Ron Kubsch

Tai tiesiog netilpo galvoje. Negalėjau atsitokėti. Geras bičiulis, su kuriuo mane siejo daug gražių išgyvenimų, nuolat ateidavęs į pamaldas mūsų bendruomenėje, nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Vos prieš keletą dienų mudu kartu studijavome Bibliją, o dabar jo nebėra, dingo negrįžtamai?
Nemažai žmonių retsykiais panori patys užbaigti savo gyvenimą. Pripažinkime, dažniausiai mes patys tokių minčių nevertiname rimtai, esame linkę išstumti latentinį nusiteikimą nusižudyti arba netgi žiūrėti į tai su humoru. Tačiau nelaimių grandinė, didėjanti išorinė ar vidinė įtampa kartais veda į tai, jog savižudybė ima atrodyti mums kaip paskutinė išeitis iš tamsaus tunelio.
Statistikos duomenys verčia sunerimti: jokioje kitoje pasaulio šalyje nesižudo tiek daug žmonių, kiek pas mus, Lietuvoje. Vien nuo 1990–ųjų iki 2000–ųjų patys savo gyvenimą užbaigė 13 477 mūsų šalies vyrai ir 2989 moterys. 3,8 procento visų išėjusių iš gyvenimo patys pasirinko mirtį. Europos Sąjungoje iš 100 000 gyventojų vidutiniškai patys sau gyvybę atima 20, o Lietuvoje šis skaičius daugiau nei dvigubai didesnis – 44.
Mėginimai paaiškinti šį šiurpą keliantį procesą neretai atrodo banalūs ar bejėgiai. Kadangi kaime ir provincijoje savižudybių skaičius dvigubai didesnis negu miestuose, tai turėtų būti kažkaip susiję su kaimo vietovių problemomis – alkoholizmu ir nedarbu. Aiškus ir kitas dalykas: kad šis procesas sietinas su nepriklausomybės atgavimu 1990–aisiais. Juk per pastaruosius dešimt metų savižudybių procentas padvigubėjo. Daug moksleivių patiria didžiulius krūvius. Problemos šeimoje, skolos, vienatvė, nelaiminga meilė ir neatsakyti klausimai apie prasmę nusivylusius žmones verčia pačius užbaigti savo gyvenimą.
Argi žmonės neturi teisės baigti savo gyvenimą tuomet, kai jiems tai atrodo teisinga? Mintį, kad žmonės patys disponuoja savo gyvenimu, rasime jau senovės graikų filosofijoje. „Jei gyvenimas tau nusibodo – išeik iš gyvenimo.“ Sokratas buvo laikomas didvyriu, kadangi pats sau įvykdė dėl piktžodžiavimo prieš dievą paskelbtą mirties nuosprendį – išgėrė nuodų. Romėnų stoikas Seneka rašė: „Dėkokime dievui, kad niekas negali būti sulaikytas gyvenime.“
Suprantu žmones, kurie pagalvoja apie savižudybę nepakėlę vidinės tuštumos, kaltės jausmo, ligos ar tiesiog fakto, kad yra kitiems našta. Jei nėra Dievo, patekus į visišką akligatvį lyg ir logiška atrodytų visa tai užbaigti. Kai kas nors nebenori ar nebegali, tiesiog atsisveikina tariamai paskutiniu laisvu veiksmu.
Prancūzų filosofas Albert’as Camus sykį tai taip taikliai apibūdino: „Yra tik vienintelė filosofinė problema: savižudybė“. Žmogus, jei nėra Dievo, pasmerktas atsakomybei ir skausmui. „Tačiau kai žmogus nebetiki Dievu, jis tampa atsakingas už viską, kas gyva, už viską, kas gimę skausmuose, ir kam skirta gyvenime kentėti“. Ne kiekvienas pasisems jėgų iš Camus pasiūlymo „įsivaizduoti, kad kenčiantis Sizifas laimingas“, nors jam pačiam tai gal ir suteikė jėgų.
Tačiau kas, jei vis dėlto yra prasmė, pranokstanti žemiškąją, ir mes patys negalime disponuoti savo gyvenimu? Kaip tik krikščioniškasis tikėjimas pateikia pagrindinį argumentą prieš suicidą. Pražios knygos 1,27 ir 2,7 sakoma, kad Dievas duoda gyvybę, kurią mes tik priėmėme ir ji nėra mūsų nuosavybė. Esame tik valdytojai, o ne savininkai.
Štai kodėl krikščioniškoji etika, nors Biblijoje ir nerasime aiškaus savižudybės draudimo, nuo tokio veiksmo visuomet atsiribojo. Pavyzdžiui, Augustinas draudimą žudyti (Išėjimo 20,13) taikė ne tik artimam, bet pačiam sau. Negana to, jis ragino ir sunkų likimą ištverti žvelgiant į kenčiančio Kristaus pavyzdį. Netgi krikščionės, kurioms persekiojimo laikais grėsė pavojus, kad jas išprievartaus, neturėjo rinktis savižudybės kaip išeities. XX amžiuje ir Dieteris Bonhoefferis, kurį patį naciai buvo suėmę dėl tikėjimo, laukdamas mirties bausmės, kalbėjo apie tai, kad savižudybė smerktina. Smerktina ne dėl moralinių priežasčių, ne dėl kokių nors kitų žmonių, o tik Dievo teismo akivaizdoje. Bonhoefferis rašė taip (Bonhoeffer, Ethik, p 112):

