Holger Lahayne
Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats:
tik daryti, kas teisinga,mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu.
Michėjo 6,8
„Ar netapo šalčiau?“
1990 m. dar sykį suvešėjo viltis: po komunistinių diktatūrų žlugimo pasaulis atrodė tapęs taikesnis. Mat pranyko daugelio karų ir įtampų priežastis – Rytų ir Vakarų konfliktas. Akivaizdžiai laimėjo laisvę skelbianti ir demokratinė pasaulio tvarka. Tačiau optimizmas truko neilgai – į paviršių iškilo visai nauji arba, tikriau pasakius, seni, tik tariamai pamiršti konfliktai, nuo kurių žmonės kentėjo dar daugiau nei anksčiau. Jų pavadinimai: Jugoslavija, Ruanda, Timoras, Kaukazas.
Prasidedant trečiajam tūkstantmečiui, kai nutilo švenčių triukšmas ir išnyko baimė dėl kompiuterių chaoso, daugelio rezignacija išliko. Ilgalaikė taika vis dar tebėra iliuzija, nepaisant pamokančių patirčių, nepaisant Jungtinių Tautų, NATO ir Europos Sąjungos, nepaisant moderniausių techninių laimėjimų, tad nemaža kas su „Eurythmics“ pageidauja: Stop the world/ Turn out the sun/ I’m so tired of it turning round – Sustabdyk pasaulį,/ išjunk saulę,/ aš taip pavargau nuo jos sukimosi („Peace Is Just a Word“ – „Taika tėra tik žodis“). Tiesiog imkim ir sustabdykim pasaulį!
Praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje tik mažuma gali sau leisti taip globališkai mąstyti. Dauguma 1990 m. vilčių buvo sužlugdyta, ir pradedama klausti, iš kur gi dar turėtų ateiti mesianistinis išgelbėjimas: iš politikų? Žinoma, ne. Iš užsienio investuotojų? Turbūt vis dėlto ne. Iš Europos Sąjungos? Veikiau priešingai. Šviesioji ateitis vis labiau skęsta neperregimoje migloje.
Žmonija tapo galingesnė, informuotesnė, „intelektualesnė“ nei kada nors anksčiau, disponuojanti internetu, genų inžinerija, Marso zondais. Tačiau optimizmas menkai pateisinamas. Priešingai – dabar, atrodo, pildosi Friedricho Nietzsche’s mintys, kurios daugiau kaip prieš šimtą metų dar skambėjo pranašiškai: „Kur mes judame? Tolyn nuo visų saulių? Ar nesimėtome nepaliaujamai? Ir atgal, į šoną, pirmyn, į visas puses? Ar dar yra viršus ir apačia? Ar neklaidžiojame per begalinį nieką? Ar nedvelkia į mus tuščia erdvė? Ar netapo šalčiau?“
„Ateitis atvira“
„Eurythmics“ noras iliuzinis – daugiausia, ką mes galime, – tai sunaikinti pasaulį (taip toli jau esame!), bet ne sustabdyti. Esame priversti žengti į XXI amžių. Pranašai, numatę greit įvyksiančią apokalipsę, turbūt neteisūs. Konkretūs pasaulio katastrofų ir žlugimo scenarijai – sudaryti ekologų, astrologų ir teologų – iki šiol neišsipildė. Žinoma, nesirutulios viskas taip pat tiesiog į gera, kaip mano „New Age“ šalininkai, kurie svajoja apie auksinę „Vandenio erą“. Stovime naujojo tūkstantmečio pradžioje ir nežinom, kur jis mus ves. Mes to nežinome – ir pagaliau būtent tai kelia šiurpulį, verčia sudrebėti.
„Ateitis atvira“ – visai panaši yra viena Karlo Popperio (1902–1994) tezė. Ar tai ne banalu – ateitis atvira?! Ką tuo norėjo pasakyti britų filosofas? O gal šis sakinys tėra dar vienas šūkis, kaip kad politikų ir pedagogų: eime į ateitį! Galvokite apie ateitį! Žvelkite pirmyn! Ateitis tik viena turi…! Popperiui toks postringavimas buvo visiškai svetimas. Jis kalbėjo apie mūsų atsakomybę už ateitį. Niekas mums nenurodo kelio, kuriuo turime eiti. Tiktai tas, kuris mano gerai žinąs apie ateitį, gali susidėti rankas arba įkišti galvą į smėlį, arba ant Alyvų kalno laukti Mesijo (kaip daugelis susieinant tūkstantmečiams Jeruzalėje ir darė). Kas taip mano, pasilengvina sau dalią ir tiesiog sėda į ateities traukinį, kurio eismo tvarkaraštis jau sudarytas.
