Hans-Georg Wünch
Ar yra dangus ir pragaras? Soniai toks klausimas nekyla. Pagaliau ji yra įsitikinusi krikščionė. Ar ji asmeniškai tikrai žino, kur galų gale atsidurs? Sonia tyli. Sukyla sena baimė. „Kartais aš labai abejoju, – sako ji tyliai. – Tada imu galvoti: dangus bus tik kitiems.“ Nepaisydami Gerosios Naujienos, daugelis abejoja kaip ir Sonia. „Ar Dievas dar gali man atleisti? Ar aš tikras krikščionis? Ar aš kada nors nepadarysiu „neatleistinos nuodėmės“? Tuo tarpu „kiti“ krikščionys atrodo visiškai tiksliai žinantys, jog amžinybę leis su Dievu.
„Išganymo tikrumas galimas! Išganymo tikrumas būtinas!“ skambėjo didelė salė, kurioje buvome susirinkę į krikščioniško jaunimo dieną. Mums įstrigo šie žodžiai. Kitą jaunimo valandą nuskambėjo klausimas, kas gi iš mūsų turi šį „išganymo tikrumą“. Vienas po kito visi nedrąsiai prisipažino, jog nė vienas. Susilaikiau tik aš. Juk mano tėvas buvo bendruomenės vadovas…
Tačiau iš tikrųjų aiškiai žinojau, kad ir man stinga to tikrumo. Todėl visi drauge nusprendėme prašyti Dievą, kad jis dovanotų mums šį įsitikinimą dėl gyvenimo po mirties.
Kitas dvi savaites įtemptai laukiau, kad Dievas galbūt išpildys mūsų prašymą. Geriausiu atveju jis turėjo leisti įvykti dideliam stebuklui. Įsivaizdavau nuotykingus scenarijus. Galbūt Dievas tyčia mane apsaugos nuo didelio pavojaus. Tada iš šio Dievo įsikišimo – taip vaizdavausi – rasis išganymo tikrumas.
Tarytum neįvyko nieko įspūdingo. Kitų jaunuolių gyvenime irgi ne. Vis dėlto kai po poros savaičių dar kartą kalbėjomės šia tema, galėjome nusistebėti. Tai, ko tikėjomės, įvyko visai ramiai ir tyliai, šįsyk visi tikrai žinojome: „Dievas mus priėmė, mes esame jo vaikai“. Tikrai, nuo to laiko – o tai buvo prieš ketvirtį amžiaus – šiuo požiūriu mano gyvenime nebebuvo kokios nors rimtesnės abejonės! Kaip tuomet mes tapome tokie įsitikinę? Kuo remiasi mano tikrumas šiandien? Paulius rašo, jog pati Dievo Dvasia teikia mūsų dvasiai įsitikinimą, kad esame Dievo vaikai (Rom 8,16).
Sykiu išganymo tikrumas mažiau remiasi patyrimu ar jausmu.
Daugelis krikščionių šį apaštalo Pauliaus pasakymą supranta gan „mistiškai“. Mums nepaaiškinamu ir tiesioginiu būdu Dievas per savo Dvasią teikia mums būtiną tikrumą. Kiti savo išganymo tikrumą sieja su išgyvenimais ar patyrimais (pavyzdžiui, labai stipriu jausmu, kurį jie patiria per atsivertimą). Tačiau tai darantis stoja ant labai netvirto pagrindo.
Jausmai gali mus apgauti, jie pavaldūs daugeliui išorinių sąlygų, kad ir oro ar per didelio nuovargio. Patyrimus irgi būtina interpretuoti. Kas man iš pradžių yra aiškus Dievo veikimas, vėliau galėtų juk būti ir „tik atsitiktinumas“. „Vidinis tikrumas“ irgi nėra nuolatinis, pastovus dydis. Kas tada, kai mane apninka abejonė? Kai depresijos sunaikina bet kokį įsitikinimą? Kuo tikrai gali pasikliauti mano tikėjimas?
