Velnio įvaizdis istorijoje ir mene

Thomas Schirrmacher

Joks kitas klausimas, išskyrus klausimą apie gyvenimo ir meilės prasmę, jokia filosofinė problema literatūroje ir mene nepaliko tokių gilių pėdsakų istorinėje tautų savimonėje ir pačioje istorijoje, kaip klausimas, kodėl atsirado gėris ir blogis.

Velnio sąvoka antraštėje, atrodo, siejasi su hebrajiškojo ir krikščioniškojo monoteizmo sprendiniu. Nors kitose religijose velnio sąvokos nėra, tai neturėtų sukliudyti paanalizuoti blogio įvaizdį istorijoje. Naujausių laikų modernusis suvokimas, kuris nepripažįsta velnio, taip pat yra neatskiriamas nuo bendros velnio sampratos, tiksliau, nuo bendrosios pasaulio blogio sampratos.       Įdomu pastebėti, kad bet koks blogio kilmės įvaizdis, kartą iškilęs, niekur nebepradingdavo. Visi įvaizdžiai – ar kalbama apie religines priešistorines apeigas ar apie viduramžių vaizdinius, apie Pitagoro mintis ar apie šiuolaikines sektas – šiandien kokia nors forma išliko, – nesvarbu, ar jie pakilo į naujas interpretacijos pakopas (palyginkite su Geothe’s „Faustu“) ar nuo seno tebėra atskirų grupių ar Bažnyčių mokymuose.
Nepaisant to, galima pateikti chronologijos kontūrus, nes visada vienas įvaizdis dominavo ir nulėmė to meto istoriją.

Nekrikščioniškų religijų įvaizdžiai

Senosios religijos iki 400 m. prieš Kristų
Su dualizmu, t. y. gėrio ir blogio priešingybe dievų pasaulyje susiduria beveik visos egzistuojančios religijos, ne išimtis ir tos, kurios atsirado anksčiau nei 400 m. prieš Kristų.

· Induizmas, Babilonas ir Egiptas
Seniausios didžiosios pasaulio religijos ištakose žinių apie piktąją jėgą mažai aptinkama. Tikslesnių duomenų randama vėliau (1000 m. pr. Kr.). Bet jau seniausieji rankraščiai moko, kad jei žmogaus gyvenime sumažėja teisingumo, gėrio ir nuolankumo, pradeda viešpatauti blogis. Tuomet žemėje nauju pavidalu vėl turi užgimti nepažinus visatos dievas, Brahmanas, tam, kad teisingumu įveiktų blogį.
Vėliau induizmas personifikuoja blogį. Ahi ir Šyva daro blogį, tačiau yra šalia gausybės kitų dievų. Teutonų tikėjime abiem šiems dievams atstovauja Helis ir Lokis. Apskritai daugelis senovės religijų nurodo du asmenis kaip blogio priežastį, tai liudija ir senovės Babilonijos literatūriniai radiniai: ten šitos būtybės – mergelė Nina ir drakonas Tiamatas – visiškai skirtingos ir vis tik piktos.
Netgi Graikijoje šis dualizmas pasirodo dvilypis: Prometėjui būdingas klastingasis blogis, o titanams, kurie yra giminingi net aukščiausiems dievams, tiesiog maištingas brutalus blogis.
Ir tik Egipte visas blogis buvo sukoncentruotas vienoje esybėje, t. y. gyvatėje(!) Apophis.

