Fizinis pajėgumas: tarp Dievo garbinimo ir kūno kulto

Interviu su Gerdu Schnacku

Širdžiai, mūsų gyvybės varikliui, judėjimas būtinas. Dažnam dievotam bendruomenės nariui sunkiai sekasi atlikti paprastus pratimus. Krikščionys turėtų susimąstyti apie tai, kad pats Dievas jų kūnus vadina savo namais. Tačiau dr. Gerdas Schnackas primena, kad prie viso rūpinimosi siela, kūniški dalykai visgi paliekami nuošaly. Jis sutiko papasakoti, kaip rūpinimasis kūnu gali tarnauti Dievui ir nenupulti iki tarnavimo stabams.

Dr. Schnackai, kai fizinio pajėgumo (angl. physical fitness) fanų būrys esant bet kokiam orui juda kruta gamtoje, aistringi „sofos gerbėjai“ streikuoja net prieš mažiausią kūno muistelėjimą, visai pagal Churchillio šūkį „Jokio sporto!“ Kiek žmogui iš tiesų reikia judėti?
Jau pats sveikas protas sako mums, jog žmogus šiame pasaulyje yra tam, kad judėtų, o ne kad sėdėtų. Judėjimas yra žmogaus išraiškos šioje žemėje pagrindas. Tačiau augant civilizacijai nebemokame apsieiti su savo kūnu, jo praktiškai nebesuprantame. Mes vis mažiau ir mažiau judame. Nuo pusryčių stalo iki automobilio, paskui firma, valgykla ir vakare vėl namo. Dėl tos priežasties kasdien maždaug 30–60 minučių derėtų aktyvinti didžiosios raumenų grupės darbą. Kai trumpą ar ilgą laiką atsisakome judraus gyvenimo būdo, kokių pasekmių galime sulaukti?
Nugaros skausmų dirbant prie kompiuterio neišvengsime, jeigu nuolat nesiimsime juos užkertančių priemonių. Gana greitai atsiranda stuburo jungčių pakitimų, rankos bei plaštakos problemų, kyla alkūnės, sausgyslių uždegimai. Prie viso to prisideda ir virškinamojo trakto bei žarnyno sutrikimai. Po to sukietėja raumenys, jie ima spausti nervus, o tai verčia griebtis švirkšto, vėliau net operacijos. Ilgalaikė žala – tai viršsvoris, širdies ir kraujotakos ligos su infarkto ar apopleksijos pasekmėmis, kraujotakos sutrikimu periferiniuose audiniuose.

Kas gi apskritai yra fizinis pajėgumas?
Tai jau įeina į sporto medicinos sritį, t. y. kai kalbama apie pajėgumą, tikimasi kūno pakitimų. Judant, atliekant jėgos ir lankstumo pratimus galima pagerinti tam tikrus kūno parametrus. Reguliarios ištvermės treniruotės širdies darbą padaro ekonomiškesnį, tai reiškia, kad ramybės būsenoje ji plaka lėčiau ir taip sutaupo deguonies.

Jūs esate bėgimo bei ištvermės pratybų užtarėjas. Kodėl?
Visai paprasta: bėgimas yra mūsų pagrindinis konceptas. Mūsų kelio sąnariai sukonstruoti judėti į priekį. Ir kaip jau minėta, automobilis važiuoja, paukštis skrenda, žuvis plaukioja, o žmogus turėtų bėgioti.

Bet čia galima juk ir persistengti? Kokios viso to pasekmės?
Taip, esama ir kitos medalio pusės, kai bėgimas perdozuojamas. Tuomet išskiriami endorfinai, kurie gali sukelti vadinamąją „raumenų narkomaniją“ – bėgikui reikia jausmų pakilimo. Kita problema yra ta, kad persitreniravusių ištvermės sportininkų, pavyzdžiui, maratonininkų imuninė sistema neretai prilygsta AIDS ligonio imunitetui!