Dievas įsipareigojęs savo žodžiu
Pauliaus mintis, jog Dievo Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai, galėtų reikšti, jog Šventoji Dvasia mus paveikia tiesiogiai, lygiai kaip jausmai ar patyrimas. Tačiau galiausiai visa tai pagrįsta tuo, ką Dievas raštu ir visam laikui yra pasakęs savo apreiškime, savo žodyje. Mūsų tikėjimui reikia objektyvios ir tvirtos atramos. Ši atrama gali būti tik mūsų išorėje, kitaip ji – kaip ir visa kita – priklausys nuo mūsų jausmų svyravimų, abejonių ir netikrumo. Dievas mums yra davęs tokią atramą – tai Biblija.
Toji Pauliaus mintis reiškia, kad mes pripažįstam ir priimam Biblijos ištarmės reikšmę. Tačiau mūsų tikrumas glūdi ne jausmuose ar įsitikinimuose, o pačioje Biblijoje!
Evangelijoje pagal Joną, 1,12 Dievas mums sako, kad kiekvienas, kuris į savo gyvenimą įsileidžia Jėzų Kristų, gauna galią tapti Dievo vaiku. Jam yra pažadėtas amžinasis gyvenimas (plg. Jn 3,15–16; 5,24; 6,47; Rom 6,23; 1 Jn 3,1). Čia būtų galima pateikti dar daug kitų Biblijos vietų, kurios iš įvairių pusių nušviečia ir patvirtina šį faktą. Naujojo Testamento paliudijimai yra vienareikšmiai. Išganymo tikrumą gali turėti kiekvienas, kuris yra priėmęs į savo gyvenimą Jėzų Kristų.
„Ir vis tiek nesu tikras išganymu!“
Nepaisant to, daugelis krikščionių kenčia dėl trūkstamo išganymo tikrumo. Nuo ko tai priklauso? Kokios galėtų būti to priežastys?
1. Pirmiausia gali būti, kad išganymo tikrumo trūksta dėl menko pasitikėjimo Dievo žodžiu. Jei Biblijos rimtai nelaikome neklystančiu Dievo žodžiu, neturėsime ir išganymo tikrumo. Kas atskiras Biblijos vietas ima laikyti ne tokiomis svarbiomis ar net neteisingomis, galiausiai išmuša pagrindą sau iš po kojų. Iš kurgi tada jis gali žinoti, jog kaip tik vietos, kurios kalba apie išganymo tikrumą, tikrai yra Dievo žodžiai, o ne kyla iš žmogiškai suprantamo autorių troškimo? Biblija tikrai galima tikėti.
2. Kita netvirto tikėjimo išganymu priežastis ta, kad apie jį dažnai sprendžiama pagal jau minėtus neteisingą asmeninį patyrimą, jausmą ar individualų įsitikinimą.
3. Be to, daugelis painioja išganymo tikrumą su imunitetu abejonėms. Kai tik iškyla abejonių, išganymo tikrumas atsiduria pavojuje. Dėl šios priežasties, dėl trūkstamo išganymo tikrumo, dažnai visų pirma kenčia į depresiją linkę žmonės.
4. Trūkstamo išganymo tikrumo priežastis pagaliau gali būti ir nuodėmė. Nuodėmė nereiškia, kad aš dabar prarandu savo išganymą. Bet nuodėmė atskiria nuo Dievo. Be to, ji žmogų padaro imlų abejonei ir netikėjimui. Taigi, kai trūksta išganymo tikrumo, pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar esama nuodėmės, kurią reikėtų išpažinti. Vis dėlto tai nereiškia, kad būtina nuolat tikrinti savo motyvus ir veiksmus. Kai kurie krikščionys visada jaučiasi blogai, jaučiasi esą pikti ir todėl nuolat tikrina savo „dvasinį pulsą“. Taip elgdamiesi jie niekuomet nesidžiaugia, kad yra Dievo vaikai.
