KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Jeruzalė – mūsų rankose!

1967 m. per šešių dienų karą Izraelis nugali savo priešus arabus ir užima senąją Jeruzalę

Holger Lahayne

1948 m. tik įsikūrusi Izraelio valstybė turėjo apginti savo laisvę ir nepriklausomybę nuo arabų. Nepaisant paliaubų ir laikinai nustatytų sienų (Rytų Jeruzalė su savo senamiesčiu tapo Jordanijos, Vakarų Jeruzalė – Izraelio), karo veiksmai nesiliovė. Po Izraelio, Anglijos ir Prancūzijos 1956 m. invazijos į Sinajų tuometiniai mirtini žydų valstybės priešai Egiptas ir Sirija pradėjo planuoti naują karą. Jeigu jau per pirmąjį puolimą nepavyko „išstumti žydų į jūrą“, tai antrasis bandymas sunaikinti Izraelį pagaliau turėjo būti apvainikuotas pergale.
Nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios Sirija laikė įtampoje šiaurinę Izraelio sieną. Buvo apšaudomos Galilėjos gyvenvietės, užpuldinėjami valstiečiai. Karingai nusiteikusių sirų teroristų išpuo-liai dažnėjo. Netgi buvo planuojama Jordano ištakas nukreipti į Libaną ir Jordaniją ir atkirsti Izraeliui gyvybiškai svarbią vandens arteriją. Konflikto kulminacija pasiekta 1967 m. balandžio 7 d., kai izraeliečių priešlėktuvinė gynyba numušo septynis sirų MIG-us.
Dėl šios gynybinės priemonės SSRS galėjo tada pareikšti, kad Izraelis planuojąs pulti Siriją. Pagrindinis arabų ginklų tiekėjas Egiptą irgi paragino imtis kovos veiksmų. Naseras, Egipto prezidentas nuo 1954 m. ir „smarkus vyras“, nukreipė savo sutelktinę ginkluotą armiją Izraelio pusėn. Iki gegužės 20 d. 100 tūkstančių vyrų ir tūkstantis tankų priartėjo prie Izraelio sienos. Nuo 1956 m. Sinajuje dislokuotus JTO dalinius Naseras ultimatyviai paragino pasitraukti. Gegužės 22 d. Egiptas Izraelio laivams uždarė Tirano kanalą Akabos įlankoje – tai buvo sąmoningas provokacinis aktas. Po keturių dienų Naseras viename profsąjungos kongrese pagaliau atvirai pareiškė: „Šįkart mes sunaikinsime Izraelį!“
Nasero akcijos pakėlė jo prestižą tarp kitų arabų šalių ir paskatino Jordanijos karalių pagaliau smogti Izraeliui. Prisijungė ir Irakas, paramą pažadėjo ir Saudo Arabija su Kuveitu. Tokiu būdu gegužės pabaigoje Izraelis buvo apsuptas 250 tūkstančių kareivių, 2 tūkstančių tankų ir 700 lėktuvų armijos. Prieš šitokią grėsmę mažutė Izraelio valstybė atsidūrė visiškai viena. Prancūzijos vadovas de Golis paskelbė ginklų embargą, kuris visų pirma lietė patį Izraelį, o Didžioji Britanija ir JAV, nors ir smerkė Nasero veiksmus, tačiau laikėsi nuosaikiai. Arabai buvo įsitikinę pergale.
Invazija buvo tikėtina bet kuriuo metu – karas buvo neišvengiamas, todėl įtampa Izraelyje augo kiekvieną dieną. Gynybos ministras generolas Mošė Dajanas ir štabo komendantas Icchakas Rabinas, vėliau tapęs vyriausybės vadovu, greit subūrė „tautinės vienybės vyriausybę“.
Birželio 5 d. Izraelis netikėtai užbėgo arabų šturmui už akių ir 7 val. 45 min. galingu oro antskrydžiu prieš egiptiečių oro uostus pradėjo karą. Egipto oro laivynas praktiškai buvo paralyžiuotas net nespėjęs pakilti į orą. Taip jau pirmąją dieną buvo sunaikinta apie du trečdaliai sirų ir beveik visos Jordanijos karinio oro laivyno pajėgos. Dabar Izraelis kontroliavo oro erdvę – pagrindinį sėkmingo karo raktą. Karo veiksmus prieš Egiptą Izraelis pradėjo ir sausumoje. Sinajuje virė kruvinos grumtynės, kuriose Izraelis, nepaisant techninio silpnumo kovoje su moderniais rusų tankais, po trijų dienų nugalėjo. Išdidžioji egiptiečių armija masiškai traukėsi.
