Vis daugiau žmonių palūžta nepakėlę krūvio
Samuel Pfeiffer
„Visuomet maniau, kad susiėmus galima pasiekti, ko nori. Tačiau mano kūnas nebenorėjo klausyti.“ Taip arba panašiai prasideda dauguma pasakojimų apie „perdegimą“, dar vadinamą persitempimu, išsekimu, savo resursų neįvertinimu (angl. burnout). Tai, kas pradėta su įkarščiu, staiga sminga žemyn ir užgęsta tarsi į jūrą kristų apdegusi raketos pakopa. Štai kaip tokią būseną apibūdina vidutinio amžiaus vyriškis: jis jaučiasi kaip išdegusi fejerverko raketos tūtelė. Plėšėsi ne pagal jėgas, dirbo naktimis ir savaitgaliais, vis guodė šeimą, kad būsią geriau. Jo karštligiškas blaškymasis netrukus ėmė atrodyti keistas, pokalbiai telefonu per darbo pertraukėles, nedalyvavimas bendrose šventėse virto susvetimėjimu. O paskui nukrito nuo dviračio ir susižeidė kelį. „Staiga tarsi subliuškau. Nebegalėjau, nebepajėgiau. Apėmė baisus nuovargis. Nebeturėjau jokių minčių ir norų, tik klausiau savęs, kam viso to reikia.“ Kasmet šitaip palūžta tūkstančiai labai entuziastingų žmonių. Didžiulė grėsmė kyla įvairioms profesinėms grupėms, pavyzdžiui, socialiniams ir globos darbuotojams, taip pat profesijoms, reikalaujančioms daug žmogiškos kompetencijos, motyvacijos ir vadovo atsakomybės: pastoriams, mokytojams, socialiniams pedagogams, slaugams.
Keturi veiksniai
Patirtis rodo, kad išsekimą sąlygoja keturi veiksniai: darbo vieta, asmenybė, asmeninis gyvenimas (šeima, partneris) ir fizinė sveikata. Darbas gali tapti spąstais: per daug darbo, per sudėtingos užduotys, neaiškūs viršininko lūkesčiai, baimė prarasti darbo vietą. Apie asmenybę pasakytina štai kas: išsekimas neretai pakerta geriausius darbuotojus! Kasdien bendraujant su kitais žmonėmis labai didelį jų angažuotumą lydi didžiuliai reikalavimai pačiam sau. „Noriu būti geras – noriu, kad man sektųsi – noriu pasirodyti!“ Tokie žmonės dažniausiai labai jautrūs ir bendradarbiams, ir situacijoms. Jie nori padėti kitiems ir neretai jaučiasi bejėgiai dideliame įmonės ar organizacijos mechanizme su įvairiausiais apribojimais.
Visuomet dėl kitų…
Tačiau kaip tik toks aktyvus dalyvavimas firmos, komandos bendruomenės veikloje ar bendraujant su pagalbos reikalingais žmonėmis gali bumerangu trenkti partnerystei ir šeimai. „Nuolat tenka jo laukti, reikalai jam visuomet – pirmiau, mums nebelieka nieko“, – taip skundžiasi žmonos, kenčiančios nuo šio šablono. Augantys vaikai mato tėvą tik pavargusį. Dirbančios moterys patiria keleriopus krūvius: darbas, vaikų auklėjimas, namų ūkis. Dar viena problema – apleistas asmeninis gyvenimas. Sakoma: „Kai įveiksime šį kliūčių ruožą, bus vėl geriau!“ Tačiau kaip nelaistomas augalas, taip ir nepuoselėjami žmogiški santykiai gali nuvysti.
Nuolatinis spaudimas
Nuolat patiriant didelį aplinkos spaudimą, nerimą gali sukelti netgi menkos sveikatos problemos. Patyręs pačią paprasčiausią pėdos traumą žmogus staiga suvokia, koks yra priklausomas nuo kitų. Pavyzdžiui, gripas gali pereiti į ilgalaikį išsekimą, lydimą nuolatinio pervargimo. Išsekimas gali pasireikšti ir per emocijas: žmogus nebesugeba valdytis, nesusidoroja su situacija, tampa dirglus, greit pravirksta, neišlaiko distancijos. Jis praranda sugebėjimą planuoti darbą ir įveikti jį pakopomis. Galiausiai apima neviltis: „Man vis tiek nieko neišeis!“
Išgyvenimo strategija
Kaip galima šito išvengti? Išsigelbėjimo receptas toks: išlaikyta pusiausvyra tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
1. Prisiminkite, kad kiekvienas žmogus turi ribotą energijos kiekį. Jūsų dvasinis akumuliatorius gali greit išsikrauti, tačiau jėgas panaudoti galima ir tikslingai.
2. Kasdieniniame gyvenime sąmoningai suplanuokite atokvėpio valandėles – pusvalandį gryname ore, neilgą pasivaikščiojimą aplink kvartalą…
3. Išmokite pasakyti „ne“ – maloniai, bet tvirtai!
4. Apėmus karštligiškam skubėjimui stabtelkite ir paklauskite savęs: „O kas atsitiks, jei darbą atidėsiu? Ar tikrai pasekmės bus tokios baisios?“ Juk jeigu perdegsite, niekas jums už tai nepadėkos. Tai žinojo jau pamokslininkas Saliamonas rašydamas: „Neperdėk būdamas teisus ir neperdėk būdamas išmintingas. Kam gi turėtum save pražudyti?“ (Mok 7,16).
5. Nustatykite ribas: neperkelkite profesinių problemų į asmeninį gyvenimą.
6. Skirkite laiko sau – mėgstamiems užsiėmimams, atsipalaidavimui, sportui ar muzikai. Atkreipkite dėmesį į savo dienos ritmą. Esate „vyturys“ ar „pelėda“? Atitinkamai organizuokite savo darbo dieną.
7. Ypatingos pastangos ir laimėjimai kartais reikalingi, tačiau pusiausvyra turi išlikti. Skirkite laiko atsigauti po darbo savaitgaliais ar pervargimo. Tuomet darbo imsitės vėl atsigavę, su naujomis idėjomis.
8. Blogiausiu atveju, kai atrodo, kad darbas jus pribaigs, būkite nuoseklūs: ar nereikėtų pagalvoti apie pertrauką arba laikiną pasitraukimą? Apsvarstykite, gal verta paprašyti, kad perkeltų į kitas pareigas, išeiti iš darbo, o gal net pakeisti profesiją?
Persitempimo krizė – tai ir galimybė nustatyti naujas savo gyvenimo gaires.
Vertė Kristina Sprindžiūnaitė