Scot McKnight
Atviras, žodinis ir sąmoningas išsižadėjimas to fakto, kad Dievas veikia Jėzuje Kristuje, siekdamas savo tikslų per Šventosios Dvasios galią. Tai, kas konkrečiai pasakyta šiuo sakiniu, esančiu Evangelijoje pagal Morkų, 3,29 (bei Mt 12,32; Lk 12,10), šimtmečiais kėlė diskusijas tarp mokslininkų ir eilinių krikščionių.
Reikia atkreipti dėmes į keletą dalykų. Pirma, šio piktžodžiavimo objektas yra Šventoji Dvasia, ir šiame kontekste ji aiškiai skiriama nuo Jėzaus Kristaus, Žmogaus Sūnaus, kuriam gali būti piktžodžiaujama, ir vis dėlto bus atleista (Mt 12,32). Nors objektas yra Dvasia, šioje pastraipoje dėmesys sutelkiamas į Dvasios veikimą per Jėzų Kristų. Antra, šio piktžodžiavimo rezultatas – piktžodžiautojui Dievas atleisti negali. Trečia, šio piktžodžiavimo padarinys yra amžinas neatleidžiamumas. Morkus tai vadina „amžinąja nuodėme“, ir šis terminas randamas šiuolaikiniuose vertimuose. Galiausiai į aplinkybes, kuriomis Jėzus pašaukė savo mokinius, įeina jo galios priskyrimas demonams (Mk 3,22).
Kas yra toji nuodėmė? Ir Morkus, ir Lukas vartoja žodį „piktžodžiauti“, o Matas įprastesnį – „kalbėti prieš“, ir tai parodo, kad visi trys turi omeny tam tikrą žodinį Dievo Dvasios nepripažinimą ar kaltinimą. Senovės žmonės tikėjo žodžių galia, ir į prakeiksmus, keiksmus bei piktžodžiavimus buvo žiūrima rimtai. Žodis „piktžodžiauti“ reiškia kalbėti apie ką nors įžeidžiančiai (Apd 18,6; Rom 14,16). Senajame Testamente šis žodis buvo vartojamas apibūdinti pašaipiai kalbai bei pažiūroms į Sandoros su Izraeliu Dievą (2 Kar 19,4; 6,22; Iz 66,3; Ez 35,12–13). Fundamentali nuomonė, kurią perėmė Naujojo Testamento autoriai ir ypač Jėzus, išreikšta Kunigų 24,15–16: „…Kas keiktų Dievą, turės atsakyti už savo nuodėmę. Kas piktžodžiautų Viešpaties vardui, bus nubaustas mirtimi. Visa bendrija užmuš piktžodžiautoją akmenimis. Ateivis ar krašto gyventojas, piktžodžiaujantis [Dievo] Vardui, turi būti užmuštas“.
Be to, Dvasia yra naujųjų laikų ženklas, ir Dvasios priėmimas išreiškia viltį kai kuriuose Senojo Testamento regėjimuose. Todėl Izaijas 63,7–64,11 kalba apie Dievo sandorinę ištikimybę Mozės vedamiems savo žmonėms, net kai jie liūdina Šventąją Dvasią (63,10). Meldžiamasi, kad Dievas praplėštų dangų, nužengtų pas žmones ir išgarsintų savo vardą tarp tautų (64,1–2). Buvo galima tikėtis, kad Šventosios Dvasios atėjimas Jėzaus krikšto metu išpildys šią Senojo Testamento viltį, tačiau Izraelis lieka užkietėjęs ir vėl nuliūdina Dvasią (plg. 63,10; Mk 3,29). Taigi matome dvigubą atsakomybę: nepaklusnumas Senajame Testamente, po kurio ėjo Dievo pažadas atitaisyti ryšį su juo atsiunčiant Dvasią, ir dabar vėl tas pats atstūmimas.
Sinoptinių evangelijų tekste randama interpretavimo bei pritaikymų istorija, draudžianti kiekvienam (Kun 24,15–16 įtraukia ir laikinai gyvenančius) kaltinti Izraelio Dievą, atmesti jo reikalavimus ir įžeisti jo garbę. Jėzus tvirtina, jog panašią nuodėmę daro kiekvienas, kalbantis prieš Šventąją Dvasią, ir tai puikiai atskleidžia jo tarnavimas. Tai, kas Senajame Testamente sukeldavo užkietėjimą, dabar užtraukia prakeikimą; tokia nuodėmė neatleistina.
