KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Jėzus priešais kamerą

Trumpa filmų apie Jėzų istorija

Holger Lahayne

Evangelijos nieko nepraneša apie Jėzaus išvaizdą. Ir iš pirmųjų šimtmečių, be kristologinių simbolių, mums neišliko joks Jėzaus paveikslas – ankstyvieji krikščionys griežtai laikėsi Išėjimo knygos draudimo: „Nedarysi sau jokio atvaizdo“. Tik tada, kai krikščioniškasis tikėjimas visiškai atsiskyrė nuo žydų religijos ir atsisakė judaistinio atvaizdų draudimo interpretavimo, IV amžiuje imtas vaizduoti Išganytojas. Krikščionybė netrukus tapo galinga, Europoje vienintele leidžiama religija, ir tokia pat dominuojančia mene tapo Jėzaus figūra. Iki naujųjų laikų pradžios vaizduojamasis menas yra religinis menas su Kristumi centre. Nors Jėzaus vaizdavimas daug kartų keitėsi, vis dėlto galiausiai išsikristalizavo tradicinio vaizdavimo būdas: rudi, lygūs arba tik truputį garbanoti, pečius siekiantys plaukai, perskirti per vidurį, vešli barzda, aukštas, lieknas – gražus ir taurus pavidalas.
Maždaug prieš du šimtus metų Švietimo įtakoje vis platesni visuomenės sluoksniai emancipavosi nuo Bažnyčios, o menininkai pirmiausia. Jie dar dažnai kūrė religinį meną, bet nebe „diktuojami Bažnyčios“, o kaip savarankiškos, savimi pasitikinčios meniškos prigimties asmenybės. Tad kai prieš šio šimtmečio pradžią liaudį sužavėjo pirmieji filmų demonstravimai, kai filmas rengėsi tapti (svarbiausiu) dvidešimtojo amžiaus menu, visa tai vyko greta Bažnyčios, net dažnai jai nepritariant. Galėjo čia vaidmenį suvaidinti ir tikras pavydas, nes masės plūdo būtent į kino sales, o ne į bažnyčias.
Nepaisant sekuliarizuoto meno, išliko Jėzaus asmenybės ir jo gyvenimo istorijos žavesys. Nieko nuostabaus, kad naujoji informacijos priemonė greitai buvo panaudota tam, kad žmogui iš Nazareto būtų leista pasirodyti ir ekrane. Ir ne tik tai: Jėzus netgi padarė nepaprastą kino karjerą! Iki šiandien priskaičiuojama apie 150 filmų apie Jėzų arba su juo. Tuo jį aiškiai lenkia tik Napoleonas maždaug su 200 pasirodymų filmuose.
Pagal laiko dvasią filmai su Jėzumi arba apie Jėzų (toliau – Jėzaus filmai) kaip modernusis menas tik labai ribotai orientavosi į teologiją ir Bažnyčią, bet vis dar labiausiai – į tradiciškai susidariusią Jėzaus išvaizdą. Suprantama, atgarsis tarp krikščionių buvo kuo įvairiausias – nuo pozityvaus priėmimo iki nirtingo protesto. Bet to negana: ir režisierių kolegos bei kino specialistai kai kurį Jėzaus filmą apipildavo kritika. Be abejo, ne paskutinėj vietoj to priežastys buvo esminės problemos bei įtampos, kurias lemia pati tema: kokį Jėzų norima turėti prieš kamerą? Ir pagal kokį pavyzdį reikia vertinti? Ar reikia dirbti „dokumentiškai“, ar „interpretuojančiai“? Kaip vaizduoti tokius dalykus kaip stebuklai ar Jėzaus dievystė? Kaip evangelijas, koncentruotas į žodį, išversti į vaizdų kalbą? Ir kokio tikslo turi ir gali siekti toks filmas – pramoginio? istoriškai pamokomo? misionieriško? Tai pluoštas klausimų, kuris mus jau įvelia į ginčytinos Jėzaus filmų istorijos sūkurį.

Ištakos
Pirmąkart kine Jėzus pasirodė turbūt 1897 m. brolių Basile’ų iš Prancūzijos penkių minučių juostoje. Dar tais pačiais metais jų kraštietis Lumiere’as sukūrė „Kristaus gyvenimą ir kančią“, kuris jau pretendavo į tam tikrą užbaigtumą (nuo karalių pagarbinimo iki prisikėlimo). Kita iškili ankstyvojo kino figūra, Georges’as Meliesas (Meljesas), neketino tiek daug naudotis dokumentiniu stiliumi – jis visiškai išnaudojo naująsias filmo galimybes ir padarė žiūrovams įspūdį savuoju „Kristumi, žengiančiu bangomis“ (1899). Filmai tuomet buvo dar labai trumpi (Melieso juosta buvo tik 20 m ilgio!) ir pirmiausia žavėjo savo techninėmis vaizdavimo galimybėmis. Fragmentiniai epizodai iš Jėzaus gyvenimo tarsi stebuklas kiekvieną žiūrovą ragino klausti: kaipgi tai padaryta?
