Žurnalo „Der Spiegel“ redaktorius Jürgenas Krembas pasakoja apie baisius vieno vaiko šeimos politikos Kinijoje padarinius
Jürgen Kremb
„Socialinės gerovės namai“ – taip jie vadinami, tačiau dažnai yra tik priebėga pakeliui į baisią mirtį: 1200-uose našlaičių namuose ir 74-iuose vaikų miesteliuose Kinijos Vyriausybė atsikrato nepageidautino prieauglio. Vieno vaiko šeimos politikos aukas – savo vaikus – tėvai pameta vien todėl, kad jie nesveiki, sužaloti arba paprasčiausiai išvydo šį pasaulį kaip mergaitės. Kinijos valdininkai visada pabrėžtinai neigia, kad yra „mirtininkų kambariai“, kuriuose rastinukai arba našlaičiai miršta iš bado arba nuo ligų, nes jų niekas negydo. Žurnalo „Der Spiegel“ žurnalistų grupė per aštuonis mėnesius tris kartus slapta apsilankė Harbino našlaičių namuose ir dabar gali paliudyti, jog Pekino Vyriausybė meluoja. Šiaurės Kinijos Heilongdziango provincijoje kūdikiai atrenkami mirčiai. Iš 50 nufotografuotų ir užregistruotų vaikų jau mirė 36.
„Kinijos našlaičių namuose nėra jokių „mirtininkų kambarių“. Pranešimai apie juos yra gryni piktavališki prasimanymai. Niekšingas melas apie Kinijos našlaičių namus gali kelti vien pasipiktinimą visų tų socialinių darbuotojų, kurie sunkiai dirba vaikų gerovės labui.“ Kinijos Liaudies Respublikos pasiuntinio Londone nuomonė (1995 metų birželis).
Antrą kartą belsti netenka. Tučtuojau pasigirsta klyksmas. „Šušu, šušu“ (dėde, dėde), – girdėti vienas per kitą šaukiantys skardūs balseliai. Už stora cinkuota skarda apmuštų durų atstumiamas sunkus geležinis skląstis, ir garsiai girgždėdami nešvarumais aptekę vartai atsiveria. Galėtum pamanyti, kad triukšmingą maišalynę kelia smagiai besilinksminantys vaikai, tačiau išvysti visai kitokį, baisų vaizdą. Vaikai tarsi niekam nereikalingos, išmestos žmonių atliekos, rankutės juodžių juodžiausios nuo purvo, snargliuoti veidukai ištepti valgio liekanomis ir išmatomis, maži kūneliai keistai išsiklaipę. Išpurtęs, lopais nuplikęs berniukas, panašus į susitraukusį senelį, buku žvilgsniu žiūri į atvykėlius. Paskui apsigręžia, nušliūžčioja šlapimu permirkusiais medžiaginiais bateliais prie kalkėmis nubalintos sienos ir ima siūbuoti visu kūnu, monotoniškai būbsėdamas kakta į mūrą. „Šadzi“ (bukaprotis), paniekinančiai sako prižiūrėtoja. Mosikuodama rankomis, ji nugena vaikus gilyn į barako vidų ir dar paaiškina: „Ak, tas beviltiškas. Jis visą laiką išdarinėja tas savo kvailystes.“
Tačiau kvaila yra tik jos išankstinė diagnozė. Kiekvienas bent kiek pasimokęs vaikų auklėtojas nesunkiai atpažintų būdingus hospitalizmo požymius. Taip elgiasi visi vaikai, mėnesius ar ištisus metus uždaryti ir neišleidžiami į laisvę. Ir mažasis Dziundziunas, atsakinėjantis lėtai ir su šypsena, kai jo ko paklausi, aiškiai stengiasi patraukti dėmesį, trokšta šiek tiek artumos ir švelnumo.
Tačiau prižiūrėtojai tai visai nerūpi. Susinervinusi ji trypčioja juodais aukštakulniais bateliais tarp auklėtinių ir įsakmiai reikalauja tylos. Ji visame skyriuje dirba viena, daugiau darbuotojų šiandien nėra. Švenčiama Kinijos vaikų diena, ir valstybės vadovai valstybinėje televizijoje bučiuoja laimingus vaikus ir jaunuosius pionierius, raudonais kaklaraiščiais ir sustandintais baltais marškinėliais marširuojančius Pekino Tienanmeno aikštėje. Todėl dauguma Šiaurės Kinijos miesto Harbino valstybinių vaikų namų darbuotojų gavo laisvą savaitgalį.