Kokie specifiniai šios nuodėmės požymiai? Per visą istoriją buvo siūlyta interpretuoti įvairiai, įskaitant trečiojo (Iš 20,7, Viešpaties vardo vartojimas be reikalo) ar ketvirtojo (Iš 20,14, svetimavimas; plg. 1 Kor 6,18) įsakymo pažeidimą, nusidėjimą po krikšto (Origenas), Dvasios atmetimą po Sekminių bei pastangas įgyti pelnytą teisumą prieš Dievą. Kiti atsisakė ieškoti, ką tai galėtų reikšti. Nors įvairios nuomonės gali praversti, geriausiai pažiūrėti, kaip „piktžodžiavimą Dvasiai“ aiškina pačios evangelijos.
Svarbus raktas yra evangelijų kontekstas. Evangelijose pagal Morkų ir Matą kontekstą sudaro pasakojimas, kaip Jėzus Dievo Dvasios galia išvarinėja piktąsias dvasias (Mt 12,22–24; plg. Mk 3,22). Jėzus sutinka, kad galima nepriimti Dievo kaip paprasto žmogaus apsireiškimo (Mt 12, 32a), bet negalima nepastebėti veiksmingos Dievo galios išvarinėjant demonus (Mt 12,32b; Mk 3,29). Taigi nedovanotina nuodėmė yra Dievo darbo, regimo Jėzui galingai išvarinėjant piktąsias dvasias, paneigimas.
Lukas tą patį perteikia šiek tiek kitokiame kontekste: viešas Jėzaus Kristaus pripažinimas. Jėzus sako, jog vienas dalykas yra viešai išsiginti jo, ir visai kas kita paneigti Šventosios Dvasios jėgą (Lk 12,8–10). Taigi čia neatleistina nuodėmė, atrodo, yra viešas Dvasios jėgos paneigimas Jėzaus apaštalų tarnavime. Tai, ką čia matome, turbūt yra analogija: kadangi piktžodžiauti reiškia atmesti Dvasią Jėzaus tarnavime, tai tas pats yra ir atmesti Dvasią Dvylikos tarnavime (nes jie yra asmeniški Jėzaus pasiuntiniai). Šiaip ar taip, Dvasia nuskaistina ir pašventina (Ps 51,11–13; Ez 36,25– 27). Taigi galime drąsiai daryti išvadą, kad „piktžodžiavimas Dvasiai“ yra atviras, netgi žodinis Dievo Dvasios buvimo Jėzaus ir jo pasiųstųjų tarnavime paneigimas.
Po Kristaus žemiškos tarnystės ir mirties Dvasios kaip šventvagiškų kalbų ir pažiūrų objekto akcentavimas pakeičiamas Jėzaus Kristaus akcentavimu (plg. Jok 2,7). Todėl Paulius pamokslauja apie Kristaus nukryžiavimo paneigimą – tai taip pat „piktžodžiavimas Dvasiai“ (Apd 13,8. 45; 14,2; 18,6; 19,13–16).
Piktžodžiavimas prieš Dvasią ir jos išsižadėjimas yra susiję. Išsižadėti gali tie, kurie turėjo ryšį su Dievu per Kristų. Taigi išsižadėjimas yra priimti Jėzų Kristų, o po to jį paneigti (Hbr 6,4–6; 10,29– 39; 1 Jn 5,16–17); prieš piktžodžiavimą Dvasiai nebūna jokio priėmimo. Tai atviras atmetimas, dar neįvykus jokiam pasiaukojimui. Nors šitaip galime atskirti šias dvi nuodėmes, reikia atkreipti dėmesį, kad didžia dalimi jos panašios – abi implikuoja atvirą Dievo darbo Kristuje paneigimą.
Vertė Jolanta Korolkovaitė
Versta iš: Elwell W. A. Evangelical Dictionary of Biblical Theology. – Grand Rapids, 1996