Norman Geisler
1 Tim 2,12–14
Čia Paulius sako: „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų, nei kad vadovautų vyrui; ji tesilaiko tyliai“. 1 Kor 14,34 jis priduria: „…moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti pavaldžios, kaip skelbia Įstatymas“ (plg. 1 Pt 3,5–6). Argi tai nedraudžia moterims tarnauti ir nežemina jų asmenybių?
Visai ne. Šios, kaip ir daugelis kitų ištraukų iš Biblijos, tinkamai suprastos kontekste, išaukština moters vaidmenį ir skiria joms didžią tarnystę Kristaus Kūne. Kalbant apie moterų vaidmenį Bažnyčioje, omenyje reikia turėti kelis dalykus.
Visų pirma Biblija skelbia, kad moterys kaip ir vyrai yra sukurtos pagal Dievo atvaizdą (Pr 1,27). Tai reiškia, kad jos iš prigimties yra lygios su vyrais. Nėra jokio esminio skirtumo: ir moterys, ir vyrai yra sukurti lygūs kaip žmonės.
Antra, ir vyrai, ir moterys yra vienodai atpirkti. Jie turi tą patį Viešpatį ir dalijasi tuo pačiu išganymu. Nes Kristuje „nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3,28).
Trečia, tarnystės dovanos, išvardytos Biblijoje, neturi lyties simbolių. Neparašyta: „mokymo dovana – vyrams, šalpos dovana – moterims“. Kitaip tariant, moterys turi tas pačias tarnystės dovanas Kristaus kūne kaip ir vyrai.
Ketvirta, visoje Biblijoje Dievas apdovanoja, laimina ir naudoja moteris tarnystėje. Tarp jų Mirjama, pirmoji tarnavusi šlovinimu muzika (Iš 15,20), teisėja Debora (Ts 4,4), pranašė Holda (2 Metr 34,22), pranašė Ona (Lk 2,36), Rašto mokytoja Priscilė (Apd 18,26) ir Bažnyčios tarnautoja Febė (Rom 16,1).
Penkta, Jėzui tarnystėje talkino daug moterų (Lk 23,49; Jn 11). Be abejonės, labai svarbu yra tai, kad, priešingai tuo metu vyravusiai patriarchalinei kultūrai, Jėzus pasirinko dvi moteris, kurioms pirmosioms pasirodė prisikėlęs iš numirusių (Mt 28,1–10; Jn 20,10– 18). Petrui tai pavyko tik iš trečio karto (1 Kor 15,5)!
Šešta, kad ir ką Paulius turėjo galvoje sakydamas „ji tesilaiko tyliai“, jis tikrai nenorėjo pasakyti, kad moterys negali tarnauti Bažnyčioje. Tai akivaizdu dėl kelių priežasčių. Visų pirma tame pačiame laiške (1 Kor) Paulius moko moteris, kaip jos turi melstis ir pranašauti Bažnyčioje, tai yra padoriai ir tvarkingai (1 Kor 11,5). Be to, buvo atvejų, kai visi vyrai taip pat turėjo „laikytis tyliai“. Jie turėjo taip elgtis tada, kai vienas iš jų prabildavo Dievo vardu (1 Kor 14,28). Galiausiai Paulius nedvejodamas pasitelkdavo moteris padėti jam tarnystėje. Tai rodo svarbus vaidmuo, skirtas Febei, – atnešti romiečiams didįjį laišką (Rom 16,1).
Septinta, „tylos“ eilutės, teisingai suprastos kontekste, yra ne moterų tarnystės draudimas, bet moterų valdžios apribojimas. Paulius teigia, kad moterims neleidžiama „vadovauti vyrui“ (1 Tim 2,12). Jis tęsia savo pamokymus „laikytis tyliai“, primindamas joms būti „klusnioms“ (1 Kor 14,34). Vyrai, be abejo, irgi buvo pavaldūs ir turėjo paklusti Kristaus valdžiai (1 Kor 11,3). Geriausias įrodymas, kad būti klusniam nėra nieko žeminančio, yra tai, kad Kristus, kuris buvo Dievas žmogaus kūne, visada – ir būdamas žemėje (Fil 2,5–8), ir netgi danguje (1 Kor 15,28) – klausė Tėvo. Vyrų valdžia ir vadovavimas nėra vien kultūrinis reiškinys. Akivaizdu, kad tai remiasi pačia sukūrimo tvarka (1 Kor 11,9, 1 Tim 2,13). Todėl vyresniaisiais gali būti tik vyrai (plg. 1Tim 3,2). Tačiau tai jokiu būdu nesumenkina ir nepanaikina moterų vaidmens nei šeimoje, nei Bažnyčioje. Faktas, kad vyrai negali gimdyti vaikų, nesumenkina nei jų žmogiškumo, nei jų vaidmens šeimoje. Paprasčiausiai Dievas juos apdovanojo ne šia, o kita funkcija.
Aštunta, Dievas skyrė moterims ypatingą vaidmenį ir sukūrimo tvarka, ir atpirkimu. Visų pirma, Ieva buvo sukurta ne iš Adomo kojų, kad jis ją mindžiotų ir ne iš jo galvos, kad ji jam vadovautų, bet iš jo šono, kad būtų lygi su juo ir taptų jo kompanione (Pr 2,19– 25). Negana to, kiekvienas kada nors gimęs vyras buvo nešiojamas moters įsčiose (1 Kor 11,12), ir didžioji jų dauguma buvo jos auginama kūdikystėje, vaikystėje ir jaunystėje, – kol užaugdavo. Be to, kada Dievas pasirinko indą, per kurį Jis apsireikš žmogaus kūne (Jn 1,14), tai nebuvo nei tiesioginis kūno sukūrimas (kaip Adomo), nei matomos formos priėmimas (kaip Viešpaties angelas), nei vyro klonavimas. Tai buvo stebuklingas pradėjimas ir išnešiojimas moters, palaimintos mergelės Marijos, įsčiose (Mt 1,20–21, Gal 4,4). Ir vėlgi – per gimdymą ir auginimo procesą Dievas apdovanojo moterį pačia nuostabiausia žmogaus, įskaitant kiekvieną vyrą, formavimo galimybe. Tai pats švelniausias ir jautriausias įspūdžiams gyvenimo laikas – prieš gimdymą (Ps 139,13–18) ir po jo. Galiausiai Bažnyčioje Dievas padarė moteris „viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3,28) ir suteikė joms dvasios dovanas (1 Kor 12. 14; Rom 12), tad jos gali ugdyti Kristaus Kūną, įskaitant ir pranašavimą (Apd 2,17–18 ir 21,9), ir mokymą (Apd 18,26, Tit 2,4).
Vertė Kristina Misiutė
Versta iš: Norman Geisler. When Critics Ask. – Wheaton, 1989