Reinhard Tausch
Šiame straipsnyje norėčiau jus supažindinti su tuo, kas yra stresas, kaip jis kyla, nuo ko priklauso ir koks jo poveikis. Mano patirtis rodo, kad jeigu žmonės supranta streso procesą ir jo etapus, tuomet jie jaučiasi ne taip nuo jo priklausomi ir gali tinkamiau veikti.
Kai žmonių klausiama, ką jie patiria streso metu, dauguma mini susijaudinimą, įtampą, pyktį arba įvairias baimes, be to, dar ir prakaitavimą, širdies plakimą ar virpančias rankas. Dažnai mintys apibūdinamos kaip labai greitai, „pašėlusiai“ vejančios viena kitą, kupinos negatyvių, menkinančių kitus ar savo paties asmenį vertinimų. Pateiksiu šiuos pasisakymus šiek tiek susisteminęs kaip trumpas tezes.
Jausmai
Susijaudinimas – įtampa – nekantrumas – baimė – pyktis – įniršis – sudirgimas – įtūžis – persitempimas – nusivylimas – neviltis – kartėlis – abejojimas – rezignacija – liūdnumas – bejėgiškumas.
Fiziniai pojūčiai
Širdies plakimas – padažnėjęs pulsas – greitesnis, paviršutiniškesnis kvėpavimas – virpančios rankos – prakaitavimas – įsitempimas – sustingimas, lydimas nestiprių skausmų, ypač nugaros, kaklo ir pečių srityje – nemalonūs pojūčiai skrandyje ir žarnyne – galvos skausmai.
Mintys
Greitos, „pašėlusiai lekiančios“, vis grįžtančios prie padarytos žalos ar sukelto pavojaus: „Ar aš susidorosiu?“ – „Aš nesusidorosiu!“ – „Tai per sunku!“ – „Aš jam parodysiu!“ – „Ką man daryti?“ – „Negaliu to atlikti!“ – „Kaip tai siaubinga!“ – „Kaip tai niekšiška iš jų pusės!“ – „Nemėgstu šio žmogaus!“ – „Aš kai ką svarbaus prarandu!“ – „Negaliu apsiginti!“ – „Aš to nenoriu!“ – „Jis nori mane sunaikinti!“ – „Tai blogai baigsis!“ – „Kodėl taip nutiko?“ – „Aš nevykėlis!“ – „Niekas man nepadeda!“
Elgesys ir veiksmai
Veikiau skubūs – „be galvos“ – neplaningi – neapgalvoti – polinkis į radikalumą, garsumą, agresyvumą, prievartą arba rezignaciją, neapsisprendimą, atsitraukimą bei sprukimą – emocingas skundimasis – gailestis sau – priekaištai/kaltinimai – nekontroliuojamas maitinimasis – rūkymas – alkoholio vartojimas.
Kas yra stresas?
– Streso metu patiriame nemalonius jausmus ir pojūčius, pavyzdžiui, įtampą, nerimą, pyktį ar baimę.
– Sužadinami fiziniai veiksniai, pavyzdžiui, padažnėja pulsas ir pakyla kraujospūdis, kinta hormonų veikla. Juntame ir fizinių pokyčių, tokių kaip prakaitavimą, drebulį, raumenų spazmus.
– Šie nemalonūs pojūčiai ir fiziniai veiksniai kyla visuomet tada, kai aplinką ar save patį suvokiame kaip keliančius grėsmę ir vertiname tai kaip mūsų gerovę ribojantį faktorių.
– Tokius streso sunkumus tiek jauni, tiek ir seni žmonės patiria labai įvairiose situacijose: namuose, profesinėje veikloje arba per atostogas dėl įvairių priežasčių ir aplinkybių. Bendras yra vienas bruožas: koks nors įvykis arba situacija suvokiama ar vertinama kaip ribojanti ar kelianti
grėsmę mūsų gerovei dėl to, kad situacija tokia sudėtinga arba kad mes nepajėgūs su ja susidoroti. Jausmai yra nemalonūs, žalojantys. Sužadinami fiziniai procesai, juntame fizinę įtampą, „susinervinimą“. Be to, ir mūsų elgesys tampa dažniausiai ne toks tikslingas ir sistemingas.
Išsamiau apie streso sąvoką
Anksčiau stresas būdavo apibūdinamas kaip fiziniai reiškiniai grėsmingose situacijose. Juos nustatė įžymus amerikiečių mokslininkas Hansas Selye, pradėjęs eksperimentuoti su gyvūnais.
Vėliau vis labiau imta gilintis į dvasinius procesus, kai patiriami sunkūs išgyvenimai, pavyzdžiui, po partnerio mirties, sunkiai apsirgus ir panašiai. Jie vadinami sunkiais gyvenimo stresais.
Galiausiai buvo įžvelgta didžiulė smulkių varginančių kasdieninių situacijų reikšmė. Vadinamasis kasdieninis stresas, kaupdamasis ilgą laiką yra beveik toks pat žalingas kaip ir sunkaus gyvenimo stresas.
Kasdieninis stresas ir sunkaus gyvenimo stresas sukelia sunkius dvasinius išgyvenimus, itin pakenkia pojūčiams.
Stresas ir vidiniai sunkumai neretai turi tą pačią reikšmę. Žodis „stresas“ dažniausiai vartojamas kalbant apie kasdieninę nežymią trumpalaikę įtampą ar pavojų. Dvasiniais sunkumais labiau dera vadinti ilgą laiką patiriamus sunkumus, pavyzdžiui, patyrus sunkią fizinę ar dvasinę traumą, taip pat ir kamuojant kaltės jausmui, sergant depresija ir panašiai.
