KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Jėzus – Mokytojas

Franz Stuhlhofer

Jėzus mirė 30-aisiais metais. Evangelijos, kuriose užfiksuota daug Jėzaus kalbų ir darbų, parašytos tik praėjus dešimtims metų. Ar galima pasitikėti tuo, kad keturi evangelistai mums perdavė iš tiesų žemiškojo Jėzaus žodžius? Kas iš mūsų sugebėtų atkurti pokalbius ir posakius, girdėtus prieš daugelį metų?

Rašymo menas tarp žydų anuomet buvo labai paplitęs. Labai tikėtina, kad ir Jėzus mokėjo rašyti, – deja, neturime nė vienos vienintelės jo ranka rašytos eilutės. Neturime ir jokių įrodymų, kad Jėzaus mokiniai būtų iškart užrašinėję jo kalbas arba kad jis netgi būtų jas diktavęs. Nepaisant to, iki galutinio evangelijų sudarymo jau būta nemaža rašytinių teksto dalių – tai rodo evangelijų suskirstymas į daugelį skyrių (perikopių), kuriuos atliko sinoptikai Matas, Morkus ir Lukas. Tačiau netgi tuo atveju, jeigu po mėnesių ar kelerių metų kas nors ir būtų raštu užfiksavęs Jėzaus posakius, lieka neaišku, kaip Jėzaus žodžius buvo galima išlaikyti atmintyje naudojantis tik žodiniu perdavimu. Ar įmanoma tai padaryti nesuklastojus ir neiškraipius? Ir apskritai, ar ano meto atmintis buvo pajėgi tiek įsidėmėti?

Tris valandas trunkančios Jėzaus kalbos

Naujasis Testamentas nėra didelės apimties kūrinys. Apsiribokime jame esančiais Jėzaus žodžiais ir nustatykime, kokią dalį viso kūrinio jie sudarytų. Daug kartų pasikartojančius posakius skaičiuokime tik vienąkart. Vienam skyriui perskaityti balsu prireiktų maždaug penkių minučių. Iš viso Jėzaus posakiai ir kalbos sudarytų apie 36 skyrius, taigi skaitymas truktų maždaug tris valandas.
Tai juk labai mažai! Jeigu vienuolika mokinių vaikščiojo kartu su Jėzumi maždaug vienus – trejus metus, tai pagalvokime, kaip dažnai jiems teko girdėti Jėzaus mintis!
Pabandykime paskaičiuoti. Tarkime, kad Jėzus nepasakė savo mokiniams daugiau, nei yra atpasakota Naujajame Testamente (nors ši prielaida vargiai tikėtina). Toliau įsivaizduokime, kad Jėzus kalbėjo po tris valandas kasdien. Jeigu jo mokiniai lydėjo jį veik trejus metus, tai Jėzaus posakius jie girdėjo tūkstantį kartų. Tai tik nedetalizuotas skaičiavimas. Dalis Jėzaus pasakytų minčių, aišku, nebuvo pakartotos – tai galėjo būti pokalbio metu paprasčiausiai įsipynę posakiai. Visgi būta tokių, kuriuos Jėzaus palydovai ne kartą girdėjo – visa tai, ką Jėzus dažnai minėjo savo kalbose. Net jeigu kas nors, nekreipdamas dėmesio į Evangeliją pagal Joną, viešąją Jėzaus veiklą apribotų tik vienais metais, vis viena Jėzaus žodžiai turėjo dažnai kartotis.
Ar trijų valandų kalbėjimą lengva įsiminti? Nelengva, bet įmanoma. Pagalvokime apie aktorius: toli gražu ne kiekvienam lengva mokytis mintinai, kai kuriems tai sekasi ypač sunkiai. Vieno spektaklio pagrindinio vaidmens medžiaga, kurią reikia išmokti, gali lengvai pareikalauti vienos valandos kalbėjimo. Norint abi Goethe’s „Fausto“ dalis suvaidinti per vieną vakarą – o tai kartais pasitaiko – pagrindinio vaidmens atlikėjui reikia įsiminti trijų valandų trukmės kalbą. Akivaizdu, kad su tuo susidoroja ir aktoriai, kuriems sunkiau sekasi mokytis mintinai.
Šiandien mokyklose mintinai retai besimokoma. Iki 7-ojo dešimtmečio pradžios dar buvo kitaip. Pažiūrėkime, kokios apimties eilėraščių mintinai mokytasi XIX a. austrų gimnazijoje per vokiečių kalbos pamokas. Šilerio baladėsLaidavimas (Bürgschaft) apimtį padauginę iš 35 gausime bendrą eilėračių apimtį, kurią anuomet reikėjo išmokti. [1] Laikas, kurio prireiktų visiems tiems eilėraščiams išdeklamuoti, apimtų truputį daugiau kaip tris valandas. (Čia būtų galima paprieštarauti, kad tuos eilėraščius reikėjo išmokti per aštuonerius metus. Kita vertus, čia kalbama tik apie vokiečių kalbos ir literatūros pamoką, taigi apie dalyką, einantį greta kitų – o ir čia mokytasi ne tik eilėraščių, bet daug kitų dalykų. Taigi per tuos aštuonerius metus mokiniams tekdavo išmokti žymiai daugiau).
Folkloristika tyrinėja žodinius perdavimus. Pasirodo, kad tokie perdavimai kartais istoriškai yra visiškai patikimi. Žodinis perdavimas šimtus metų gali gerai funkcionuoti. Perduotos medžiagos kiekis, kurį savo atmintyje sutalpina vienas pasakotojas, kartais dešimt kartų pranoksta Jėzaus pasakytų žodžių kiekį (turiu galvoje tas mano spėjamas tris valandas). Kartais ta medžiaga užfiksuojama žodis žodin. Aišku, tokių pasakotojų, kurie turėtų tam reikiamos puikios atminties bei pasakotojo talento, nėra labai daug, tačiau kaip tik mažiau civilizuotose kultūrose jų nemažai būta. Jėzaus laikais kaimietiška Galilėja kaip tik pasižymėjo tokia kultūra.
Čia nereikėtų užmiršti ir patirties į nelaisvę patekusių, kuriems buvo uždrausta rašyti. Pavyzdžiui, Aleksandras Solženicynas knygoje Ąžuolas ir veršiukas pasakoja: „Lageryje eilėraščius aš turėjau mokytis mintinai – ne vieną tūkstantį eilučių. …Kai įsitikinau savo atminties sugebėjimais, pradėjau užsirašinėti ir mintinai mokytis prozos dialogus, paskui žingsnis po žingsnio ir ištisus prozos tekstus. Atmintis viską sutalpino! Tai pavyko. Tačiau vis daugiau laiko prireikdavo per mėnesį išmoktai medžiagai kartoti – iki savaitės per mėnesį“ [2] .
Richardas Wurmbrandas, Rumunijoje gyvenęs vokiečių kilmės pastorius, pasakoja: „Sėdėdamas kalėjime aš sukūriau daugiau kaip tris šimtus eilėraščių, iš viso šimtą tūkstančių žodžių, kuriuos po įkalinimo visus užrašiau“ [3]. Čia Wurmbrandas kalba apie 100 tūkstančių žodžių – tai atitinka kone visą Naująjį Testamentą. Jis rašo: „Turėjau labai mažai vilties, kad vieną dieną išeisiu laisvėn. Todėl pabandžiau įsiminti savo pamokslus. …Taip aš kūriau eiles, po to jas mokiausi mintinai ir išlaikiau jas nuolat kartodamas atmintyje“ (ten pat, p. 7). Savo knygoje Tvirtesnis už kalėjimo sienas. Pranešimai iš mano rumuniškosios vienutės jis pristato 22 pamokslus, bet jis sako įsiminęs apie 350. Visa sudėję gausime tekstą, daugiau kaip tris kartus ilgesnį už Naująjį Testamentą.