Ateitis ateina. Tačiau neklausiama, kaip ji tiksliai atrodys, bet ką einant į ją pasiimti? Kaip turi atrodyti mūsų amunicija? Tai klausimai, nuo kurių atsakymo niekas negali išsisukti. Į juos neatsakoma taip paprastai, nes ateityje dar nematyta nieko konkretaus, į ką galėtume orientuotis.
„Nebijok!“
Kelyje į XXI amžių pirmiausia mums reikia dviejų dalykų. Ateities atvirumo ir netikrumo fone – visų pirma pasitikėjimo. Bet pasitikėjimo ne šiuo ar anuo. Pasitikėjimo Dievu, visatos Kūrėju, kuris laiko savo rankose mūsų laiką ir likimą (Ps 31,16). [1] Į panašią kaip mūsų šiandieninė situaciją buvo patekęs Jozuė, Izraelio tautos vadas, izraelitams prieš įžengiant į Kanaano žemę. Buvo pabėgta iš Egipto ir keturiasdešimt metų klajota po dykumą. Dabar buvo galima užkariauti Pažado Žemę. Lyg tyčia tuo metu Mozė perdavė vadovavimą jaunajam Jozuei.
Jozuė turėjo užkariauti Kanaaną – Dievas nedavė jo izraelitams tiesiog taip, ant sidabrinio padėklo. Jų nelaukė smagus pasivaikščiojimas. Nors Dievui, kuris perskyrė Nendrių jūrą ir nukamavo egiptiečius nelaimėmis, tai būtų visai nesunku. Juk jis galėjo ant piktųjų kanaaniečių papilti ugnį ir sierą, kaip kad ant Sodomos ir Gomoros!
Dievas norėjo ir nori, kad mes ką nors darytume – mūsų veikimas jam svarbus, nes mes nesame marionetės jo rankose, o gerieji kūriniai, panašūs į jį. Kupinos netikrumo ir sunkumų ateities akivaizdoje mums reikia pasitikėti Dievu. Kai viskas vyksta tarsi automatiškai, be mūsų veiksmų – kam reikalingas pasitikėjimas? Tada galima vien žinoti. Arba rezignuoti, pasiduoti dalykų eigai.
Prieš Jozuę plytėjo Kanaanas su savo galingais įtvirtinimais ir stipriomis tautomis. Tuo tarpu Mozė jau ne kartą ragino naująjį vadą drąsintis ir pasitikėti (Įst 31,7. 31). Po Mozės mirties į Jozuę prabilo pats Dievas: „Argi tau nesakiau: ‘Būk stiprus ir ryžtingas’? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes Viešpats, tavo Dievas, su tavimi, kad ir kur eitumei!“ Toks paraginimas tik tada prasmingas, kai iš tiesų esama dėl ko baimintis ir nuogąstauti!
Pasitikėti lengvabūdiškai negalima. Mums reikia to, kuriuo galime tvirtai pasikliauti. Jozuė pasikliovė ne savo jaunatviška energija, ne savo strategine išmone ir ne psichologiniu sugebėjimu vadovauti žmonėms. Jis pasitikėjo Dievu, konkrečiai – jo pažadu. Juk Dievas pažadėjo tai tautai šią žemę – „ją ji tikrai gaus!“ Ir Jozuei jis pasakė: „Neapvilsiu tavęs ir nepaliksiu!“ (Joz 1,5). Šiuo pažadu ir pasikliovė Jozuė, niekuo daugiau. Tai paaiškėja iš jo kalbos tautai. Jis nesako – žiūrėkite į mane, savo didįjį, stiprųjį, drąsųjį vadą! Bet: „Atsiminkite, ką Viešpaties tarnas Mozė jums įsakė, sakydamas: ‘Viešpats, jūsų Dievas, suteikia jums poilsio vietą ir duoda šią žemę’“ (Joz 1,13).
