D. K. Mc Kim

Ir pirmoji Biblijos eilutė, ir pirmasis Apaštalų maldos sakinys išpažįsta Dievą kaip Kūrėją. Dievo, kaip dangaus ir žemės Kūrėjo, tema akivaizdi ir Senajame (Pr 1,1; Iz 40,28; 42,5; 45,18), ir Naujajame Testamente (Mk 13,19; Apr 10,6). Dievas yra ir žmonių (Pr 1,27; 5,2; Iz 45,12; Mal 2,10; Mk 10,6), ir Izraelio (Iz 43,15), ir iš tiesų visko (Ef 3,9; Kol 1,16; Apr 4,11) Kūrėjas. Dievas kuria savo žodžiu (Pr 1,3 ir toliau), taigi viskas atsiranda jam kalbant (Ps 33,9; 148,5). Jo įsakymai, pašaukiantys daiktus iš nebūties, – tai Žodis, kuris buvo pas Dievą ir yra Dievas (Jn 1,1). „Visa per jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1,3). Čia turimas galvoje ir Dievo Žodis, kūnu tapęs Sūnus, Jėzus Kristus (Jn 1,14). Apie Kristų pasakyta, kad jame sutverta visa (Kol 1,16; 1 Kor 8,6), tuo pripažįstant jį veikiančia kūrimo jėga. Čia dalyvauja ir Dievo Dvasia (Pr 1,2; Job 33,4; Ps 104,30). Kūrimas – Trejybės darbas ir, kaip aiškiai rodo Laiško hebrajams 11,3, tai galima suvokti tikėjimu.
Sukūrimo, kaip triasmenio Dievo veiksmo, doktrina teologiniu atžvilgiu labai svarbi. Tai aiškiai rodo ankstyvosios Bažnyčios tikėjimo bei išpažinimų istorija. Kovos su gnosticizmu, arijonizmu ir manicheizmu iš dalies susijusios su Dievo Kūrėjo ir Jėzaus Kristaus Atpirkėjo santykiu. Trys ankstyvojo periodo Bažnyčios tikėjimo teiginiai atspindi jos pastangas sujungti kūrimą bei atpirkimą viename gyvajame Dieve. Apaštalų maldoje, kur prie senosios romėniškos maldos pridedama frazė „dangaus ir žemės kūrėjas“, Kūrėjas pripažįstamas Jėzaus Kristaus Tėvu. Nikėjos trinitorių teiginyje (325 m. po Kr.) kalbama apie „visų matomų ir nematomų dalykų kūrėjo“, kuris yra tos pačios substancijos (homoousios)kaip Sūnus. Chalkedono susirinkimas (451 m. po Kr.), patvirtinęs ankstesnes pozicijas, kurios tapatino Dievą su „visa ko Valdovu, dangaus ir žemės, regimo ir neregimo Kūrėju“, drauge pripažino Jėzų Kristų „absoliučiu Dievu ir absoliučiu žmogumi“, taigi vėl suvienijo Kūrėjo ir Atpirkėjo sampratą. Dievas Kūrėjas neatskiriamas nuo Dievo, kuris veikia vardan mūsų išgelbėjimo Jėzuje Kristuje per savo Šventąją Dvasią.