Mokymasis atmintinai: mokiniai, rabinai ir filosofai

Norėdami susidaryti bendrą įspūdį, pirmiausia aptarkime anų laikų pamokas.
Žydų rabinų mokiniai mokytojo žodžius turėjo įsiminti nuolat kartodami. Filosofijos ir retorikos mokyklose irgi buvo daug mokomasi atmintinai. Taigi toks mokymasis buvo svarbi tuometinio mokymo sistemos dalis, beje, ir aukštesnio lygio mokyklose. (Šiandien atmintinai mokomasi veik tik pradinėse klasėse).
Kaip ir kitos senovės kultūros tautos, žydai irgi daug mokėsi atmintinai. Žydas Juozapas Flavijus (apie 100 m. po Kr.) teigė: „Pas mus mėgstama patį geriausiąjį paklausinėti įstatymų, ir jis visus nurodymus pasakys taip lengvai kaip savo vardą. Juk mes tik pabudus sąmonei iškart išmokstame įstatymus, kitaip tariant, jie yra įrašyti mūsų sieloje“ (Contra Apionem II, 178). Ši formuluotė, žinoma, šiek tiek perdėta, tačiau turi tiesos. Apie mokymosi atmintinai svarbą liudija ir egzistavusios pagalbos atminčiai: pavyzdžiui, abėcėlinė eilėdara Patarlių knygos 31,10–31 (kiekviena iš šių 22 eilučių prasideda nauja hebrajiškos abėcėlės raide).
Bijodami užmiršti, šiandien svarbią informaciją mes iškart užsirašome. Visai kitaip buvo tais laikais, kai rašymui reikalingos medžiagos (pergamento ar papiruso) nebuvo nuolat po ranka. Anuomet žmonės buvo pripratę apsieiti be užrašų ir svarbias žinias įsiminti. Dėl tos priežasties šiandien mums nėra taip paprasta įvertinti anų laikų žodinio perdavimo tradicijos patikimumą; čia mes negalime remtis savo pačių patirtimi. Turime pripažinti visiškai kitokį asmens santykį su išgirstąja informacija – žymiai koncentruotesnį priėmimą.

