Neil Postman

Šiame rašinyje iškelsiu bauginančią tezę. Ketinu teigti, kad visuomenės informavimo priemonių pasaulis, kuriame pagrindinę vietą užima televizija, Šiaurės Amerikoje lems staigų vaikystės išnykimą, kad šio šimtmečio pabaigoje vaikystės tikriausiai nebebus ir kad tai taps didžiule visuomenės katastrofa. Šiame rašinyje aš tik išplėtosiu ir pagrįsiu savo tezę, nes nežinau, kaip spręsti šią problemą. Tuo nenoriu pasakyti, kad problema neišsprendžiama – tiesiog mano įnašas į jos sprendimą yra iškelti pačią problemą.

Argumentuoti pradėsiu konstatuodamas, kad vaikystė yra visuomeninis produktas, o ne biologinė kategorija. Mūsų genuose nerasime informacijos apie tai, kas yra vaikas, o kas ne, o ir išlikimo dėsniai nereikalauja atskirti suaugusiųjų ir vaikų pasaulių. Jei žodžiu „vaikai“ apibūdintume tam tikrą žmonių tarp septynerių ir, sakykim, septyniolikos metų kategoriją, reikalaujančią atitinkamo auklėjimo, mokymo ir globos, tuomet galima būtų pateikti daugybę įrodymų, kad „vaikų“ esama tik kokius keturis šimtus metų. O jei žodį „vaikai“ vartosime plačiąja prasme, kuria jis paprastai suvokiamas, tai „vaikystės“ sąvokai bus tik koks šimtas penkiasdešimt metų. Galima pateikti tokį pavyzdį: aštuonioliktame amžiuje nebuvo papročio švęsti vaiko gimtadienį, o ir įprotis tiksliai nurodyti jo amžių yra gana naujas, ne senesnis kaip dviejų šimtų metų. Ir dar vienas svarbus pavyzdys. Dar 1890 metais į aukštąsias klases Amerikoje buvo priimami tik septyni procentai jaunuolių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų. Likę 93 procentai, lygiai kaip ir nemažai kitų, žymiai jaunesnių vaikų, dirbdavo sunkų suaugusiųjų darbą, kai kurie nuo aušros iki sutemos, visuose mūsų didmiesčiuose.
Tačiau būtų neteisinga painioti socialinius faktus su socialinėmis idėjomis. Vaikystės idėja yra vienas didžiausių ir tikriausiai pats žmogiškiausias Renesanso atradimas. Šešioliktame amžiuje greta mokslo, nacionalinės valstybės bei religijos laisvės vaikystė susiformavo kaip socialinis principas ir psichologiškai sąlygota struktūra. Iki tol niekas nemanė, kad šešiamečiai ar septynmečiai vaikai kuo nors iš esmės skirtųsi nuo suaugusiųjų. Vaikų kalba, apranga, žaidimai darbas ir teisės nesiskyrė nuo suaugusių.