· VI šimtmetyje iki Kristaus atsiradusios religijos
VI šimtmetis prieš Kristų pasiūlė aibę naujų religijų. Tokios asmenybės, kaip Laodzė (g. 604 pr. Kr.), Konfucijus (g. 552 pr. Kr.), Buda (g. 536 pr. Kr.) ir Zaratustra (g. 500 pr. Kr.) įnešė naujų idėjų. Pirmiesiems trims pasaulis buvo pilnas piktųjų dvasių, kurias žmogus įveikdavo, aukodamas jas gerosioms dvasioms. Religiją labiausiai paveikė piktųjų dvasių baimė.
Kitoks buvo Zaratustros pasaulėvaizdis. Pasak didžiojo Jasnos kūrinio [1], egzistuoja tik dvi galios: „Pradžioje buvo šios dvi dvasios, seserys, kurios savais žodžiais įvardija gėrį ir blogį kaip mąstymo, kalbos ir veiklos principą“ [2].
Gerasis principas yra Ahūra Mazda, kuriam žmonės turi melstis. Piktoji dvasia yra Angra Mainjus, kuris su savo demonais negali būti garbinamas. Kai kurių rašytinių šaltinių teigimu, jis yra vienintelės blogos minties, kilusios iš gerosios dvasios, produktas.
Zoroastrizmas iš esmės yra monoteistinis. Žmonės yra palikuonys sukurto tobulo pirmykščio žmogaus, kurį užmušė blogasis, tad jie nuo to laiko turi saugotis griaunančiojo blogio. Pasaulinė istorija yra ciklinė eiga, kurioje iš pradžių gėris ir blogis yra greta, tačiau pabaigoje blogis likviduojamas ir egzistuoja gryna viendievystė.

Žydų įvaizdžiai
Dviejų tautų literatūroje dažnai pasitaikančių sutapimų pagrindu buvo bandoma įrodyti, kad žydų metraštininkai didžiąją dalį kūrinių perėmė iš Zaratustros, iranėnų. Šie vienpusiško ryšio įrodinėjimai pasirodo klaidingi prisiminus, kad visas Senasis Testamentas baigtas rašyti 400 m. pr. Kristų, taigi dauguma raštų buvo perduodami toliau, kai Zaratustros mokymas dar nebuvo susiformavęs. Greičiau galima daryti prielaidą apie abipusę įtaką arba netgi „nusirašinėjimą“ priešinga kryptimi.

· Senasis Testamentas
Studijuojant Senojo Testamento knygas konstatuojama, kad labai mažai kur rašoma apie Šėtono asmenį. 21 kartą užsimenama apie „diabolos“ ir 3 kartus apie „satan“ Septuagintoje [3] – tai abudu hebrajų kalbos „satan“ vertiniai. Beje, 13 iš minėtų vietų yra 1-ame ir 2-ame Jobo knygos skyriuje. Iš viso yra 10 teksto vietų, kuriose kalbama apie „satan“.
Senajame Testamente „satan“ laikomas priešininku, piktu priešu. Samuelio pirmos knygos 29,4 Šėtonas yra potencialus savųjų suvedžiotojas, Karalių pirmos knygos 11 skyriuje priešininku vadinamas partizanų vadas ir Sirijos karalius Rezonas. Taip pat vadinamas ir Dievo angelas, kuris Skaičių knygos 22,22 ir 32 užtveria kelią Bileamui.
Pirmą kartą su Šėtonu, kaip nežemiška būtybe, susiduriame Jobo knygos 1,6–12. Čia jis yra dangaus prokuroras: „Jis, taip sakant, įkūnija dieviškąją dvejonę tikru, nesavanaudišku žmogaus nuolankumu.“ [4] Bet skaitome ir kita: „Ne aklas atsitiktinumas ar nepakeičiamas likimas, bet Dievas yra tikrasis veikėjas.“ [5]
Įdomus yra ir du kartus aprašytas įvykis, kai Izraelio karalius Dovydas skatinamas imtis nereikalingo gyventojų surašymo. Ankstesniajame variante, Samuelio antros knygos 24,1, tai įvyksta dėl Dievo rūstybės, o vėlesniajame, Metraščių pirmos knygos 21,1, Šėtonas jau kaip asmuo, kuris visose poemigraciniu laikotarpiu parašytų knygų [6] vietose pateikia kaltinimus ir sąlygoja blogį.
Taigi Senojo Testamento laikais Šėtonas nėra antidieviškas, piktybės principas. Jis yra Dievo įrankis ir kūrinys, tačiau jis nuveda žmogų blogais keliais.

· Vėlyvasis judaizmas ir Kumranas
Keturių šimtų metų laikotarpyje tarp Senojo ir Naujojo Testamento rašto aiškintojai kūrė velnio paveikslą, kuriuo lig šiol tebesiremia žydai. Iranas ir Graikija (Filonas Aleksandrietis, apie 25 pr. Kr. – apie 40 po Kr.) velnio įvaizdžiui taip pat turėjo įtakos.
Šėtonas vis labiau ir labiau buvo identifikuojamas su mirties angelu ir piktąja dvasia. Remiantis Pradžios knygos 1,1–2 ir 6,1–4, reiktų kalbėti apie angelų „atsimetimą“. „Jubiliejų knyga“ [7] pateikia išsamų aprašymą. Dauguma kartu su Šėtonu atsimetusių dvasių buvo sunaikintos, dalis vis tik išliko. Šėtonas vienas paliko danguje tam, kad galėtų kaltinti.
Šioje knygoje trumpai ir aiškiai aprašoma Šėtono veikla: „Šėtonas nusileidžia ir suvedžioja, paskui iškeliauja į dausas ir apkaltina, paima neribotą valdžią ir pasiima sielą“. Tik vėliau gimusios tradicijos aiškina, kad Šėtonas esą buvęs kilnus angelas. Rabinatas moko, kad žmogus, laikydamasis įstatymo, gali apsiginti nuo piktosios dvasios arba Šėtono Samaelio [8].
Kumrano vienuolyno raštuose piktoji dvasia vadinama Belialu. Dievas sutvėrė dvi dvasias, gerąją ir Belialą. Tuomet blogis jau nebeateina į pasaulį per nuopuolį. Jis yra Dievo produktas ir yra užvaldęs blogio garbintojus.