Reikia prašyti Dievą, kad jis atskleistų mūsų kaltę ir nuodėmę. Jis tai padarys, nes pačiam Dievui juk labai rūpi, kad mūsų santykiai su juo vėl susitvarkytų. Todėl Dievas mielai išklausys mūsų prašymo ir parodys mums mūsų kaltes ir nuodėmes, kad mūsų santykiai su juo būtų vėl išvalyti ir atnaujinti. Šis žinojimas išlaisvina mus nuo nuolatinio abejojimo savimi ir nuolatinio savo motyvų ir poelgių perkratinėjimo pareigos.
Tarp nerūpestingumo ir nevilties
Kai kurie krikščionys yra apimti nuolatinės baimės, kad gali išsprūsti iš Dievo rankos ir prarasti savo išganymą. Išganymo tikrumas juos aplanko itin retomis akimirkomis, kada jie patiria Dievo artumą labai stipriai ir asmeniškai. Kiti dėl savo išganymo tokie įsitikinę, kad diena po dienos gyvena nerūpestingai. „Kas gi man gali atsitikti? Juk aš krikščionis!“
Neturėtume užmiršti, kad čia irgi galima „iš abiejų pusių nukristi nuo arklio“. Mes turime teisę būti tikri dėl savo išganymo, nes juk Dievas savo žodyje pažadėjo, kad jokia pasaulio galybė neišplėš mūsų iš jo rankos (Jn 10,28; Rom 8,35). Ne mes ir ne mūsų sugebėjimai veda mus į Dievo tikslą, į amžinąjį Dievo pasaulį. Tai pats Dievas pradėjo mumyse gerą darbą ir jį pabaigs iki mes pateksime pas jį (Fil 1,6).
Kita vertus, su visa kuo, kas esame ir ką turime, privalome atsiduoti Dievui ir jo karalystei. Sekimas visada reiškia visišką atsidavimą. Paulius klasiškai suderina šias abi medalio puses: „…darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“ (Fil 2,12–13).
Gyventi kaip krikščioniui ramiai ir su pasitikėjimu
Kas sąmoningai savo gyvenimą patikėjo Jėzui Kristui, gali būti ramus, nes jis save jam atidavė. Pasitikėjimo ramybė – į tai kviečia mus Dievas. Visa – mūsų norai ir tai, ką nuveikiame, – yra jo rankose. Tačiau tai nereiškia nei klaidingo nerūpestingumo, nei pasyvumo. Priešingai, kaip tik šis žinojimas turi mus išlaisvinti veiklai. Kadangi mes įsitikinę, jog Dievo meilė nepriklauso nuo mūsų laimėjimų, galime save visiškai skirti jam. Ramiai ir su pasitikėjimu gyventi kaip krikščionims, visas jėgas skirti Jėzui – tam kviečia mus Dievas. Mes galime tai padaryti, nes Dievo žodis mums dovanoja tikrumą savo išganymu.
Ar dangus man garantuotas?
Jei aš savo gyvenimą patikėjau Jėzui Kristui ir jis tapo mano Viešpačiu, tai jis nuves mane į tikslą, nes yra pažadėjęs. Tai mes sužinome iš jo žodžio, Biblijos. Skaitydami jį galime tapti tikri dėl savo išganymo. Šis tikrumas nepriklauso nuo to, ar mes jį jaučiame, arba nuo mūsų patirties. Jis remiasi objektyviu Dievo pažadu Biblijoje. Ten Dievas įsipareigojo kartą ir visiems laikams! Todėl su visu savo gyvenimu galime atsiduoti jam ir gyventi jo garbei!
Hans Georg Wünch, teologijos mokslų daktaras, Senojo Testamento, hebrajų kalbos, katechetikos ir pedagogikos docentas
Vertė Zigmantas Ardickas