Sąvoka stimuliuojantis stresas mokslinėje psichologinėje literatūroje nebevartojama. Stresas visada reiškia grėsmę arba žalą gerai savijautai. Patiriant stimuliuojantį stresą juntamas tam tikras sunkumas, tarkim, sportuojant, bet tai ne grėsmės pojūtis. Situacija veikiau išgyvenama kaip iššūkis, patiriama net ir teigiamų jausmų.
Kaip sugrupuoti šiuos įvairiapusius stresinius išgyvenimus ir susidaryti apie juos bendrą vaizdą? Galima išskirti: kasdieninį stresą, ilgalaikius sunkumus, sukeliančius stresą, nuolatinius sunkumus, sunkaus gyvenimo stresą. Tai iliustruosiu pateikdamas konkrečias situacijas. Kartais jūs atpažinsite tuose pavyzdžiuose save. O kai kuriais atvejais, kuriuos ir jums teko patirti, galbūt pastebėsite, kad nereagavote stresu. To priežastis: situaciją įvertinote kaip ne itin grėsmingą jūsų gerovei.
Kasdieninis stresas
Trumpalaikis kasdieninis stresas trunka nuo kelių minučių iki valandos. Tačiau šie trumpalaikiai sunkumai, sukeliantys stresą, gali būti tokie pat arba dar intensyvesni nei ilgalaikiai ar dideli stresą sukeliantys sunkumai. Svarbu yra tai, kad dažnai patiriant kasdieninį stresą, keletą kartų per dieną, sunkumai kaupiasi ir gerokai pakenkia mūsų gyvenimo kokybei, padaro žalos ir fiziniams procesams.
Laiko stoka ir skubėjimas. Daugelis žmonių jaučiasi blogai bijodami nepasiekti tikslo, ko nors nepadaryti, per vėlai atvykti, stengdamiesi arba verčiami atlikti daug užduočių per trumpą laiką. Pavyzdžiui, jeigu išvažiuojame iš namų į susitikimą darbo klausimais per vėlai, tai slegia važiavimas automobiliu. Galvojame, ar spėsime laiku atvykti į susitikimą, kaip galėtume važiuoti nors truputėlį greičiau, kad sutaupytume laiko; galvojame apie sunkumus, kurie kils, jei pavėluosime. Atvykę į susitikimą dažniausiai pastebime, kad mūsų kūno raumenys įsitempę, o važiavimas mums kainavo daug jėgų, nes mus kamavo sunkios mintys. Kai laiką suplanuojame geriau ir išeiname į susitikimą vos keliomis minutėmis anksčiau, tai važiavimas mums beveik jokių sunkumų nesudaro. Tuomet ir vakarais jaučiamės mažiau išvargę.
Negalėjimas pasiekti tikslo. Daugelis jaučia įtampą ir patiria stresą, jei sužlugdomi jų planai, ketinimai ar lūkesčiai. „Kai autobusas nuvažiuoja iš panosės, kyla pyktis“, sako vienas pašnekovas. „Visų pirma susierzinu, kad autobusas atvažiavo taip punktualiai. Tada supykstu ant savęs. Mat lėkiau strimgalviais, kad į jį suspėčiau ir vis tiek nespėjau; taigi ir vėl teko pamatyti nuvažiuojantį autobusą“.
Vieno tyrimo metu klausėme žmonių, ką jie jaučia, jei turi sutvarkyti skubų reikalą mieste, o telefono aparatas „suryja“ pinigus ir jie negali paskambinti. Daugelis patyrė begalinį pyktį, plūdosi ar net daužė aparatą kumščiais. Fiziniai pojūčiai, kuriuos jie minėjo, buvo susijaudinimas, prakaitavimas, padažnėjęs pulsas. Viena moteris pasakojo: „Keikiu telefoną ir esu tokia įtūžusi, kad tiesiog noriu jį trankyti. Iš susierzinimo imu prakaituoti. Vargais negalais nusiraminusi ieškau kitos telefono būdelės“.
Išoriniai ir vidiniai profesiniai reikalavimai susikaupus daugeliui trumpalaikių sunkumų sukelia baimę, kad nepavyks susidoroti su užduotimi. Viena padavėja sako: „Kai restorane pilna svečių, virtuvė nespėja vykdyti užsakymų, klientai nekantrauja, jaučiuosi visa įsitempusi. O jei dar tuomet padarau klaidą skaičiuodama arba serviruodama stalą ar jei įžeidžia koks storžievis, turiu sukaupti visas jėgas, kad nepratrūkčiau… Tam tikra prasme ir aš pati dėl to kalta, nes noriu visus greitai aptarnauti, o tai neįmanoma“.
Dažnai, ypač privačioje aplinkoje, kaip žalojantis faktorius minimas triukšmas. „Triukšmas man iš esmės sukelia didžiausią stresą, ypač kai noriu pailsėti ar miegu, arba dirbu prie rašomojo stalo, dirbtuvėje, kai skaitau, važiuoju dviračiu ar guliu parke ant vejos. Triukšmas mane labai slegia, jis mane erzina ir sukelia agresyvius jausmus. Tada labai sunku ar visai neįmanoma susikoncentruoti“. Tyrimais nustatėme, kad dauguma miesto gyventojų dėl gatvės triukšmo patiria daug žalos. Jie patiria neigiamų fizinių pojūčių. Nepaisant to, politikai, partijos ir kitos institucijos menkai tesirūpina tuo, kad įstatymais garantuotų mažiau įtemptas darbo ir gyvenimo sąlygas.