Šiaip ar taip, bet ir paprastą darbo dieną beviltiškai trūksta darbuotojų. Psichiškai nesveikos moterys pačios uždarytos čia iki savo dienų galo, rūpinasi trejų metukų pamestinukais ar vaikais su kiškio lūpa. Mat Kinijoje atsisakoma kūdikių, ypač mergaičių, net dėl menkiausio apgamėlio.
Prižiūrėtoja, įleidusi atėjusiuosius, greitai užrakina duris, smailu smakru rodydama kryptį – ten, visi kiti ten, – ir greitai dingsta tarnybiniame kambarėlyje. Šiandien ją aplankė draugas. Ir kas pagaliau netrokštų ramybės? Kai jos nėra, tvarka turi rūpintis Guo Ing.
Guo Ing keturiolika metų. Bent taip juodu rašalu parašyta pageltusiame popierėlyje, prikabintame prie jos lovos. Ji metro ir 30 centimetrų ūgio ir liesa kaip pagaikštėlis. Tėvas girtuoklis, motina pateko į beprotnamį. Tai jai visam gyvenimui įspaudė beprotybės žymę. Mokyklos ji niekada nelankė, iš vaikų namų galės išeiti tik sutikus tėvams. Bet kur jie? Guo Ing trukteli pečiais. Čia ji uždaryta visiems laikams.
Tačiau kaip tik ši paauglė yra „namų mama“. Praeidama ji atima iš silpnapročio berniuko lipnios kukurūzų duonos gabalėlį, kurį tas ką tik susižvejojo tualeto nuotėkose. Iš kito aštuonmečio rankų išsuka metalinį dubenėlį, kuriuo šis daužė nesveikai mergaitei galvą.
Paskui Guo Ing pasuka ilgu prieangiu į patalpas, kurias mostu parodė pasipūtėlė prižiūrėtoja. Nuo sienų vietomis byra tinkas. Niūriame, dideliame tarsi šokių salė kambaryje guli kūdikiai ir maži vaikai. Ne, jie neguli. Jie uždaryti grotuotose lovose – maži nesveiki kūneliai, išdžiūvę it skeletai.
Nusispardę apklotus, permirkę savo pačių šlapime jie be jokios išraiškos spokso priešais save. Kai kurie nuogi, kai kurie apvilkti nešvariais marškinėliais. Čia nuo išorinio pasaulio atskirti vegetuoja apie 30 kūdikių ir mažų vaikų, kartu su 20-čia daugiausia psichiškai nesveikų moterų. Neprižiūrimi, be sanitarinių patogumų, neturėdami nė vieno žaisliuko. Niekas jiems neparodo nė kibirkštėlės prielankumo. Net ir vasarą niūri tarsi kapas patalpa yra bepročių namai ir kartu paskutinė priebėga kelyje į nebūtį. Harbino vaikų gulagas.
Po kambarį blaškosi išprotėjusi perkreiptu veidu senė, klykdama ir purtoma traukulių. Baisiai prišnerkštoje valgykloje dvi maždaug aštuonerių metų mergaitės tikriausiai jau kelias valandas sėdi pasodintos ant puodukų. Jų rankos ir kojos nusėtos giliomis pūlingomis žaizdomis. Retkarčiais jos išspaudžia gomurinius pagalbos šaukiančius garsus ir vėl išplėtusios akis įsižiūri į vieną tašką. Jeigu kuris iš vyresniųjų vaikų į emaliuotą dubenėlį iš skardinio kibiro įpila kokio neaiškaus viralo, jos išmatomis apsivėlusiais pirštais ima jį kimštis į burną.
Langai seniai nevalyti. Nešvarumais aplipę ir stiklai, ir rėmai. Iš lauko pusės – grotos. Dvokia išmatomis ir puvėsiais.
Kitame kambaryje po lova pakištas mažas skudurų ryšulys. „mirė“, – ramiai sako laibučiukė Guo Ing. Jau praėjusią naktį kūdikis, kurio vardo niekas nežino, buvo negyvas. „Valgydamas negalėjo įkvėpti oro. Tikriausiai uždusęs“, – spėlioja ji ir trukteli pečiais.
Vyresnieji vaikai kūnelį susuko į nešvarias skiautes, naudojamas vietoj vystyklų. Paskui pakišo po lova ir paliko gulėti, kol kas nors iš personalo jo nepaims. Savaitgaliais tai gali trukti ir dvi ar tris dienas. Įprastas daiktas: per „Vaikų šventę“ vaikai pažaidė duobkasius.