„Savižudis yra kaltas tik prieš Dievą, jo gyvenimo Kūrėją ir Viešpatį. Kadangi Dievas gyvas, savižudybė smerktina kaip netikėjimo nuodėmė. Tačiau netikėjimas nėra moralinis paklydimas, jis tinka tiek tauriems, tiek šlykštiems motyvams ir darbams. Bet netikėjimas geruose ir bloguose dalykuose nemano esant gyvą Dievą. Tai yra nuodėmė. Netikėjimas yra ta priežastis, dėl kurios žmogus pats save pateisindamas kaip paskutinės galimybės imasi savižudybės, nes netiki dieviškuoju pateisinimu. Netikėjimas pražūtingai slepia nuo žmogaus tą faktą, kad netgi savižudybė nepaleis jo iš Dievo, parengusio jam tokį likimą, rankų. Netikėjimas virš kūniškojo gyvenimo dovanos nemato Kūrėjo ir Viešpaties, kuris vienintelis turi teisę tvarkyti kūriniją. Čia mes susiduriame su faktu, kad natūralus gyvenimas savo teises turi ne savyje, o Dieve. Piktnaudžiaujama žmogui natūraliame gyvenime duota laisve mirti, kai ja naudojamasi ne tikėjime Dievu.“

Didelis mėginimų nusižudyti skaičius mūsų gyvenime mums, krikščionims, yra ypatingas rūpestis. Krikščionys atmeta savižudybę. Tai visuomet bus pagrįsta Dievo žmogui duoto gyvenimo ir jo išsaugojimo teigimu. Teisę jį užbaigti turi tik Dievas. Taigi žmogiškojo orumo išraiška yra ne paties žmogaus pasirenkama mirtis, o kad ir beprasmiškai atrodančio gyvenimo atidavimas Dievo gerumui, galinčiam suteikti jam naują prasmę.
Dievas patikėjo mums Evangeliją, kad neštume ją nusiminusiems ir netekusiems vilties. Protestantų teologas Emilis Brunneris kažkada viltį palygino su deguonimi: „Atimk deguonį, ir ištiks mirtis, nes uždusi. Atimk viltį, ir žmogų ims kankinti dusulys, kuris vadinasi neviltis, sielą ir protą suparalyžiuos nereikšmingumo, gyvenimo beprasmiškumo jausmas.“
Tai dar viena lemiama ir gyvybiškai būtina priežastis krikščionims Lietuvoje liudyti turimą viltį (plg. 1 Petro 3,15) – žodžiais ir darbais.
Klausimas apie tai, kaip čia galime padėti, kartu yra ir klausimas apie mūsų bendrabūvį. Ar tai, kaip mes, būdami pamaldūs, elgiamės vienas su kitu, įžiebti viltį nusivylusiems? Ar pamatome, ar išgirstame tuos, kurie „priėjo liepto galą“? Ar mūsų visuomenė apskritai sugeba pakelti sunkumus?
Mūsų, kaip krikščionių, užduotis – tarpusavio bendravimo konfliktus spręsti konstruktyviai, reikšti savo jausmus. Tačiau neretai būtent krikščionys, skatinami netikro santarvės ir harmonijos siekimo, yra linkę tuos konfliktus nuslopinti. Tai griauna mus pačius ir mūsų visuomenę ir, beje, nelabai įtikina. Būtent neviltin puolę žmonės turi itin jautrias „antenas“, užčiuopiančias žmonių tarpusavio santykių kokybę ir greit supranta, ar mūsų sekimas Jėzumi yra tik šou, ar jis tikras. Juk kaip tik mūsų tikėjimas Jėzumi garantuoja tokią atmosferą, kurioje galime tinkamai spręsti konfliktus, kurioje nereikia slėpti savo (neretai teisėto) pykčio.