Daug valandų trunkantis kasdieninis stresas
Daugelį valandų patiriame dvasinę įtampą, jaučiamės negerai, dvasiškai prislėgti, nepatenkinti. Jaučiame tokius fizinius reiškinius kaip įtampa, negerumas, galvos skausmas, virškinimo sutrikimai, net ir praėjus keletui valandų po streso. Tai tokios situacijos:
– Patiriame sunkumų bendraudami su bendradarbiais, viršininkais ar šeimos nariais.
– Turime atlikti sunkią užduotį, pavyzdžiui, tam tikrą profesinį įsipareigojimą, kurį ilgokai atidėliojome.
– Esame su nemėgstamu žmogumi ar su tuo, kuriuo nepasitikime.
– Darome tai, ko nenorime, – tik tam, kad kitiems įtiktume.
– Susitinkame su tuo, ko nebemylime.
– Jaučiamės seksualiai atstumti.
– Apie mus skleidžiamos nepalankios kalbos, mūsų kiti nesupranta.
– Turime išklausyti žmonių skundus.
– Dalyvaujame laidotuvėse, lankome artimųjų arba draugų kapus.
– Turime atlikti nemalonų medicininį tyrimą.
– Sportuodami jaučiamės nepatenkinti savo laimėjimais.
– Nesugebame kam nors padėti.
– Tai, ką klaidingai ar nederamai padarėme, pranešama kitiems.
– Netekome ko nors svarbaus.
– Iš mūsų ką nors pavogė.
– Iš skirtingų šaltinių gauname prieštaringą mums svarbią informaciją.
– Gauname nelauktai didelę sąskaitą.
– Sugadinamas mūsų turtas, pavyzdžiui, automobilis.
Po vienos kitos valandos sunkumai praeina. Susijaudinimas, baimė ir dirglumas susilpnėja; mintys nukrypsta į kitus dalykus. Bet dar kurį laiką dažniausiai jaučiame silpnumą. Kai kurie žmonės nuovargį, išsekimą ir fizinį silpnumą, pavyzdžiui, galvos skausmą, junta gana ilgai. Štai keli pavyzdžiai:
• Nemalonūs susitikimai ar nesutarimai su kitais darbe, namuose ar su pažįstamais.
Pasakoja medicinos sesuo: „Vyriausiasis gydytojas sukritikavo mane vizituojant pacientę ir dar apskundė mane vyresniajai seseriai. Tai įžeidė mano savigarbą, jaučiausi neteisingai apkaltinta ir visai nesuprasta. Išsigandau ir išraudau. Iš galvos man neišėjo mintis: ‘Kai ką nors savarankiškai sumanau, padarau vis ne taip’. ‘Niekuomet su tuo nesusidorosiu’. Be to, dar reikia pridurti, kad man patinka vyriausiasis gydytojas, tai buvo jo pirmoji kritika, man buvo labai skaudu, juo labiau, kad taip stengiuosi gerai dirbti“.
Dvidešimt ketverių metų studentas, susitikdamas su savo tėvais, jaučia įtampą: „Susitikęs su tėvais dažniausiai patiriu gausybę nemalonių jausmų. Jaučiuosi įsitempęs, jei mano tėvai atvyksta manęs aplankyti, neramus, nevykęs ir bejėgis. Jaučiu fizinį bejėgiškumą, judesiai darosi sukaustyti; po susitikimo visuomet būnu išsekęs. Didžiausią nerimą man kelia baimė dėl to, kas su manimi vyksta“.
40-metė moteris pasakoja, kad rūpesčių jai pridaro nepageidaujamas susitikimas su pažįstamais: „ Mane lengvai išmuša iš pusiausvyros netikėtas vizitas tų, kurių negaliu pakęsti. Tiesa, vizito metu to nors ir neparodau, bent jau stengiuosi neparodyti, bet po to sukyla didžiulė agresija, būnu įniršusi, jaučiuosi labai negerai“.
Mama, turinti 16-os ir 19-os metų sūnus: „Grįžusi namo iš trijų dienų kelionės radau virtuvėje ir vonioje tikrą kiaulidę. Buvau nusivylusi, įtūžusi ir vos valdžiausi, kad visai nepratrūkčiau“.
• Sunkumai darbe, pernelyg daug darbo, darbas pavargus arba būtinybė atlikti užduotį, kuriai stinga laiko, dažnai minima kaip keliantys įtampą faktoriai. Šie reikalavimai kartais kyla iš išorės, t.y. užduotis duoda kiti, o kartais iš vidaus, tai yra stresą patiriantys žmonės patys sau kėlė didelius reikalavimus. Naujos situacijos, kuriose jaučiamės neturintys ar turintys per mažai patirties, suvokiamos kaip sunkios ar net grėsmingos.
27-erių metų moteris: „Mano darbas yra ryšiai su visuomene. Teko skaityti pranešimą ir atsakinėti į klausimus. Bijojau, kad nesugebėsiu patenkinti keliamų reikalavimų ir lūkesčių. Jutau nemalonius pojūčius skrandyje, drėko rankos, džiūvo burna, širdis nervingai plakė, keliai virpėjo, kojos buvo įsitempusios iki pirštų galiukų. Nerimą jutau dar ir dėl to, kad kalbėdama viešai turėjau savo žodžius nuolat gerai įvertinti. Man kliudė ir mano paties pastangos parinkti teisingus žodžius“.
