio knygas „visai padoriomis“, bet vis dėlto tik „Tolkienu vargšams“. Tai buvo puiki užuomina. „Žiedų valdovo“ autorius Johnas R. R. Tolkienas – kaip ir jo kolega C. S. Lewisas, išgarsėjęs savo vaikiškomis knygomis apie Narniją – buvo išpažįstantys krikščionys.
Turbūt belieka pasakyti tik tiek: spręskite patys, nes puolimas kartais yra geriausia gynyba! Paskaitykite patys Harį Poterį prieš duodami knygą savo vaikams. Aptarkite su jais, ką skaitėte. Paaiškinkite jiems, ką Dievas sako apie gėrį ir blogį, apie magi kas galias ir kodėl nėra gerų burtininkų. Arba padarykite Harį Poterį misionieriumi. Surenkite su savo vaikais bei jų draugais popietę ir padėkite jiems suprasti, kad tikras gėris yra tik Dieve, kad jis juos myli ir jis – be jokių kerų – duoda jiems visų galių, kokių tik jiems reikia gyventi.
Sabine Schmidt, krikščioniško žurnalo „Neues Leben“ redaktorė
Vertė Vilija Ulienė
Versta iš: Neues Leben, 12/2000