Krikščioniški įvaizdžiai

Naujojo Testamento mokymas
Išsamiausias velnio įvaizdis yra, ko gero, Naujajame Testamente, atsiradusiame tarp 35 ir 70 metų po Kristaus gimimo. Jis iš esmės apima Jėzaus mokymą ir apaštalų laiškus. Norint įgyti teisingą supratimą, reikia pasitelkti Senojo Testamento raštus.
Visų pirma kyla klausimas, kaip atsitiko, kad Senajame Testamente iš pradžių mažiau, o vėliau šiek tiek daugiau rašoma apie velnią, o ir Naujajame Testamente informacija laikui bėgant gausėja (iš viso apie 100 vietų). Atsakymas būtų toks: abiejuose kūriniuose apskritai žingsnis po žingsnio daugėja apreiškimų, ir apie Dievą vėliau sužinome vis daugiau ir daugiau. Vokiečių rašytoja Richarda Huch visiškai teisėtai galėjo pasakyti: „Tik nuo Kristaus laikų mes pažįstame Šėtoną.“ [9]
Laipsnišką atskleidimą galima paaiškinti tuo, kad, viena, laikui bėgant žmogus ėmė vis išsamiau pažinti Dievą, o tuo pačiu ir velnią, antra, Dievas yra išmintingas, ir visko iš karto neatskleidžia. Anot krikščioniškosios sampratos, žinios liausis gausėjusios tik Jėzui sugrįžus, kai „viskas bus apreikšta“. [10]
Gerą biblinių vaizdinių santrumpą randame vokiečių kalba išleistame raštų rinkinyje „Aktualioji Biblija“: „Velnias (t. y. kiršintojas) – vienas iš pagrindinių Šėtono vardų. Tai nesutaikomas Dievo ir žmonių priešas. Dar Šėtonas yra vadinamas ‘šio pasaulio kunigaikščiu’ (Jn 12,31; 14,30; 16,11), ‘šio pasaulio dievaičiu’ (2 Kor 4,4), ‘galiūnu’ (Mk 3,27), ‘didžiuoju slibinu, senąja gyvate’ (Apr 12,9) etc. Jo kilmė liktų neaiški, jei Iz 14,12–20 ir Ez 28,12–19 neduotų mums nuorodų; tikrai aišku, kad jis buvo sukurtas ne blogiui. Kai jis buvo šventas, stojo prieš Dievą ir įtraukė į šį maištą kitus angelus (Jud eil. 6; 2 Pt 2,4). Jis yra asmuo, turintis antžmogišką galią ir išmintį, tačiau nevisagalis ir nevisažinis. Jis bando į nieką paversti Dievo ketinimus bei žmonijos išgelbėjimo planus. Pagrindinis Šėtono puolimo metodas yra gundymas; jo valdžia ribota, ir jis gali tik tiek, kiek jam leidžia Dievas. Paskutiniojo Teismo dieną Šėtonas bus amžiams ištremtas į pragarą. [11]
Daugelį biblinio tikėjimo elementų pažįstame iš kitų religijų. Kuo skiriasi Naujojo Testamento samprata nuo kitų vaizdinių?
Velnias visų pirma yra Dievo kūrinys, o ne jo planas. Daugeliui religijų žinomas vienas iš šių dviejų elementų (kūrinys arba planas), bet, pirmųjų krikščionių supratimu, velnias buvo sukurtas geras ir tik po savo nuopuolio stoja prieš Dievą.
Antra, Biblija neapsiriboja teoriniais išvedžiojimais, bet pateikia konkrečių duomenų kalbėdama apie tai, kas yra gera ir kas bloga. Tai yra svarbūs dalykai, ir jais žmogus kasdieniame gyvenime gali pasiremti. Tariamasis gėris gali virsti blogiu, nes Šėtonas „sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11,14). Jis dažnai kalba „Dievo“ lūpomis tam, kad suvedžiotų žmogų. Velnias bando sukurti savus gėrio ir blogio kriterijus. „Žmogus mato tai, kas yra jo akivaizdoje, o Dievas žvelgia į širdį“ (1 Sam 16,7).
Ir trečia, egzistuoja vienareikšmė absoliuti galimybė išvengti blogio. Bausmę už nuodėmes, blogio pasekmes Jėzus, kaip Dievo Sūnus, prisiėmė sau. Žmogui reikia tik priimti šią auką. Žmogus iš karto netampa geras, bet jis žino, kad atleista nuodėmė nebetrukdys amžinai būti su Dievu.
Dabar turime paminėti ir ketvirtąjį skirtumą. Naujasis Testamentas remiasi tuo, kad visi žmonės „yra nusidėję“ (Rom 3,23). Po nuopuolio visa žmonija nusigręžė nuo Dievo. Todėl pirmiausia jie turi sugrįžti prie jo, prie Gerojo.

Valstybinė Romos Bažnyčia
· Bažnyčios tėvų laikai
Prasidėjus krikščionių persekiojimams, iš pradžių buvo laikomasi Biblijos kriterijų. Bet kada vis daugiau žmonių krypo į monoteizmą, Romos vyskupas (190 m. po Kr.) buvo priverstas sutikti su kai kuriais kitų pasaulėžiūrų elementais. Taip kurį laiką nebuvo vieningos velnio sampratos, net ir 337 po Kr., krikščionybei tapus valstybine religija. Tik palaipsniui Romoje (o po Bažnyčios skilimo Bizantijoje ir nuo 988 m. Maskvoje) ėmė formuotis naujas paveikslas. Aiškus velnio įvaizdis susidarė tik tuomet, kai kovoje dėl paveikslų kulto panaikinimo (ikonoklazmas) nugalėjo tie, kurie nepritarė įsakymui „Nesidaryk stabo ir nė jokio atvaizdo…“ (Iš 20,4–5), užkirtusiam kelią naujoms idėjoms. Nes iki tol diskutavo tik Bažnyčių tėvai, o kiti jų mintis anonimiškai įtraukdavo į apokrifinius Naujojo Testamento raštus.

· Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos Bažnyčia
Susikūrus Šventajai Romos imperijai, Roma tapo labai svarbi, todėl bizantiški ir ortodoksiniai vaizdiniai, perduodami tik mozaikose, šiame straipsnyje beveik nebus minimi.
Valstybinė Bažnyčia visąlaik bando savo mokymą padaryti prieinamą plačiajai visuomenei. Kita vertus, viduramžiais Bažnyčia galėjo pagrįsti bet kokį mokymą, nes liaudis nemokėjo skaityti lotyniškos Biblijos.
Ptolemėjiškas pasaulio vaizdas turėjo būti sukrikščionintas tam, kad būtų paprastesnis. Imta teigti, kad yra aukštoji sfera, kurioje viešpatauja Dievas, žemoji sfera, kurioje valdo velnias, o tarp jų, žemėje, gyvena žmogus. Šio paveikslo nėra Biblijoje. Vienas iš ankstesniųjų tokio suvokimo išdėstymų yra 1030 metų Auksinėje evangelijoje [12]. Vėliau šis padalijimas išryškėjo beveik visuose didžiųjų bažnyčių timpanuose [13].
Šitoks įspūdingas vaizdavimas turėjo reikšmės liaudies sampratai. Kindlerio literatūros žodynas apie pirmąją vadinamąją Pasaulio Teismo dramą „Ludus de Antichristo“, pirmąkart pastatytą 1160 m., rašo: „Gestikuliacija ir mimikos kalba buvo lemiamos, kadangi nesuprantančiai lotynų kalbos publikai turėjo atstoti tekstą“. [14] Pasaulio Teismo dramos iki pat Reformacijos buvo labai mėgstamos. Viduramžiuose jos sukūrė vaizdingus velnio paveikslo pagrindus.
Tokio vaizdavimo būdo dramos turėjo dar ir kitų pasekmių: velnias buvo kaip Dievas perkeltas iš nematomo pasaulio į žemiškąjį ir sužmogintas. Tai prieštaravo daugeliui pagoniškųjų prietaringų vaizdinių.
Mene, ypač tapyboje, literatūroje ir teatre buvo siekiama viską, kas nepaaiškinama, baisu, nepakenčiama ir negatyvu suversti velniui ir jo sekėjams. Juodi, kraupūs žvėrys buvo tapatinami su juo, spygliai ir dygliai siejami su juo, nesutramdomas seksualinis instinktas kildinamas iš jo, sugebėjimas gydyti, ypač moterų, buvo kaltinamas ryšiais su velniu (dėl to viduramžiais tūkstančiai moterų kaip raganos pačiu žiauriausiu būdu buvo sudegintos ant laužo).
Ypač buvo kritikuojami ir draudžiami sandėriai su velniu, atkeliavę iš graikų ortodoksų pasaulio. Maždaug tai akcentavo nežinomas vokiečių autorius satyrinio–didaktinio rimuoto kūrinio „Velnio žabangos“, atsiradusio tarp 1414-ųjų ir 1420-ųjų, įžangoje: veikalas esą parašytas kaip pamokymas ir įspėjimas. Šiame kūrinyje velnias aplanko vieną atsiskyrėlį ir gundo jį. Bet atsiskyrėlis toks dievobaimingas, kad priverčia velnią papasakoti apie savąją kilmę ir veikimo būdą. Taigi žmogus savo pamaldumu gali nugalėti velnią, netgi jį priversti laikytis Biblijos. Paskutinėje scenoje irgi akcentuojama Biblijos tiesa (turint omeny velnią): „Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstantį žmogaus atvaizdą“ (plg. Rom 1,23). Maža to, velniai tampa juokingomis figūromis.
Ne kiekvienas žmogus gali būti toks pamaldus kaip šventieji. Todėl nuolat vis primygtiniau buvo įspėjama nekontaktuoti su velniu, o tai kėlė dar didesnį smalsumą. Šiuo atžvilgiu minėtinos Teofilio [15] bei Mefistofelio legendos, kurios teigė, kad toks ryšys reiškia amžiną prakeikimą.

Reformacija

1587 metų „Dr. Johanno Fausto istorijos“ pratarmėje apie Faustą rašoma: „Kai jis tam tikram laikui pasižadėjo velniui… kol pagaliau gavo savo užtarnautą atlyginimą… visiems pasipūtusiems, šmaikštiems ir bedieviams žmonėms kaip siaubingas pavyzdys… bjaurus pavidalas ir nuoširdus įspėjimas…“ [16]
Šis Reformacijos kūrinys rodo, kad reformatoriai norėjo likti prie biblinio tikėjimo, tuo pačiu norėjo išlaikyti viduramžiškus elementus, kurie buvo privalomi katalikiškajai visuomenės daliai.
„Fausto“ kūrinio tema taip pat kyla iš katalikiškųjų viduramžių. Užuomazgas galima pastebėti jau VI šimtmečio Teofilio legendose, kuriose po velnio aprašymų sekė atgailos ir malonės vaizdai. X šimtmetyje vokiečių poetė Rosvita von Gandersheim sueiliavo šią istoriją. Apie tai pasakoja ir „Legenda aurea“ [17], bet tik Johannas Spießas knygoje apie Faustą [18] (1587) pirmąkart padaro išvadas, kad sutartis su velniu nepanaikinama.

· Literatūra
M. Lutherio manymu, velnio buvimas visur (netgi audros metu ar politinio priešininko įvaizdyje) sukėlė didžiulį srautą literatūrinės produkcijos.
Tuo pačiu buvo paneigtas katalikiškas mokymas apie tai, kad žmogus savo pamaldumu ir pinigais (indulgencija) arba dėl ko nors panašaus galįs būti atleistas nuo savo kaltės. Kiekvienas žmogus dabar buvo pats atsakingas dėl blogio. Apskritai asmeninės atsakomybės akcentavimas turėjo didelės įtakos formuojantis Švietimo epochai ir moderniajam mąstymui.
Baroko laikotarpiu greta protestantiškųjų raštų kilo nauja literatūrinių raštų apie velnią banga, kuri išsilaikė iki praėjusio šimtmečio pabaigos.
Puikus vaizdinių, atsiradusių tarp Reformacijos ir Švietimo epochos, apibendrinimas yra „Didžiojoje universalioje enciklopedijoje visų mokslų ir menų, kurie lig šiolei buvo išrasti ir pataisyti žmogaus proto ir sąmojo“ [19]. 1744 m. pasirodžiusiame 42-ajame tome beveik 100 skyrių skirta velnio temai.
Visuomenei nelabai patiko teologiniai paaiškinimai. Ji mieliau stebėjo šiurpius vaidinimus, pjeses bei lėlių teatro pasirodymus. Pagrindinė sceninių vaidinimų tema dažnai buvo velnias, ypač po to, kai „Fausto“ medžiaga pakliuvo į Angliją, ir kai ten Christoferis Marlowe scenoje meistriškai pastatė „Tragiškąją daktaro Fausto istoriją“. Šį kūrinį po kurio laiko vėl buvo galima pamatyti Vokietijoje. Tačiau gilios prasmės veikalas buvo nuvalkiotas keliaujančių artistų pastatymuose.
Šis kūrinys buvo statomas vadinamuosiuose Kasperlio teatruose, kuriuose greta komiško personažo Kasperlio veikdavo ir velnias. Žmogiškosiomis savybėmis pasižymintis velnias, kuris iš esmės nori pikta, gali būti pergudrautas tik žmogaus, žinančio velnio kėslus.

Naujųjų laikų įvaizdžiai

Graikų filosofija
Lėlių teatras, propaguodamas blogio įveikimo per žinojimą idėją, priartėjo prie graikų filosofų. Demokritui, Sokratui, Platonui blogis buvo tik nežinojimo padarinys. Neapsišvietęs žmogus nesąmoningai daro blogį, tuo būdu išvengdamas atsakomybės. Platonas eina toliau ir gėrį priskiria dvasiai, blogį – žmogui. Blogis yra tiktai gėrio trūkumas. Taip mano ir Filonas Aleksandrietis, su juo ir graikų helenistinė filosofija, ir papildo, kad dvasiškąjį pradą reprezentuoja Dievas, o materialųjį – žmogus. Tai patvirtina Sokratas, kuris pirmasis pažvelgia į blogį kaip į gerosios Dievo Apvaizdos pažinimo trūkumą.