Kai kurie žmonės jaučia įtampą, jei pasikeičia dienotvarkė. 25-erių metų moteris pasakoja, ką ji tokiais atvejais jaučia: „Jei tai, ką susiplanuoju per dieną nuveikti, tenka iš esmės pakeisti, tai nebežinau, ko griebtis, nes paprastai viską kuo tiksliausiai susiplanuoju. O jei sužinau, kad reikia nedelsiant dar ką nors atlikti ir laiko turiu daug mažiau nei paprastai, jaučiuosi susinervinusi ir susierzinusi. Bet koks garsas trukdo. Mane pila prakaitas. O labiausiai trukdo mano pačios nervingumas. Tampu agresyvi ir nesugebu išsiveržti iš to kankinančio jausmų rato.
• Buvimas aplinkoje, kurioje daug žmonių, gali būti suvokiamas kaip varginantis ir keliantis stresą.
„Neseniai išėjusi apsipirkti į miesto centrą susinervinau. Ten buvo begalė žmonių. Man atrodė, kad tarp jų tiesiog pranykau. Kūnas tarsi susitraukė ir įkaito. Galvojau, iš kur tokia gausybė žmonių. Vargino kamšatis ir nereikšmingos reklamos antplūdis. Nežinojau, ką pirkti, ar tai geri daiktai. Tokiomis sąlygomis eiti apsipirkti man per sudėtinga“.
• Neaiškios situacijos gali slėgti. Pasakoja vienas vyras: „Neaiškios situacijos man visada kelia nerimą. Jaučiu įtampą, nežinodamas, kuo viskas baigsis. Visuomet juntu tam tikrą nesaugumą ir įtampą. Keista, bet kai situacijos labai svarbios, jaučiuosi geriau. Tuomet jaučiuosi labiau „atsidavęs Dievo valiai“. O ne tiek reikšmingose situacijose aš labai nervinuosi“.
Ilgalaikiai sunkumai, sukeliantys stresą
Mūsų savijautai daroma žala keletą dienų, savaičių ar net mėnesių. Jaučiame įtampą, nepakankamą laisvę, patiriame vidinį spaudimą; mūsų pojūčių pagrindas yra baimingos mintys apie patirtus ar mūsų laukiančius nemalonumus. Nebe taip gerai pajėgiame sutvarkyti savo kasdienius reikalus. Nerimastingos mintys jau nuo pat ryto atima viltį ir drąsą. Leidžiame sau mažiau ilsėtis ir dirbame be pertraukų. Baigiantis padidėjusio krūvio laikui jaučiamės išsekę tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Štai keli pavyzdžiai.
Varginantys profesiniai reikalavimai: ilgą laiką turime dirbti patirdami spaudimą. – Suvokiame, kad nesugebame to, ką manėme galį atlikti. – Bijome, kad ko nors neatliksime ar nesugebėsime. – Neapskaičiuojame savo jėgų, imdamiesi kokio nors projekto ir esame priversti užduotį palikti nebaigtą. – Svarbią darbo užduotį atliekame nepatenkinamai. – Tenka per daug ir per greitai dirbti. – Mūsų laukia sunki, neaiški situacija, pavyzdžiui, egzaminas baigiant studijas. – Nebeaprėpiame atskirų savo darbo etapų. – Jaučiamės atliekantys per mažai kvalifikuotą darbą, manome, kad mūsų darbas neįdomus ir nuobodus. – Pasikeičia situacija darbe, pavyzdžiui, mus perkelia dirbti į kitas pareigas arba pradedame dirbti kitoje vietoje. – Ginčijamės ar nesutariame su tais, už kurių darbą esame atsakingi.
Ilgalaikiai sunkumai darbe, sukeliantys stresą, gali sumažinti darbo produktyvumą, sąlygoti nepasitenkinimą darbu, ligą arba net norą pakeisti darbą. Be to, jie gali gerokai pakenkti mūsų asmeniniam gyvenimui.
Sunkumai, ginčai ir nesutarimai su bendradarbiais ar viršininkais, dažnai kilę dėl menkos priežasties, gali virsti ilgalaikės įtampos šaltiniu.
„Su mūsų antrąja viršininke man sunku dirbti“, pasakoja viena moteris. „ Ji negali priimti kitos nuomonės, o aš ne visuomet galiu prikąsti liežuvį. Mano pasisakymus ji dažnai priima kaip puolimą; tuomet labai nustembu, nes tik ketinau ko nors pasiteirauti. Sureaguoju išgąstingai, stipriai. Po to keletą dienų jaučiuosi gerokai prislėgta, mintys nuolat sukasi apie tą kivirčą; vis mąstau ir mąstau apie jį ir negaliu jo pamiršti“.
Nuostata, kad darbą būtina kiek galint tobuliau atlikti ir nieko neperleisti kitiems, yra didelis sau pačiam keliamas reikalavimas ir gali labai slėgti; mes patys sau darome spaudimą:
„Mokslo metų pabaiga man sukėlė daug stresų“, pasakoja vienas mokytojas. „Teko rašyti pažymius, išduoti pažymėjimus, rengtis naujiems mokslo metams ir suorganizuoti mokyklos šventę. Jaučiausi pernelyg apkrautas darbais ir nepajėgus visko atlikti be priekaištų, kad atitikčiau lūkesčius. Jaučiausi labai susinervinęs, pavargęs ir maniau, kad neturiu net kada miegoti. Visą laiką galvojau, kad vienas turėsiu viską padaryti. Tik po kelių dienų save įveikiau ir dalį darbo perleidau kolegoms“. Po keleto mėnesių prisimindamas tą situaciją jis mano, kad dalis rūpesčių buvo nereikalingi: „Šiandien greičiau suvokčiau, kad mano autoritetas mokykloje nenukentės, jei kurią nors užduotį perduosiu kitiems. Norėčiau dar labiau įsisąmoninti, kad dideli reikalavimai kyla ne iš kitų, – juos sau keliu pats“.