Linkę į savižudybę žmonės neretai būna nuėję tokį gyvenimo kelią, kuris vis labiau siaurino jų socialinius kontaktus ir žmogiškuosius ryšius. Jie turi mažiau draugų ir tik labai retai įsitraukia į bendrą veiklą. Jie verčiau užsidarys savyje su savo problemomis, o ne apie jas išsikalbės. Kaip tik paauglystėje jauni žmonės būna linkę šalintis kitų.
Kai mes, krikščionys, pastebime tokius procesus, pavyzdžiui, tarp jaunimo, itin svarbu, kad būtent mes žengtume pirmuosius žingsnius į tą, kuris linkęs šalintis kitų, parodytume, koks jis ar ji yra svarbus.
Šiandien daug žmonių patiria chronišką meilės stygių. Kaip tik tie, kurie vaikystėje negavo tėvų meilės iki soties (o tokių šiandien daug), vėliau neretai gyvena itin egocentriškai, meilės deficitas tampa savotišku jų varikliu. Kuo didesnis buvo deficitas, tuo smarkiau toks žmogus kenčia nuo to, kad pasaulis nesisuka aplink jį kaip aplink saulę. Jis greit įsižeidžia, sulenda į kiautą, ir kaip tik dėl to tokiam žmogui iškyla didesnis savižudybės pavojus nei kitiems. Jam pernelyg gaila paties savęs tokiame negerame pasaulyje, todėl nusprendžia su juo atsisveikinti. Mintimis apie savižudybę ar savižudybės signalais neretai netgi nesiekiama galutinio rezultato, tai veikiau pagalbos šauksmas, kreipimasis, noras atkreipti į save dėmesį. Štai kodėl apie mėginimus žudytis paskelbiama labai garsiai. Grasinimas savižudybe – tai kerštas, turintis sukelti skausmo kitiems. Užuot tvarkiusis su savo pačių kartėliu, kaltės jausmu baudžiami kiti. Neretai tai tampa netgi šantažu, pavyzdžiui: „Jei nutrauksi mūsų draugystę, aš nusižudysiu!“ Galų gale tokie bandymai šantažuoti tik dar labiau izoliuoja tą žmogų. Ir čia Evangelija turi išlaisvinamąją jėgą – kai atrandame, kad Dievas mus myli ir tam mums visai nereikia atkreipti į save dėmesį. Kas supranta, kad Dievo meilė savo apogėjų pasiekė ant kryžiaus, tas turi galimybę Nukryžiuotojo draugijoje išmokti, kad be atsisakymo neįmanomas joks bendrumas tarp žmonių. Kas šitaip Jėzaus meilėje išgyja kaip žmogus/asmuo, tas gali iškęsti ir nebūdamas dėmesio centre.
Mes, krikščionys, turėtume būti pamalonintųjų bendrija, kuri tiki, kad „Dievas gali duoti prasmę ir teisę netgi žlugusiam gyvenimui, kad būtent per žlugimą gyvenimas gali pasiekti tikrąjį išsipildymą“ (Bonhoeffer, Ethik, p 115).