Mokymasis atmintinai: ar yra įrodymų Naujajame Testamente?
Ar Jėzus su savo mokiniais mokėsi atmintinai? Nors tokie dalykai buvo įprasti Jėzaus aplinkoje, dar visai nereiškia, kad ir Jėzus tai praktikavo. Atsakydami į šį klausimą susiduriame su metodine problema. Evangelijų pasakojimuose aptinkame tam tikrų nuorodų į tai, kad Jėzaus veikla būtų lyginama su mokomuoju darbu. Tačiau ar galime pasitikėti kiekviena evangelinių pasakojimų detale? Kaip tik į šį klausimą ir reikėtų visų pirma atsakyti. Tas, kuris evangelijų pasakojimus laiko istoriškai patikimais, tas ir ten esančius požymius, kad Jėzaus veikla galėjo būti gretinama su mokymu, priims rimtai. Tokiam žmogui nebereikia įrodinėti, kad Jėzaus žodžiai perduoti patikimai – tai jis jau priima kaip prielaidą.
Dabar pritaikykime tokį metodą: išnagrinėkime pasakojimus ir įsidėmėkime nuorodas į mokomąjį darbą arba į panašius dalykus (o po to atkreipkime dėmesį ir į tas vietas, kur Jėzus savo posakiams suteikia poetinę formą). Iš to padarome išvadas, kad pasakojimai žadino vaizduotę, kad posakius savo mokiniams Jėzus norėjo įrėžti į atmintį. Taigi įmanomos dvi galimybės:
1. Jėzus iš tiesų norėjo, kad mokiniai įsimintų jo posakius.
2. Pasakojimai sudaro apgaulingą įspūdį (čia dar reikėtų patikrinti, ar toks įspūdis evangelistų nebuvo sukeltas tikslingai).
Mes tik bandome susidaryti bendrą vaizdą nenorėdami svarstyti kiekvieno atskiro atvejo, kiek argumentų yra už ar prieš vieno ar kito Jėzaus žodžio tikrumą.

Rabis ir jo mokiniai

Anų laikų pamokoje mokytojas balsu ištardavo tai, ką mokiniai turėjo įsiminti. Raginimas „klausyk!“ galėjo būti ženklu, reiškiančiu tam tikros citatos mokymąsi mintinai – tokio pobūdžio kreipiniai kartais aptinkami ir Jėzaus kalboje: „Kas turi ausis, teklauso!“ (klausymo formulė). Paminėtina ir amen formulė [4]. Pastaroji nurodo į tai, kad tuoj bus pasakyta kažkas ypač svarbaus – tai turi būti įsiminta.
Jeigu į Jėzaus mokinių atmintį būtų įsirėžę tik tie sakiniai, tai visi kiti evangelijose surašyti „Jėzaus žodžiai“ būtų laisvas interpretavimas arba išradimas ir autentiškumo dalis būtų labai maža. Tačiau ne tai yra esminga: jeigu Jėzus išties turėjo įprotį atkreipti savo sekėjų dėmesį į tam tikrus sakinius, kuriuos jie turėjo įsiminti, tai reikštų, kad svarbių posakių įsiminimas Jėzaus veikloje nebuvo antraeilis dalykas. Čia svarbu ne intuityviai suprasti tam tikrą pagrindinę mintį, tam tikrą požiūrį, bet, matyt, ir įsiminti tam tikrą formuluotę.
Be kita ko, apibūdinimas „Jėzaus mokinys“ leidžia atpažinti sąryšį su mokymu: graikų kalbos žodis mathetes, mokinys, reiškia „besimokantysis“. Taigi Jėzaus mokinys yra tas, kuris mokosi pas Jėzų ir iš Jėzaus. Patraukia dėmesį tai, kad Naujajame Testamente šis žodis sutinkamas tik evangelijose ir Apaštalų darbuose – jau tai leidžia manyti, kad sąvoka mathetes nurodo į Jėzaus gyvenimo fenomeną. Dar galima paminėti ir Jėzaus raginimą „mokykitės iš manęs“ (Mt 11, 29).
Į Jėzų buvo kreipiamasi „rabi“ (mokytojau), nors jis ir neturėjo tokio titulo pagal išsimokslinimą ar ordinaciją. Čia evangelijos pateikia ne tik graikišką žodžio „rabis“ (didaskalos) vertimą, bet kartais ir hebrajišką arba aramėjišką prototipą. Taip į jį kreipdavosi ne tik Jėzaus mokiniai (Judas – Mt 26,25. 49; Petras su savo pasiūlymu statyti palapines –1 Mk 9,5; Petras, nurodęs į figmedį – Mk 11,21; „Rabi, pasistiprink!“, Jn 4,31; „Rabi, kas nusidėjo?“, Jn 9,2; „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis…“, Jn 11,8; Marija po Jėzaus prisikėlimo – Jn 20,16), bet ir kiti sutiktieji („Rabi, kur gyveni“, „Rabi, tu Dievo Sūnus“, Jn 1,38. 49; Nikodemas – Jn 3,2; Jėzaus ieškančios minios po duonos padauginimo – Jn 6,25; aklasis prie Jericho – Mk 10,51). Evangelistai, atrodo, suvokė, kad čia nekalbama apie lengvai pakeičiamą žydų mokymo sistemos sąvoką.
Evangelijoje pagal Morkų skiriamas skelbimas (kerysso) ir mokymas, aiškinimas (didasko). Į pastarąjį, mokymą, žydų ir graikų mokytojai įtraukdavo ir kartojimą bei mokymąsi atmintinai. Palyginkime tai su sinoptikų pasakymais, jog Jėzus pagal tų laikų žydų paprotį mokė sėdėdamas.

Perduoti ir gauti

Gretindami su rabinų praktika geriau suprasime posakius, dažnai vartojamus Pauliaus: „perduoti“ (paradidomi) ir „gauti“ (paralambano). Vienas perduoda (arba perteikia), kitas gauna (arba perima). Kas nors ką nors perima ir tą perimtą perduoda kitam. Trumpam apsistokime ties šiais žodžiais.
Pažvelkime, ką apie tai rašo mokslininkas Gerhardssonas: „Perduoti tekstą nėra paprasčiausiai jį pranešti. Tai reiškia taip perteikti jį klausytojui, kad tas jį priimtų ir išlaikytų, t. y. kad galėtų juo disponuoti“.
Tai nurodo į tradicinę grandinę, kai mokinys gauna ką nors iš mokytojo ir paskui (pats tampa mokytoju) tą informaciją perduoda savo mokiniams. Paulius sako: „Aš tai gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums“ (1 Kor 11,23) ir cituoja Vakarienės tekstą. Iš čia aišku, kad tai, kas buvo perimta, po to vėl perduodama, – ir dalykas (šiuo atveju tekstas) negali būti savavališkai ir stipriai pakeistas, kitu atveju taip nebebūtų sakoma. Panašiai primenamas ir prisikėlimo tekstas: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs“ (1 Kor 15,3). Paulius galėjo – jeigu jau jis vartoja tokias formuluotes – turėti galvoje tradicinę perdavimo grandinę, prasidėjusią nuo paties Jėzaus ir atėjusią per liudininkus iki jo, Pauliaus, ir kuri paskui per jį nusitęsė iki įkurtųjų bendruomenių.
Naujajame Testamente vartojamos šios sąvokos parodo, kad jau pirmaisiais dešimtmečiais po Jėzaus veiklos krikščionys kruopščiai perdavinėjo tekstus, visai nepriklausomai nuo to, kaip seniai žydijai buvo žinoma tokia perdavimo praktika.
Pabandykime nustatyti, kada žydai pradėjo tai praktikuoti. Esama nuomonės, kad jie tai pradėjo daryti tik po Jeruzalės sugriovimo. Patikrinkime, ar Naujajame Testamente rasime įrodymų, jog tokios praktikos būta jau prieš 70 m. po Kr. (Naujojo Testamento tekstai galės mums tam pateikti nuorodas ir tuo atveju, jeigu jų atsiradimas datuojamas po 70 m. po Kr. Juk krikščionių ir žydų kontaktai po 70 m. jau nebebuvo artimi ir išsyk nėra tikėtina, kad krikščionys labai akylai būtų stebėję žydų praktikas ir būtų norėję jas perimti ir savo istorijos rašymą perkelti į Jėzaus laikus).
Pats Paulius iš pradžių buvo fariziejus (Apd 22,3). Ko jis išmoko? Vieną kartą jis kalba apie „protėvių Įstatymą“ (Apd 22,3), kitą – apie „papročius“ (Apd 28,17), o dar kitą apie „tėvų tradicijas“ (Gal 1,14). Kadangi Paulius atsivertė tik praėjus keleriems metams po Jėzaus nukryžiavimo, jo fariziejiškas išsilavinimas turėjo būti įgytas arba Jėzaus veiklos metu, arba prieš tai. Anuomet jau būta pamokų, per kurias buvo perduodamos „tėvų tradicijos“. Apsiplovimas prieš valgį fariziejams irgi buvo specialus paprotys, kurį jie „perėmė“ (Mk 7,4) ir „perdavė“ (Mk 7,13).
Taigi jau Jėzaus laikais perdavimas žydų buvo praktikuojamas. Atsižvelgiant į tai svarbu pastebėti, kad tokia pat terminologija buvo vartojama ir krikščionių pamokose. Jau matėme, kad Paulius „perėmė“ ir po to „perdavė“. Daugelyje kitų vietų Paulius kalba apie bendruomenėms „perduotas tiesas“ (2 Tes 2,15; 1 Kor 11,2), kurias jos savo ruožtu buvo „priėmusios“, „gavusios“, „išmokusios“ (Gal 1,9; Fil 4,9; 1 Tes 2,13; 4,1; 2 Tes 3,6). Ši terminologija yra dar viena nuoroda, kad Jėzaus žodžio perdavimas buvo analogiškas rabinų mokymo praktikai.
Tai, kad Jėzus vartojo palyginimus, yra žinoma. Kodėl jis tai darė, ne visuomet lengva paaiškinti: ar nebūtų buvę geriau, jeigu jis visuomet būtų aiškiai kalbėjęs? Juk įvairūs palyginimai mintį greičiau paslepia nei ją atskleidžia. Dar keisčiau atrodo tuomet, kai apie Jėzų perskaitome: „Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį. …Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo“ (Mk 4,33 ir toliau). Ar kalbėjimas palyginimais buvo Jėzaus mokymo stilius? Kad tai suprastume, turime išsiaiškinti, kas yra palyginimas. Tai, kas graikams reiškia parabole, aramėjai vadina mašal. Čia turimas galvoje vaizdingas posakis – trumpas ar ilgas, visai nesvarbu. Alegorija, palyginimas, patarlė, mįslė… Paprasčiausiai visa tai, kas nėra „aiškus tekstas“. Senatestamentinė Patarlių knyga vadinasi Salomos Mešalim (mešalim – daugiskaita nuo mašal). Kas moko tokia patarlių forma, yra mašalas (o ne Įstatymo mokytojas halachas).
Jėzus buvo tokiu „mašalu“. Savo klausytojams jis pateikė „mešalimus“ – palyginimus ir posakius, kurie nebuvo iškart suprantami ir kurie klausytojų turėjo būti įsiminti panašiu žodžių skambėjimu, kad jie vėliau galėtų apie tai pamąstyti. Kaip tik tokius turinius būtina įsiminti – tuo paaiškinami stiprūs, lengvai įsimenami, kartais hiperbolizuoti posakiai, tuo paaiškinami ir nuolatiniai pasikartojimai.

Jėzus – poetas

Vienas klausimas: koks anuomet buvo atminties imlumas (arba kiek žmonės buvo pasiruošę išlaikyti išgirstą informaciją), kitas – kokio sudėtingumo buvo įsimintina medžiaga? Dabar tai ir panagrinėkime.
Jėzus intensyviai naudojosi savo amžiaus žiniomis, sukauptomis retorikos bei atminties technikos srityje. Tam priskirtinas ir posakių poetizavimas. Dažnai aptinkamas antitezinis paralelizmas: abi sakinio dalys yra lygiagrečios ir kartu priešingos. Pateikiame keletą pavyzdžių iš Evangelijos pagal Morkų:
„..daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi“ (10,31);
„Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (13,31);
„Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (2,27);
„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (8,35).
Kartais sąvokų kartojimasis atrodo monotoniškas. Bet tokie kartojimai kaip tik ir padeda įsiminti. Štai palyginimas apie druską: „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti?“ (Mt 5,13).
Be to, buvo svarbu suformuluoti trumpai. Jėzui tai pavykdavo, todėl daugelis iki šiol tebevartojamų posakių kažkada buvo pasakyti Jėzaus. Kad palengvintų įsiminimą, Jėzus dažnai vartodavo ir simboliką. Kaip pranašai (bet ne tų laikų rabinai) Jėzus dažnai vartojo liepiamąją nuosaką ir kreipėsi į savo klausytoją asmeniškai, dažniausiai daugiskaitos antruoju asmeniu: „kas iš jūsų…“

Tūkstantįkart girdėta

Netgi tuo atveju, jeigu tarp Jėzaus kalbėjimo ir jo žodžių užrašymo būtų praėjęs ilgesnis laiko tarpas, dar visai nereiškia, kad mokiniai, išgirdę Jėzaus kalbas, po to neturėjo progos jų prisiminti dešimtmečius. Yra nemažai faktorių, prisidėjusių prie to, kad Jėzaus mokiniai tvirtai įsimintų bent kai kuriuos jo pasakymus.
Kai kurie Jėzaus žodžiai buvo aktualūs jau tuo metu, kai jis dar tebebuvo su savo mokiniais. Pavyzdžiui, mokinių tarpusavio elgesio („…ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“, Mk 10,44) ir elgesio su kitais žmonėmis taisyklė. Be abejonės, tokias taisykles Jėzaus mokiniai turėjo dažnokai prisiminti.
Nuolat girdėti kartą pasakytas mintis mokiniai galėjo dėl to, kad jie visuomet keliavo kartu su Jėzumi ir buvo šalia, kai jis kalbėjo minioms; kalbų turinys įvairiose vietovėse, aišku, buvo panašus. Tai leido suformuluoti mokymo apibendrinimus: kai mintis įgyja aiškią formą, ji motyvuoja mokytoją ir mokinį ją pakartoti.
Kai Jėzus prieš Paschą išsiuntė savo mokinius, jis perdavė jiems konkrečią naujieną: „prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 10,7). Tai buvo situacija, kai Jėzaus mokiniai turėjo įsiminti žinią, kurią jie paskui turėjo tiksliai perduoti.
Esant tokioms aplinkybėms, mokiniai buvo priversti kai kuriuos Jėzaus posakius iškart ir tvirtai įsiminti. Ir jeigu kartą kas nors tvirtai įsimenama ir atnaujinama vėl pavartojant, tai atmintimi galima pasikliauti.
Kai kurie Jėzaus posakiai jau savaime turi pasikartojimo charakterį. Kai kuriuos pavyzdžius (sugretinimas) jau nagrinėjome praėjusiame skyrelyje („Jėzus – poetas“). Paminėtinas dar žodžių pakartojimas gretimų sakinių pradžioje (anafora); pavyzdžiui, palaiminimų (Mt 5,3–11). Arba vadinamasis inclusio, kai žymus žodis ar frazė ištariama pirmoje, o paskui paskutinėje pastraipos eilutėje; pavyzdžiui, „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7,16–20).

Apie citavimą, pasakojimą ir išgalvojimą

Kaip minėta, jau prieš Paschą mokiniai buvo išsiųsti paskelbti tam tikros žinios. Tokie siuntimai ir įpareigojimai evangelijose aprašomi dažnai. Dėmesį patraukia vienas dalykas: užduotį gavusysis perduoda žinią lygiai tokiais pat žodžiais, kokiais ją buvo suformulavęs užduotį perdavęs asmuo. Pateikiame keletą pavyzdžių.
Jonas Krikštytojas siunčia pas Jėzų du savo mokinius paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“; Jėzui klausimas buvo pakartotas žodis žodin, paminint Joną Krikštytoją: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“ (Lk 7,19–20).
Kai Jėzus du mokinius siunčia atvesti asilaitį, jis iškart pasako jiems ir atsakymą, kurį jie turėtų duoti į galimą kontraklausimą: „Jo reikia Viešpačiui“. Tuos pačius žodžius paskui mokiniai ir pasako (Lk 19,31. 34).
Siųsdamas ruošti Paschos vakarienės Jėzus suformuluoja tikslų tekstą apie patį siuntėją: „Mokytojas liepė paklausti: ‘Kur man skirtoji menė..?’“ (Mk 14,14). Tokia įžanga iš tikrųjų įpareigoja pasakyti tai, ką „mokytojas sako“.
Čia būtų galima suabejoti pasakojimų istoriškumu. Tačiau nepaisant to, tampa aišku, kaip pasakotojas (taigi evangelijos rašytojas) supranta tam tikro pranešimo perdavimą: kaip tikslų, kiek įmanoma pažodiškesnį perdavimą. Taip daroma ne tik ką nors išsiunčiant, bet ir kitais atvejais. Ypač dažnai toks monotoniškai veikiantis pažodinis perdavimas aptinkamas Evangelijoje pagal Joną.