Sunkumai bendraujant su kitais, ypač su savo partneriu. Žmogus jaučia nepasitenkinimą savo partneriu arba jo partneris nepatenkintas juo. Neaišku, kaip klostysis meilės santykiai. Kyla aršus ginčas ir nesutarimai.
„Pastarąjį mėnesį susiginčijau su savo draugu“, pasakoja 31-erių metų moteris. „Jaučiausi įtūžusi, nusiminusi ir bejėgė. Jutau, kad kūnas įsitempęs, tarsi būtų susitraukęs prieš sprogimą. Galvojau, kad nebegaliu pakęsti jo elgesio su manimi. Itin mane skaudino tai, kad jis nuolat nutraukia pokalbį ir jaučiasi esąs teisus, o mano mėginimus suartėti ir norą susitaikyti laiko įkyrumu ir atmeta, tik nori, kad palikčiau jį ramybėje. Kalbėjau, šaukiau, svaidžiau daiktus ir raudojau. Po kurio laiko vėl ėmiau kalbėti, ir jis vėl mane atstūmė. Galiausiai konfliktas taip sustiprėjo, kad susikivirčijom galutinai. Dvi savaites visai nebendravome“.
Egzaminus mokiniai ir studentai dažnai išgyvena kaip didelį krūvį. Neretai ir šiuo atveju sau keliami reikalavimai ir lūkesčiai išaštrina įtampą. „Aš varau save iš proto“. Situacija per egzaminą ir egzaminuotojų elgesys sunkiai nuspėjamas. Jei egzaminas laikomas labai reikšmingu tolimesnei karjerai, tai nerimo ir baimės jausmai itin stiprūs; tai pasakytina ir apie gerus studentus. Gali būti patiriamas dvasinis užsiblokavimas ar baimės būsena. Tokie pačių sau sudaryti sunkumai trukdo pasiekti gerų rezultatų, o tai savo ruožtu sąlygoja papildomus rūpesčius ir nerimą.
Neįprasti įvykiai su neaiškia pabaiga. Vienas 25-erių metų vyras pasakoja apie savo baimę, panikos jausmą ir fizinius pojūčius, kuriuos patyrė nerimaudamas dėl savo draugės sveikatos:
„Praeitą mėnesį ji susižeidė ir pateko į ligoninę. Kita diena man buvo gryna kančia. Bijojau, kad operacija gali nepavykti. Negalėjau net nieko skaityti. Nors kitą dieną mano draugė jautėsi žymiai geriau, bet nepaisydamas to tris dienas buvau dirglus, elgiausi karštligiškai, vos galėjau susikoncentruoti, negalėjau eiti į darbą. Tik vaikštinėjau po kambarį pirmyn ir atgal, net nejutau alkio, surūkiau be galo daug cigarečių, prakaitavau. Mintys sukosi tik apie tai, kaip jaučiasi mano draugė. Buvau lyg apsvaigęs. Buvo baisu ir dėl to, kad nebegalėjau blaiviai mąstyti. Todėl jaučiausi visai varganai“.
Sau keliami reikalavimai asmeniniame gyvenime gali slėgti, ypač jei norima atlikti darbus per itin trumpą laiką. Pasakoja 30-metė moteris:
„Kėliausi į naują butą. Kai susikirto laikas išsikelti iš senojo buto ir įsikelti į naująjį, o norėjau butą kapitaliai susiremontuoti, patekau į labai įtemptą situaciją. Jaučiausi karštligiškai, neramiai, netekusi galvos ir bejėgė. Jaučiau fizinį nuovargį, stiprią įtampą sprando ir pečių srityje. Nuolat galvojau: „Turiu greitai suremontuoti butą! Turiu išnaudoti kiekvieną sekundę! Negaliu leisti sau pailsėti! Šis vidinis spaudimas kasdien vis stiprėjo. Neleidau sau pailsėti ir atsipalaiduoti. Taigi remontavau butą dieną naktį. Po to visiškai išsekau“.
Kitokio pobūdžio ilgalaikė įtampa
– Ilgą laiką jaučiame fizinį diskomfortą. Tenka gultis į ligoninę. Neaišku, kokia fizinės ligos diagnozė arba neaišku, ar nėra nepageidaujamo nėštumo.
– Sunku apsispręsti, pavyzdžiui, ar pradėti partnerystę, ar esamą nutraukti, arba perkant ką nors brangaus, tarkim, namą, arba renkantis iš keleto profesinių pasiūlymų arba darbo vietų.
– Jaučiamės giliai įskaudinti įžeidimo, nedėmesingumo, ignoravimo, kritikos ir nepalankaus vertinimo.
– Mus slegia kaltės jausmas dėl padarytų klaidų arba aplaidumo.
– Suaugę vaikai palieka namus, tėvai lieka gyventi vieni.
– Miršta artimas pažįstamas, kaimynas arba bendradarbis.
– Tampame nusikaltimo (užpuolimo ar vagystės) auka. Esame įtraukiami į teismo procesą.
– Sunku rasti tinkamą butą.
– Mus slegia finansiniai rūpesčiai ar skolos.