Austrų pajėgumo treneris Tonis Mathis viešai pasakė: „Kiekvienas metras, kurį mes nueiname, suteikia impulsą“. Ką pasakytumėte apie apgalvotos pajėgumo programos teigiamą poveikį?
Svarbiausia fizinio pajėgumo arba judėjimo pratybose yra tai, kad pašalinami įtampos faktoriai. Mes taip sukonstruoti: žmogui reikia įtampos! Be jos negautume impulsų, vedančių pirmyn. Tačiau šiandieninėje visuomenėje yra be galo daug negatyvios įtampos: pykčio, noro valdyti, perfekcionizmo, erzelynės. Ir mūsų kūnas į tai reaguoja pasiruošdamas judėti. Įsivaizduokime: lėktuvas pasiruošęs startuoti ir visi agregatai jau įjungti. Tada kapitonas sako, atsiprašau, neskrisime! Tai kenksminga. Taigi jeigu patyrėme įtampą, paklausykime išmintingo patarimo ir nelaukę saulės laidos imkimės apsisaugojimo priemonių. Riebiosios rūgštys kaip sudėtinė energijos dalis yra transportuojamos į raumenis ir tik judėjimu gali būti pašalintos. Jeigu to neįvyksta, jos nusėda ant vidinių arterijų sienelių – taip pradeda vystytis aterosklerozė. Kitaip tariant, jeigu nepasportuosime, tai vidinės arterijų sienelės taps atliekų sąvartynu.
Dar vienas teigiamas aspektas: bėgiodamas aš mokausi atverti savo pojūčius. Todėl bėkime ne šiaip „paskui laiką“, o mėgaudamiesi gamtovaizdžiu, garsais, kvapais. Gėrėjimasis metų laikais – tai nuostabus dalykas, kurį patiriame bėgiodami ir kuris kasdieniniame gyvenime mus įkvepia.

Krikščionys žino, kad jų kūnas yra „Dievo Dvasios šventovė“ ir su juo turi būti tinkamai apsieinama. Ar pajėgumas ir „Dievui patinkantis gyvenimo stilius“ turi ką nors bendra?
Manyčiau, kad kalbant apie fizinį pajėgumą krikščionims ypač svarbu atsakomybė, beje, ir dvasiniame gyvenime. Jeigu aš sykį jau supratau Dievo pranešimą, tai turiu keistis tiek siela, tiek dvasia. Sielovadoje tai vadinama „augimu“. Žmogus, tapęs krikščionimi ir nepasikeitęs, nesuprato didžiojo pranešimo.

Kita vertus, per didelis kūno akcentavimas kritikuotinas kaip „kūno kultas“. Kada pajėgumo ugdymas tampa stabmeldiškas?
Jau Paracelsas yra pasakęs: „Viskas nuodai, esmė tik dozavime“. Jeigu fizinis pajėgumas nukeliamas į svarbiausią vietą, tampa pavojinga. Juk gyvenimas – ne tik judėjimas, nors jo išraiškos forma ir yra svarbi. Bet kai rezultatų siekimas atsiduria priekyje, tuomet jau kalbama apie egoizmą. Žmogus yra egoistas, o įveikti egoizmą labai sunku. Jeigu esame pasiruošę augti kūnu, siela ir dvasia, padėti gali tik Dievas.

Ką pasakytumėte asmeniui, kuris puoselėja tik savo kūną?
Žmonės, kurie uoliai tarnauja kūno kultui, man kelia tik gailestį. Sutikęs tokį, visuomet sakau: „Ką tu darysi, jeigu susirgsi arba jeigu nebeturėsi šio ‘perdozuoto komforto’? Kas atsitiks, jeigu tau atims sportą?“ …Didžiulis nusivylimas ir grėsmė įpulti į depresiją.

Tūlas dievotas lepšis mielai cituoja 1-ąjį laišką Timotiejui, kur Paulius sako, kad „kūno mankštinimas nedaug kam tinka“. Ar fiziniam pajėgumui ugdyti skirtas laikas išties yra nuostolingas Dievo karalystei?
Aišku, anuomet Paulius gyveno kitaip negu mes. Mano akimis žiūrint, ir Jėzus, ir Paulius buvo ištvermės sportininkai: tik pagalvokit, kiek kilometrų jie kasdien sukardavo. Tai buvo 10–20 kilometrų „pasivaikščiojimo“. Be to, maitintasi ganėtinai paprastai ir persivalgymo tema, be abejonės, nebuvo aktuali. Šiais laikais sportas iš esmės yra priemonė, kurią žmogus naudoja saugodamasis nuo neigiamo prisitaikymo prie visuomenės. Esu įsitikinęs, jog Paulius turėtų būti suprastas atsižvelgiant į anų laikų kontekstą.