Taipingas – miesto dalis, kurio platanų alėjoje įsikūrę „Gerovės namai“, – bjaurus provincijos sostinės pramoninis rajonas, į kurį veda pašalo suskaldyta asfaltuota priemiesčio gatvė.
Čia, buvusioje Mandžiūrijoje, yra Kinijos Sibiras. Jau nuo seno žmonės vyriausybių buvo tremiami į šią atšiaurią provinciją. Septintajame dešimtmetyje komunistai išilgai Amūro ir Usūrio pristatė karinių miestelių ir apgyvendino juose raudongvardiečius iš didmiesčių ir nuteistus nusikaltėlius. Jie turėjo nusausinti pelkes ir išdirbti žemę.
Tačiau revoliucinės svajonės greitai virto nykiu nusivylimu. Socialistinės plano ekonomikos pramonės gigantai tarsi gaištantys pabaisos sudarkė neaprėpiamą, jau ir taip žmogui priešišką kraštovaizdį.
Gatvė į našlaičių namus veda pro užkandines ir automobilių remonto dirbtuves. Jos gale stūkso du kalėjimai su aukštais sargybinių bokštais, nuo kurių kareiviai nakčia su stipriais prožektoriais žvalgo jų apylinkes.
Vaikų namų fasadas dar nėra labai atstumiantis. Už vielinės tvoros, neleidžiančios vaikams pakliūti gatvėn, įsikūrusi namų administracija. Įstaigos vadovas Ding Čangkui – buvęs kareivis. Pagrindiniame pastate apgyvendinami tie įnamiai, kurie po slėpiningos atrankos pripažįstami verti likti gyvi.
1987 metais šią įstaigos dalį aplankė komunistų partijos patriarcho Deng Siaopingo sūnus Deng Pufangas. Tai primena pageltusios fotografijos tam įrengtame stende. Deng Pufangas, po kultūrinės revoliucijos kankinimų paralyžiuotom kojom, vadovauja Kinijos invalidų draugijai. „Jam čia apsilankius, pas mus daug kas pagerėjo“, – paaiškina viena auklėtoja. Vaikų nakčiai jau nereikia guldyti į vieną ilgą bendrą medinį gultą.
Bet ir šiame skyriuje dauguma vaikų yra mergaitės, o tikrų našlaičių tik viena kita. Jas pameta tėvai, kurie nori sūnaus ir dėl nustatytos vieno vaiko šeimos politikos yra priversti atsikratyti dukters. Be to, dauguma šeimų neturi iš ko mokėti už ilgametį gydymą.
Tačiau parodomasis skyrius yra tik viena vaikų namų dalis. Į trečiąjį baraką – baisingą mirtininkų patalpą nesveikiems kūdikiams ir mažiems vaikams – lankytojai neįleidžiami. Jis paslėptas nuo jų akių už krūmų. „Kai aš pirmą kartą čia įžengiau, maniau patekęs į pragarą“, – sako 29-erių metų kanadietis mokytojas Piteris Kostelas. Jis kartu su žmona Melani į Kiniją atvyko 1993 metų rudenį. Susidraugavęs su vienu socialinės apsaugos darbuotoju išgirdo apie šią įstaigą. Vieną kartą apsilankęs, jis paskui atvykdavo čia beveik kiekvieną savaitgalį. „Su purvu, nešvaria ir, galima sakyti, viduramžiška higiena, kurią čia turi ištverti vaikai, aš greitai apsipratau“, – pasakoja jaunas išstypęs docentas. Tačiau netrukus jis pastebėjo, jog iš barako nuolat dingsta vaikai, ir pradėjo užsirašinėti.
Šių metų pradžioje mažieji namų gyventojai gavo numerius – atskirai mergaitės ir berniukai – su pažymėta jų atvykimo data. Skiltyje „Būklė“ Kostelas pažymėdavo „mirė“ arba „dingo“, jeigu tikrai nežinodavo, kas atsitiko. Pastabose paskui surašydavo mirties priežastis, kai pavykdavo jas išsiaiškinti. Dažniausiai tekdavo įrašyti: „Mirė iš bado“, „Mirė iš troškulio“.