Aišku, buvo pastebima, kad vaikai mažesni už suaugusiuosius, tačiau tai nesuteikdavo pirmiesiems kokio nors išskirtinumo, be to, nebuvo ir specialių įstaigų, kuriose vaikai būtų auklėjami ir lavinami. Iki šešiolikto amžiaus, pavyzdžiui, nebuvo knygų nei apie vaikų auginimą, nei apie motinystę. Dar vienas pavyzdys – laidotuvių procesijoje dalyvaudavo ir vaikai, nes niekam neatrodė reikalinga apsaugoti juos nuo mirties vaizdo. Niekam neateidavo į galvą išsaugoti vaiko atvaizdą, nesvarbu, ar tas vaikas po to būtų suaugęs, ar miręs dar mažas. Iki septyniolikto amžiaus šaltiniuose neužsimenama apie ypatingą vaikų šneką ir kalbėseną, o vėliau tokių nuorodų atsiranda daug. Pažiūrėję į vaikus, nutapytus XIII ar XIV amžiaus paveiksluose, pastebėsime, kad jie pavaizduoti kaip maži suaugusieji. Išskyrus mažą ūgį, nėra jokių išorinių požymių, kuriuos paprastai siejame su vaikyste, o paveiksluose vaikai niekada nevaizduojami vieni, atskirai nuo suaugusiųjų. Šie paveikslai visiškai tiksliai atspindi psichologinį ir socialinį vaikų suvokimą iki XVI amžiaus. Istorikas J. H. Plumbas apie tai rašo: „Suprantama, kad vaikystė neegzistavo atskirame pasaulyje. Vaikai žaisdavo tokius pat žaidimus kaip suaugusieji, turėjo tokius pat žaislus, klausydavosi tų pačių pasakų. Suaugusieji ir vaikai gyveno kartu, neatskirti vieni nuo kitų. Brueghelio paveiksluose vaikai nešvankiose kaimo šventėse valgo ir geria kartu su suaugusiais – apsupti įkaušusių vyrų ir moterų, kurie akinami nežaboto geismo bando apsikabinti. Ir padoresniuose vestuvių bei šokių švenčių paveiksluose vaikai linksminasi šalia vyresniųjų ir daro tą patį, ką ir jie.“
Puikioje knygoje apie XIV amžių „Tolimasis veidrodis“ Barbara Tuchman apibendrindama konstatuoja: „Kai vaikams sueidavo septyneri metai, su jais imdavo skaitytis ir jie pradėdavo gyventi suaugusiųjų gyvenimą.“
Ne taip paprasta paaiškinti, kodėl taip buvo. Pirmiausia – tai nurodo ir Barbara Tuchman – dauguma vaikų negyveno ilgai; vaikų mirtingumas buvo ypač didelis, ir tik nuo XIV amžiaus pabaigos vaikai apskritai minimi paskutinėje valioje ir testamentuose – tai rodo kitus nesitikėjus, kad vaikai ilgai pragyvens šiame pasaulyje. Tikriausiai suaugusieji neskirdavo vaikams tiek tų emocijų, kurias mes laikome normaliomis. Be to, vaikai pirmiausia buvo vertinami jų ekonominio naudingumo aspektu, jų charakteris ir protas suaugusiuosius domino mažiau už darbo jėgą. Tačiau, mano manymu, pagrindinės priežasties, dėl kurios nebuvo vaikystės sąvokos, reikėtų ieškoti komunikacinėje viduramžių aplinkoje; kadangi dauguma žmonių nemokėjo skaityti ir jiems nereikėjo šio sugebėjimo, gyvenime visapusiškai dalyvaujančiu suaugusiuoju vaikas tapdavo tą akimirką, kai išmokdavo kalbėti. Kadangi visiems svarbiausiems visuomeniniams darbams buvo reikalingas komunikavimas žodžiu, išlavėjęs gebėjimas kalbėti ir klausyti, paprastai pasiekiamas septintaisiais gyvenimo metais, buvo riba, skirianti vaikystę nuo suaugusiųjų pasaulio. Dėl to Katalikų Bažnyčia nusprendė, kad septynerių metų amžius, kai žmogus supranta blogio ir gėrio skirtumą, yra protinio subrendimo amžius. Todėl vaikai, lygiai kaip ir suaugusieji, buvo baudžiami už vagystę arba žmogžudystę. Ir dėl to viduramžiais nebuvo nieko panašaus į pradinį mokymą, nes ten, kur sugebėjimą dalyvauti komunikacijoje lemia biologija, toks mokymas nereikalingas. Kitais žodžiais tariant, nebuvo pakopos tarp ankstyvo vaikystės ir suaugusio amžiaus, nes jos nereikėjo. Šitaip buvo iki pat XV amžiaus vidurio.