Kodėl kai kurie krikščionys skiria savo kūnui tokį menką dėmesį?
Tai ilga kriščionybę palietusi kūno susvetimėjimo istorija. Krikščioniškoje aplinkoje pastebiu, kaip bendruomenių veiklą yra užvaldęs sielovadinis darbas, o kūno priežiūra sudaro deficitą. Viso to šaknys siekia viduramžius, kai kūnas buvo suprantamas kaip neigiamas dalykas. Svarbu atsakingai vertinti kūną, o teisingo požiūrio į jį reikia mokytis. Jeigu savo šalyje mes norime būti misionieriais, turime judėti – ir judėjimas turi apimti ir dvasinę, ir fizinę sritį!

Kita vertus, pikti liežuviai sako: „Viršsvoris ir bejėgiškumas yra Dievo įžeidimas ir blogas tikėjimo liudijimas!“ Argi krikščionis, turintis gerą fizinę formą, yra dvasingesnis už jos neturintį?
Tai kitas kraštutinumas. Svarbiausia priimti save tokį, koks esi – ar lieknas būtumei, ar storas. Reikia pripažinti savo kūną, net jeigu jis yra su trūkumais. Negalima prieiti iki tokių dalykų, kai imama teigti: „Sveikas žmogus yra geresnis krikščionis, o sergantis gyvena nuodėmėje!“ Tai visiškai klaidinga interpretacija. Silpnąsias puses mes visų pirma turime priimti ir paskui apsvarstyti. Tik po to – nesvarbu, ar tai būtų siela, ar kūnas – galima bandyti kažką daryti.

Kaip atgauti savo fizinį pajėgumą, jeigu jį jau praradai?
Galima įsijungti radiją ir šokti įvairiu ritmu. Taip pasiekiama gan aukštų rezultatų. Galima pasinaudoti ir treniruokliais, pakilnoti svarsčius. Reiktų imti bėgioti: pradėti nuo 10 minučių per dieną ir po vieną minutę kasdien vis pailginti bėgimo laiką. Be to, tiktų ir tam tikras „namų triatlonas“: pakaitomis važiuoti dviračiu, plaukti ir bėgti. Tai paprasčiausias būdas atgauti pajėgumą.

Jeigu kas nors skundžiasi sportuoti neturįs brangaus laiko, kaip galėtų atrodyti taupios laiko ir efektingos sveikatos požiūriu pratybos?
Neturinčiam laiko reikia pagrindinės programos. Būtina pasirūpinti trimis sritimis: lankstumu, nugaros bei pilvo raumenų stiprinimu ir ištvermingumu. Tai padės apsisaugoti nuo infarkto bei apopleksijos. Lankstumą galima ugdyti ir sėdint prie kompiuterio – pratimams atlikti čia prireiks tik kelių sekundžių. Stiprindamas raumenis turėčiau 5–10 minučių pasitreniruoti namuose arba sporto klube. Ištvermei ugdyti patarčiau tris–keturis kartus per savaitę pusę valandos pabėgioti. Tai nesunkiai pasiekiama.

Ir pabaigai: pajėgumą teigianti Biblijos eilutė skamba taip…
„…ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“, – tai citata iš Laiško hebrajams 12,1–2. Svarbiausia ištverti. Taip vėl grįžome prie ištvermės pratybų: dvasinėje srityje krikščioniui irgi svarbu neuždusti. O tas, kuris giliai kvėpuoja, turi liūto drąsą!

Ačiū už pokalbį.

Dr. Schnacko patarimai
1. Jėgos ateina atsipalaidavus.
Treniruok lankstumą dviejų valandų ritmu – ypač biure!
2. Sėdėk tiesiai, keletą kartų atsistok ir nuolat stiprink savo nugarą!
3. Kasdien 30 minučių bėgiok!
4. Venk negatyvaus streso (ginčų, pavydo, valdžios troškimo ir pan.) ir mokykis giliai kvėpuoti.
5. Valgyk saikingai!
6. Nesirūpink, bet prisiimk pakeliamą atsakomybę!
7. Išnaudok kasdieninį susitikimą su Dievu tyloje kaip jėgų šaltinį!

Prof. dr. G. Schnackas gyvena Hamburge, vedęs, augina dvi dukras. Šveicarijoje įgijo chirurgo specialybę, specializavosi sporto medicinoje, nuo 1976 m. užsiima chirurgo praktika. Hamburgo muzikos ir teatro aukštojoje mokykloje dėsto muzikos mediciną. 1995 m. įkūrė Sveikatingumo ir muzikos medicinos institutą. Yra surengęs sporto medicinos seminarų Vokietijoje bei užsienyje, parašė keletą knygų.

Vertė Vilija Adomavičiūtė

Versta iš: Neues Leben, 1997 /7-8