Jo užrašai virto baisiu registracijos sąrašu, nepaneigiamu įrodymu, jog krašto našlaičių namuose yra įrengti mirtininkų kambariai, nors Kinijos Vyriausybė tai atkakliai neigia. „Per pastaruosius dvejus metus mes matėme, kaip čia mirė apie šimtas vaikų“, – sako kanadietis. Iš 50 vaikų, nuo metų pradžios įrašytų į jo sąrašą, tikrai mirė 36, o gal ir 40.
„Papildymo mirties namams netrūksta“, – pritaria ir vienas amerikietis, iš baimės, kad nebūtų išvarytas, prašęs neminėti pavardės. Kartu su kitais užsieniečiais jis stengiasi našlaičiams užsienyje rasti įtėvius. Tokie sandėriai praėjusiais metais Kinijos Vyriausybei davė apie 22 milijonus markių pajamų – nei daug, nei mažai, – tik dešimtąją dalį viso menko valstybės našlaičių ir invalidų socialinėms reikmėms skiriamo biudžeto.
Tačiau partijos vadovybės kietagalviai nepatenkinti. Jie būgštauja, jog nukentės Kinijos prestižas, kai paaiškės, kad našlaičiai ir nesveiki vaikai yra išvežami svetur. „Būtų kur kas geriau, jeigu tie vaikai mirtų mūsų šalyje, – pareiškė amerikiečiui Pekino visuomenės reikalų ministerijoje Džang Siaopingas – užuot gadinę mūsų įvaizdį užsienyje.“ Funkcionierė Šang vadovauja vaikų perdavimo įtėviams užsienyje skyriui.
Patikimų duomenų, kiek vaikų kankinasi Kinijos našlaičių namuose, nėra. Tačiau vien tik Centrinės Kinijos Dziangsi provincijoje, kurioje gyvena tik 40 milijonų iš 1,24 milijardo šalies gyventojų, Jungtinių Tautų duomenimis, 1993 metais tėvai pametė daugiau kaip 50 tūkstančių vaikų. Todėl galima daryti išvadą, jog visoje Kinijoje kasmet stotyse, parduotuvėse arba pačiose ligoninėse paliekama apie vieną milijoną vaikų.
„Nederėtų pamiršti, – sako viena vadovaujančių JAV sinologių [1] Geila Džonson, kad gerai tvarkomuose našlaičių namuose miršta 50 procentų vaikų. Vidutiniškuose jų miršta 80 procentų, o bloguose neišgyvena nė vienas.“ Suaugusi Džonson duktė pati yra įsivaikinusi tris kinų vaikus. Tokį mirtingumą mokslininkė laiko dar neregėtu net ir Azijos besivystančiose šalyse.
Dėl to, kad socialistinėje Kinijoje atsisakoma tokios daugybės vaikų ir jie pasmerkiami baisiai mirčiai, JAV ekspertė kaltina valstybinę vieno vaiko šeimos politiką. Tol, kol 800 milijonų Kinijos kaimo gyventojų nebus pakankamai gerai socialiai apdrausti, dauguma skurstančių žmonių neturės kitos išeities, kaip tik paprasčiausiai atsikratyti nesveikų vaikų ar net sveikų mergaičių. Tiesa, kaime partija kartais pažiūri pro pirštus, jeigu šeima susilaukia ir daugiau vaikų, ypač jeigu jie įstengia papirkti vietinę valdžią. Tačiau paprastai partijos bosai iš vargšų už bausmę atima namus ir sodybą.
Harbine, Ilgojo pavasario skersgatvio septintajame name yra „Socialinių problemų surinkimo punktas“. Namai čia truputį jaukesni negu nykūs socialistiniai kitų Kinijos didmiesčių blokiniai pastatai. Trečiajame dešimtmetyje juos čia pastatė baltieji rusų emigrantai.
Du nevalyvai apsirengę policininkai prakaitu permirkusiais marškiniais užstoja įstaigos duris: „Užsieniečiai neįleidžiami“, – nepermaldaujamai pareiškia jie svetimšaliams lankytojams. Tačiau vyresnio amžiaus tarnautoja maloniai pakviečia į savo kabinetą trečiajame aukšte. Jang Fan tvarko pamestinukų reikalus. „Dažniausiai juos randame stotyse, parduotuvėse arba jie tiesiog paliekami ligoninėse, kur moterys gimdo.“
Ar jai neatrodo keista, kad kaip tik vadinamojoje socialistinėje valstybėje tėvai išmeta savo nesveikus vaikus, ir pirmiausia mergaites, tarsi panaudotas popierines nosinaites? „Mes žinome, kad vieno vaiko politika kelia tam tikrų sunkumų, – sako ji abejingu balsu. – Beje, dauguma vaikų pas mus patenka jau sušalę. Šiaurės Kinijoje žiemos labai šaltos.“
Praėjusį rudenį docentas Kostelas sutiko amerikietį Brentą Džonsoną, kuris buvo susipažinęs su žmogų niekinančia padėtimi našlaičių namuose ir norėjo nors ką pakeisti. Kartu su medikais iš Nebraskos Kostelas sukūrė drąsų planą įkurti savą vaikų įvaikinimo agentūrą.