Tuomet įvyko šis tas neįprasta, ir dėl to pasikeitė ne tik religinis, ekonominis bei politinis Europos veidas, bet ir buvo iškelta modernioji vaikystės idėja. Turiu galvoje spausdinimo preso išradimą. O kadangi po keleto minučių kai kurie iš jūsų ims manyti, esą aš perdedu televizijos galią, tai norėčiau aiškiai konstatuoti, kad 1450 metais niekas net nenujautė, kad spausdinimo presas šitaip galingai paveiks visuomenę, kaip vėliau ir atsitiko. Kai Gutenbergas paskelbė galįs gaminti knygas „be nendrės, stiliaus ar plunksnos, o tik proporcingai ir harmoningai suderinęs spaudus ir literas“, jis nenujautė, kad šis atradimas sugriaus Katalikų Bažnyčios autoritetą. Martinas Lutheris nepraėjus nė aštuoniasdešimčiai metų iš tiesų pareiškė: kadangi Dievo žodis yra kiekvienuose namuose, tai krikščionims nebereikia, kad popiežius jį aiškintų. Gutenbergas taip pat nenujautė, kad jo išradimas iškels naują žmonių kategoriją – vaikus.
Skaitymo reikšmę po Gutenbergo išradimo iliustruoja dviejų sukčių Wiliamo ir Polio, 1605 metais bandžiusių apiplėšti Esekso grafo namus, byla. Jie buvo sugauti ir nuteisti. O nuosprendis, kurį priėmė vyresnybė, buvo toks: „Polis moka skaityti – tebūnie paženklintas įkaitintu metalu, Wiliamas nemoka skaityti – tebūnie pakartas“. Bausmė Poliui nebuvo labai švelni, tačiau jis vis dėlto liko gyvas, kadangi pasinaudojo vadinamąja „klerus privilegija“, – tai reiškė, kad jis gali perskaityti bent vieną angliškos Biblijos sakinį. O vien šis sugebėjimas pagal XVII amžiaus anglų teisę buvo pakankama priežastis nevesti į kartuves. Skaitytojas, matyt, pritars, kad nė vienas iš pasiūlymų, kaip sudominti žmogų skaitymu, negali lygintis su XVII amžiaus anglų metodu. Iš 203 vyrų, kurie 1644 metais Noridže buvo teisiami už nusikaltimus, maždaug pusė pasirėmė „privilegija“ o tai rodo, kad bent jau anglų nenaudėliai buvo labiausiai išsilavinę pasaulio istorijoje.

Tačiau tai dar ne viskas. Kaip jau užsiminiau, vaikystė atsirado dėl to, kad ėmė plisti skaitymas ir rašymas. Išradus knygų spausdinimą Europos kultūra mažiau kaip per šimtmetį tapo skaitymo kultūra, ir tai naujai apibrėžė suaugusiojo sąvoką. Suaugusiu galėjo būti tik tas, kas mokėjo skaityti. O norint pradėti bendrauti su Dievu, suprantama, reikėjo sugebėti skaityti Bibliją. Norint užsiimti literatūra reikėjo skaityti romanus ir esė – abi šias literatūros formas iškėlė spausdinimo presas. Pirmųjų romanų autoriai – tokie, kaip Richardsonas ir Defoe, patys buvo spaudėjai. O seras Tomas Moore’as, rašydamas „Utopiją“, tam tikra prasme pirmąjį mokslinės fantastikos romaną, ranka rankon dirbo su spaudėju. Norint lavintis gamtos moksluose, nebūtinai reikėjo mokėti lotyniškai, nuo XVII amžiaus pradžios gamtamokslinius tekstus buvo galima skaityti ir savo gimtąja kalba. Lordo Fransio Bacono „Didysis mokslų atnaujinimas“ („The Advancement of Learning“), pasirodęs 1605 metais, buvo pirmasis mokslinis veikalas, kurį anglas galėjo skaityti angliškai. Šalia to, europiečiai iš naujo atrado tai, ką jau Platonas buvo pasakęs apie mokymąsi skaityti – kad geriausiai tai įveikiama jauname amžiuje. Kadangi skaitymas yra nesąmoningas refleksas, taip pat kaip ir atpažinimo procesas, įprotis turėtų būti suformuotas tokiame amžiaus tarpsnyje, kai smegenys ima „disponuoti“ šnekamąja kalba. Suaugęs žmogus, kuris skaityti mokosi jau pasibaigus šnekamosios kalbos formavimuisi, retai kada tampa įgudusiu skaitytoju.