Sukūrimo reikšmingumas

Kadangi Dievas Kūrėjas yra pasaulio ir žmogaus egzistencijos paaiškinimas, būtent kuriamoji veikla įprasmina mūsų giliausius ir esmingiausius santykius su juo kaip Kūrėju ir dėl to Viešpačiu. Tokiu atveju Dievo kaip Kūrėjo doktrina turbūt yra reikšmingiausia iš mums žinomų Dievo koncepcijų.
Bažnyčia tvirtai laikėsi šios doktrinos tarp kitų Dievo ir pasaulio santykio apibrėžimų. Panteizmas moko, kad „viskas yra Dievas“. Dievas – tai pasaulis ir visa, kas jame yra. Tai filosofinė monizmo kryptis. Daugelis dualistinių sistemų nurodė visatoje du lygiaverčius ir pirminius pradmenis. Kai kurios iš jų teigė, kad „kūrimas“ vyksta, kai kažkokiu būdu susijungia du papildomi pradmenys ir iš jau egzistuojančios nepriklausomos pradmenų „materijos“ sukuria naują „formą“. Dualizmas aptinkamas rytietiškuose kūrimo mituose, kur tvarkos Dievas pavergia chaoso monstrą ar pradą. Turbūt geriausiai žinomas dualistinis požiūris yra platoniškoje kūrimo scenoje Timajuje, kur Demiurgas formuoja pasaulį iš chaoso, žvelgdamas į amžinąsias „idėjas“ virš savęs. Dualistinis kūrimo pasaulėvaizdis populiariausias buvo helenistiniame ankstyvosios krikščionybės pasaulyje. Prie dualistinių sistemų priskiriamas ir gnosticizmas bei manicheizmas.
Prieštaraudama šioms sistemoms ir jų variacijoms (pavyzdžiui, emanatizmui, aiškinančiam tikrovės atsiradimą iš tobulo ir antgamtinio prado, iš kurio, vykstant „emanacijos“ procesui, kilo visa kita; aristotelizmui, teigiančiam, jog visata egzistavo visada; deizmui, pripažįstančiam Dievą kaip Kūrėją, tačiau atmetančiam tolesnę jo veiklą pasaulyje), krikščioniškoji sukūrimo doktrina skelbia Dievą kaip Kūrėją ex nihilo. Tai reiškia, kad Dievas pašaukė pasaulį į būtį „iš nieko“, sąmoningu savo laisvos valios veiksmu. Tuo krikščioniškoji doktrina išpažįsta Dievą kaip visagalį ir aukščiausią visos egzistencijos Viešpatį. Dualistinės sistemos, statydamos šalia Dievo kitas jėgas, apriboja jo visagalybę ir todėl turi būti atmestos. Akcentuodama Dievą kaip Kūrėją „iš nieko“, o ne „iš materijos“ ar to, kas jau egzistavo, krikščioniškoji teologija nepripažįsta moralinio dualizmo, dažnai kylančio iš metafizinio dualizmo (kaip manicheizmo atveju); būtent materija bloga, nes iš esmės prieštarauja Dievui kaip gėrio šaltiniui. Dievo kuriamoji veikla atskiria jį nuo viso, kas sukurta, todėl nepriimtinas ir monizmas. Laterano ketvirtasis susirinkimas (1215 m.) terminą ex nihilo pripažino oficialia Bažnyčios mokymo dalimi.

Sukūrimo teologija

Iš teiginio, kad Dievas yra Kūrėjas ex nihilo, kyla daugybė teologinių aspektų. L. Gilkey išskyrė tris pagrindines dimensijas, atskleidžiančias teologinę kūrimo esmę.
Dievas yra visa ko šaltinis. Dievas yra aukščiausias visa ko Viešpats. Joks kitas pradmuo ar jėga negali būti lygūs Dievui ar tokie pat amžini. Kadangi viskas eina iš Dievo valios kaip šaltinio, tai, kas egzistuoja, nėra savaime bloga. Biblija kalba apie gerą Kūrėją, kurio kūrybinis žodis galingas ir išmintingas (Jer 10,12; Pat 3,19), kuris viską sukūrė gera (Pr 1,31). Gero Dievo kūrimas ex nihilo rodo, jog visi daiktai iš esmės yra geri ir gali būti formuojami bei perkeičiami dieviškosios galios. Kadangi Dievas yra vienintelis Kūrėjas, vadinasi, joks kitas daiktas ar būtybė negali būti garbinama. Uždrausta bet kokia stabmeldystės forma. Dievo kūrimas ex nihilo buvo unikalus veiksmas, neturintis lygių jokiam mums pažįstamam gamtos ar žmogaus veiksmui. Todėl apie Kūrėjo ir kūrinių santykius reikia kalbėti kitaip, nei mes kalbame apie vieno baigtinio įvykio sąsajas su kitu. Štai kodėl teologinė sukūrimo doktrina negali būti patikrinta šiuolaikinio mokslo, turinčio reikalų tik su baigtiniais, ribotais įvykiais. Krikščioniška sukūrimo doktrina susijusi ne su artimiausiais, betarpiškais šaltiniais, kaip mokslas, o su tolimiausiais ir pirminiais.
Kūriniai yra priklausomi, tačiau realūs ir geri. Krikščioniška doktrina, priešingai monistiniam panteizmui, tvirtina, kad kūrinių egzistencija yra reali, nes juos sukūrė Dievas, ir jeigu jie susiję su Dievu, yra geri. Sukurtiems žmonėms buvo duota laisvė ir protas, kad fundamentaliuosius egzistencijos klausimus, priklausomybę nuo Dievo galėtų pripažinti arba paneigti. Iš čia atsiranda nuodėmės ir malonės sąvokos, kurių atžvilgiu kūriniai gali arba sukilti ir atstumti savo Kūrėją, arba gali būti sukurti naujai per Jėzų Kristų (2 Kor 5,17) meilės ir pilnatvės santykiams.
Dievas kuria laisvai ir tikslingai. Priešingai teorijoms, kad pasaulis buvo sukurtas emanacijos būdu, tarsi saulei spinduliuojant šviesą arba poravimosi ir gimdymo procese kartoms keičiant kartas, ar meistraujant kaip dailidei iš medžio darant dėžes, – krikščioniška sukūrimo ex nihilo doktrina neaiškina, „kaip“ tai įvyko. Kūrimas buvo laisvo Dievo laisva veikla. Ši veikla atskleidžia Dievo charakterį, kuris Šventajame Rašte apibūdinamas įvairiai, tačiau pirmiausia akcentuojama meilė (1 Jn 4,16), ypač Dievo meilė pasauliui, apreikšta per Jėzų Kristų (Jn 3,16). Sukūręs ir nuolatos palaikydamas bei rūpindamasis kūrinija, Dievas vykdo savo galutinius tikslus žmonijos ir pasaulio atžvilgiu. Tai reiškia, jog žmogaus gyvenimas gali būti reikšmingas, suprantamas ir tikslingas net blogio ar „kitų kūrinių“ akivaizdoje, nes gyvenimas gali būti pagrįstas Dievo meile, „kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8,39). Galiausiai tai rodo Dievo tikslą sukurti „naują dangų ir naują žemę“ (Iz 65,17; 66,22; 2 Pt 3,13; Apr 21,1).