Izraelitai tikėjo žygio sėkme: jie gaus tą žemę. Net jei kelias į ją – akmenuotas, kietas ir nesaugus.
Kaip krikščionys mes esame atsidūrę visai panašioje padėtyje, ir NT pateikia visai panašių faktų. Mes akivaizdžiai prieš save neturime Pažado Žemės, rojaus žemėje, tačiau galutinis tikslas aiškus: Jėzus vėl ateis, jis ateis antrą kartą. Bet nebe silpnas ir nusižeminęs, o su didžia galybe ir šlove (Mt 16,27; 24,30; 25,31). Kaip konkrečiai iki ten atrodo kelias, mes nežinome. Ir Biblijos pranašystės nepateikia mums tikslaus ateities vaizdo, kad po to būtų galima pasakyti: taigi taip ir bus. Ir čia pirmoje vietoje yra pasitikėjimas, kuris tik tada prasmingas, kai būtent nežinia, kaip bus.
Dievas čia taip pat nori, kad tikėtume jo pažadais. O šie pažadai išties puikūs. Evangelijos pagal Matą pabaigoje Jėzus sako mokiniams: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“. Ir mums Visagalis dabar sako tuos pačius žodžius kaip ir Jozuei: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28,18. 20). Ko dar bereikia? Mums tereikia eiti, bet eiti turime, be abejo, patys.
„Būkite gudrūs kaip žalčiai“
Pasitikėjimas Dievu nurodo mums tvirtą tikslą, stiprų pagrindą, viltį. Bet vien to nepakanka. Nors nieko nėra svarbiau už tikėjimą ir pasitikėjimą, bet vien jie tinkamų žygiui mūsų dar nepadaro. Mes turime išugdyti dar vieną dorybę, kurią aš čia sąmoningai nereligiškai norėčiau pavadinti „kritika“.
Kritika – tai skamba labai nepamaldžiai, net nekrikščioniškai. Šviečiamasis amžius prieš kokius 250 metų kritiką iškėlė kaip savo svarbiausią principą ir beveik nuneigė vyresnybės ir religijos pozicijas. Tai buvo klaida. Protu imta pasikliauti kaip Dievu, intelektas buvo sudievintas (žr. Pt 3,5). Pirminė šio graikiško žodžio reikšmė neutralesnė: kritike (techne) yra „sprendimo menas“ – šia prasme ši dorybė itin vertinama ir Biblijoje.
Iš esmės kritikos sąvokai Biblija suteikia išminties reikšmę. Ji glaudžiai susijusi su paklusnumu, pasitikėjimu Dievu ir nuolankumu (žr. Ps 111,10). Karalius Saliamonas prašė ne turtų, o išminties: „Todėl suteik savo tarnui išmintingą širdį, kad galėtų valdyti savo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta“ (1 Kar 3,9). „Suprastų“ kitur verčiama „atskirtų“. Apie tai ir kalbama. Išmintis – ne sukrautas per dešimtmečius žinojimas, tai sugebėjimas skirti.
Daug kas galėtų prieštarauti: skirti nėra paprastos liaudies reikalas. Tai klaida. Kaip tik ST parodo, kad išminčius pirmasis leidžiasi kritikuojamas, nes žino, kad jam reikia kritikos. Nemažai eilučių iš Patarlių knygos tai patvirtina: „Nebark pašaipūno, nes jis tavęs nekęs; pabark išmintingą žmogų, ir jis tave mylės“ (9,8); „Kvailas žmogus įžūlumu sėja vaidus, o išmintis atitenka priimantiems patarimą“ (13,10); „Protingą žmogų papeikimo žodis paveikia labiau, negu kvailį – šimtas smūgių“ (17,10); „Pamokysi protingą žmogų, ir jis įgis išmanymo“ (19,25). Atvirumas kritikai yra senatestamentinė dorybė, ir tai galioja net karaliams – prisiminkim ganėtinai aštrią kritiką, kurios sulaukė didžiausias Izraelio karalius Dovydas (2 Sam 11–12; 24).