Švietimo epocha
Šiame šimtmetyje gyvenęs vokiečių profesorius Rorbachas rašo: „Viduramžių velnio ir demonų įvaizdžius galima pavadinti daugiau negu naiviais. Tokie atributai, kaip velnio kanopos, uodega ar ragai yra žmogaus fantazijos produktas, nieko bendro neturintis su velnio realybe. Tokio pobūdžio įvaizdžiai, pradedant Švietimo epocha, suvokiami kaip juokai ir traktuojami kaip prietaringumas, iš kurio apsišvietęs žmogus gali išsivaduoti protu. Raganų procesai ir kitos inkvizicijos priemonės padarė visa kita, kad suabejotume velnio egzistavimu. Palaipsniui atsiskirdamos nuo bažnytinio mokymo ir naivaus liaudies tikėjimo, blogio jėgos vis labiau ir labiau buvo sumenkinamos, iš esmės atmetamos“. [20]
Daug dalykų, kuriuos galima paaiškinti, buvo pateikiama kaip velnio darbas, ir ptolemėjiškasis pasaulio vaizdas padarė savo. Tikėjimas nežemiškąja jėga ir protu ima vienas kitam prieštarauti. Nepaneigtas konfliktas tarp gėrio ir blogio buvo perkeltas į žmogų, kuris dabar vienas pats buvo atsakingas už savo veiksmus ir turėjo gyventi pagal moralės įstatymus.
Ir čia buvo atsiremta į graikų filosofiją. Jei išmintis lemianti, tai žinojimas turėjo atvesti prie gėrio, o nežinojimas – prie blogio.

J. V. Goethe’s „Fausto“ tragedija
Goethe’s „Faustas“ yra skiriamasis faktorius tarp vaizdingojo viduramžių pasaulio ir materialaus Švietimo epochos požiūrio. Tai yra visų iki tol buvusių idėjų apibendrinimas ir meistriškas literatūrinis kūrinys, nagrinėjantis filosofinius klausimus. Atgaivindamas antikos temą, ypač antroje tragedijos dalyje, Goethe remiasi vaizdiniais, kurie buvo Švietimo epochos pagrindas. Dalyvaujant tokiems asmenims, kaip Dievas ir velnias, priimamas krikščioniškas mąstymo būdas, o žemės dvasioje bei Valpurgijos nakties scenoje pasireiškia nekrikščioniški elementai. Čia susikerta liaudiški ir teologiniai, seniausieji ir moderniausieji įvaizdžiai. Kūrinys ir nagrinėjamu klausimu, ir įvaizdžio platumu yra beribis laike. Jis neapribotas ir magija. Norėdamas išvengti kaltinimo magija, Goethe iš pat pradžių, prologe danguje, įtraukia Fausto istoriją į Dievo planą.
Kaipgi dabar atrodo Goethe’s velnias, Mefistofelis? Dėl daugybės supainiotų vaizdinių į šį klausimą atsakyti sunku.
Tiesą sakant, Mefistofelis nėra velnių velnias. Bet skirtumas nėra taip aiškiai įvardytas, kaip Christoferio Marlowe kūriniuose, kur Šėtonas vaizduojamas šalia Mefistofelio. Tačiau kartais Mefistofelis yra pats Šėtonas, pradžioje jis sakosi esąs tik „dalis tos jėgos, kuri amžinai nori blogio, bet amžinai kuria gėrį“. Kitoje vietoje save jis apibūdina taip: „Aš nesu iš didžiųjų.“ [21]
Kaip kaltintojas, kaip „viską neigianti dvasia“, kurios „tikroji stichija“ yra tai, „ką vadinate nuodėme, griovimu ir blogiu“, jis yra daugiau negu liaudiškasis velnias. Goethe praplėtė liaudišką viduramžių figūrą ir suteikė savo velniui dvasišką aureolę, pasaulietišką sumanumą ir cinišką šmaikštumą. Tam jis panaudoja savo draugų rašytojų J. H. Mercko ir J. G. Herderio bruožus.
Tačiau sudvasinimas gali reikšti ir tai, kad jis blogį kaip asmenį pavertė į blogį kaip principą. Tada blogis būtų gėrio dalis, t. y. priemonė geriems sumanymams įvykdyti. Jis būtų pavaldus gėriui ir pabaigoje „pastangomis ir siekimu“ turėtų būti įveiktas. Tačiau paskutinio taško Goethe nepadeda. Be to, ir klausimą, kas tie „mes“, kurie turi jį išvaduoti, jis palieka atvirą. Ar tai yra asmenys, ar tik kokio principo įsikūnijimas? Pažvelgus į paties Goethe’s gyvenimą, neatrodo nei tas, nei tas.