Rytuose Izraelis norėjo išsaugoti taiką, tačiau Huseinas – paveiktas apgaulingų egiptiečių pranešimų apie savo pergales – birželio 5 d. įsakė Vakarų Jeruzalėje atidengti ugnį. Izraelis pradėjo kontrpuolimą. Po nuožmios, nuostolingos kovos jordanai buvo apsupti ir senoji Jeruzalė su šventyklos kalnu birželio 7 d. buvo paimta. Skaudus „tikrosios Izraelio sostinės“ padalijimas buvo baigtas (1980 m. sostine paskelbta Jeruzalė tarptautiniu mastu nebuvo pripažinta, tad iki šiol Izraelio sostinė tebėra Tel Avivas). Prie Raudų sienos, vieno paskutiniųjų antrosios šventyklos sienos likučio ir švenčiausios žydų vietos, vyriausiasis rabinas Šlomas Gorenas sušuko: „Raudų siena mūsų, ir nuo šiolei mes jos niekam neatiduosime!“
Jordaniškasis Vakarų Jordano kraštas – arba kitaip tariant, Judėja ir Samarija, – buvo užka- riautas birželio 8-ąją, tą pačią dieną ginklus sudėjo ir Egiptas. Sovietų Sąjunga pareikalavo greitų paliaubų, bet Sirija ir toliau tęsė karo veiksmus. Tik tada, kai Izraelis pralaužė frontą Sirijos Golano aukštumose ir priartėjo prie Damasko, ugnį nutraukė ir Sirija. 1967 m. birželio 10 d. šešių dienų karas baigėsi neįtikėtina Izraelio pergale. Žuvo 22 tūkstančiai arabų ir 700 izraeliečių.
Karas įspūdingai pademonstravo galingą „Izraelio gynybinės armijos“, „Zahalo“, smogiamąją jėgą. Izraeliui pavyko iš rezervinių būrių sudarytą liaudies armiją (stipri motyvacija, stipri karinė dvasia) suderinti su aukšta profesionalia kompetencija ir modernia ginkluote. Kartu glaudžiai dirbo įvairiausių paskirčių būriai, tarp fronto ir civilių vyravo didžiulis solidarumas – pasiryžimas pasiaukoti visur buvo didelis. Arabų pusėje – priešingai: tarp kareivių ir karininkų tvyrojo didelė socialinė bedugnė. Čia prisidėjo ir menka kovinė dvasia, nepakankama karinė komunikacija ir iš dalies techninis nekompetentingumas.
Naseras, giliai susikrimtęs dėl netikėtos Izraelio pergalės prieš visus savo priešus, mėgino užtušuoti faktą ir sukūrė pasaką apie britų ir amerikiečių lėktuvų dalyvavimą kariniuose veiksmuose Izraelio pusėje. Ne tik armija, bet ir visa jo „socialistinė“ sistema patyrė fiasko, bet Naseras nenorėjo to pripažinti. Tik po jo mirties 1970 m. Sadatas, naujasis prezidentas, palengva pradėjo keisti politiką. 1978-aisiais jis pagaliau išdrįso pasirašyti Kemp Devido taikos sutartį su Izraeliu, dėl ko paskui ilgą laiką buvo boikotuojamas likusio arabiškojo pasaulio.
Šiuo metu Izraelis pasitraukė iš Sinajaus ir nuolat perdavinėja tolesnes Vakarų Jordano krašto sritis palestiniečių savivaldai. Prasidėjo procesas, kuris galėtų atvesti Izraelį ir jo kaimynus į ilgalaikę taiką. Jeigu ne Jeruzalė! Juk palestiniečiai turi tik vieną tikslą: paskelbti Jeruzalę savo valstybės sostine. O Izraelis buvo ir yra pasirengęs taikos labui grąžinti okupuotas sritis – bet tik ne Jeruzalę, sugriautos ir būsimosios šventyklos vietą, „Dievo sostą“, „Kalną“ ir „Buveinę“, Dievo Išrinktąją ir Šventąją. Netgi Izraelio politikas ir dešinysis konservatorius Netanjahu nori derėtis su palestiniečiais, bet Jeruzalės dalybų daugiau nebeleistų nė vienas žydas. Faktai byloja apie tai, kad 3000 metų sulaukęs Dovydo miestas vėl gali tapti konfliktų ir galbūt kovų centru. Nes pranašas Zacharijas yra pasakęs: „Tą dieną Jeruzalę padarysiu sunkiu akmeniu. Visos tautos, norinčios jį pakelti, susižeis. Visos žemės tautos susirinks prieš ją“ (Zch 12,3).

Vertė Saulius Rimkevičius





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).