XVI amžiuje tai reiškė, kad jauni žmonės, norint juos išmokyti skaityti arba, formuluojant kitaip, norint juos išmokyti atlikti suaugusiojo vaidmenį, turi būti atskirti nuo likusios bendruomenės. Iki išrandant spausdinimo presą vaikai tapdavo suaugusiais išmokę kalbėti, o tam kiekvienas žmogus užprogramuotas biologiškai. Išradus spausdinimo presą, vaikams teko mokytis būti suaugusiais įgyjant skaitymo ir rašymo įgūdžių, o tam žmonės biologiškai neužprogramuoti. Reikėjo steigti mokyklas. Viduramžiais tokio dalyko, kaip pradinis mokymas, nebuvo. Pavyzdžiui, 1480 metais visoje Anglijoje tebuvo 34 mokyklos. 1660-aisiais jų buvo daugiau kaip 150 – po mokyklą kas dvidešimt kilometrų. Steigiant mokyklas jaunus žmones neišvengiamai imta vertinti kaip ypatingą kategoriją, kuri savo protu ir charakteriu skiriasi nuo suaugusiųjų. Kadangi mokykla turėjo rengti skaityti ir rašyti gebančius suaugusiuosius, jaunoji karta laikyta ne mažais suaugusiaisiais, o kažkuo kitu – nesuformuotais arba neišsimokslinusiais suaugusiaisiais. Mokymasis mokykloje sutapatinamas su vaikyste. Savo ruožtu, vaikystė buvo apibrėžta per mokyklos lankymą, o moksleivis įgijo tokią pat reikšmę, kaip ir vaikas.
Trumpiau tariant, žmogaus vystymesi mes ėmėme įžvelgti pakopų seką, o vaikystė tarsi tiltas sujungė kūdikystę ir suaugusio žmogaus amžių. Per pastaruosius 350 metų mes plėtojome ir tikrinome vaikystės sampratą; sukūrėme ir tobulinome institucijas vaikams auklėti bei mokyti ir suteikėme jiems ypatingą vietą: tai rodo, pavyzdžiui, mūsų manymas, kad vaikai ypatingai kalba, mąsto, rengiasi, žaidžia ir mokosi.

Mano manymu, visam tam netrukus ateis galas, bent jau Amerikoje. Baigsis dėl to, kad mūsų komunikacinė aplinka vėl radikaliai pasikeitė, šįsyk dėl elektroninių visuomenės informavimo priemonių, pirmiausia dėl televizijos. Televizijoje slypintis permainų potencialas savo prigimtimi artimas tam, kuris glūdėjo spausdinimo prese ir, ko gero, toks pat didelis kaip pačios abėcėlės. Ir aš drįstu tvirtinti, kad televizija, remiama kitų priemonių – radijo, kino ir plokštelių, – pajėgs sunaikinti vaikystę.

O kinta viskas štai taip: pirmiausia televizijos prigimtis nėra kalbinė, informaciją ji pateikia visų pirma vaizdais. Nors per televiziją girdime kalbą, o pastaruoju metu ji tampa vis reikšmingesnė, tačiau žmonės vis dėlto žiūri televizorių. O mato jie judančius, nuolat besikeičiančius, skirtingus vaizdus – iki 1200 per valandą. Vidutinis didžiausių Amerikos televizijos kompanijų kadro ilgis laidose – 3,5 sekundės, reklaminiuose klipuose – 2,5 sekundės. Apie kokį nors analitinį apdorojimą čia vargu ar galima kalbėti. Televizijos žiūrėjimas Amerikoje reiškia beveik vien tik šablonų atpažinimą. Tuo noriu pasakyti, kad televizija kaip simbolinė forma nereikalauja ypatingo instruktavimo ar paruošimo. Amerikoje vaikai pradeda žiūrėti televizorių būdami 18 mėnesių, o trejų metų jau ima suprasti vaizdus ir reaguoti į juos. Tokio amžiaus vaikai jau turi mėgstamus veikėjus ir muzikines užsklandas ir prašo daiktų, kurių reklamą matė. Tam, kad galėtum žiūrėti televizorių, nereikia ruoštis ir mokytis. Čia nėra mokyklinio vadovėlio atitikmens. Televizija nereikalauja kokių nors įgūdžių ir jų neugdo. Todėl šiandien jūs nesate geresnis žiūrovas, negu buvote prieš penkerius ar dešimt metų. Ir dėl to televizijoje iš tikrųjų nėra tokio dalyko, kaip programa vaikams. Viskas skirta visiems. Kalbant apie simbolius, „Denverį“ [1] suvokti yra lygiai taip pat sunku arba paprasta, kaip ir „Sezamo gatvę“ [2]. Ne taip, kaip knygos, kurių sintaksės ir leksikos sudėtingumas smarkiai skiriasi ir kurias galima suskirstyti pagal skaitytojo sugebėjimus, televizija savo informaciją pateikia vienodai visiems prieinama forma. Dėl to suaugusieji ir vaikai dažnai žiūri tas pačias laidas. O tiems, kurie mano, kad suaugusieji ir vaikai prie televizoriaus sėdi skirtingu metu, norėčiau pridurti, kad pasak Franko Markevičiaus (Markiewitz) knygos „Distancinis valdymas“ („Remote Control“), kiekvieną parą du milijonai amerikiečių vaikų žiūri televizorių nuo 23.30 iki 2 valandos ryto.