Reliatyvizmas
Švietimo epochos idėjos moderniaisiais laikais išsisėmė. Be teologų, kurie demitologizavo velnio pavidalą ir padarė jį simboliu, buvo tokių, kurie nuėjo toliau, tvirtindami, kad jei žmogus vienas pats yra atsakingas už gėrį ir blogį, tai jis pats ir nusistatė šias sąvokas.
Vokiečių fizikas Werneris Heisenbergas (1901–1976) teigia: „Gamtos moksluose svarbu tai, kas teisinga ir klaidinga, religijoje – kas gera ir bloga, kas vertinga ir kas neturi vertės“ [22]. Taigi gėris ir blogis priklauso tikėjimui ir yra matavimas. Bet matavimas galėtų atrodyti ir kitaip. Ir tai ypač pasireiškia, kai žmogus ką nors laiko blogiu. Galbūt negatyvumas kitam yra gyvybiškai svarbus ir pozityvus? „Teisingo teiginio priešingybė yra neteisingas teiginys, bet gilios tiesos priešingybė vėl gali būti tiesa“, – teigia Heisenbergas, kuris kalbėdamas apie atominę fiziką pats turėjo pripažinti, kad netgi moksle kartais negalioja logiški principai.
Bet jeigu blogis yra tik santykinis dalykas, tai jis jau nebėra absoliutus blogis. Tokiu atveju blogis praranda savo tikrąją egzistenciją. Tuo remiasi visa modernioji teologija. Komunizmas taip pat mato tik gerą žmogų. Blogį sukelia tik aplinka. Tuo nieko nepasakoma apie blogio kilmę. Jeigu žmonės yra visgi geri, kaip aplinka arba ją kuriantys žmonės tapo blogi, lieka neaišku.
Bertoltas Brechtas kūriniu „Gerasis žmogus iš Sezuano“ irgi atstovauja reliatyvizmui. Gėris ir blogis priklauso nuo žmogaus, kai kada nuo pinigų. Bet ne žmogus yra blogas ir atsakingas prieš save, o visuomenė.
Dauguma žmonių šiandien jau nebetiki blogiu. Jie arba nebetiki jokia antgamtine jėga, taigi viską perkelia į žmogų ir blogis jiems yra subjektyvi sąvoka, arba tikėdami Dievu nebeatskiria gėrio nuo blogio, kaip kad daro musulmonai nuo VI šimtmečio. Jiems Dievas reiškia viską kartu, o smerkti blogį, reiškia smerkti Dievą.
Šios nuostatos šiandien jau davė savo vaisius. Įvairiausio plauko teroristams blogis yra leidžiamas, kadangi jis yra pateisinamas geru tikslu. Be to, „blogos priemonės“ sąvoką sugalvojo tie, kurių pašalinimas reikštų kažką gero.

Man neturi reikšmės tie įvaizdžiai, kurie apsiriboja tik materialumu. Vien tik neigiant blogį, jis taip paprastai neišnyks iš šio pasaulio. Biblinius viduramžių įvaizdžius aš irgi laikau materialiais. Man egzistuoja tik arba gėris, arba blogis, arba reliatyvumas, o tam politeistinių religijų taip pat nepakanka. Įvaizdis man, nepaisant jo antgamtinio charakterio, turi padėti pašalinti blogį iš mano gyvenimo kasdienybės.

Thomas Schirrmacher, teologijos ir kultūros mokslų daktaras, pastorius, dėstytojas ir leidėjas

Vertė Saulius Rimkevičius