Ilgalaikė streso būsena
Žmogus patiria stresą savaites, mėnesius, o kartais ir metus, ilgą laiką yra nerimo ir įtampos būsenos. „Apskritai aš nuolat patiriu stresą.“ – „Beveik nė vienos situacijos neišgyvenu visai atsipalaidavęs, net ir per atostogas.“ – „Viduje nuolat pasirengęs šuoliui.“ Vyrauja nevisavertiškumo ir nepasitenkinimo gyvenimu jausmai. Žmonėms susidaręs įspūdis, kad sunkumai juos galutinai prislėgę ir jie negali įveikti kasdieninių rūpesčių. Stresas būna sunkesnis, jei nėra teigiamų, džiugių įvykių, nepailsima ir neprasiblaškoma arba tai atsitinka tik labai retai. Daugelis jaučiasi nesugebą atsipalaiduoti ir pailsėti.
Ilgalaikį stresą dažnai lydi:
– fiziniai skausmai, tokie kaip raumenų įtampa kaklo ir pečių srityje, galvos skausmai, virškinimo trakto sutikimai, dažnas nuovargis, išsekimas, miego sutrikimai;
– patiriantys ilgalaikį stresą žmonės kad ir dėl menkos priežasties įsitempia. Šie stresiniai faktoriai kaupiasi ir veda prie dar didesnio suirzimo ir susijaudinimo, o tai sąlygoja vis naujus sunkumus;
– organizmas, patiriantis ilgalaikį stresą, silpnesnis, jo dvasinės galimybės ribotos. Tai papildomai apkrauna asmeninį gyvenimą ir profesinę veiklą. Padidėja nelaimingų atsitikimų rizika;
– dėl stiprios nuolatinės įtampos gali kilti arba tęstis ligos, pavyzdžiui, širdies ir kraujotakos, aukštas kraujospūdis, skrandžio opos. Jei liga ar skausmas žmogų jau kamavo, tai šie reiškiniai dar sustiprėja.
Išoriniai ilgalaikio streso šaltiniai gali būti: nepatenkinama partnerystė arba rūpesčių keliantis gyvenimas su artimu giminaičiu, per didelis arba per mažas krūvis darbe, ankštas butas, nedarbo laikotarpis.
Vidiniai ilgalaikio streso šaltiniai gali būti:
– nuolatiniai aukšti ir perdėti reikalavimai, keliami sau. Mūsų tyrimas parodė, kad tai dažniausiai patiria mamos ir gydytojai, šios dvi grupės dažnai patiria laiko stoką;
– stiprus nevisavertiškumo jausmas, menkas pasitikėjimas savimi, jausmas, kad esi silpnesnis už kitą, abejojimas savo verte, baimė, kad esi nemėgstamas. Ryškiai nepalankus savo asmens vaizdas yra nuolatinių žalojančių jausmų šaltinis;
– didelė garbėtroška;
– stiprus nepasitenkinimas, kad mūsų kūno išvaizda neatitinka mūsų norų;
– patirdami sunkumų žmonės gali išmokti netinkamo elgesio modelių, pavyzdžiui, atidėti sunkius darbus ilgesniam laikui, agresyviai reaguoti, vengti sunkių situacijų arba neplanuotų veiksmų, sprendžiant kompleksines užduotis, o iš to plaukia tolesni sunkumai.
Ilgalaikio streso pavyzdžiai
28 metų ištekėjusios vienos dukters motinos ilgalaikis stresas
„Mano gyvenimą, deja, ženklina nuolatinis stresas. Atlieku daugybę vaidmenų: esu mama, studentė, žmona, namų šeimininkė ir aš pati kaip asmenybė. Norėčiau šiuos visus vaidmenis atlikti, bet būtent čia ir žlungu. Šie skirtingi vaidmenys man per sunkūs ir sukelia stresą. Taigi ir mėginimas rasti sprendimą irgi tik kelia stresą“.
Ji vaizduoja kasdieninio streso situaciją: „Laukiu traukinio grįžti namo. Ilga diena buvo kupina darbo. Stotis pilna triukšmaujančių žmonių. Taip norėjau laukdama traukinio ‘atsijungti’, bet tai buvo neįmanoma. Traukinyje laiką noriu išnaudoti, taigi ką nors skaitau arba studijuoju savo darbo kalendorių ir susidarau svarbiausių darbų sąrašą kitai dienai. Mano kūnas norėtų atsipalaiduoti. Bet situacija tam nepalanki. Imu prakaituoti. Palaipsniui susierzinu, norėčiau geriau išskristi, kad nereiktų taip leisti laiko. Tada ima skaudėti galvą. O po to susinervinu, kad esu pati kalta, jog prieš tokią ilgą darbo dieną nepakankamai išsimiegojau. Po 45 minučių važiavimo grįžtu namo nusikamavusi“.
Ilgalaikis vienos darbo grupės stresas
Vokiečių gydytojas Ullrichas ištyrė beveik 150 medicinos seserų, slaugių ir gydytojų, dirbančių su onkologiniais ligoniais ir nustatė, kad jie patiria didžiulį dvasinį ir fizinį stresą. Štai priežastys: daugeliui onkologinių ligonių sveikatos nebebuvo galima sugrąžinti. Medicinos personalui tai sukelia krizę profesinės savivokos prasme. Ligoniui gulint ligoninėje ilgesnį laiką atsiranda artimesnis kontaktas tarp paciento ir slaugančio personalo. „Kuo ryšys darosi artimesnis, tuo personalui sunkiau matyti, kaip paciento būklė vis blogėja iki jo mirties. Įsijausti į ligonio būklę, jį užjausti, bendrauti su artimo netenkančiais ir gedinčiais artimaisiais yra slegiantys darbo onkologinėje ligoninėje aspektai“. 90 proc. gydytojų abejojo, ar gydymo procedūros, apribojančios paciento gyvenimo kokybę, yra pateisinamos. Gydytojai ir slaugytojai nesutardavo, jei beviltiškos ligos stadijos pacientams buvo skiriama varginanti chemoterapija arba jei gydytojai skirdavo per mažai dėmesio skausmą malšinantiems medikamentams. 91 proc. slaugytojų ir 83 proc. gydytojų net užmigdami negalėjo užmiršti savo rūpesčių. Daugelis seserų ir gydytojų skundėsi fiziniais dvasinių rūpesčių padariniais.