Pažodinio perdavimo pavyzdžiai
4,7. 10 „Duok man gerti“;
17 „Aš neturiu vyro“;
50. 53 „tavo sūnus gyvas“;
5,8. 11 „imk savo gultą ir eik!“;
7,34. 36 „Jūs manęs ieškosite ir neberasite, nes ten, kur aš būsiu, jūs negalėsite nueiti“;
8,21–22 „Kur aš einu, jūs negalite nueiti“;
13,25 ir 21,20 „Viešpatie, kas jis?“;
14,8–9 „Parodyk mums Tėvą“;
3. 18. 28 „vėl grįšiu“, „ateisiu pas jus“;
16,16. 17. 19 „Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit“;
18,5–6 „Tai aš“;
21,22–23 „Jei aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau?“

Čia aptinkame ir pavyzdį, kai pastebimas skirtumas. Gandas („tasai mokinys nemirsiąs“), atsiradęs aiškinant žodį, yra pašalinamas rašytojo, kai šis dar kartą pakartoja tikslią Jėzaus posakio formuluotę.
Evangelijoje pagal Joną yra ir daugiau nesutarimo pavyzdžių. Užrašas, kurį Pilotas liepė prikabinti prie kryžiaus, bylojo: „Žydų karalius“. Kunigai norėjo pataisyti, kad jis nėra žydų karalius, o tik skelbėsi juo esąs (19,21).

Ne visai pažodinio perdavimo pavyzdžiai
3,3. 7 „jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ ir „jums reikia atgimti iš aukštybės“;
9,7. 11 „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“ ir „Eik į Siloamą nusiprausti“;
17,12 ir 18,9 „tavo man pavestaisiais …ir nė vienas iš jų nepražuvo“ ir „Iš tavo man pavestųjų nepražudžiau nė vieno“.

Prasminio perdavimo pavyzdžiai
9,40 „Tai gal ir mes akli?“ ir „Mes neakli!“;
10,25. 29. 32. 36 „…Tėvas…“ ir „Aš – Dievo Sūnus“.

Ar evangelijos autorius pasakodamas visuomet buvo tikslus? Tarkime, kad pokalbio partneris perteikdavo mintį ne žodis žodin, bet išlaikydamas prasmę, o evangelijos rašytojas pasakoja tiksliai perduodamas. Bet tai liudija apie tai, kaip rašantysis vertina pasakymo perteikimą – būtent kaip kažką tokio, kas turėtų būti padaryta labai tiksliai.
Čia dar būtų galima nurodyti į Senojo Testamento citatas. Jas dažnokai aptinkame Naujajame Testamente. Dėmesį patraukia tai, kad Senasis Testamentas cituojamas stengiantis perduoti pažodžiui (nebūtinai hebrajišką tekstą, bet bent jau iš Septuagintos). Tuo tarpu kai išorinė forma – žodžiai – perduoti gan tiksliai, pradinė prasmė kartais visgi gali būti labai pakeista. Kartais nauja reikšmė išvesdinama netgi iš menkučių teksto detalių (pvz., Gal 3,16). Ir tai parodo, kad tikslus teksto perdavimas Naujojo Testamento autoriams buvo reikšmingas.
Senajame Testamente randamas ir išsamaus pakartojimo pavyzdys: Pr 24,3–8 ir 37–41.

Pradžią davė neišsilavinę „fanatikai“

Kadangi pats Jėzus nieko nerašė, peršasi išvada, kad Jėzaus žinią kruopščiai perdavinėjo jo palydovai ir ypač dvylika. Ar jo sekėjai turėjo tam būtinas intelektines bei emocines sąlygas?

