L. I. Granberg
Biblinio mokymo apie santuoką esmė atsispindi teiginyje „Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu“ (Pr 2,24). Šį sakinį, mokydami apie santuoką, citavo mūsų Viešpats (Mt 19,5) ir apaštalas Paulius (Ef 5,31). Svarbiausia frazė yra „vienu kūnu“ (gr. basar ehad). „Kūnas“ čia reiškia giminystę ar bendrystę, jam dalyvaujant kaip tarpininkui ir pristatant santuoką kaip kūnišką ir dvasinę vyro ir moters vienybę. Prieš sukurdamas Ievą, Dievas pasakė: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2,18). Taip jis nurodo vyro ar moters neužbaigtumą būnant atskirai vienas nuo kito ir įtvirtina santuoką kaip būdą pasiekti pilnatvę.
Uždari santykiai
Santuoka yra uždari santykiai. Absoliuti dviejų žmonių vienybė – fizinė, emocinė, intelektinė ir dvasinė, išreiškiama sąvoka „vienas kūnas“, eliminuoja poligamijos pasirinkimą. Vienas žmogus negali nuoširdžiai tokiu būdu bendrauti vienu metu su daugiau kaip vienu žmogumi.
Be to, iš Viešpaties žodžių „Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19,6) aišku, jog santuoka turi išlikti visą dviejų partnerių gyvenimą. Neišskiriamumo principas gali būti pažeistas tik esant ypatingai situacijai.
Nepriimtinas ir svetimavimas. Tokie santykiai nėra nei uždari, nei patvarūs. Maža to, jie pažeidžia biblinės santuokos šventumą. Dievas įsteigė santuoką, kad vyras ir moteris galėtų papildyti vienas kitą bei dalyvauti jo kūrime gimdydami vaikus. (Celibatas nėra tobulesnė ar šventesnė būsena – tokio požiūrio šaknys greičiau graikų dualizme negu Biblijoje). Fizinis ryšys santuokoje yra reikšmingas dvasiškai, nes rodo absoliučią vyro ir žmonos vienybę, kuri iš esmės yra dvasinis ryšys. Tai pabrėžia Paulius, santuokinį ryšį laikydamas Kristaus ir jo Bažnyčios vienybės simboliu (Ef 5,22–23). Tačiau kad išlaikytų savo šventumą, ši vienybė turi tarpti uždarais ir patvariais santykiais. Neteisėti seksualiniai santykiai laikomi smerktinais dėl laikinai ir dirbtinai įtvirtinto vien kūniško ryšio (1 Kor 6,16), be priderančių tikslų bei įsipareigojimų. Tokie santykiai apibūdinami kaip nepadoriai atliekamas dvasinę reikšmę turintis aktas, kai savanaudiškai išnaudojamas kitas žmogus. Tai, kas turi būti konstruktyvūs santykiai, tarnaujantys gilesnei tarpusavio bendrystei, svetimaujant atlieka destruktyvų vaidmenį tiek bandant sukurti asmenišką vienybę su priešingos lyties žmogumi, tiek ir santuokiniuose ryšiuose, jei tokie egzistuoja. Štai kodėl Viešpats svetimavimą laikė santuokos iširimo priežastimi (Mt 5,32).
Apibrėžimas
Kada pora susituokia? Kas gi pagaliau sudaro santuoką? Kai kurie, remdamiesi 1 Kor 6,16, tvirtina, kad santuokos išraiška yra seksualiniai santykiai. Žmogus laikomas Dievo akyse susituokusiu su priešingos lyties asmeniu, su kuriuo jis ar ji pirmą kartą turėjo seksualinių santykių. Seksualinis aktas laikomas faktoriumi, per kurį Dievas veikia santuoką aiškiai analogiškai tam būdui, kuriuo, krikšto atsinaujinimo doktrinos šalininkų nuomone, jis padaro krikšto sakramentą atsinaujinimą veikiančiu faktoriumi.
Kiti santuoką laiko akredituotų liudininkų akyse išreikšto noro susituokti bei puoselėti ištikimybę, atsakomybę vienas už kitą ir nesavanaudišką meilę rezultatu. Šis požiūris nemenkina tų santuokų, kur poros negali pasiekti fizinės darnos. Jis pabrėžia faktą, jog santuoka niekada nebuvo laikoma vien atskiros poros reikalu. Pavyzdys gali būti įsigalėję bendruomenės įstatymai, draudžiantys kraujomaišą bei reguliuojantys giminystės laipsnį, leidžiantį tuoktis. Bažnyčia ir bendruomenė atlieka svarbų vaidmenį, palaikydama savo narių santuokų stabilumą.
Santuoka kitus žmogiškus ryšius nustumia į antraeilį planą. Dvasinį ir emocinį pasitenkinimą, kurį anksčiau teikė bendravimas su tėvais, dabar partneriai gauna vienas iš kito. Atsiskyrimas nuo tėvų ir artimo, visą gyvenimą truksiančio ryšio užmezgimas su lig šiol svetimu žmogumi reikalauja pakankamos brandos, išreiškiamas ir sugebėjimu nesavanaudiškai mylėti bei atsiduoti, ir emociniu stabilumu. Santuoka – suaugusiems. Tuoktis negali vaikai, tie, kurie turi protinių sutrikimų ar psichinę ligą.
Santuoka Naujajame Testamente
Svarbiausiose Naujojo Testamento vietose, atskleidžiančiose biblinį požiūrį į santuoką, pabrėžiami pirminiai santuokos neišardomumo ir moters lygiateisiškumo principai (Gal 3,28; 1 Kor 7,4; 11,11–12). Laikant moteris taip pat vertingas kaip vyrus, santuoka tampa tikrai „vienu kūnu“, nes vienybė, kurią išreiškia ši frazė, būtinai implikuoja kiekvieno asmens galimybę visiškai atskleisti savo potencialą. Socialinėje sistemoje, kur pažeidžiamas vyrų ar moterų žmogiškas orumas, tai neįmanoma.
Ar dėl to neiškyla problemų, turint omeny biblinę doktriną apie ištekėjusių moterų priklausomumą (Ef 5,22–23)? Visiškai ne, nes ši doktrina kalba apie funkcijos hierarchiją, o ne orumą ar vertę. Ji nepažemina jokio žmogaus. Dievas sukūrė atsakomybės hierarchiją, taigi ir valdžią šeimoje, ir tai atitinka visos kūrinijos sutvarkymą. Tačiau moters orumą apsaugo ne tik tas faktas, kad ji užima vienodą padėtį su vyru Kristuje, bet ir jai skirtas liepimas paklusti savo vyrui. Jai pasakyta daryti tai ne dėl išorinės prievartos, o laisva valia, parodant dvasinį atsidavimą (Ef 5,22). Ji turi taip daryti, nes Dievas didžiausią atsakomybę už santykius šeimoje pavedė jos vyrui. Juk pagal tai, kaip jis sugeba „ganyti“ savo šeimoje, sprendžiama, koks jis bus vadovas Bažnyčioje (1 Tim 3,4–5).
Vertė Jolanta Korolkovaitė
Versta iš: The Evangelical Dictionary of Theology. – Baker Book House Company, Grand Rapids, 1984. Versta ir publikuojama leidyklai sutikus.