Kai kurių gydytojų patiriami ilgalaikiai dvasiniai sukrėtimai padeda suvokti, kodėl gydytojų savižudybių yra 2,5 karto daugiau palyginti su kitomis gyventojų grupėmis. Dar dažniau žudosi moterys gydytojos. Statistinė gydytojų santuoka trunka 10 metų.
Sunkaus gyvenimo stresas
Kai vyksta lemiami, nepalankūs gyvenimo pasikeitimai, žmonės daugelį mėnesių ar net metų jaučiasi nuolat prislėgti. Psichologai nustatė tokių stresą sukeliančių reiškinių eiliškumą:
– sutuoktinio, partnerio mirtis, ypač staigi mirtis;
– skyrybos su partneriu;
– artimo giminaičio mirtis;
– sunki fizinė liga;
– gili vienatvė;
– darbo netektis, nedarbas;
– sunki dvasinė liga arba fizinių galimybių apribojimas;
– sunki fizinė ar dvasinė artimo giminaičio liga;
– išėjimas į pensiją;
– senatvė, ribojanti tiek fizines, tiek ir dvasines galimybes.
Tokie reiškiniai daugeliui žmonių sukelia stiprią ilgalaikę įtampą.
Vis dėlto dabar jau ištirta, kad slegiančios įtampos mastą bei slegiančių jausmų intensyvumą ir trukmę lemia ne tiek pats išorinis įvykis, kiek tai, kaip žmogus vertina tą įvykį, koks jo požiūris į tą įvykį ir kokios jo galimybės jį įveikti – tai lemiantys faktoriai.
Kai kurie taip stipriai junta įtampą, kad gyvenimas jiems nebeatrodo prasmingas ir jie mėgina nutraukti jį iš nusivylimo, baimės ir negalėjimo rasti išeities.
Lietuvoje kasmet keliolika tūkstančių žmonių mėgina nusižudyti, maždaug 1500 atvejų toks mėginimas baigiasi mirtimi. Dažniausios priežastys: gyvenimo krizės, pavyzdžiui, konfliktai su partneriu, negalėjimas susitaikti su išsiskyrimu arba artimo mirtimi, esamos chroniškos ligos arba baimė jomis susirgti, senatvės baimė, skolos, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikai, medikamentų perdozavimas arba nedarbas. Žmonės jautėsi nebepajėgūs pasitelkti savo sukauptą patirtį ir sugebėjimus ir įveikti juos užklupusius sunkumus. Jauni žmonės, neturintys patirties įveikti krizes, yra tokiais atvejais labiau pažeidžiami.
Daugelis iš mėginusių nusižudyti nėra psichikos ligoniai, jiems tiesiog trūksta žinių ir gebėjimo įveikti krizes. Jie nugrimzta į būseną, iš kurios neranda išeities ir praranda orientaciją, apnikti įvairių baimių, ir tuomet ima atrodyti, kad išeitis – sunaikinti save.
Ilgalaikių sunkumų išvengti nėra neįmanoma. Nors kai kurie žmonės minėtus įvykius ir išgyvena labai skausmingai, bet ne taip, kad jie keltų grėsmę gyvybei. Tai lemia įvairios aplinkybės:
– ar iki to laiko žmogus išmoko pagelbėti sau pasitelkdamas įvairias krizės įveikimo formas;
– ar tuo pat metu išgyvena kitokių streso apkrovų arba stipresnį kasdieninį stresą. Tuomet tik vargais negalais pavyksta įveikti sunkumus, nors be papildomų apkrovų su jais ir būtų galima susidoroti;
– ar žmogus labai jautrus psichiškai;
– kaip vertinamas gyvenimas, mirtis ir likimo smūgiai;
– ar patiria aplinkinių ir draugų palaikymą;
– ar esama ypatingų tos situacijos aplinkybių, pavyzdžiui, ar įmanoma matyti situacijos visumą, ją kontroliuoti, ar, priešingai, ji labai neaiški ir tik menkai galima ją paveikti.
Žemiau pateikiami keleto ilgalaikių sunkumų pavyzdžiai.
Partnerio ar artimo giminaičio mirtis
Po mano žmonos Annos Marijos mirties supratau, kad į tokią netektį žmonės labai skirtingai reaguoja: nusimena, puola į depresiją, įniršta arba nors ir labai skaudžiai išgyvena, bet susitaiko ir priima netektį. Su kolegomis apklausiau beveik 200 mirštančiųjų giminių bei medicinos personalo apie jų patirtį slaugant mirštančiuosius. Jų pasakojimus pateikiau knygoje „Romi mirtis“.