Taigi televizija ištrina ribą tarp vaikų ir suaugusiųjų dvejopai: pirmiausia, nereikia jokio pasiruošimo norint suprasti informavimo pobūdį, ir antra – auditorija neskaidoma. Televizija tą pačią informaciją pateikia tuo pat metu visiems, neatsižvelgdama į amžių, lytį, išsimokslinimo lygį ar socialinę priklausomybę.
Tačiau tą skiriamąją ribą televizija ištrina dar kitokiu būdu. Galima būtų teigti, jog pagrindinis skirtumas tarp suaugusiojo ir vaiko yra tas, kad suaugusysis žino tam tikrus dalykus, kurių vaikai visuotiniu požiūriu dar neturėtų žinoti. Vaikams paaugus šias paslaptis atskleidžiame tokiu būdu, kokį laikome psichologiškai tinkamu. Tam yra ir vaikų literatūra. Tačiau dėl televizijos tampa visiškai neįmanoma imtis tokių apsauginių priemonių. Kadangi Amerikoje televizija transliuoja praktiškai kiaurą parą, jai nuolat reikia papildomos naujos, įdomios informacijos davinio. Tai reiškia, kad visos suaugusiųjų paslaptys – visuomeninės, seksualinės, medicininės ir taip toliau – turi būti atskleistos. Televizija verčia kultūrą nepalikti jokių paslapčių. Ieškodama naujos sensacingos publiką patraukiančios informacijos televizija griebiasi bet kokio tabu: incestas, skyrybos, palaidas gyvenimas, korupcija, sugriautos šeimos, sadizmas – visa tai tėra paprasčiausiai dar viena to ar kito televizijos šou tema. Ir kiekviena tokia tema nustoja buvusi suaugusiųjų paslaptimi.
Prieš keletą metų laidoje „Vidalo Sasoono šou“, kuri dabar, laimei, jau neberodoma, pamačiau drastišką pavyzdį to, apie ką dabar kalbu. Vidalas Sasūnas yra žinomas kirpėjas, o toji laida buvo sudaryta iš patarimų apie kosmetiką, mitybą ir sveikatą bei populiariosios psichologijos. Prieš paleidžiant reklamą, jau skambant muzikinei užsklandai, Vidalas Sasoonas dar spėjo pasakyti: „Likite su mumis. Tuoj mes kalbėsime apie naują fantastinę dietą ir šnektelsim apie kraujomaišą“.

Televizija nenumaldomai demaskuoja ir sumenkina visa tai, kas asmeniška, apie ką kalbėti neleidžia gėdos jausmas. Klausyklos ar psichologo kabineto temos šiandien viešai aptarinėjamos laisvojoje rinkoje. Labai greit mums ir mūsų vaikams teks pamatyti pirmuosius komercinės televizijos bandymus demonstruoti nuogumą, kuris tikriausiai nieko nešokiruos, kadangi televizijos reklaminiuose klipuose jau ne vieni metai rodoma savotiška pornografija minkštaširdžiams (soft-core), pavyzdžiui, firminių džinsų reklamose. Jei jau prakalbom apie reklamą, tai tas milijonas klipų, kuriuos amerikiečių jaunuoliai pamato per pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų, prasideda atskleidžiant paslaptis, anksčiau priklausiusias tik suaugusiems – nuo purškiklio makščiai, gyvybės draudimo iki konfliktų santuokoje priežasties. Nereikėtų pamiršti ir žinių laidų – tos keistos pramogos, kasdien jauniems žmonėms rodančios nevykėlius suaugusiuosius ir jų beprotybę.