Po 1910 m. kinas iš esmės pasikeitė, o sykiu ir Jėzaus vaizdavimas. Filmai tapo gerokai ilgesni ir viso metražo. Filmų kūrėjams iškilo visai nauji reikalavimai. Amerikoje nūnai ypač Davidas W. Griffithas išplėtojo daugelį iki šiandien vartojamų filmo kalbos priemonių (stambųjį planą, pakartotinę ekspoziciją, lygiagretųjį montažą, kameros važinėjimą ir t. t.). Antrajame savo dideliame filme (po „Nacijos gimimo“) jis pilnutinai panaudojo savo sugebėjimus: 1916 m. „Nepakantumas“ daro įspūdį vien savo 3 valandų ilgumu (atrodo, būta net aštuonių valandų versijos!). Greta pagrindinio veiksmo iš JAV dabarties Griffithas pasakoja ir praeities istorijas: prancūzų hugenotų žudynes 1572 m., persų pergalę prieš babiloniečius 539 m. pr. Kr. ir keturis epizodus iš Jėzaus gyvenimo. Visais vaizduojamais įvykiais Griffithas norėjo pasmerkti vis tą pačią netoleranciją, taip pat neigiamus išankstinius nusistatymus ir žiaurumus. „Nepakantumas“ dar nebuvo Jėzaus filmas siauresne prasme. Kaip pirmasis kino istorijos „monumentalusis filmas“ jis tapo labai paveikus ir lėmė visus tolimesnius Jėzaus vaizdavimus.
1918 m. prasidėjo didžioji nebyliojo kino epocha, trukusi dešimtmetį. Sulig „I.N.R.I.“ (1924) ir „Karalių karalius“ (1926) pasirodė du pirmieji „klasikiniai“ Jėzaus filmai. Vokietis Robertas Wiene filme „I.N.R.I.“ akcentavo interpretavimą, esmės aiškinimą ir ekspresyvią išraišką, ir prie to prisidėjo įžymių aktorių parinkimas. Didysis Holivudo režisierius Cecilis B. De Mille’as pasirinko veikiau dokumentinį vertinimą (startą) ir susitelkė – jau tuomet tipiškai Holivudui – į dekoracijas, masines scenas ir vaizdavimo užbaigtumą.
Su abiem filmais prasidėjo tikrasis Jėzaus filmų žanras – ir sykiu atsisveikinimas su „bendrąja“ filmų publika. Nes iki trečiojo dešimtmečio pradžios žmonės tiesiog ėjo į kiną, nesvarbu, kas tada buvo rodoma. Filmams ilgėjant ir randantis naujai dramaturgijai žiūrovai pradėjo rinktis. Dabar jie ėjo į konkretų filmą, ir šis turėjo ieškotis specifinės publikos. Taip ir Jėzaus filmai, žinoma, turėjo rūpintis patrauklumu.

Holivudo Jėzus
Patrauklumas – štai lemiamas pamatinis žodis. Nes naujasis garsinis filmas aiškiai kainavo daugiau. Patrauklumas, juo didesnis, tapo būtinas, norint į kiną sutraukti kuo daugiau publikos. Todėl abiem pirmaisiais garsinio kino dešimtmečiais vargu ar buvo sukurtas reikšmingas Nazariečio filmas (iš tikrųjų reikia paminėti tik prancūzo Duvier 1934 m. „Golgotos kryžių“).
Persilaužimą lėmė du filmai iš amerikietiškųjų filmų fabriko Holivudo, kuriuose Jėzus pasirodo tik tarp kitko. Henry Kostero „Drabužyje“ 1953 m. efektingai ekranizuotas ir su naujausia „CinemaScope“ technika nufilmuotas romanas bestseleris. Margame laiko paveiksle vaizduojamas antikinės Romos spindesys ir mėgavimasis valdžia, dar nežinomas Šventosios Žemės žavesys, pirmųjų krikščionių bendruomenių atsiradimas ir Jėzaus drabužio, dėl kurio kareivis metė burtą, paslaptis. Filmas turi pozityvią krikščionišką ištarmę ir dažnam patinka savo religiniu nuoširdumu. Pagirtinas ir atsargus santūrumas, su kuriuo vaizduojamas Jėzaus asmuo. Tačiau beveik bet kokį dvasinį matmenį nuslopina spalvų ir efektų gausa. Tuometinis kritikas rašė: „Reikėtų padaryti sinemaskopinius kultūrinius filmus. Ir įtemptą malonumą su dideliu užmoju, daug erdvės ir dideliu mėgavimusi naujais efektais. Bet prie tos didžios, rimtos, intymios žmogiškos arba tiesiog religinės temos jie neturėjo kišti pirštų.“ [1] Negalima visiškai pritarti šiai nuomonei, bet problematika nužymėta gerai.
Dar gerokai sėkmingesnis tapo antrasis filmas gigantas iš šeštojo dešimtmečio: „Ben Hūras“ (1959, o 1926 jau egzistavo pirmoji nebylaus kino versija) buvo iki tol brangiausias visų laikų filmas ir su 11 Oskarų iki pat 1997 m. „Titaniko“ liko ir daugiausia apdovanotas. Daug kuo panašus į „Drabužį“, „Ben Hūras“ daugeliu atžvilgių yra „tobulas“ Jėzaus filmas, kadangi Jėzus stovi ne centre. „Kristaus istorija“ – tokia yra pagrindu paimto Lewiso Wallace’o romano paantraštė. Bet Jėzaus istorija ir čia tesudaro filmo rėmus. Veiksme, kuris sukasi apie žydų princą Ben Hūrą ir jo romėną draugą, o netrukus ir priešą Mesalą, yra visko, kas sudaro sėkmingą filmą: nuotykių ir meilės istorija, stiprūs jausmai, žymūs aktoriai, įtampa ir kova – net ir šiandien, „Juros periodo parko“ ir „Titaniko“ skaitmeninių efektų laikais, įžymioji vežimų lenktynių scena filme tebegniaužia kvapą. Williamas Wyleris, be abejo, sukūrė didį, visuomet vertą pamatyti filmą, bet ir čia dera paklausti: ar tokį spektaklį pateisina religinis temos (taip pat ir romano!) matmuo? Jaudinantis yra Ben Hūro pasikeitimas susitikus su Kristumi, taip pat jo šeimos išgydymas nuo raupsų, bet ar tai ne vien tik religinis priedėlis?
Jau kitais metais vėl pasirodė „tikras“ Jėzaus filmas: perdarytas „Karalių karalius“. Vėl vienas iš Amerikos kino verslo didžiųjų, režisierius Nicolas Ray išdrįso imtis Jėzaus asmenybės. Daugiau kaip per tris valandas pateikiama plati panorama nuo romėno Pompėjaus 63 m. pr. Kr. Jeruzalės užkariavimo iki prisikėlusiojo Kristaus pasirodymo. Ray kūrinyje visiškai laisvai elgiamasi su istorija bei evangelijų pateikiamais faktais ir išrandama tokių epizodų kaip Jėzaus apsilankymas pas įkalintąjį Joną Krikštytoją. Jam pavyko kai kurios scenos, kaip kad luošio ir apsėstojo išgydymas. Kalno pamokslas irgi pavaizduotas įspūdingai (20 tūkst. statistų!). Po palaiminimų Jėzus žengia per minią ir atsako žmonėms į žinomus iš evangelijų klausimus. Tuo tarpu nukryžiavimas ir prisikėlimas pavaizduoti gan paviršutiniškai. Nors Jėzaus vaidmens atlikėjas Jeffrey Hunteris akivaizdžiai stengiasi, bet jo Mesijas visai nepaperka (prie to prisideda ir visiškai nežydiška jo išvaizda).
„Karalių karalius“, kaip ir jo Holivudo pirmtakai, tinkamai panaudoja tai, kas būtina gero kino filmo dramaturgijai. Liaudis ir žydų aukštuomenė, be masinių scenų, beveik nepasirodo. Didžiąją filmo priešingybių porą veikiau sudaro romėnai (ir Erodas) ir Barabas su žydų fanatikais nacionalistais. Abi grupės ne kartą susiduria tipinėse kautynių scenose. Daug vietos filme užima ir netikusių Piloto ir Erodo Antipo charakterių vaizdavimas. Greta Barabo scenoje prieš kryžių reikšmingas pasirodo ir romėnų kapitonas. Lucijus yra „gerasis“ romėnas ir net per apklausą gina Jėzų prieš Pilotą. Pagaliau dar reikėjo pavaizduoti Erodo, jo žmonos ir dukters neapykantą Jonui Krikštytojui. Kas NT yra tik trumpas epizodas (Mt 14,3–11), filme įgauna jau beveik didžiausią svarbą. Iš esmės tai vidutinis filmas, teologiškai mažai įtikinamas ar net abejotinas (pavyzdžiui, išgalvoti Jėzaus žodžiai, pasakyti Pilotui: „Tiesa yra tavyje!“).
„Karalių karalius“ pagal surinktas lėšas patyrė nesėkmę. Todėl drąsa jau buvo tai, kad tuomet ne mažiau garsus Ray kolega George’as Stevensas – 1956 m. apdovanotas Oskaru už „Gigantą“ su Jamesu Deanu – ėmėsi „Didžiausios visų laikų istorijos“ (1965). Su dideliu asmenišku pasiaukojimu Stevensas ėmėsi realizuoti šį titanišką filmą (pradinis ilgis 4,5 valandos!). Nors jis pakankamai leido paraduoti visam tuometiniam Holivudo elitui (Charltonui Hestonui, José Ferrerui, Telly Savalui, Sidney Poitier ir net vesternų legendai Johnui Wayne’ui), šiaip atsisakė daugelio elementų, kurie esmingai išskyrė ankstesniuosius filmus: meilės ir mūšių scenų, veiksmo ir galybės statistų. Kad „didžiausia istorija“ veikia vis dėlto visai kitaip, daugiausia priklauso nuo nepaprasto Jėzaus vaidmens atlikėjo: švedas Maxas von Sydowas atrodo tiesiog pabėgęs iš Bergmano filmo (tuomet jis vaidino beveik kiekviename šio švedų režisieriaus filme) ir visai juostai savo gan nepatraukliu, kampuotu ir charakteringu veidu teikia kitą akcentą. Jėzaus figūra puikiai tinka visai filmo atmosferai, filmo, kuriuo vargu ar siekiama dokumentikos. Stevensui, matyt, labiau rūpėjo perteikti orumą ir iškilmingumą, o mažiau – atpasakoti istoriją. Todėl visai nenustebina ir tai, kad figūros juda milžiniškame Amerikos Didžiojo Kanjono kraštovaizdyje, o ne kalvotame judėjų krašte.
Stevenso Jėzus daugiausia atkartoja žodžius iš Jono (evangelijos). Ir šiaip kai kas primena ketvirtąją evangeliją: mažai stebuklų pranešimų (filme tik du: todėl Lozoriaus prisikėlimas tuo teatrališkesnis) ir šviesos bei tamsos priešybė (filme Erodas ir jo vyrai nuolat būna tamsoje ir juodai apsirengę). Nors daug kuo filmas nutolsta nuo biblinių faktų pateikimo (sekėjai patys bėga paskui Jėzų, ir iš „pašaukimo“ maža kas tematyti), bet apskritai „didžiausiai istorijai“ kaip retai kuriam Jėzaus filmui pavyksta leisti prasišviesti transcendentalumui.
Paskutinį monumentalų Jėzaus filmą galima laikyti pusiau pavykusiu, nemažai prie to prisideda įdomūs sprendimai, kaip kad sename vyre įsikūnijęs Šėtonas (kuris po gundymo pasirodo dar ne vieną kartą). Bet visiškai įtikinamai Jėzus neveikia ir čia. Jis be ryšio barsto evangelijų žodžius ir žengdamas į dangų vis dar cituoja kalno pamokslą – visa tai ne visada vietoje. Pagarbos reikalaujantį filmą kaip tik ir turėjo sukirsti kritika ir publika. Po Johno Hustono Pradžios knygos ekranizavimo 1966 m. didiesiems Biblijos filmams iš Holivudo atėjo galas.

Provokacija ir skandalas – kitoks Jėzus
1964-aisiais smarkią kontroversiją sukėlė europietiškas Jėzaus filmas. Nes „Pirmosios evangelijos – Mato“ režisierius buvo pats Pieras Paolo Pasolini, marksistas – kaip homoseksualistas ir antiklerikalas ne visai artimas krikščionybei. Marksistai draugai šiam italui prikišo išdavystę [2], o krikščionys savo vertinimu svyravo. Kai ką atstūmė revoliuciniai Jėzaus bruožai, tačiau katalikų kino organizacijos „OCIC“ narius Pasolini darbas sugebėjo taip įtikinti, kad jie jam net paskyrė prizą. Įvertinime sakoma: „Autorius, apie kurį kalbama, jog jis neišpažįsta mūsų tikėjimo, pasirinkdamas tekstus ir scenas parodė pagarbą ir takto jausmą. Jis sukūrė gražų filmą, krikščionišką filmą, kuris palieka gilų įspūdį.“
Pasolini elgėsi visai kitaip nei jo kolegos Holivude. Pirmiausia jis visai nesistengė išeities medžiagos padaryti žiūrovui lengviau virškinamą. Pasolini Jėzus yra nesutaikomesnis nei įprasta, arba– arba žmogus, kuris niekad nesijuokia, net turi fanatiškų bruožų. Centre atsidūrusi žmonių kaltė, priesakas mylėti ir kontrastas tarp „krašto proletariato“ ir pasipūtusių turtuolių. Filmo pasakojimas koncentruojasi į pamokslaujantį, raginantį, besiginčijantį Jėzų. Pasolini griežtai laikosi Mato teksto. Atpažįstamas jo ketinimas bent kiek perteikti Jėzaus reikalavimų griežtumą.
„Pirmajai evangelijai“ svetimos klišės bei sentimentai, ir tai šį filmą taip pozityviai išskiria iš daugelio Jėzaus filmų. Gerbtina ir tai, kad Jėzaus reikalavimai pateikti kaip konfrontacija žiūrovui. Vis dėlto Pasolini filmą tik sąlygiškai galima vadinti krikščionišku. Kvietimą teisėtiems veiksmams galima aiškinti ir marksistiškai, tuo tarpu evangelijų susitaikinimo žinios čia nėra. Pagaliau italų režisierius sukūrė labai asmenišką ir subjektyvų filmą, kuris atitinka jo pasaulėžiūrą: „Nors mano požiūris į pasaulį yra religinis, aš netikiu Kristaus dieviškumu… Aš sukūriau filmą, kuriame per vieną asmenybę išreikštas visas mano ilgesys to, kas mitiška, epiška, tragiška“ („Jesus in der Hauptrolle“, p. 35).
Kažin ar mažiau provokuojantį ir ginčijamą už Pasolini filmą sukūrė netikintis Normanas Jewisonas. 1972 m. jis režisavo „Jėzų Kristų – superžvaigždę“ ir sykiu nufilmavo to paties pavadinimo roko operą. Su ja išgarsėjo britų kompozitorius Andrewsas Lloydas Webberis. Iki šiol populiari filmo versija, be abejo, padėjo kertinį akmenį nepaprastai jo kaip miuziklų autoriaus karjerai. Per studentų maištus ir hipių judėjimą 7-ojo dešimtmečio pabaigoje vėl į madą įėjo taikos ir meilės žinia. Religija vėl buvo madinga (kad ir veikiau sinkretistine „New Age“ forma, kaip tai atrodė miuzikle „Plaukai“) – argi ilgaplaukis Jėzus nebuvo ir savotiškas hipis? Jėzus tapo nauju jaunimo dievaičiu, visiškai naujos rūšies Jėzaus filmas privalėjo pasirodyti.
„Jėzus Kristus – superžvaigždė“ visai nepretenduoja vaizduoti istorinio Jėzaus. Filmas-miuziklas pasirodo kaip meninis veiksmas ir visą vyksmą atkelia į dabartį. Pradžioje roko grupė su autobusu ir visokiais rekvizitais pervežama į Negebo dykumą. Iš autobuso išlipa įvairiausios kilmės hipių išvaizdos jaunų žmonių grupė ir apie kryžių antikinių statinių griuvėsiuose vaidina epizodus iš Jėzaus gyvenimo. Pabaigoje po nukryžiavimo grupė vėl sueina, įlipa į autobusą ir išvažiuoja. Filmas pasižymi gera muzikos kokybe (puikūs dainininkai), išmone ir visai naujovišku, netradiciniu Jėzaus paveikslu. Taip pat gausūs su dabartimi susiję dalykai, kaip kad išvarymas iš šiuolaikinio turgaus tarsi šventyklos arba su moderniais šalmais ir automatais ginkluoti Piloto sargybiniai, daro Jewisono juostą įvairią ir įdomią. Tiesa, šiame miuzikle pateikiamas ne tik naujas regimasis Jėzaus (šviesūs plaukai) ir jo gyvenimo vaizdas, – filmas ir teologiškai uždeda visai neįprastus akcentus. Jėzus pasirodo ne kaip herojinė figūra, nėra didis oratorius, kuris pakeri mases, ne didis gydytojas ir stebukladarys – Jėzui neduoda ramybės daugybė ligonių. Nuo pat pradžios jis užima gynybos poziciją ir konfliktuoja su savo kaip Mesijo vaidmeniu. Pagaliau prieš kryžiaus mirtį garsioje dainoje, kuri vadinasi kaip ir miuziklas, Jėzaus kaip superžvaigždės vaidmuo ne patvirtinamas, bet juo suabejojama: „Jėzau Kristau, superžvaigžde, ar tu tiki, jog tikrai esi tas, kuo jie tave laiko?“ Todėl filmo pavadinimas suprastinas beveik ironiškai ir galėtų vadintis ir „Judas Iskarijotas – superžvaigždė“, nes Judo figūra iš tiesų yra ta, kurios požiūriu viskas ir vaizduojama. Judas perspėja Jėzų netapti masių istorijos auka ir neleisti savęs garbinti kaip Dievo. Jėzus neturįs teisės tapti savo garbėtroškos auka ir privaląs saugotis pavojingo sudievinimo.
Prisikėlimo šiame popfilme beveik visai nėra (jis tik duotas suprasti). Nepaisant gaiviai kitokio Jėzaus pavaizdavimo, kaip visuma „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ turi apvilti. Nors filmas pateikia naują požiūrį ir žadina sąmonę pozityvia prasme, bet kas iš to, jei trūksta centrinės krikščioniškosios prisikėlimo žinios?
„Jėzų Kristų – superžvaigždę“ pamaldūs krikščionys visai dar gali žiūrėti ir nesijausti užgauti. Apie „Monty Pythono ‘Brajeno gyvenimą’“ (1979) to jau nebegalima pasakyti. Britų komikų trupė ganėtinai pasišaipo iš visko, kas anksčiau pelnė pagarbą. Brajenas gimęs Kristaus laikais Palestinoje ir savo laukinio sekėjų būrio padaromas mesiju ir kankiniu. Vienas kitą keičia drastiškos aliuzijos, įžūlūs triukai ir kartais atviras cinizmas. Labiausiai atstumianti, žinoma, yra baigiamoji nukryžiavimo scena, per kurią nukryžiuotųjų būrys džiugiai traliuoja dainą „Visada eik į saulėtą gyvenimo pusę…“ Ši scena galiausiai lėmė tai, kad filmas buvo uždraustas pačioje Didžiojoje Britanijoje.
Pagaliau prieš dešimt metų pasirodė skandalingiausias filmas su Jėzumi: Martino Scorsese’s „Paskutinis Kristaus gundymas“. Vėl žinomas JAV režisierius („Taksi vairuotojas“, paskiausiai – „Baimės kyšulys“ ir „Kazino“) išbandė save su Jėzaus figūra. Tiesa, jo filmas remiasi ne Biblija, bet Nikoy’o Kazantzakhio romanu „Paskutinis gundymas“, parašytu 1952 metais (1997 m. išleistas Lietuvoje). Kazantzakhis vaizduoja Dievo išrinktąjį, net užkluptąjį ir kankinamąjį, kuris verčiamas eiti savo keliu ir nuolat grumiasi už savo misijos aiškumą. Scorsese’ei kaip ir Kazantzakhiui rūpi „negailestinga kova tarp dvasios ir kūno, siela, kuri yra mūšio laukas, kuriame nuo seno kovoja abi šios armijos“, kaip teigia šis graikas angliškojo romano leidimo įžangoje.
Nors Scorsese didžiumą filosofinio spekuliatyvaus Kazantzakhio balasto išmetė per bortą, bet pagrindinė atspara ir veiksmo struktūra knygoje ir filme yra tos pačios. Jėzus filmo pradžioje yra bailys ir kolaborantas, kuris meistrauja kryžius Romos okupacinei valdžiai. Jis ieško vienatvės ir pabėga į dykumą. Jo kelias veda pro bordelį, kuriame Marija Magdalietė atsiduoda vyrams – atstumta meilė Jėzui pavertė ją paleistuve. Tik dykumoje trumpam jam paaiškėja jo pašaukimas. Toliau vyksta daugelis iš žinomų epizodų, kaip išvarymas iš šventyklos ir stebuklingi pagydymai. Jau šioje dalyje, žinoma, krinta į akis tai, kad Scorsese’s Jėzus vargu ar atitinka Biblijos Jėzų. Bet ką tai stebina: Kazantzakhis irgi Jėzaus figūrą, tiesą sakant, naudoja tik kaip projekcinę plokštumą savo paties sielos būsenai. Lygiai taip ir Scorsese, kai apibūdina Jėzų, labiau pasakoja apie savo baimes, suvaržymus bei troškimus. Dėl viso to pamaldi publika, be abejo, būtų mažai susierzinusi arba daugiausia nubaudusi nesidomėjimu, jei Jėzus nebūtų patyręs dar ir „paskutinio gundymo“ ant kryžiaus…
Ant kryžiaus Jėzui pasirodo angelas vaiko pavidalu. Jis sako Jėzui, kad jis pakankamai kentėjęs ir visai neturįs mirti. Angelas jį veda į gražų kraštovaizdį, kur Jėzus sutinka vestuvių pulką – nuotaka Marija Magdalietė paskirta Jėzui. Namelyje abu susieina (šiandieninėmis sąlygomis tai parodyta visai padoriai). Marija, besilaukdama kūdikio, miršta. Jėzus veda dar du kartus ir galiausiai apie save suburia daug vaikų. Kai jis atsigula į mirties patalą, pasirodo iš degančios Jeruzalės bėgantys mokiniai, tarp jų ir Judas. Šis primeta Jėzui: „Išdavike! Tavo vieta buvo ant kryžiaus“. Tik dabar Jėzus atpažįsta, kad vaikiškasis angelas iš tikrųjų buvo Šėtonas. Verkdamas senis tipena atgal į kaukolių vietą ir meldžia Dievą: „Noriu būti Mesijas!“ Tą akimirką jis vėl atsiduria ant kryžiaus, ir angelo pasirodymas bei vėlesnis gyvenimas pasirodo besą haliucinacinė vizija, būtent paskutinis velnio gundymas.
Ši paskutinė dalis Scorsese’s filmą pavertė skandalu – kilo krikščionių pasipiktinimo audra, premjeras 1988 m. lydėjo raginimai boikotuoti ir įnirtingi protestai. Šį kartą Bažnyčios atmetimas buvo gana vieningas. Štai ką teigė vokiečių (katalikų) vyskupai savo oficialioje nuomonėje: „Mes esame nemaloniai nustebę, kad toks filmas išvis siūlomas publikai. Visiškai savavališkai filmas klastoja ir iškreipia biblinę Jėzaus asmenybę. Jis užgauna religinius tikinčiųjų jausmus…“ („Jesus in der Hauptrolle“, p. 70).
Kaip galima paaiškinti šią krikščionių reakciją? Pagaliau juk vargu ar kuris nors filmas su Jėzumi visiškai atitinka evangelijų pasakojimą (kaip jis tai galėtų?), be to, ir Scorsese’s filme yra daug tradicinių elementų bei vaizdavimų. Negi buvo nesuprasta, kad paskutinis gundymas reiškia haliucinaciją, sukeltą Šėtono? Tikintiesiems tikriausiai iki gyvo kaulo įgriso tai, kad netikintysis ir vėl užsiima „jų“ Jėzumi. Ir lemiama čia turėtų būti tai, kad Jėzus lytiškai santykiauja su moterimi ir tegul filme tai yra tik fiktyvu: tai visai netinka tradiciniam (ir bibliniam) Jėzaus paveikslui, yra tiesiog tabu laužymas.
Įžeisti religiniai jausmai daugeliui sutrukdė atidžiau ir objektyviau pažvelgti į filmą. Ar nereikia pozityviai vertinti tai, kad Scorsese parodė visą Jėzaus žmogiškumą? Argi Jėzus buvo kokia nors belytė būtybė? Ir ar galima visiškai atmesti seksualumą, kai aiškinama biblinė ištarmė apie Jėzų, „kaip ir mes visaip mėgintą“ (Žyd 4,15)? Filmo Jėzus veda ir tada turi lytinių santykių – argi tai būtų nuodėmė? Daug svarbiau tai, kad jis pabėga nuo savo užduoties – tikrasis pirminis gundymas (kaip ir ST pranašas Jona). Šituo remdamiesi kai kurie kritikai padaro labai teigiamas, net beveik krikščioniškas išvadas. Amerikiečių kritikų „popiežius“ Rogeras Ebertas: „Tai filmas, kuris pažadino dvejopos prigimties susidomėjimą Kristumi, kuris privertė mane apmąstyti tą paslaptį, kaip viena būtybė gali būti ir Dievas, ir žmogus. Negaliu prisiminti jokio kito religinio filmo, kuris mane būtų taip visapusiškai išprovokavęs“ (Eberto kritika „Microsoft-Cinemania“ kompaktinėje plokštelėje, 1994).
Beje, specialistų išpeikimas buvo gana vienareikšmiškas. Filmas esąs „barbariškas perdirbimas: grubus, netaktiškas ir paviršutiniškas“, „religiškai lėkštas, estetiškai nepavykęs ir teologiškai visiškai pro šalį“, „filmas be skaidrumo ir paslapčių“. Iš tiesų „Paskutinis Kristaus gundymas“ turi daug trūkumų, ir, be abejo, yra vienas iš nuviliančių Scorsese’s darbų. Atrodo, kad tik visas tas sąmyšis filmui dovanojo dėmesį, kurio šiaip jam visai nebūtų suteikta.

Misionieriški filmai
Greta skandalingų filmų pastarąjį dešimtmetį, žinoma, pasirodė ir kitų, „konvencionalesnių“ filmų su Jėzumi. Čia pirmiausia paminėtini italų Rossellini („Mesijas“, 1975) ir Zeffirelli („Jėzus iš Nazareto“, 1976) kūriniai. Jie iš esmės telpa žinomuose rėmuose ir pateikia mažai ką naujo. Todėl pabaigai apžvelgsime klasę filmų, užsibrėžusių misionieriškus tikslus.
Heymano, Sykeso ir Kirsho „Jėzus“ siekia kuo didžiausio autentiškumo: visas veiksmas filmuotas šimtuose tikrų vietų Izraelyje, visi dalyviai, išskyrus pagrindinio vaidmens atlikėją, yra izraeliečiai. Kraštovaizdis, pastatai, augalai, drabužiai ir šukuosenos – visa perteikia įspūdį: taip tuomet ir buvo. Be to, Jėzus nuolat kalba hebrajiškai. Lygia greta kalbėtojas dar pasakoja – gana pažodžiui – Luko perduotas istorijas. Šie istorizuojantys elementai daugelio buvo kritikuojami kaip per naivūs ir neatitinkantys laiko dvasios. Bet kodėl to nepadarius? Pagaliau Jėzus buvo žydas tarp žydų iš antikinės Palestinos, taigi tebūna leista rodyti jį ir kaip tokį.
Filmas vaizdu ir tekstu siekia tiksliai perteikti Luko evangeliją. Bet geras ketinimas dar nedaro filmo gero. Taigi dvi valandas epizodas seka epizodą (kai kuriose versijose nėra gimimo istorijos). Šaunus, stropus Jėzus skuba iš vienos scenos į kitą, nuolat gydo ir be perstojo pasakoja palyginimus. Nors Jėzaus asmuo pavaizduotas mielas, bet niekuomet – stiprus, iškilus, įtikinantis. Ko gi dar galima laukti iš to, kai evangelija tiesiog iliustruojama? Žodžių aštrumo ir jėgos beveik nebėra. Nors scenos kartais įdomios, bet apskritai trūksta prideramo dramaturginio perdirbimo, kuriuo iš šios palaidos sekos būtų padarytas padorus filmas. Be to, ir aktorių vaidyba nuvilia (na, išskyrus patį Jėzaus vaidmens atlikėją Brianą Deaconą).
Matyt, „Jėzus“ nesiekia būti eiliniu filmu ir mano galįs be problemų sujungti tokias skirtingas vaizdavimo formas kaip filmas ir Evangelija. Argi filmo sėkmė nekalba pati už save? „Jėzus“ su 700 mln. žiūrovų daugiau kaip 200 šalių yra daugiausia žiūrėtas visų laikų filmas! Ši kino juosta, evangelikų misionierių organizacijos „Campus Crusade for Christ“ išversta į daugiau kaip 300 kalbų, greit pasieks paskutinį džiunglių kaimelį. Argi nemaištauja prieš Dievą tas, kuris kabinėjasi prie filmo, galbūt dešimtis milijonų žmonių atvedusio prie apsisprendimo gyventi su Jėzumi? Žinoma, ir vidutinis filmas apie Jėzų kaip šis turi vertę. Bet religinius jausmus gali pažadinti ir šiaip koks kitas šio žanro filmas! Daugiau nuo filmo rinkotyros strategijos ir panaudojimo, taip pat bendros evangelizavimo koncepcijos priklauso, kokius „vaisius“ jis duoda. Vis dėlto į tuos didžiulius skaičius reikia pažvelgti pasauliniu mastu: Europoje ir Amerikoje filmo žiūrėjimo įpročiai suformuoti kino ir jo „dėsnių“ – kas čia tikrai nori paskatinti susimąstyti platesnę publiką, tas turi sugalvoti ką nors daugiau nei tokios lėkštos ir beveik verčiančios nejaukiai pasijusti scenos kaip Jėzaus vidinė kova Getsemanėje arba jo „pakilimas sraigtasparniu“ pabaigoje. Šiandieninio žiūrovo niekas taip nebaugina kaip nuobodulys – o į šiuos spąstus pakliuvo ir „Jėzus“.
Kuo didesnis tikslumas „Jėzuje“ vertintinas teigiamai. Bet tuo ir baigiasi profesionalumas. Scenaristas negali taip imti ir nuspręsti: Luko tekstas yra paruoštas scenarijus. Lukas dirbo istoriškai, ir jo evangelija yra istoriškai patikima, vis dėlto naivu manyti, kad sykiu jis parašęs ir gerą scenarijų šiuolaikiniam filmui.
Nors ir kaip pripažįstant dideles filmų kūrėjų pastangas, krikščioniškiems filmams su Jėzumi dažniausiai trūksta nuoseklaus profesionalumo. Nes, ko gero, vyrauja nuomonė, kad pamaldus ketinimas, Šventoji Dvasia ir malda esą (misionieriškos) sėkmės garantai. Pietų Afrikoje sukurtos keturių dalių vaizdo serijos „Matas“ (1993) gamintojai giriasi turį iki šiol vienintelį Dvasios įkvėptą Jėzaus vaidmens atlikėją. Tarsi tai turėtų pašventinti filmą („Jėzuje“ nenorėta atsisakyti netikinčio Deacono). Pagrindinis atlikėjas Marchiano išdidžiai mano, kad malda ir Dievo žodžio studijos sudarė 99 proc. (!) jo pasiruošimo filmui, – tada norisi verčiau visai nematyti to kūrinio. Kad nebūčiau klaidingai suprastas: žinoma, tiesiog yra gerai, kai ir filmuojantis meldžiamasi ir „Šventosios Dvasios buvimas filmavimo aikštelėje akivaizdus“ („Charisma“, 9/95), bet vien tai, deja, netikintiems žiūrovams ne ką teduoda. Užuot nuolat pačiam jautus religinį pulsą, vertėtų labiau įsivaizduoti save sekuliarių stebėtojų padėtyje ir tikrai daryti filmą jiems.
Visi „pamaldūs“ filmai apie Jėzų Vakarų pasaulyje nebeturi ypatingo atgarsio. Ir iš Holivudo jau ilgokai nebepasirodo joks filmas su Jėzumi. Jų epocha kol kas atrodo praėjusi. [3] Prie to prisideda dar ir vis plintantis sekuliarizavimas ir nukrikščioninimas. Vis dėlto daug kas rodo į tai, jog kino svorio centras tiesiog tik persikėlė: nuo Jėzaus filmų – prie (nekrikščioniškų) Išganytojo personažų. Nes pastarųjų metų filmuose tokių galima sutikti stebėtinai daug! Visų ir neišvardinsi: Spielbergo klasikiniai „E.T.“ („Nežemiškasis“), „Moonwalker“ (Astronautas, išsilaipinęs Mėnulyje) (su Michaeliu Jacksonu), roko opera „Tomis“ (atliekama „The Who“), Clinto Eastwoodo filmai, kaip „Išblyškęs raitelis“ („Pale Rider“), „Žvejų karalius“ (su Robinu Williamsu) ir, žinoma, Tarkovskio kūriniai („Stalkeris“!). Taip pat ir Roberto Zemeckio „Foreste Gampe“ dažnai atpažįstame nekalto „nenuodėmingojo“, kuris pasiaukoja už kitus, bruožus. Ir, be abejo, nuo gelbėtojo figūros Schindlerio, kuris visa (išskyrus savo gyvybę) atidavė už savo žydus, priklausė, kad „Šindlerio sąrašas“ turėjo tokį pasisekimą.
Taigi tokie krikščioniški dalykai kaip pasiaukojimas ir išgelbėjimas atsispindi daugelyje filmų. Žinoma, retai kada tai taip aišku, kaip neseniai pasirodžiusiame „Giliame sukrėtime“: kosminė stotis, kuri turi išgelbėti Žemę nuo kometos smūgio, vadinasi „Mesijas“. Prieš pat globalinę katastrofą vyriausiasis astronautas įtikina kolegas, kad jie visi turi pasiaukoti už žmoniją ir kosminiu laivu su atominėmis bombomis skristi tiesiai į kometą. Net toks surenkantis didžiausias sumas šlageris kaip „Titanikas“ pasakoja ne tik paprastą meilės istoriją, – pabaigoje žiloji Rose beveik nepastebimai pasako: „Mano atpirkėjas gyvas“. Ji turi omenyje savo gelbėtoją Jacką, kuris mirė už ją ir toliau gyvena jos prisiminimuose.
Žinoma, visi šie „krikščioniški“ elementai nepašventina ir tokių filmų. Bet galbūt tokie filmai, kuriuos žmonės tikrai žiūri, siūlo daugiau sąlyčio taškų pokalbiui apie krikščionišką tikėjimą, negu jį kada nors galėjo pasiūlyti Jėzaus filmai.

Holger Lahayne
, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Zigmantas Ardickas





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).