Idėja labai paprasta. Bevaikės šeimos iš JAV už įvaikinimą moka nuo 5000 iki 10000 dolerių. Jie siūlo, kad našlaičių namai iš tos sumos gautų 3000 dolerių. Iš likusių pinigų būtų sumokami mokesčiai, perkami bilietai, atsilyginama už kitas paslaugas.
Kad padaryti sunkiau negu sumanyti, Kostelas ir Džonsonas suprato jau vos tik pamėginę įvaikinti mažytę Ku Cong iš Harbino našlaičių namų trečiojo barako. Septynių mėnesių mergytė dideliu apgamu ant veido sunkiai sirgo. Ji daug laiko prabuvo menkai šildomose mirtininkų patalpose, ir jos kūnelį nusėjo pūslės. Buvo neaišku, kiek ji išgyvens.
Nors abu docentai vienoje Kinijos aukštojoje mokykloje uždirba tik po 1500 juanių (apie 266 markes) per mėnesį, juodu pasišovė sumokėti už gydymą. Be to, surado įtėvius, kurie už 100 markių sutiko mergaitę maitinti, kol ji galės būti išvežta į užsienį. Tačiau namų vadovas Dingas, pajutęs, kad galės pasipelnyti, atsisakė ją išduoti. Atiduoti Ku Cong? Tik už 10 tūkstančių juanių (1775 markių) išpirką, pareiškė buvęs kareivis. O paprastai vienam vaikui našlaičių namuose per mėnesį skiriama mažiau negu 10 markių.
Ku Cong prasidėjo koma. Kostelas susupo mergytę į savo storą šiltą apsiaustą ir puolė laukan. Ligoninėje pavyko kūdikį išgelbėti. Už tūkstantį juanių gydytojas sutiko pašalinti nuo veiduko apgamą. Dabar mažylė, storulė ir putniais skruosteliais, jau ruošiama išvežti pas savo įtėvius į JAV.
Šviesiaplaukio dvejų metukų sūnelio tėvas Džonsonas taip pat nugabeno vieną mirštančią mergaitę į ligoninę. Guo Fengtian panaši į Afrikos bado nelaimės ištiktą auką. Trečiojo laipsnio išbadėjimas – paaiškino Harbino trečiosios ligoninės gydytojai. Nušašęs užpakaliukas pilnas atvirų pūlingų žaizdų. Blauzdelės viršuje baisus gilus rėžis, tarsi kas būtų mėginęs viela nupjauti nejudrią kojytę.
Po kelių mėnesių normalios priežiūros, maitinama pienu ir vaisių tyrele, našlaičių namuose laikyta psichiškai nesveika mergaitė virto guviu sveikutėliu kūdikiu. Per tą laiką Džonsonas mergaitei surado JAV naujus namus. Tik reikia, kad našlaičių namai atiduotų mergaitės dokumentus, nes JAV pasiuntinybė Pekine turi suorganizuoti mergaitės išvežimą. Mat prieš 1994 metų gruodžio mėnesio 22 dieną Harbino Čiulino universalinės parduotuvės laiptinėje prie paliktos mergaitės drabužėlių buvo prikabintas laiškas, parašytas ant plono ryžių popieriaus. Keli neįgudusia ranka dideliais ženklais parašyti sakiniai:
„Geraširdžiai žmonės, mes atsisakome savo kūdikio ne todėl, kad nenorime ja rūpintis, o tik dėl valstybinės vieno vaiko šeimos politikos. Mieloji dukrele, mes ne beširdžiai. Mums neleidžiama tavęs turėti. Gerieji žmonės, kurie paimsite mūsų dukrelę, mes negalime jums šiame gyvenime atlyginti savo skolos, bet galbūt galėsime būsimajame.“
Vertė Elena Zambacevičiūtė
Versta iš: Der Spiegel, 37/1995