Šiuolaikinis požiūris į sukūrimą

Šiuolaikinės teologų ir filosofų, teologų ir mokslininkų diskusijos sukūrimo klausimus dažnai sieja su tokiomis skirtingomis temomis kaip laikas, evoliucija, kosmoso kilmė, žmogaus pažinimo prigimtis bei kalba apie Dievą. Sukūrimo doktrina domino tokias asmenybes kaip Newtonas, Einsteinas, Planckas, Polanius, Sagan ir daugelį kitų.
Teologijos bei mokslo ryšius ir ypač sukūrimo ir mokslo temą studijavo T. F. Torrance’as. Jis atkreipia dėmesį į tris „pagrindines idėjas“, išsivysčiusias ankstyvojoje Bažnyčioje iš inkarnacijos bei sukūrimo ex nihilo mokymų ir bėgant šimtmečiams turėjusias galingos bei lemiamos įtakos ir gamtos mokslams, ir teologijai.
Racionali visatos vienybė. Dievas Kūrėjas yra absoliutus visos tvarkos ir racionalumo šaltinis. Dievas – visatos jungtis, o tai reiškia, kad kiekvieną įvykį visatoje galima tyrinėti racionaliai.
Sąlyginis visatos racionalumas ar suprantamumas. Visatoje egzistuoja natūrali vidinė tvarka, kurią galima įrodyti ir tirti su mokslo pagalba. Ši Dievo sukurta tvarka yra jo kaip racionalios tvarkos ekvivalentas.
Sąlyginė visatos laisvė. Dievas kaip transcendentinis visos erdvės ir laiko Viešpats nėra skolingas visatai ar „pririštas“ prie jos. Dievui nereikia visatos, kad jis būtų Dievas. Tačiau visata skolinga Dievui ir savo kilme bei tęstinumu visiškai priklauso nuo jo. Tai reiškia, jog visata nevergauja svetimoms kunigaikštystėms ir valdžioms. Dievo kūrimas ex nihilo sugriovė laiko ir istorijos cikliškumo traktuotes, kurios yra bergždžios, nes pasirodė valdomos neišvengiamo likimo jėgos. Krikščioniška doktrina savo ruožtu pateikė linijinę laiko bei istorijos, judančių Kūrėjo link, sampratą. Kūriniams duota laisvė tyrinėti visatą, ir toje sąlyginėje laisvėje slypi nesibaigiančios galimybės atradimų, kurie tampa Dievo Kūrėjo šlovinimo ir garbinimo priežastimi.

Vertė Jolanta Korolkovaitė

Versta iš: The Evangelical Dictionary of Theology. © 1984 Baker Book House Company