Saujelė literatūrai negabių žvejų
Abejonė dėl intelektinių sąlygų galėtų būti taip suformuluota: „Jėzaus sekėjai buvo neišsilavinę žmonės, pavyzdžiui, žvejai. Iš tokių žmonių negalima tikėtis, kad Jėzaus pasakymus jie būtų galėję tiksliai išlaikyti ir perduoti.“
Ar Jėzaus sekėjai mokėjo rašyti? Ar jie buvo pajėgūs tiksliai įsiminti tai, kas sakoma? Juk žydams amato mokymasis ir religinio išsilavinimo įgijimas netrukdė vienas antram; o pavyzdžiui, fariziejams tokia kombinacija buvo įprastas dalykas. Taigi jei kas nors yra tik amatininkas, tai automatiškai jis nepriskirtinas žemesnį išsilavinimą turinčiam žmogui. Tiesa, anuometinių žydų išsilavinimą būtų galima vertinti kaip siaurai religinį, nepaisant to, jis turėjo didžiulės įtakos plisti tautoje skaitymui bei rašymui. Dievotų šeimų atžalos įgydavo pradinį išsimokslinimą net priklausydamos žemesniajam visuomenės sluoksniui. (Beje, žvejai priklausė ne žemiausiajam, bet viduriniajam sluoksniui). Tikėtina, kad Jėzaus mokiniai greičiau yra kilę iš religiškai budresnės žydų tautos dalies, todėl mažų mažiausiai jie turėjo bent išsimokslinimo pagrindus.
Kalbant apie Jėzaus mokinių išsilavinimą, svarbus tik toks klausimas: ar mokiniai įstengė kruopščiai įsiminti ir perduoti tam tikras mintis? Juk išmokti atmintinai reikia sugebėjimo. O jo būta. Apsiskaitymo, tarkim, filosofinės literatūros srityje, tam nereikėjo. Savaime suprantama, buvo patogu, kai į krikščionišką judėjimą greit įsijungė ir raštingesni žmonės. Tačiau galima manyti, kad gebėjimo rašyti pamatus jau turėjo ir pirmieji Jėzaus sekėjai.
Greta judėjų religijos helenizmas, tam tikra graikų rytiečių kultūra, dominavusi nuo Aleksandro Didžiojo iki Augustino laikų, irgi turėjo įtakos išsilavinimui. Kaip stipriai helenizmas buvo paplitęs Palestinoje, galima spėti dar ir iš to, kad kai kurie iš dvylikos (artimiausieji Jėzaus mokiniai) turėjo graikiškus vardus: Andriejus, Filipas, Tadas. (Krikščionybė beveik iki III šimtmečio telkėsi helenizacijos paliestuose miestuose ir tik vėliau plačiai pasiekė neišsilavinusias kaimo mases).
Taip vėl iškyla „metodinė problema“: ar aš galiu pasikliauti naujatestamentinių pasakojimų istoriškumu? Ar artimiausių mokinių nurodytos profesijos gali būti laikomos istoriškomis? Tuo niekas neabejoja, nes nėra jokio pagrindo „išradinėti“ tokių profesijų (abejonės greičiau kiltų tuo atveju, jeigu būtų pasakyta, kad mokiniai buvo aukštieji kunigai, karaliai, Rašto žinovai…). Lygiai taip pat ir su graikiškais vardais arba su duomenimis apie judėjimo augimą. Ši metodinė problema kelia tam tikrų abejonių.
Prie krikščioniškojo judėjimo greit prisijungė ir „mokslingieji“. („Mokslingieji“ čia reiškia žmones, kurie greta pagrindinio mokyklinio išsilavinimo ir religinių žinių buvo įgiję aukštesnį bendrąjį išsilavinimą.) Tai vadinamieji „Dievo bijantieji“ (pagonys, susižavėję judėjų religija ir lankę pamaldas sinagogose, bet neatlikę ritualinių apipjaustymo bei panardinimo aktų ir dėl to visiškai neperėję į judaizmą), kurių socialinis statusas buvo palyginti aukštas; paskui fariziejai (Apd 15,5), tokie kaip Paulius (kuriam buvo žinomi graikų rašytojai, Apd 17,28; Tit 1,12); be to, žydų kunigai (Apd 6,7), levitai, tokie kaip Barnabas (Apd 4,36) ir muitininkai, pavyzdžiui, Matas (Mt 9,9 ir 10,3) arba Zachiejus (Lk 19).
Analizuojant naujatestamentinių tekstų stilių, pastebima tiek žydų religinė, tiek helenistinė įtaka. Kalba yra labai paveikta Senojo Testamento studijavimo; vartojamos ir helenistinės literatūrinės formos, o trumpo, epizodiško pasakojimo būdo dominavimas yra tipiškas to meto biografijoms.
Visgi lieka neatsakytas klausimas, kada buvo parašytos šios Naujojo Testamento knygos. Jeigu tai įvyko praėjus ne vienam dešimtmečiui po 30-ųjų m. po Kr., tai knygų kalba negali būti taip paprastai priimama kaip specifinė pirmųjų sekėjų kalba.