Kaip atpažinti, kada linkstama į savižudybę?
Austrų psichiatro Erwino Ringelio atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad savižudybės pavojus pastebimas iš trijų komponentų: atsiskyrimas, agresija, suicidinės fantazijos.
1. Atsiribojimas
Pacientai jaučiasi įvaryti į kampą ir vargiai gali išsivaduoti iš tokios padėties. Jų mintys visą laiką užimtos ta situacija, vis labiau izoliuodamiesi ir tapdami vieniši jie atsiriboja nuo žmonių.
2. Grįžtamoji agresija
Kai agresijos kankinami žmonės dėl įvairių priežasčių negali jos išreikšti ar apie ją kalbėtis, toji užslopinta agresija nukreipiama prieš savo asmenį.
3. Fantazijos apie mirtį
Žmonių, kuriems gresia savižudybės pavojus, mintys sukasi apie įvairius galimus būdus išeiti iš gyvenimo, jie ima vaizduotis, kaip jiems mirus liūdės artimieji. Jie vaizduotėje piešia ir savo pačių laidotuves. Jei yra tokių fantazijų, svarbu paklausti, ar jos „iškviečiamos“ specialiai, ar apninka to visai nenorint. Kuo smarkiau tokios idėjos užvaldo mintis, tuo didesnė rizika.
Daugiau informacijos, kuri padės įvertinti pavojų, gausime paklausę paties žmogaus, ar jis galvoja apie savižudybę, ar konkrečiai įsivaizduoja, kaip tai padarytų. Kuo konkretesnės vizijos, tuo didesnė rizika. Rizika dar didesnė, kai žmogus jau pradėjo tam rengtis – pavyzdžiui, gavo iš kelių gydytojų receptus migdomiesiems, susirado šaunamąjį ginklą ar virvę.

Patarimai, kaip elgtis su žmonėmis, kuriuos kankina mintys apie savižudybę
1. Suteikite tokiam žmogui progą išsikalbėti! Pasišnekėkite su juo atvirai, supratingai. Tiesiai šviesiai prabilkite apie savižudybės planus!
2. Priminkite tokiam žmogui, kokie svarbūs jo saitai su gyvenimu, šeima ir draugais. Pabrėžkite, kad jis turi tikėtis pagerėjimo. Parodykite jam ar jai, kad jis/ji – svarbus ir vertingas žmogus, kad Dievas jį/ją myli.
3. Įtraukite į pokalbį žmones iš šeimos ar draugų, su kuriais jūsų pašnekovo santykiai geri.
4. Susisiekite su gydytoju, kuris nuspręs, ar reikalinga ambulatorinė arba stacionari medicinos pagalba.
5. Nuimkite naštą nuo savęs pasinaudodami kitų pagalba.

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Organizacijų, besirūpinančių savižudybės rizikos grupe Lietuvoje, adresai ir trumpa informacija apie jas:

Nuo 2003 m. gruodžio mėn. visoje Lietuvoje į psichologinės pagalbos telefonu tarnybą „Jaunimo liniją“ nemokamai galima skambinti vienu numeriu 8 800 28888. Visoje Lietuvoje taip pat įvestas ir vieningas „Vaikų telefono linijos“ numeris 8 800 11111. Nacionaliniai „Jaunimo linijos“ ir „Vaikų telefono linijos“ numeriai buvo įvesti Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos (LTPPTA), LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei AB „Lietuvos telekomas“ iniciatyva.
„Jaunimo linija“, ypač daug dėmesio skirianti savižudybių prevencijai, dirba nuo 16 iki 7 val., šeštadienį ir sekmadienį – visą parą. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių „Jaunimo linijose“ dirba apie 50 savanorių. „Jaunimo linijos“ telefonas 2003 m. skambėjo beveik 25 tūkstančių kartų, t.y. maždaug 68,5 kartus per parą.
„Vaikų telefono linija“, skirta spręsti įvairiausius vaikų ir paauglių rūpesčius, kiekvieną dieną galima prisiskambinti nuo 16 iki 21 val. Vilniaus ir Kauno tarnybos, kuriose dirba apie 30 savanorių, per 2003 metus sulaukė daugiau nei 20 tūkstančių skambučių.

Jei naudotis įprasta kompiuterio klaviatūra darbo, studijų vietoje, interneto kavinėje ar namuose yra jaukiau negu kalbėti telefonu, galima parašyti laišką, pasidalinti savo mintimis ir užduoti rūpimą klausimą Vilniaus ar Kauno „Jaunimo linijos“ savanoriams adresais http://www.jppc.lt ar http://kaunojl.kvsc.lt.

Apie savižudybes, jų prevenciją galite pasiskaityti internetiniame puslapyje http://www.savizudybes.lt. Čia rasite įstaigų, teikiančių psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, adresus ir telefonus.

© Valstybinis psichikos sveikatos centras
Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenys