Bruno Blum

Skausmas yra svarbus signalas, skelbiantis apie pavojų mūsų kūne

Nors įžymus fiziologas, profesorius, medicinos daktaras R. F. Schmidtas sako, kad skausmas reikalingas, tačiau jis lyg koks keistas besipainiojantis vienišius visai kitoks negu kiti pojūčiai ir ne kažin kiek teprisideda pažįstant aplinką. Skausmas mus informuoja apie pavojų mūsų organizmui, kadangi jį aktyvina audiniams kenkiantys arba potencialiai kenkiantys dirgikliai. Dėl šios funkcijos skausmas, kaip joks kitas pojūtis, apsaugo nuo nuolatinių susižalojimų ir normalus gyvenimas be jo neįmanomas.     Jei nejaustume skausmo, tai net kasdieninėje veikloje dažnai susižeistume ir gana greitai smarkiai susiluošintume rankas. Taigi aišku, kad skausmas padeda išgyventi, – tuo jis panašus į kitus mūsų kūno jutimo organus. Net turint galvoje pojūčių fiziologinę pusę, skausmas yra normalus, visiškai su kitais pojūčiais lygintinas jausmas. Tačiau savo specialų, kaip saugotojo nuo susižeidimų vaidmenį jis gerai atlieka tik tuomet, kai mes į jį kreipiame pakankamą dėmesį. Tam skausmas turi gerą būdą: smarkiai pablogindamas mūsų savijautą, jis patraukia mūsų dėmesį; skausmas padaro, kad mums skaudėtų.
Ši svarbi skausmo savybė pacientą ragina eiti pas gydytoją, žinoma, ne tik dėl skaudamos vietos diagnozės bei terapijos, bet ir dėl skausmo numalšinimo, ir kiek galima greitesnio.
Skausmas pasireiškia įvairiomis formomis ir įvairiai juntamas. Esama įvairių skausmo rūšių.
    Somatinis skausmas. Jis kyla odos, judėjimo aparato bei jungiamojo audinio srityje. Gali būti juntamas kaip vadinamasis paviršinis skausmas, lokalizuotas labiau odoje, arba kaip gilusis skausmas, atsirandantis raumenų, sąnarių, kaulų srityje. Paviršinio skausmo vieta nusakoma tiksliau, jis juntamas stipriau, o gilusis skausmas ne taip aiškus, deginantis, sunkiau lokalizuojamas bei lėčiau silpnėjantis.
    Vidurių, arba visceralinis skausmas. Dėl savo neaiškaus pobūdžio ir atsirandančių vegetatyvinės nervų sistemos reakcijų ši skausmo rūšis panaši į gilųjį skausmą. Jis, pavyzdžiui, pasireiškia tempiantis lygiesiems žarnyno raumenims (maždaug kaip pučiant vidurius) arba esant vidinių organų lygiųjų raumenų spazmams (pvz., menstruacinis skausmas), taip pat susilpnėjus kraujo apytakai ir esant uždegimams. Gali būti juntamas kaip ilgalaikis (pvz., skaudant skrandį) arba kaip periodiškai pasikartojantis (esant diegliams, sąrėmiams).
    Neurogeninis skausmas. Tai mišri somatinio bei visceralinio skausmo forma. Atsiranda tuomet, kai tiesiogiai dirginami, pažeidžiami arba nutraukiami nervai arba jų skaidulos. Tipiški pavyzdžiai: trišakio nervo neuralgija (priepuoliniai veido skausmai) ir poamputacinis fantominis skausmas, kai žmogus skundžiasi kairiosios pėdos skausmais, nors kairioji jo koja yra iki kelio nupjauta.
    Stiprus, ūmus ir ilgai trunkantis skausmas. Ūmus skausmas trunka ribotą laiką ir praeina greičiau (pvz., gydant dantis). Chroniškas skausmas gali pasireikšti kaip ilgalaikis (nugaros skausmai ar skausmai esant augliui) arba kaip pasikartojantis skausmas (galvos skausmas). Chronišką skausmą pakelti yra daug sunkiau.
    Psichogeninis skausmas. Dažnai skausmų priežastimi gali būti nervinių skaidulų (skausmo receptorių) dirginimas. Tačiau skausmai gali kilti ir dėl psichosomatinių sutrikimų, kai žmogus psichinius konfliktus sprendžia vien skųsdamasis skausmais. Būtent tokiu būdu išryškėja psichinis sutrikimas kaip somatinis reiškinys, kaip skausmas. Tokį skausmą galima valdyti pagal savo nuostatą arba numalšinti išoriškai.

Papildomi skausmai

Sportuojant aprašytieji skausmai irgi gali kilti. Skausmas juntamas susižeidus, esant per dideliems krūviams, veikiant dirgikliams, kilus uždegimams, infekcijoms bei po operacijų. Tačiau sportininkams žinomas ir kitoks skausmas – tai skausmas pervargus, išsekus ir esant ypač didelei įtampai.
Laipsniškas nuovargis, dozuojant tam tikrą krūvį ir vėl atgaunant jėgas yra prisitaikymo ir pajėgumo didinimo sąlyga. Nuovargio simptomų atsiradimą gali paskatinti nepakankamas raumenų aprūpinimas deguonimi (sumažėjus hemoglobino ar stipriai sumažėjus kraujo pH, esant blogam orui aplinkoje). Taip pat susilpnėjusi hormonų, ypač antinksčių žievės (kortikosteroidų) bei antinksčių šerdies (adrenalino) hormonų gamyba vaidina svarbų vaidmenį mobilizuojant energijos substratus ir juos panaudojant dirbančiuose raumenyse.
Nuovargis treniruotės metu subjektyviai skirtingas, tačiau daugiau ar mažiau nedidelis. Bet jeigu besitreniruojant prasideda tam tikrų raumenų arba psichinis nuovargis, tuomet pajuntamas skausmui prilygstantis arba tiesiog skausmu įvardijamas simptomas. Profesionaliame sporte nuovargis didina pajėgumą, nors jis susijęs su didesniais krūviais, visišku energijos išnaudojimu treniruotės metu bei rūgščių medžiagų apykaitos produktų, ypač anglies dvideginio ir laktatų, kaupimu. Skausmo pojūtis didėja, nuovargiui artėjant prie išsekimo ribos, t. y. psichinės bei fizinės būsenos, kai organizme prasideda konfliktas tarp galimybių ir reikalavimų.

„Natūralioji atranka“

Prasidėjęs skausmas gali sustiprėti tiek, kad daugumai sportininkų sukelia gan ekstremalius jausmus ar net baimę, skatinančius mažinti krūvio intensyvumą, kadangi skausmas pasidaro stiprus arba net nepakenčiamas. Susidorojimas su tokiais pojūčiais dažnai nulemia sportinę karjerą, ir tokiu būdu profesionaliame sporte vyksta natūrali atranka.
Skausmą, juntamą esant didžiausiam krūviui, kuris tenka beveik tik išskirtinai varžybų metu, sportininkai apibūdina labai įvairiai. Septintojo dešimtmečio plaukimo žvaigždė Donas Scholanderis skausmą apibūdino kaip dūrį peiliu į pilvą. Etiopijos ilgų distancijų bėgikas Haile Gebreselassie, kuris 1995 m. dešimties tūkstančių metrų distancijoje pasiekė pasaulio rekordą, pasakojo, kad tada bėgdamas paskutiniuosius du tūkstančius metrų jautė stiprius kepenų skausmus. Plaukikė Franziska van Almsick pasakoja, kad pasiekusi finišą apie 3–5 min. ji jaučia stiprų skausmą apatinėje pilvo dalyje. „Dažniausiai fotografai priekaištauja, kad aš nepakankamai džiaugiuosi įveikusi distanciją. Bet pasiekus finišą mane apima skausmai. Kai atrodo, kad tau tuoj tuoj plyš pilvo raumenys, negalvoji apie fotografus.“
Kiti jaučia, lyg jiems plyštų krūtinė ar trūktų galva; deginte degina gerklę arba plėšia širdį. „Pečių raumenys pasidaro kieti ir bejausmiai“, – sako 50 m plaukimo krauliu sprinteris; „tu nebemąstai, atrodo, lyg tuoj pat vietoje krisi negyvas“, – taip apie plaukimą pasaulio čempionato finale mano vienas iš kompleksinio plaukimo dalyvių.

Kentėjo ir vos nemirė

Miguelis Indurainas, superžvaigždė, pirmas dviratininkas penkis kartus iš eilės laimėjęs „Tour de France“, yra fenomenalus ir susidorodamas su ekstremaliais psichiniais bei fiziniais krūviais: Erikas Zabelis, keleto etapų praeitų metų „Tour de France“ nugalėtojas, apie Indurainą teigia, kad jo silpnybių nepastebi niekas.
Dviratininkas Udo Böltsas: „Visi kiti nuo įtampos plėšosi marškinėlius, svaido kepuraites ir grabalioja bet ko, kas geriama. Indurainas – startuodamas akinius nuo saulės užsideda, finišuodamas nusiima.“
Kitas įžymus dviratininkas Ichavarri mano, kad Induraino miego, valgymo, gėrimo ritmas kaip žvėries.
Eriko Zabelio nuomone, skirtumas tarp didžiųjų ir normalių „Tour de France“ dalyvių yra tas, kiek jie pakenčia: „Indurainas išsiveržia į priekį, o tu bejėgiškai lieki už jo ir žinai, kad lėčiau važiuoji tik vienu kilometru per valandą. Tačiau to vieno kilometro paspausti greičiau nepajėgi: antraip kažkas tavyje sprogs ir tu liksi staiga stovėt sau romus kaip avinėlis, negalėdamas pasijudinti iš vietos.“
Pats Miguelis Indurainas tą būseną, kai reikia pakelti ekstremalius fizinius ir psichinius krūvius, apibūdina taip: „Širdis daužėsi, plaučiai degė, aš kentėjau ir vos nemiriau.“