Fanatizmas ir fantazija
Abejonė dėl emocinių sąlygų galėtų būti taip suformuluota: „Ankstyvajai krikščionybei kaip ir visiems kitiems naujiems religiniams judėjimams būdingas polinkis į fanatizmą. Kai žmonės entuziastingai kuo nors susižavi, tuomet iš jų galima tikėtis visko: net ir to, kad jie vėliau ką nors interpretuos saviškai arba įsikalbės nebūtų dalykų.“
Jeigu ankstyvojoje krikščionybėje būta susižavėjimo, tuomet tai buvo susižavėjimas Jėzumi. Tai reiškia dar ir tai: visa, ką sako Jėzus, yra svarbu.
Aplaidžiai, nerūpestingai elgtis su Jėzaus posakiais kliudė keletas faktorių. Viena, pirmiesiems krikščionims įsipareigojimas teisingumui buvo ypač svarbus; antra, pats Jėzus aiškiai pabrėždavo svarbumą išlaikyti jo žodžius; trečia, pirmiesiems krikščionims Jėzus kai kuriuo požiūriu reiškė tai, ką žydams reiškė Tora (Įstatymas); ir ketvirta, girdėjusieji Jėzaus posakius galėjo vienas kitą koreguoti.
Panagrinėkime kiekvieną iš tų faktorių atskirai. Įvykių istoriškumo klausimas nėra svarbus, kadangi pasisakymai mažų mažiausiai rodo bendrą nuostatą, vyravusią užrašymo metu.
Pirma. Griežtas teisingumo taisyklės laikymasis kliudė Jėzaus žodžius lengva ranka vėliau keisti. Jėzus akcentuoja, kad ne tik bet kokia priesaika turi būti teisinga, bet kiekvienas pasakymas (Mt 5,37). Po Kristaus prisikėlimo mokiniai pabrėžia tą patį (Apd 5,3 ir toliau; 1 Kor 1,17 ir toliau).
Antra. Dalyje pasisakymų pats Jėzus pabrėžė savo žodžių įsiminimo svarbą. Panašiai kaip palyginime apie namo statybą: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos…“ (Mt 7,24–27). Arba: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mt 24,35). Paliepime atlikti misiją tai skamba taip: „…mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28,20). Jei kas nors iš tiesų jautėsi užkalbintas Jėzaus, tai jis negalėjo praleisti to dalyko, kad Kristus turėjo galvoje visiškai konkretaus pranešimo įgyvendinimą ir perdavimą.
Kai kuriuos savo pasakymus Jėzus ypač išskirdavo pridėdamas žodį „iš tiesų“. Šis „iš tiesų, aš sakau jums…“ Naujajame Testamente aptinkamas tik tariamas Jėzaus lūpų – net po jo išėjimo nė vienas mokinys nesiryžo taip kalbėti. Kristaus žodžiai buvo ir liko kažkas ypatingo.
Trečia. Kai kuriuo požiūriu Jėzaus elgesys priminė judėjų rabinų elgesį. Tačiau buvo ir skirtumų. Judėjiškų raštų mokslingumo centre buvo Tora; mokytojas buvo tik Įstatymo perdavėjas ir aiškintojas. O krikščionybės centre buvo Jėzus. Kai rabinų šaltiniai kalba apie pašaukimą ir apsisprendimą studijuoti Torą, evangelijos akcentuoja pašaukimą ir asmeninį Jėzaus sekimą. Viename judėjų komentare apie Įstatymą pasakyta: „Toros žodžiai išliks tik tam, kuris leisis dėl jos užmušamas“ (Berachoth, 63), tuo tarpu Jėzus sako: „kas pražudys savo gyvybę dėl manęs…, tas ją išgelbės“ (Mk 8,35). Be to, žydų mokiniui buvo patariama keisti mokytoją; Jėzus, priešingai, pririšo mokinius prie savo asmens. Talmudas sumini maždaug dviejų tūkstančių mokytojų vardų – evangelijos tik vieną vienintelį Jėzų. Reikalavimas Jėzaus vardan palikti namus arba atsisakyti palaidoti savo tėvą (Mt 8,20. 22) pranoksta visas tradicijas. Jėzaus patepimas aliejumi Betanijoje irgi parodo išskirtinį jo reikšmingumą: ant jo užpilamas metų uždarbio vertės aliejus, ir Jėzus gina tokį išlaidumą! (Mk 14,3–9). Be kita ko, dėmesys, kurį Jėzaus mokinys skyrė savo mokytojui bei to mokytojo žodžiams, buvo didesnis nei jis paprastai būdavo tarp mokinio ir mokytojo. Jėzui ir jo žodžiams skirtas dėmesingumas gali būti palyginamas su dėmesingumu, kurį religingas judėjas skirdavo Torai.
Tik pagalvokite, kokį didžiulį dėmesį žydų mokinys teikė visam mokytojo elgesiui, norėdamas išmokti teisingo gyvenimo būdo – taip ir Jėzaus mokiniai stebėjo savo mokytojo veiklą. Ir ką patarė Paulius savo dvasios vaikams? „Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje“ (Fil 4,9). Jis taip pat ragina juos būti jo sekėjais (Fil 3,17; 1 Kor 4,16; 2 Tes 3,7): „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11,1). Sekti, arba būti sekėju – čia graikų tekste randamas žodis mimetes, kuris reiškia „pamėgdžiotoją“. Todėl Pauliaus žodžius būtų galima perteikti taip: „Pamėgdžiokite mane, kaip ir aš pamėgdžioju Kristų“. Arba lotyniškai: „Imituokite mane…“ Taigi sutikite, kaip dėmesingai Jėzaus mokiniai turėjo jį stebėti.
Palyginę Torą ir Jėzų turėtume pasvarstyti, ar krikščionių pamaldose greta Jėzaus žodžių (arba evangelijų) neturi būti pradėta skaityti Tora. Pirmieji krikščionys skaitė Mozės knygas, bet nutylėdavo „o aš jums sakau…“ (Mt 5)? Jie skaitė apie švarumo ir valgymo įstatymus, bet nutylėdavo „ne kas patenka į burną, suteršia žmogų“ (Mt 15,11)? „Kaip Įstatymas buvo duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1,17). Čia Mozę ir Kristų randame vieną greta kito. Tad kieno žodžiai šį sakinį užrašiusiam žmogui buvo svarbesni?
Ketvirta. Kita priežastis, kliudžiusi atsirasti vėlesniems pakeitimams, buvo abipusė liudininkų korektūra. Jeigu kas nors ką nors buvo užmiršęs arba neteisingai supratęs, tuo metu dar pakako kitų liudininkų, galėjusių pataisyti. Kadangi atsivertusieji buvo mokomi Jėzaus žodžiais, tai jie tapdavo dar viena kontroliuojančia instancija: pirmieji Kristaus mokiniai paskui negalėjo lengva ranka pakeisti Jėzaus žodžių – praėjus keleriems metams po Prisikėlimo jau atsirado daugelis Jėzaus žodį išmokusių ir iškart galėjusių pastebėti panašius pakeitimus.

Franz Stuhlhofer, istorikas

Vertė Vilija Adomavičiūtė

Versta iš: Stuhlhofer F. Jesus und seine Schüler. – Gießen, 1991





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).