Dėl šių priežasčių nekalta ir naivi vaikystė jau nebegali išlikti. Dėl to paties iš ekranų jau išnyko vaikai. Ar pastebėjote, kad ekrane vaikai vaizduojami kaip maži suaugusieji, lygiai kaip XIII ir XIV amžiaus paveiksluose? Pažiūrėkite kokią nors muilo operą, laidą šeimai arba serialą ir pamatysite vaikus, kurie savo kalba, apranga, seksualumu, interesais niekuo nesiskiria nuo tose pačiose laidose rodomų suaugusiųjų.

Vaikystės samprata dėl televizijos darosi vis mažiau reikšminga, tačiau būtų neteisinga tvirtinti, kad televizija visus be atrankos sukiša į suaugusiųjų pasaulį. Medžiagą, paimtą iš šio pasaulio, ji naudoja naujam žmogaus tipui kurti. Jį galėtume pavadinti vaiku?suaugusiuoju. Dėl priežasčių, iš dalies susijusių su tuo, kad televizija gali pasiekti kiekvieną, iš dalies – su tuo, kad jos forma suprantama kiekvienam, ir iš dalies su tuo, kad televizijos pagrindas yra komercija, ji propaguoja daugybę požiūrių, kuriuos mes siejame su vaikiškumu – pavyzdžiui, reikalavimas tuoj pat patenkinti norą, negalvojimas apie galimas savo veiksmų pasekmes, pasinėrimas į vartotojiškumą be tikslo ir be atrankos. Panašu, kad televizija linkusi skirstyti auditoriją į tris grupes: iš pradžių – kūdikiai, gale – karšinčiai, o per vidurį – neapibrėžto amžiaus grupė, kurioje bet kuriam yra tarp dvidešimties ir trisdešimties metų ir liks tiek, kol apniks senatvės negalia.
Čia norėčiau priminti vieną klipą, kuriame reklamuojama kažkokia muilo rūšis. Matome motiną ir dukrą ir turime atspėti, kuri iš jų yra motina, o kuri dukra. Aš tai laikau iškalbingu sociologiniu požymiu, nes tuo informuojama, jog mūsų kultūroje pageidautina, kad motina neatrodytų vyresnė už dukrą arba kad dukra neatrodytų jaunesnė už motiną. Nėra taip svarbu, ar tai reiškia vaikystės, ar suaugusiųjų amžiaus išnykimą, nes ten, kur nėra aiškios sampratos, ką reiškia būti suaugusiam, nėra ir vaikystės sampratos.
Kad ir kaip apibūdintume vykstančias permainas, vis dėlto akivaizdu, kad vis mažiau skirtumų lieka tarp suaugusiųjų bei vaikų elgesio, pažiūrų, norų ir netgi išvaizdos. Pavyzdžiui, šiandien jau nėra didelio skirtumo tarp nusikaltimų, kuriuos padarė suaugusieji ir vaikai, o ne vienoje valstijoje už juos vienodai ir baudžiama. 1950–1985 metais jaunimo atliktų veiksmų, laikomų sunkiais nusikaltimais, skaičius išaugo 11 000 procentų! Ir aprangos skirtumų nebeliko. Per pastaruosius penkiolika metų vaikų drabužių pramonėje įvyko reikšmingų permainų, ir mados kryptys, kurias anksčiau neabejojant buvo galima vadinti „vaikų mada“, šiandien praktiškai išnyko. Vienuolikos metų berniukai per savo gimtadienius dėvi kostiumais su liemenėmis, o šešiasdešimt vienų sulaukę vyrai ta pačia proga mūvi džinsais. Dvylikos metų mergaitės laksto apsiavusios aukštakulniais bateliais, o penkiasdešimt dvejų metų vyriškiai – sportukais. Niujorko ir Čikagos gatvėse pamatysi lazdelėmis pasiramsčiuojančių moteriškių, avinčių lakiniais bateliais, imituojančiais vaikiškus. Vėl pasirodė ir mini sijonas – tai labiausiai į akis krintantis ir nemalonus pavyzdys, kai suaugusieji imituoja vaikų madą. Dar vienas pavyzdys: vaikų žaidimai, tokie kupini fantazijos, įvairialypiai, anksčiau visiškai netikę suaugusiųjų pasauliui, nyksta. Negana to, kad tokias institucijas, kaip mažoji beisbolo lyga (Little League Baseball) ir pyvy futbolas (Peewee Football), kontroliuoja suaugusieji, bet ir jų organizacija bei emocinė nuotaika labai primena profesionalų sportą. Greiti užkandžiai, kurie anksčiau buvo skirti tik nesusiformavusiam paauglių skoniui ir geležiniams jų skrandžiams, šiandien, pasirodė, tinka ir suaugusiesiems. Jau pamiršome ankstesnę nuomonę, esą suaugusiųjų skonis maistui labiau išlavintas; reklaminiai „McDonald“ ir „Burger King“ klipai rodo, kad šis skirtumas jau nebeegzistuoja. Ir vaikų bei suaugusiųjų kalba pasikeitė taip, kad nuomonė, esą yra žodžių, kurių suaugusieji prie vaikų nevartoja, atrodo truputį juokinga. Turint galvoje tai, kad televizija nenumaldomai atskleidžia visas suaugusiųjų paslaptis, vargiai galima išlaikyti ir kalbines paslaptis. Man atrodo, visiškai įmanoma, kad greitai mes vėl atsidursime XIII ir XIV amžiaus situacijoje, kai nebuvo jaunoms ausims netinkamų žodžių.
Savaime suprantama, su šiuolaikinėmis kontraceptinėmis priemonėmis galima patenkinti suaugusiųjų bei vaikų lytinį poreikį be didesnių apribojimų ir per daug nesigilinant į jo reikšmę. Čia televizijai teko ypač svarbus vaidmuo, nes ji ne tik palaiko didelę seksualinę įtampą visuomenėje, bet ir propaguoja savotišką lytinio pasitenkinimo lygiavą: iš tamsios, gilios suaugusiųjų paslapties seksualumas virsta produktu, kurį gali gauti kiekvienas, panašiai kaip dantų pastą arba dezodorantą. Čia dar vertėtų paminėti, kad esama vis stiprėjančio sąjūdžio, stojančio už naują įstatyminių vaikų teisių formulavimą sulyginant jas su suaugusiųjų teisėmis. Šis judėjimas, pasisakantis, pavyzdžiui, už privalomą mokymąsi, stiprybės semiasi iš tezės, kad tariamasis išskirtinis vaikų statutas iš tiesų yra tik priespauda, neleidžianti jiems plačiai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Man atrodo, visa tai byloja, kad mūsų kultūra palieka vaikystei vis mažiau šansų ir vis mažiau pateisina jos egzistavimą. Nemanau, kad už tokias permainas atsakinga vien tik televizija. Šeimos žlugimas, šaknų jausmo praradimas (40 milijonų amerikiečių kasmet pakeičia gyvenamąją vietą), technologijos sąlygotas jausmų atbukimas ir kiti suaugusiųjų darbo aspektai taip pat turi reikšmės. Tačiau, mano manymu, televizija sukuria komunikacinį kontekstą, brandinantį mintį, kad vaikai nėra nei pageidaujami, nei reikalingi, netgi kad vaikų mums iš viso nereikia. Kalbėdamas apie išnykstančią vaikystę aš, žinoma, neturiu omenyje, kad vaikai nyksta fizine prasme, nors ir taip vyksta. Jau dešimtmetį gimimų skaičius Amerikoje mažėja, ir dėl to dabar visoje šalyje uždarinėjamos mokyklos. Čia priėjau prie paskutinio televizijos bruožo, kuris nusipelno būti paminėtas: vaikystės idėja apima ir ateities viziją. Vaikai – tai gyvi laiškai ateičiai, kurios mes patys jau nesulauksime. Tačiau televizija nesugeba parodyti, kas yra ateitis arba praeitis. Ji orientuota į dabartį ir prašvilpia šviesos greičiu. Visa, ką matome per televizorių, mes išgyvename taip, tarsi tai vyktų dabar, todėl reikia dar ir žodžiu pridurti, kad vaizdo įrašas, kurį dabar žiūrime, padarytas prieš keletą mėnesių. Televizijos gramatika nenurodo, kaip sudaromas būtasis ar būsimasis laikas. Taip dabartis neregėtai išsipučia ir vaikišką reikalavimą tuojau pat patenkinti norus paverčia gyvenimo stiliumi. O galiausiai pasiekiame tai, ką Christoferis Laschas vadina narcisizmo kultūra – kultūra be ateities, be vaikų, kur kiekvienam nekintamai yra tarp dvidešimties ir trisdešimties metų.