Kas padėjo šią gyvenimo krizę lengviau pakelti? Tai – neuždelstas mėginimas suvokti savo paties mirtį. – Aktyvi pagalba mirštančiajam, pavyzdžiui, jo slaugymas ir globa, net jei fiziškai ir laiko požiūriu buvo didelis papildomas krūvis. – Aplinkinių parama. – Šilta, nuoširdi medicinos personalo pagalba. – Gydytojai ir medicinos seserys neslėpė ligos buvimo ir galimos mirties išeities. – Pakako laiko atsisveikinti. – Deramas nuskausminamųjų medikamentų skyrimas mirštančiajam paskutinėmis savaitėmis ir dienomis. – Mirštančiojo susitaikymas su liga ir galima mirtimi.
Skyrybos ir išsiskyrimas su partneriu
Nors ir žinojau, kad skyrybos ir išsiskyrimas tėra antroje ir trečioje vietoje tarp sunkių gyvenimo streso atvejų, bet nė nenutuokiau, kiek daug skausmo ir nevilties išgyvenama skiriantis su partneriais. Tik kartu su savo diplomantais apklausęs skyrybas patyrusius žmones, kurie pasakojo apie savo patirtį, suvokiau jų išgyvenimų mastą. Atsakymai padėjo giliai ištirti dvasinę būklę skyrybų metu ir joms pasibaigus.
Tegul pasakoja 25-erių metų vyras. Jo partnerystė truko penkerius metus. Prieš dvejus metus jis išsiskyrė su partnere. „Skyrybų krizės metu jutau bejėgiškumą, įniršį ir abejojau savimi. Jaučiausi esąs menkas, paliktas vienas, be vilties, kad būklė pagerės. Nebežinojau, ko imtis. Nuolatiniai priekaištai, nesibaigianti trintis labai slėgė. Be to, nė negalėjau skyrybų įsivaizduoti. Buvau įsitikinęs, kad mūsų ryšys neturi įprastų trūkumų. Po skyrybų išgyvenau beribį nusivylimą, paskui ėmiau pykti ant savęs ir mūsų abiejų. Tai buvo tarsi pabaiga be ėjimo toliau. Giliai viduje jutau tuštumą, mirtį. Teliko mano išorė, fasadas, kuris laikėsi iš mano paskutinių pastangų. Taip pat be galo bijojau ateities. Viduje niekaip negalėjau atitrūkti nuo savo partnerės. Protu suvokiau, kad turiu leisti jai pasitraukti, tačiau jausmais kabinausi į ją. Tuo pat metu jutau beribį kartėlį, pykau ir tūžau ant jos. Dažnai naktimis sapnuodavau košmarus su scenomis iš skyrybų krizės laikotarpio. Skyrybos labai paveikė mano savivoką. Įsivaizdavau, kad visos mano būsimos partnerystės bus komplikuotos. Taip pat mane slėgė mano paties nuostata, kad ši partnerystė buvo didžiausia mano gyvenimo klaida, maniau, kad tie penkeri metai buvo mano nenusisekęs gyvenimo laikotarpis.
Sunki fizinė negalia
Po ligos dažnai apninka stresinė būsena ir įtampa. Esame gydomi ligoninėje, atskirti nuo šeimos ir ne savame bute. Tenka iškęsti gydomąsias medicinos procedūras, skausmus ir negerą savijautą. Profesinę veiklą tenka nutraukti, apriboti arba ji tampa visai nebeįmanoma. Mūsų gyvenimo tikslams kyla pavojus. Jaučiamės suvaržyti fiziškai, nebegalime laisvai judėti, priklausomas ir mūsų laikas. Pakinta daugelis įpročių ir galimybių. Esame priklausomi nuo kitų pagalbos. Be to, kamuoja neaiškumas dėl galimybės pagyti, nežinome, kiek truks liga, prieš mus iškyla gyvenimo baigtinumo faktas. Mus slegia ir skausmingi artimųjų jausmai. Taigi sunki fizinė liga gali sukelti ir nemenkų dvasinių sukrėtimų.
Ar pajėgūs deramai susidoroti su šiais sunkumais ir juos palengvinti? Kokia mūsų nuostata ligos atžvilgiu? Ko imamės, kad nepaisydami ligos ir jos apraiškų liktume sveikos dvasios? Mano partnerė Anna Marija, kuri mirė nuo vėžio, savo knygoje „Pokalbiai , padedantys įveikti baimę“ pateikė būdų, kaip gali sau padėti vėžiu sergantys žmonės.
Fizinė senatvės negalia taip pat gali sąlygoti sunkią dvasinę būklę. Jei vyresnio amžiaus žmonės nebegali laisvai judėti, jų socialiniai ryšiai su kitais žmonėmis taip pat būna suvaržyti. Tokia situacija gali sąlygoti dvasinę bei socialinę izoliaciją. Kūnui vis labiau silpstant, sudėtingiau atlikti daugelį kasdieninių veiksmų, pavyzdžiui, apsirengti, išsivalyti butą ir panašiai. Persikelti gyventi į senelių namus taip pat gali reikšti dvasinę įtampą, ypač jei žmogus sunkiau prisitaiko arba yra neigiamai nusistatęs prieš senelių namus. Gali kilti kartėlis dėl savo likimo ir žmogus gali imti savęs gailėtis.
Reinhard Tausch, profesorius, psichologijos daktaras, daugiau kaip 30 m. dirba Hamburgo universiteto Psichologijos institute, teikia psichologijos terapijos konsultacijas
Vertė Vilija Gerulaitienė
Versta iš: Tausch R. Hilfen bei Stress und Belastung. – Rowohlt Verlag, 1996. © Rowohlt Verlag GmbH, Reinbek bei Hamburg. Vertimas ir publikavimas leidėjams sutikus