NT žinia tokia pat. Čia irgi kviečiama tikėti ir pasitikėti. Tačiau Jėzus pasakė ir tokius žodžius: „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai…“ (Mt 10,16). Ar dėl to mes visi turime nuolat skaityti knygas ir tapti intelektualais? Ne, čia kalbama apie skyrimo, įvertinimo meną. Nes šio sugebėjimo mums būtinai reikia. Krikščionis, kaip ir Izraelio tauta Jozuės vadovavimo laikais, nebus nešamas į rojų prabangiais neštuvais per visus sunkumus. Nors krikščioniškas gyvenimas turi nemažai ko džiugaus bei gražaus, bet sykiu jis sunkus ir pilnas pavojų. Krikščionys yra kaip avys tarp vilkų.
Šių žodžių svarba neperdėta. Turbūt Jėzus neatsitiktinai savo paskutinių dienų kalbą ant Alyvų kalno pradeda žodžiais: „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų“ (Mt 24,4). Kaip pasitinkame tokį pavojų? Pabėgame? Tai ne išeitis, nes mes juk esame pasiųsti į pasaulį. Pirmiausia reikia atpažinti pavojus ir klaidintojus, o tam turime būti išmokę skirti gera ir bloga, teisinga ir klaidinga. Daugelyje vietų NT tvirtina, kad turime tapti brandaus mąstymo, suprasti Viešpaties valią, išmintingai ir supratingai elgtis su netikinčiais (1 Kor 14,20; Rom 16,19; Kol 4,5; Ef 5,15–17). Pabrėžiama, kad išmintingi turi būti visi tikintieji, o ne tik elitas.
NT dažnai ragina ištirti: „Ištirkite, kas patinka Viešpačiui“ (Ef 5,10; visai panašiai Rom 12,2; Fil 1,10). Turime viską ištirti. Kaip tai padaryti neišsiugdžius sugebėjimo kritikuoti ir priimti kritiką?!
Jei šios dorybės reikalauta dar pirmame amžiuje, tai šiandien jos reikia juo labiau. Esame informacijos eroje. Per įvairiausias priemones esame apipilami, net užtvindomi žiniomis, vaizdais ir kitokios rūšies informacija. O ši era dar tik prasidėjo! Jau šiandien mūsų problema yra ne informacijos stoka, o jos chaosas. Kad galėtume orientuotis, labiau nei kada nors mums reikalingas sugebėjimas kritikuoti ir skirti.
Baigiant reikėtų paklausti: kaip atrodo amunicija, kuria aprūpinami krikščionys lietuviškose bendruomenėse? Žygiui nepasirengę – taip dažniausiai turėtų skambėti išvada. Ar bendruomenės nariai mokomi brandžiai, savarankiškai ir kritiškai mąstyti? O kai dėl pasitikėjimo Dievu – mums labiausiai jo ir trūksta. Turime Dievą geriau pažinti. Įžymus anglų pamokslininkas Martinas Lloyd-Jonesas ta tema davė paprastą patarimą: „Jeigu norite turėti tvirtą tikėjimą, skaitykite Bibliją; išstudijuokite ją nuo pradžios iki pabaigos. Susitelkite prie apreiškimo, kurį Dievas yra davęs apie save ir savo būdą… Pagrindinė mūsų bėda ta, kad nepažįstame Dievo“. Kad geriau pažintume Dievą, turime labiau išmanyti Bibliją. Iki šiol Lietuvoje matyti dar tik pirmieji požymiai, kad vyksta Biblijos skaitymo, Biblijos studijų, Biblijos pamokslavimo judėjimas.
Ar pasitikėjimas ir kritika išspręs XXI a. problemas? Turbūt ne. Bet kaip krikščionys mes ir nesame pašaukti gelbėti viso pasaulio ir vaduoti jo iš bėdų – tada tikrai tektų nusivilti! Bet mūsų užduotis, remiantis Michėjo 6,8, yra likti ištikimiems savo pašaukimui būti šio pasaulio druska ir šviesa. Ir kas turi šviesą, net yra šviesa, turėtų per tamsią, šaltą miglą žygiuoti pirmyn.
Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją
Vertė Zigmantas Ardickas