Įveikti

Iš šių pavyzdžių, kuriuos norėdami galėtume pratęsti, paaiškėja, kad didžiausi fiziniai ir psichiniai krūviai susiję su stipriausiais skausmais, kurių vieni sportininkai išsigąsta, kiti juos įveikia.
„Pasaulio pirmenybių finale plaukimo tempą man tereikia sumažinti tik viena sekunde ir finiše to skausmo nepatiriu“, – 1994 m. Romoje iškovojusi pasaulio čempionės titulą ir pasiekusi fantastišką pasaulio rekordą pasakojo Franziska van Almsick. Kitaip tariant, ji gali nuspręsti, ar varžybas baigs nepatirdama skausmo, ar pasieks pasaulio rekordą ir taps pasaulio čempione.

Neatrastos salos mokslininkams

Koks gi fenomenas sukelia skausmą esant dideliems krūviams? Tikslaus atsakymo nėra, yra tik šiokių tokių spėliojimų. Moksliškai šio fenomeno dar nėra niekas ištyręs.
Manoma, jog skausmas sporte yra susijęs su tuo, kad esant dideliems krūviams, judėjimo aparato raumenys pareikalauja maksimalaus energijos kiekio bei aprūpinimo krauju. Todėl esantį ribotą kraujo kiekį organizmas privalo paskirstyti taip, kad kai kurie organai apkrautų raumenų naudai būtų aprūpinami krauju nepilnai, t. y. jie patenka į vadinamąją ischeminę būseną, kuri gali sukelti minėtuosius stiprius skausmus.
Ischeminė būsena yra visiškai praeinanti, krūviui sumažėjus be jokių kenksmingų padarinių normalizuojasi.
Ischemija yra susijusi ne tik su nepakankamu audinių aprūpinimu krauju, bet ir su per didelio rūgščių medžiagų kiekio atsiradimu bei tam tikros medžiagos susidarymu ekstraceliulinėje srityje, kuri ir dirgina raumens skausmo receptorius. Šios medžiagos paieškoms buvo skirta gana daug dėmesio, tačiau atrasti jos nepavyko. Gali būti, kad tai kalio jonai, kurie dirginami atsiskiria nuo ląstelių, galbūt tai bradikininas arba koks kitas polipeptidas. Bandymų metu buvo chemiškai dirginama daugybė algetiškai (skausmingai) veikiančių medžiagų. Spėjama, kad kalbama ne apie vienalytę algetinę medžiagą, bet apie kompleksišką skausmą keliantį reiškinį. Tokia profesoriaus dr. Schmidto nuomonė.

Patikrinti per treniruotę

Būsena, patiriant maksimalius sportinius krūvius, kartu yra ir aukščiausio streso būsena, lygiai tokia, kokia kyla organizme, jam atsidūrus gyvybiškai pavojingoje situacijoje, – būsena gyvybei palaikyti, mobilizuojanti visas būtinas funkcijas ir visą energiją.
Sportininkas, besiruošiantis ekstremaliems krūviams, kartkartėmis turi išbandyti, patirti juos treniruotėse. Tai garantuoja gerą sveikatą, atsparumą didžiausioms atitinkamų kūno audinių apkrovoms.
Plaukikas Michaelis Grossas, paklaustas, kodėl treniruotėse praktikuoja maksimalius krūvius, atsakė: „Aš noriu žinoti, ką tuomet jaučiu ir kaip į tai fiziškai ir psichiškai reaguoju.“ Ko gero, tokie sportininkai turi nepaprastą sugebėjimą „pasimėgauti“ patiriamu stresu.
„Streso“ sąvokos išradėjas kanadiečių mokslininkas H. Selye (1907–1982) teigė: reikia išmokti mėgautis sėkmingo gyvenimo stresais; naivūs yra tie, kurie mano, kad tai pasiekiama be dvasinių ir fizinių pastangų.

Mokėti susitaikyti

Krūvių sukeliamas fizinis skausmas yra nuolatinis sportininkų palydovas. Sportininkas išmoksta prie jo priprasti, išmoksta atskirti susižeidimų, uždegimų, susirgimų keliamą skausmą nuo nuovargio, išsekimo ir maksimalių apkrovų patiriamo skausmo.
Sveikas, talentingas ir optimaliai ištreniruotas sportininkas pasiekia pasaulio rekordų, jei sugeba išlaikyti fizinį ir psichinį stabilumą, toleruoja ir moka įveikti skausmą, patiriamą esant didžiausiems krūviams.

Bruno Blum, fizinės terapijos mokytojas, Vokietijos nacionalinės plaukimo komandos fizioterapeutas

Vertė Rima Lahayne

Versta iš: Prio, 1995/4