Kaip jau sakiau pradžioje, visa tai, kas buvo čia parašyta, aš laikau katastrofa – iš dalies dėl to, kad vaikystės žavesį, smalsumą, minkštą paslankumą ir nekaltumą laikau labai didelėmis vertybėmis. O iš dalies todėl, jog manau, kad suaugusieji prieš jais tapdami pirmiausia turi pabūti vaikais. Kitaip visą gyvenimą jie bus kaip tie vaikai?suaugusieji iš ekrano – nesuvokiantys, kas jie tokie, nepajėgūs ilgalaikiam ryšiui, nejaučiantys ribų ir nesuprantantys, kas tai yra ateitis. Bet katastrofa tai laikau pirmiausia todėl, kad jei televizija ištrins ribą tarp vaiko ir suaugusiojo, panaikins visuomenėje paslaptis, išbrauks ateities sampratą bei savitvardos ir drausmės vertybes, tai mūsų laukia nuosmukis iki viduramžių pasaulėjautos, iš kurios išvadavo tik skaitymas ir rašymas.

Bet, kaip jau minėjau pradžioje, nenorėčiau šio rašinio užbaigti beviltiškumo gaida. Baigdamas norėčiau nupiešti galbūt paguodžiančią perspektyvą: V amžiuje prieš Kristų žodinė kultūra Atėnuose pergyveno virsmą į rašto kultūrą. Tačiau didysis atėniečių mokytojas Sokratas bijojo rašyto žodžio ir pašiepė jį. Kaip žinoma, Sokratas knygų nerašė, ir jei ne Platonas bei Ksenofontas, mes turbūt beveik nieko apie jį nežinotume. Pokalbyje „Fedras“ (Phaidros), viename iš reikšmingiausių ir šiandien, Sokratas tvirtina, esą sakytinė žodžių forma geriausiai tinka svarbioms mintims, uždegančioms eilėms ir tikram pamaldumui. Toliau jis kalba, kad rašymas sugriautų išskirtinumą, dialektiką ir asmeniškumo sąvoką. Visos šios pranašystės buvo teisingos. Tačiau Sokratas, ne taip, kaip jo mokinys Platonas, neįžvelgė štai ko: kad būtent rašymas suteikė protui visiškai naujas ir puikias galimybes. Nors Sokratas ir buvo teisus, tačiau jo įžvalgumas buvo ribotas. Neketindamas lyginti savęs su Sokratu, pabaigoje norėčiau pasakyti: nors ir manau, kad mano nupieštas vaizdas teisingas, tačiau labai norėčiau tikėti, kad mano įžvalgumas, kaip ir Sokrato, ribotas ir kad televizijos era pasirodys esanti tikra palaima.
Tačiau aš tuo abejoju.

Neil Postman, gim. 1931, sociologas, Niujorko universiteto profesorius. Jo knygos „Išnykstanti vaikystė“ ir „Mirtinas pasilinksminimas“ pelnė jam vieno iš žymiausių šio amžiaus kultūros kritikų šlovę

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Versta iš: Postman N. Conscientious Objections. – Alfred A. Knopf, Inc.: New York, 1988